Grybų mesa: kas tai?
Grybai - tai daugiau nei tik miško gėrybės. Jie yra gyvybiškai svarbi ekosistemos dalis, turinti įtakos ne tik gamtai, bet ir žmogaus gyvenimui. Grybai lydi mus nuo gimimo iki mirties, o jų supergalios gali padėti spręsti sudėtingas problemas - nuo sveikatos iki aplinkosaugos. Šiame straipsnyje panagrinėsime grybų pasaulį, jų savybes ir naudą.
Meilė grybams - nuo vaikystės
Aurelija Plūke, save vadinanti grybų pasaulio edukatore ir tinklaraštininke, pasakoja, kad meilė gamtai, o ypač grybams, jai atsirado vaikystėje, praleistoje kaime pas močiutę. Tais laikais, neturint interneto ir mobiliųjų telefonų, tekdavo užsiimti tuo, kas yra aplinkui. Susidomėjimas grybais kaip įdomiais organizmais atsirado prieš kokius šešerius metus, kai akys vis užkliūdavo už pranešimų internete, kad grybai gali išgelbėti pasaulį.
A. Plūkę žavėjo neįtikimos grybų formos, spalvos ir faktūros. Ji ėmė skaityti įvairius straipsnius, susipažino su platesne grybų paskirtimi ir dalinosi įdomiomis istorijomis socialiniuose tinkluose, kurie ilgainiui transformavosi į savotišką grybų portalą. Pastebėjusi, kad žmones tai domina, ji pradėjo vesti edukacijas ir pasakoti žmonėms apie paslaptingą grybų pasaulį.
Grybai - ne tik hobis, bet ir verslas
Nors A. Plūke yra baigusi socialinius mokslus, ji sujungė savo žinias apie žmones ir grybus. Ji su kolege įsteigė elektroninę parduotuvę, kurioje prekiauja medicininių grybų papildais. Ateityje ji norėtų, kad visos jos veiklos susipintų su grybais dar labiau, nes tiek daug inovacijų yra susijusios su šia tema.
Edukacijos apie grybus
A. Plūke kviečia žmones pasivaikščioti į mišką, kur gyvai tyrinėjama grybai, mokomasi juos pamatyti ir pasidalijama įdomiausiomis grybų pasaulio istorijomis. Dažniausiai tai būna senas miškas, kuriame didesnė biologinė įvairovė ir gausu negyvos medienos. Net jei edukacija vyksta viduryje žiemos, visada randama grybų ant medžių. Vienas iš A. Plūkes, kaip grybų edukatorės, tikslų - išmokyti žmones pastebėti įvairiausius grybus, ne tik tuos, kuriuos pažįstame. Edukacijos praplečia žmonių matymą, todėl kitą kartą, nuėję į mišką, jie jau pastebi kur kas daugiau.
Taip pat skaitykite: Tradiciniai bulviniai blynai
Per edukacijas A. Plūke domina ne vien valgomi grybai. Ji stengiasi praplėsti žmonių akiratį ir parodyti, kokie įvairūs ir įdomūs gali būti grybai.
Grybų karalystė: kas slypi po kojomis?
Kuo daugiau domimasi grybais, tuo labiau suprantama, kad jų yra visur - aplink mus ir mumyse. Ne tik miške. Grybai mus lydi nuo gimdos iki kapo, nes mūsų kūne (ant jo ir jo viduje) yra daugybė rūšių grybų. Grybai labai stipriai prisidėjo prie tokio pasaulio, kokį matome dabar. Jie buvo tie organizmai, kurie prieš kelis šimtus milijonų metų padėjo augalams išlipti į sausumą, joje įsitvirtinti ir evoliucionuoti toliau. Turbūt 90 proc. visų žemės augalų auga partnerystėje su grybais.
Grybai mums padeda išspręsti įvairiausias problemas. Jų veikliosios medžiagos naudojamos gaminant vaistus. Jie gali tarnauti kaip tvari medžiaga statybose. Grybų pagrindu sukurti maisto produktai tampa puikia mėsos alternatyva. Grybus galima vadinti B grupės vitaminų šaltiniu. Juose randama vitamino E, geležies, vario, kalio, cinko ir folio rūgšties.
Vienas gražiausių grybų, kuriuos A. Plūke yra radusi, yra violetinis žagarūnas. Jai taip pat labai skanūs baravykai, pakepti ant sviestuko su svogūnais ir grietinėle, valgomoji geltonpintė ir skėtinės žvynabudės. Vienas iš pastarojo meto kulinarinių atradimų - Lion’s mane, arba liūto karčių grybai, kurių skonis panašus į krabų mėsos.
