Grūdų ir konditerijos mokslo ir technologijos laboratorinių darbų pavyzdžiai
Šiame straipsnyje nagrinėjami grūdų ir konditerijos mokslo bei technologijos laboratorinių darbų pavyzdžiai, remiantis darbo vadovu. Straipsnyje siekiama apžvelgti konkurencinę aplinką, jos vertinimo metodus ir strategines grupes rinkoje, naudojant UAB "Vilniaus duona" pavyzdį.
Įvadas
Straipsnyje analizuojama ekonomikos subjektų konkurencijos esmė, rūšys ir konkurencinė aplinka. Taip pat nagrinėjami konkurenciniai strateginiai grupių rinkoje nustatymo principai. Pateikiama pagrindinių duonos ir pyrago gaminių rinkos dalyvių apžvalga ir stipriausių duonos gamintojų palyginimas.
Konkurencijos teoriniai aspektai
Konkurencijos samprata ir rūšys
Ekonomika - tai mokslas, padedantis iš visų ribotų išteklių panaudojimo alternatyvų pasirinkti geriausią. Kitaip sakant, tai mokslas apie tai, kaip žmonėms geriau apsirūpinti maistu, būstu, rūbais ir kitais būtinais dalykais, kaip spręsti su tuo susijusias problemas. Ekonomikos subjektai - dalyviai ar jų grupės, kurie savarankiškai priima ekonominius sprendimus, sudaro savo veiksmų programas ir jas įgyvendina.
Konkurencija nagrinėjama kaip rinkos ekonomikos mechanizmo elementas, leidžiantis nustatyti paklausos ir pasiūlos pusiausvyrą. Konkurencija apibūdinama kaip kriterijus, pagal kurį nustatomas pramonės rinkos tipas. Konkurencija, nors ir skirtingai interpretuojant, yra apibūdinama kaip ekonomikos subjektų varžymasis. Tai padėtis rinkoje, kai nė vienas iš rinkos dalyvių negali taikyti monopolinės kainos dėl to, kad rinkoje veikia keli pirkėjai ar pardavėjai, arba kai esant laisvam įėjimui į rinką, egzistuoja reali galimybė rastis tokiam pirkėjui ar pardavėjui. Tai varžybos tarp įmonių (gamintojų, prekybininkų, paslaugų tiekėjų), siekiant savo tikslų. Konkurencija - tai instituciniais barjerais nevaržomas laisvas įėjimas į rinką ir laisvas išėjimas iš rinkos. Konkurencija tarp įmonių iš esmės pasireiškia kaip konkurencija tarp jų prekių.
Šiuolaikinėje mikroekonomikos teorijoje konkurencija yra suprantama kaip tam tikra rinkos savybė. Priklausomai nuo konkurencijos tobulumo rinkoje, yra skiriami tam tikri rinkos tipai, konkurencijos rūšys, kurioms būdingas tam tikras ekonomikos subjekto elgesys. Nagrinėjant rinkos struktūrą, norint pavaizduoti konkurencinę sąveiką tarp ekonomikos subjektų, yra naudojami terminai daug ir mažai.
Taip pat skaitykite: Grūdų košė: paprasti ir greiti receptai
Tobula ir netobula konkurencija
Tobula konkurencija ir monopolija - tai dvi kraštutinės rinkos spektro pozicijos. Tarp jų yra oligopolinė ir monopolinė konkurencijos rinkos. Tobula konkurencija - tai padėtis, kai rinkoje veikia daug pirkėjų ir pardavėjų, kai įėjimas į rinką yra laisvas, o rinkos dalyviai turi visą informaciją apie kainas ir gaminių savybes. Tobula konkurencija yra loginė konstrukcija, o ne reali rinkos padėtis. Tai decentralizuotos kainodaros sistema, kurioje nėra išorinės prievartos, o ką gaminti, ką vartoti, kam parduoti ir pan., sprendžia individualūs vartotojai, įmonių vadovai, išteklių savininkai, nes rinkoje veikia daug pirkėjų ir pardavėjų ir kiekvienas iš jų užima nedidelę rinkos dalį.