Atsakingas grybavimas
Socialiniuose tinkluose žmonės kelia savo laimikių - didžiausių pintinių su grybais nuotraukas. A. Plūke ragina elgtis atsakingiau ir žiūrėti, kiek grybų įstengsite suvartoti per kartą arba kiek spėsite jų užšaldyti, sudžiovinti, užmarinuoti ar kitaip paruošti. Grybas yra toks produktas, kurį parsinešus namo reikia iš karto nuvalyti ir apdoroti. Negalima jų laikyti šaldytuve dieną ar dvi. Reikia iš karto šaldyti, džiovinti arba konservuoti. Jei gaminate kokį patiekalą su grybais, jį irgi reikia greitai suvalgyti - nepasilikti kitai dienai.
Taip pat skaitykite: Makaronų ir mėsos patiekalai
Renkant augalus ar grybus, galioja pagrindinė taisyklė: jeigu nesi 110 proc. tikras, kad tai valgomas, geriau neimk. Dažnai žmonės prisirauna akivaizdžiai nuodingų grybų ir feisbuko grupėse klausinėja, nuodingi jie ar ne. Arba prirenka retų ir saugomų grybų, o tik paskui aiškinasi, kas ir kaip.
Grybų supergalios
Grybų pagrindinė misija yra destrukcija: ardyti ir skaidyti. Jie maitinasi visomis organinėmis medžiagomis, ką matome aplinkui. Tam, kad jie galėtų pasimaitinti, jie turi tas medžiagas išskaidyti į mažesnes daleles, paprastesnes maistines medžiagas. Dėl to grybai yra tarsi mažos cheminės laboratorijos, kuriose yra sumaišomos vis skirtingos cheminės medžiagos, kurios ir padeda išardyti viską, kas yra iš gamtos.
Viena iš grybų super galių yra enzimai. Jų gebėjimas išardyti net labai sudėtingu būdu sukibusias molekules jau kuris laikas yra pritaikomas ir rūbų skalbimo pramonėje. Skalbikliai su grybų enzimais gali padėti išimti net ir labai sunkias dėmes.
Gebėjimas skaidyti įvairias sudėtingas medžiagas yra panaudojamas ir bioremediacijos srityje. Tai procesas, kai natūralūs organizmai panaudojami užterštos aplinkos valymui. O mikoremediacija yra sritis, kai tam panaudojami grybai. Nuo naftos produktų skaidymo iki toksiškų tekstilės dažų, kurie atsiduria aplinkoje. Taip pat įvairių pesticidų, plastikų, nuorūkų ir kt. medžiagų, kurias sukuria žmogus. Paprastai tariant, ką žmogus sukuria ir prišiukšlina aplinkoje, grybai gali tai padėti išskaidyti į nekenksmingus komponentus. Kai kuriais atvejais tie grybai gali būti net valgomi. Pavyzdžiui, kreivabudžių vaisiakūniai gali augti ant naftos produktais užterštų pjuvenų, bet užaugus vaisiakūniams juos galima valgyti ir jie nėra kenksmingi.
Grybai yra perspektyvus maistas, nes juose yra daug baltymų, kurie yra artimesni gyvuliniams baltymams nei augaliniai. Tai, kas kitose industrijose lieka kaip organinė atlieka, grybams yra maistas. Juos galima auginti net ir viduje, kur klimato sąlygos nedaro didelės įtakos.
Taip pat skaitykite: Mėsos audinių rūšys ir sudėtis
Grybai turi antibakterinių ir antivirusinių savybių. Kai kurie grybai gali sugaudyti žmogui žalingas bakterijas ir jas nukenksminti. Tad iš grybienos tinklo jau yra gaminami specialūs filtrai, kurie gali būti įtaisomi upėse ar ten, kur yra nuotekos. Jų pagalba iš to vandens yra gaudomi žmogui kenksmingi elementai ir taip išvalomas vanduo.
Betono ir cemento gamyba yra labai daug resursų reikalaujantis procesas, o statybinės atliekos ir visas statybų sektorius yra labai taršus. Todėl ypač daug eksperimentuojama su grybais. Ši niša vadinama mikotektūra. Į paruoštą formą reikia įdėti grybų maisto, tarkime, kanapių pluošto atliekų, ir grybų sporų. Suteikus tinkamas sąlygas, grybai pradeda skaidyti tas organines atliekas, jas suriša ir suformuoja micelio plytą. Analogiškai panašiu būdu galima „užauginti” ir pastatus: kai forma yra užpildoma substratu, jame apauga grybiena. Vidaus sienose ji jau yra naudojama garso izoliacinių plokščių gamybai.
Grybe yra melanino, kuris apsaugo nuo UV kenksmingų spindulių ir sugaudo laisvuosius radikalus. Tad radioaktyviąsias medžiagas sugeba panaudoti kaip energijos šaltinį - užrakina savo sienelėse ir naudoja kaip apsaugos priemonę. Dėl to yra tokių grybų, kurie ne tik toleruoja radiaciją, bet ir puikiausiai auga Černobilio atominės elektrinės reaktoriaus griuvėsiuose. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl su mikotektūra eksperimentuoja ir NASA.
Grybai kaip supermaistas
Grybai lietuviams turbūt labiausiai siejasi su grybavimo sezonu, patiekalais ir konservavimu. Tačiau iš vakarų po truputį plūsta Rytų tradicijų mada - sveikatinimasis pagal ajurvedą, meditacija rytais, mityba, į kurią įtraukiamas supermaistas. Vienas tokių - Rytuose plačiai vartojami grybai. Jie pateikiami pačiomis įvairiausiomis formomis: milteliais gardinami patiekalai, džiovinti dedami į kokteilius ar arbatas, susmulkinti dozuojami kapsulėse, vartojami ekstrakto ir tinktūros forma.
Grybai - tikri kovotojai. Jie gyvena konkurencingoje aplinkoje, todėl turi nuolat kautis su kitais grybais, kurie naudojasi tais pačiais mitybos šaltiniais, bei atremti kenkėjų, parazitų ir bakterijų atakas. Kai kurie grybai, kaip ir gyvūnai ar paukščiai, netgi naudoja toksinus, kad apsisaugotų nuo priešų. Kad išliktų pavojingoje aplinkoje ir gebėtų kovoti su bakterijomis, grybuose gausu baltymų ir kitų maistingųjų medžiagų, todėl neretai jie yra tokie naudingi žmonėms. Žinoma, retos grybų rūšys turi stulbinančių medicininių savybių. Tačiau ne vienas jų gali būti įtrauktas į supermaisto sąrašą.
Supermaistas - tai maisto produktai, išsiskiriantys dideliu maistingumu ir nauda organizmui. Supermaisto sąraše galima išvysti goji (kininių ožerškių) uogas, linų sėmenis, ispaninių šalavijų sėklas (chia), kanapių sėklas ir kt.
Populiarūs grybai ir jų savybės
- Reishi (Tikrinis blizgutis): Tolimųjų Rytų kraštuose buvo žinomas ir naudojamas ajurvedoje prieš daugiau nei 2000 metų. Natūraliomis sąlygomis reishi auga Kinijos, Japonijos ir Korėjos kalnų miškuose, tačiau randami ir pas mus. Šie grybai Lietuvoje saugomi, tad yra įtraukti į Raudonąją knygą. Reishi auga ant medžių kamienų ir yra karstelėjusio skonio, todėl priskiriami prie nevalgomų grybų. Kaip bebūtų, jie turi daug naudingųjų savybių, todėl iš jų gaminami maisto papildai kapsulių ir arbatos forma.
- Šitakė (Valgomasis dantenis): Populiarus visame pasaulyje. Šie grybai išsiskiria vitamino D2 ir B grupės vitaminų gausa. Dėl savo universalaus skonio, šitakės jau šimtus metų mėgstamos Azijos virtuvėje ir ajurvedoje.
- Kininis Kordicepsas: Parazitinis grybas, mintantis vabzdžiais. Šio grybo sporos, patekusios ant vabzdžio ar jo lervos, ne tik maitinasi jo syvais, bet ir paveikia smegenis bei priverčia jį iškilti į žemės paviršių. Kininis kordicepsas randamas Himalajų kalnuose, 3-5 km aukštyje, ir labiausiai vertinamas Kinijos ir Tibeto medicinoje dėl savo teigiamos įtakos imuninei sistemai. Taip pat tai itin brangūs grybai: 10 g kininio kordicepso kainuoja apie 700 dolerių - brangiau nei tiek pat aukso!
- Kuokštinė Grifolė (Maitake): Retas, bet ir Lietuvoje aptinkamas supergrybas. Į Raudonąją knygą įrašytas valgomasis grybas, vadinamas šokančiu grybu, gausiai auga Šiaurės Amerikoje ir Japonijoje.