Realiame gyvenime tobulos konkurencijos beveik nėra. Teorijoje autoriai skiria įvairias netobulos konkurencijos rinkas: monopolinę konkurenciją, oligopoliją, monopoliją. Monopolinė konkurencija - tai tokia rinkos padėtis, kai daugelis įmonių gamina labai panašią produkciją, pasižyminčią gana įvairiomis vartojamosiomis savybėmis. Šiuo atveju pirkėjo požiūriu prekės nėra identiškos. Monopolinės konkurencijos rinkoje veikia daug pardavėjų, kurių rinkos dalies dydžiai vidutiniškai sudaro nuo vieno iki dešimties procentų bendros pardavimo apimties rinkoje. Monopolinėje konkurencijoje kiekvienos įmonės tikslas - sukurti pirkėjui įvaizdį, kad jos prekės išsiskiria iš kitų savybėmis, yra kažkuo savitos, unikalios. Būdingas lengvas įėjimas į rinką.
Oligopolija - tai tokia rinkos struktūra, kurioje didelę rinkos dalį valdo kelios įmonės. Naujai įmonei patekti į oligopolinę rinką yra labai sunku dėl didelio investicijų poreikio. Įmonės oligopolininkės daro įtaką kainai rinkoje, kurios įėjimo ir išėjimo barjerai yra dideli. Oligopolininkai vengia kainų konkurencijos, nes kainų skirtumas yra lengvai išlyginamas. Oligopolinėje rinkoje paprastai yra naudojami kiti metodai: technologijos tobulinimas, gaminio kokybės gerinimas, teikiamų paslaugų plėtimas, garantijų didinimas ir kt.
Monopolija - tai tokia rinkos padėtis, kai rinkoje yra tik vienas artimų pakaitalų pardavėjas. Kai rinkoje yra tik viena firma, ji turi įtakos rinkos kainai, gali pasirinkti kainą ir gaminamos produkcijos kiekį, kurie maksimizuos jos pelną. Tačiau monopolija negali pasirinkti kainos ir gaminamos produkcijos kiekio visiškai laisvai: ji parduos tik tiek produkcijos, kokia bus paklausa. Paklausa nulemia monopolininko pasirenkamą kainą ir produkcijos kiekį. Kadangi monopolijos gaminamas ar parduodamas produktas yra tuo unikalus, kad neturi artimų pakaitalų, vartotojui nėra alternatyvų: jis turi pirkti iš monopolininko arba apsieiti be produkto.
Konkurencinės aplinkos analizė
Konkurencija apibrėžia sąžiningos konkurencijos ribas, esant vienodoms sąlygoms visiems rinkos dalyviams.
Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti skanų užkandį
Norint išnagrinėti ekonomikos subjekto konkurencinę aplinką, pirmiausiai reikėtų nagrinėti išorinę aplinką, kuri vienokiu ar kitokiu būdu daro įtaką jos veiklai, siekiant savų tikslų. Išorinę aplinką sudaro makroaplinka ir mikroaplinka (konkurencinė aplinka). Makroaplinka apima veiksnius, kurie veikia visus rinkos dalyvius ir kuriems įmonė negali daryti tiesioginės įtakos. Tai politiniai, ekonominiai, socialiniai, technologiniai ir teisiniai veiksniai. Mikroaplinka (konkurencinė aplinka) apima veiksnius, kurie tiesiogiai veikia įmonės veiklą ir kuriems įmonė gali daryti įtaką. Tai tiekėjai, pirkėjai, konkurentai, pardavimo tarpininkai ir interesų grupės.
Geografinė, gamtinė aplinka apima klimato sąlygas, gamtos išteklius, jų naudojimo ir aplinkosaugos priemones, įtaką įmonės sprendimams ir veiksmams (stiprėjant visuomenei stiprėja gamtosauga). Atsiranda kai kurių žaliavų deficitas, daug dėmesio skiriama atsinaujinantiems ir neatsinaujinantiems gamtos ištekliams.
Dažniausiai naudojama analizės technika priimta vadinti PEST analize. Ši analizė apima keturis makroaplinkos aspektus: politinį ir teisinį, ekonominį, socialinį ir kultūrinį, technologinį. Marketingo klasikas P. Kotler išskiria makroaplinką, mikroaplinką ir įmonę.