- Gluosniniai Kreivabudžiai (Oyster Mushroom): Vienas gurmaniškiausių grybų (beje, taip pat auginamų ir Lietuvoje!). Oyster mushroom (verčiant pažodžiui - austrių grybai) neretai pakeičia mėsą vegetariškuose patiekaluose, be to, primena austres savo skoniu bei kvapu.
Populiariausi valgomi grybai Lietuvoje
Lietuvos miškuose auga per 1000 kepurėtųjų grybų rūšių, tačiau renkame ir maistui vartojame tik apie 130. Kurie grybai patys vertingiausi?
- Tikrinis baravykas: Mėgstamiausias ir labiausiai vertinamas grybas Lietuvoje, vadinamas grybų karaliumi. Baravykai skanūs ir maistingi, turi mažai riebalų ir angliavandenių, tačiau daug baltymų, vitaminų ir mineralų. Vaisiakūniai stambūs, kepurėlė būna rusva arba ruda, o grybui augant vis tamsėja. Jaunų grybų kepurėlės apačia yra balta, o brandžių - gelsvai žalsva. Įvairių rūšių baravykai Lietuvoje gan dažni, jie auga birželio - lapkričio mėnesiais.
- Rudakepuris aksombaravykis (šilbaravykis): Grybo kepurėlė kaštono spalvos, matinė, tarsi aksominė, o kotas - rudas. Lietuvoje auga 16 rūšių raudonviršiai, tačiau labiausiai geidžiamas ir vertinamas - tikrasis raudonviršis.
- Tikrasis raudonviršis: Šių grybų kepurėlė, kaip ir išduoda pavadinimas, yra raudonos, gelsvai raudonos spalvos, kotas šviesus, bet apšepęs rudais, o grybui subrendus - pilkais ar juodais žvyneliais. Visai jaunučių raudonviršių kotai yra balti. Tikrieji raudonviršiai auga žolėtuose lapuočių arba mišriuose miškuose, tik po drebulėmis.
- Lepšė (paberžis, težiukas): Labai dažni, įprasti grybai. Lepšės skanios, maistingos, turi labai daug B grupės vitamiinų, taip pat magnio. Lepšių kepurėlės ir koto spalva įvairuoja - galimi skirtingi rudi, pilki, net juosvi atspalviai. Lepšės auga ganėtinai ilgai, nuo gegužės iki spalio. Šie grybai randami tik po beržais, jie gausiai auga įvairiuose miškuose, net parkuose ir soduose.
- Tikrieji kazlėkai: Skanūs ir vertinami grybai, tačiau kai kurie grybautojai jų vengia dėl kiek ilgesnio paruošimo - prieš vartojimą reikia nulupti lipnią luobelę nuo kazlėkų kepurėlės. Grybų kepurėlė tamsiai, ruda, šokoladinė, gleivėta, o kotas šviesus, su pilkai violetiniu ar gelsvai rudu žiedu.
- Rudmėsės: Lietuvoje randamos dviejų rūšių rudmėsės - pušyninė ir eglyninė. Pastaroji vertinama kiek mažiau, kadangi ji labiau linkusi kirmyti. Grybo kepurėlė apvali, įdubusi, plaušuota, truputį gleivėta, apačioje turi tankius lakštelius, kotelis tuščiaviduris. Rudmėsės auga rugpjūčio - spalio mėnesiais, dažniausiai didelėmis grupėmis.
- Voveraitės: Skanūs, lengvai ir įvairiai paruošiami grybai, kurie vertinami dėl to, kad beveik nekirmyja. Voveraitėse daug vitamino D, o taip pat B grupės vitaminų, jose yra vertingų aminorūgščių, todėl šiuos grybus turėtų valgyti vegetarai. Voveraitėse gausu cinko, vario, kalio, fosforo, natrio. Tai ryškiai geltoni ar oranžiniai grybai, augantys grupelėmis.
- Gudukai (vokietukai, kalpokai, vištelės): Daugeliui grybautojų yra pažįstami, nes jų miške sunku nepastebėti - šie grybai auga didelėmis grupėmis ir tikrai gausiai. Jaunų gudukų kepurėlės yra apvalios, prigludusios prie kotelio. Grybui augant kepurėlė išsiskleidžia plačiau ir tampa varpelio formos. Jaunų grybų kepurės yra baltos, balkšvos, tarsi pasidengusios pilkai violetinės spalvos apnašu. Brandesni grybai tampa gelsvos, šiaudus primenančios spalvos. Kepurėlės apačioje yra lakšteliai - grybui tik išdygus jie būna šviesūs, kreminės spalvos, o vėliau patamsėja iki geltonai rusvos spalvos. Auga spygliuočių miškuose, gausiausiai dygsta pušynuose.
- Skėtinė žvynabudė: Vienas didžiausių kepurėtųjų grybų - ant ilgo koto išsiskleidusi kepurėlė užauga iki 30 cm skersmens ir didesnė. Jauno grybo kepurėlė yra kiaušinio formos, apgaubusi kotelį, o vėliau ji išsiskleidžia į platų skėtį. Kepurėlės paviršius yra šiurkštus, sutrūkinėjęs, pasidengęs rusvais, juosvais ar pilkšvos spalvos žvyneliais. Po kepurėle esantys lakšteliai balti, vėliau kiek patamsėję, kreminės spalvos. Kotas baltas, taip pat pasidengęs tamsesniais, pilkai rudais žvyneliais.
- Grūzdai: Priklauso piengrybių genčiai. Šiuos grybus lengva atskirti pagal jų išskiriamas pieniškas, karčias, aitrias sultis. Juodieji grūzdai yra juodai žalios ar žaliai rudos spalvos. Grūzdai auga spygliuočių miškuose, ypač mėgsta eglynus, tačiau neblogai tarpsta drėgnuose ir šlapiuose medynuose. Dažniausiai auga grupėmis.
- Žaliuokės: Ilgą laiką buvo aktyviai renkamos, tačiau prancūzų mokslininkai paskelbė, kad šis grybas gali sukelti apsinuodijimus. Žaliuokės kartais supainiojamos su mirtinai nuodingomis žalsvosiomis musmirėmis, tad jas būtina rinkti labai atsargiai, o abejojant - visai neimti. Kepurėlė iškiliai paplokščia, žvynuota, žalsvai geltona, gelsvai žalsva, žalsvai ruda, aplipusi smėliu. Lakšteliai žalsvai geltoni, geltoni. Kotas vienodo storio, dažniausiai lakštelių spalvos.
- Kelmučiai: Randami kiek rečiau, o nepatyrę grybautojai juos ir šungrybiais pavadina. Kepurėlė juosvai rusvai žvynuota, kotas su geltonu, geltonai rudu žiedu. Auga ant gyvų ir negyvų medžių kamienų, stuobrių kelmų, šaknų, miškuose, parkuose, soduose.
Valgomųjų grybų vertė
Valgomieji grybai yra vertingas ir skanus maisto produktas. Pagal cheminę sudėtį ir baltymų kiekį jie artimi mėsai, todėl kai kuriose šalyse vadinami augaline mėsa. Pagal angliavandenių, mineralinių medžiagų kiekį grybai artimesni daržovėms ir vaisiams. Grybuose gana daug kalio, fosforo ir geležies, taip būtinų žmogaus organizmui. Yra ir mikroelementų (cinko, jodo, vario), kurie labai svarbūs medžiagų apykaitai. Be to, grybuose gausu ląstelienos. Grybuose esantis lecitinas neleidžia kauptis cholesteroliui. Šiose miško gėrybėse gausu fermentų, gerinančių virškinimą ir medžiagų pasisavinimą. Nestinga ir įvairių vitaminų. Tikriniame baravyke rasta ir antibiotikų. Vokiečių mokslininkų teigimu, baravykai apsaugo nuo vėžio.
Pavojai ir atsargumas
Ne visas grybuose esančias medžiagas žmogaus organizmas lengvai pasisavina. Grybų ląsteliena padengta chitinu (funginu), sunkinančiu virškinimą. Gydytojai nerekomenduoja valgyti grybų žmonėms, sergantiems virškinamojo trakto, inkstų, kepenų ligomis, egzema. Maistingų medžiagų daugiausia grybo kepurėlėje. Kote - gerokai mažiau. Maistui tinka tik jauni grybai. Pavojingi yra tie, kuriuose jau prasidėjęs baltymų irimas (liaudiškai tariant, sukriošę). Grybai linkę kaupti sunkiuosius metalus, todėl nepatartina grybauti priemiesčiuose, pramonės rajonuose, pakelėse (50-200 m ruože, atsižvelgiant į transporto judėjimo intensyvumą), miestų parkuose ir skveruose.
Nuodingi grybai
Lietuvos miškuose auga per 60 rūšių nuodingų grybų. Kai kurie jų gali sukelti nervų sistemos, virškinimo organų sutrikimus.
- Žalsvoji musmirė: Ypač nuodinga. Jos didelis koto sijonėlis padeda ją atskirti nuo valgomųjų grybų. Žalsvojoje musmirėje yra 12 labai nuodingų medžiagų (muskarino, amanitino ir kt.). Užvalgius žalsvųjų musmirių, sutrinka kepenų funkcija, pradeda skaudėti pilvą ir krūtinę, žmogus vemia ir viduriuoja. Išgelbėti tokį ligonį retai pavyksta. Pavojingos ir kitos musmirės, kuriose nemažai muskarino ir kitų nuodingųjų medžiagų. Žalsvąją musmirę lengva supainioti su pilksvažale ūmėde. Musmirės kotas yra su žiedu ir gumbiškai sustorėjusiu pamatu, apgaubtu balta ar žalsva plėvele - išnara.
- Potujaro plaušabudė: Labai nuodinga. Jos kepurėlė - varpelio formos, gelsva. Pasak mikologų, šis grybas turi 200 kartų daugiau muskarino nei paprastoji musmirė.
Lapuočių miškuose auga ir mažiau nuodingų grybų, kurie panašūs į valgomuosius - nuodingieji pievagrybiai Hornemano gleiviabudė ir stambioji gijabudė, kurie labai panašūs į valgomuosius pievagrybius. Grybautojai dažnai sumaišo su kelmučiais puokštinę ir eglinę kūgiabudes.
Grybaujant geriausia laikytis taisyklės: nepažįsti - nedėk į pintinę. Nereikėtų užmiršti, jog galima apsinuodyti ir gerais valgomaisiais grybais, jei jie renkami seni, ištižę, sukirmiję ar stipriai pakąsti šalnų. Tokiuose grybuose, irstant baltymams ir riebalams, susidaro nuodingųjų medžiagų, panašių į medžiagas, kurių yra sugedusioje mėsoje, žuvyje ar svieste.
Kai kuriuose nuodinguose grybuose yra ir haliucinacijas sukeliančių medžiagų (muskarino, muscimoo, muskazono ir kt.).
Patarimai grybautojams
- Nedėkite į krepšį grybų, kurių gerai nepažįstate.
- Kotelio apačioje gumbo formos sustorėjimas - daugeliui šungrybių būdingas ženklas.
- Nepirkite grybų be kotelių, nes būtent iš jo galima atskirti, pavyzdžiui, žalsvąją (baltąją) musmirę nuo ūmėdės.
- Daugelį šungrybių rūšių lengva supainioti su pievagrybiais. Todėl pievagrybių geriau miške visai nerinkti - jų gausu parduotuvėse.
- Neragaukite jokių neapdorotų (nevirtų) grybų!
- Miško grybų negalima laikyti ilgiau nei 2-3 paras.
Skėtinė žvynabudė: naujai atrastas grybas?
Agnė Mykolaitytė pasakoja sužinojusi apie žvynabudes iš grybautojų grupės feisbuke. Pradžioje atrodė keista, kaip žmonės renka ir valgo tokį grybą, kuris labai panašus į musmirę ir net turi „sijonėlį“. Paskui kilo noras paragauti, tačiau vis nerasdavo.
„Žvynabudžių yra ne viena rūšis: vienos jos valgomos, kitos ne. Ši - skėtine žvynabudė, dar vadinama „karbonadiniu“ grybu. Esminės detalės, iš kurių galima spręsti, kad tai ji - tamsesnis, iškilęs, aiškiai matomas snapelis kepurėlės viduryje, pamargintas, ilgas ir tuščiaviduris kotas. Baltoji musmirė šių požymių neturi. Nors buvau 100 proc. įsitikinusi, kad tai skėtinė žvynabudė, tačiau pirmą kartą valgant ganėtinai keistai jaučiausi“, - potyrius, ragaujant musmirę primenantį grybą, pasakoja grybautoja A. Mykolaitytė.
Kepti reikia tik šio grybo „kepurę“. Kotą nupjaukite, žvynelius nuvalykite. Grybo „kepurę“ mirkome kiaušinio plakinyje, apvoliojame miltuose ar džiūvėsėliuose, ir kepame ant sviestuko. Pagardiname pipirais, druska. Skonis puikus! Vieni žmonės sako, kad primena mėsą, kiti - žuvį. Man asmeniškai nei to, nei to neprimena. Visgi, skonis kitoks nei įprastų miško grybų. Tas skonis kitoks, bet geras.
#