Išorinė aplinka veikia tam tikroje teritorijoje, tam tikroje klimato juostoje, tam tikroje politinėje, teisinėje ir kitoje aplinkoje. Įmonė šių sąlygų negali pakeisti, ji priima signalus iš aplinkos kaip galimybes ir pavojus, bet negali aktyviai į juos reaguoti. Makroaplinka - tai visuma jėgų, kurios tam tikroje teritorijoje veikia įmonės sprendimus ir kurioms ji tiesiogiai negali daryti įtakos.
Pagrindinėmis konkurencinės aplinkos sudėtinėmis dalimis yra tiekėjai, pirkėjai, esami ir potencialūs konkurentai, pardavimo tarpininkai, pardavimo pagalbininkai. P. Kotler taip pat prie konkurencinės aplinkos priskiria interesų grupes. Konkurencinės aplinkos bruožas yra tas, kad tarp jos elementų ir įmonės atsiranda atvirkštinė sąveika: konkurencinės aplinkos subjektai įtakoja įmonę, bet taip pat įmonė turi galimybę aktyviai reaguoti į tuos veiksmus. Įmonės įtaka konkurencinei aplinkai yra skirtinga ir priklauso nuo jos konkurencinės pozicijos rinkoje, bet konkurencinė aplinka visada yra labai svarbus įmonės strategijos elementas.
Taip pat skaitykite: Kaip garinti su „Beaba Babycook Solo ir Duo“?
S. L. Goldman išorinę aplinką padalija į keturis tipus: tolima, bendra, konkurencinė ir veiklos aplinka. Laikui bėgant šie elementai gali pereiti į kitą, svarbesnį aplinkos tipą. Todėl įmonės turėtų atlikti pastovų stebėjimą, kad apsisaugotų nuo aplinkos smūgių, kurie gali būti grėsmingi įmonei. Bendrajai aplinkai autorius priskiria politinius, bendraekonominius, socialinius ir įstatyminius veiksnius. Autorius pabrėžia, kad labai svarbu tinkamai nustatyti ir įvertinti tolimą, bendrą ir konkurencinę aplinkas, nes būtent jos ir sudarys įmonės užduoties aplinką, iš kurių svarbiausia ir didžiausią įtaką daranti yra konkurencinė aplinka.
D. D. Van Fleet įmonės išorinę aplinką skirsto į tolimą, pramonės ir veiklos aplinkas.
C. W. Hill skiria tris įmonės aplinkos tipus: sektoriai, elementai, įtakos grupės. Autorius pabrėžia, kad svarbu ne tik konkurentai, kurie priklauso įtakos grupei, bet taip pat ir ta pramonė, kurioje veikia įmonė, jos dydis ir charakteristikos.
Visi nagrinėti autoriai, nagrinėdami ekonomikos subjektų išorinę aplinką, kaip dalį šios aplinkos, išskiria konkurencinę aplinką. Konkurencinės aplinkos vertinimui dauguma autorių siūlo naudoti klasiko M. Porter penkių konkurencinės jėgos modelį.
M. Porter teigia, kad įmonės dėmesio centre yra ne tik vartotojų poreikių tenkinimas, bet ir konkurencinės jėgos. Konkurencinę aplinką kuria ne tik konkurentai, bet ir tie rinkos subjektai, kurie iš pirmo žvilgsnio su konkurencija neturi nieko bendra. Rinkos patrauklumas ir plėtros galimybės yra tuo mažesnės, kuo didesnę įtaką rinkoje turi tiekėjai ir pirkėjai, kuo didesnė naujų ekonomikos subjektų įėjimo į rinką galimybė arba pakaitalų atsiradimo galimybė rinkoje, o taip pat, kuo stipresnė yra konkurencinė kova tarp ekonomikos subjektų rinkoje. Autoriaus modelyje ryšys tarp išvardintų veiksnių apibrėžia konkurencijos intensyvumą rinkoje.
Ekonomikos subjektų sprendimai, susiję su konkurencine aplinka rinkoje ir lemiantys jų konkurencinę padėtį, gali būti klaidingi, neįvertinus makroaplinkos veiksnių poveikio.
Nėra pateikiama konkurencinės aplinkos vertinimo schema, etapai, kurie leistų susisteminti ir įvertinti ekonomikos subjekto konkurencinę aplinką. Pastebima, kad Lietuvoje nėra mokslinių darbų nagrinėjama tema, todėl analizuojant ekonomikos subjekto konkurencinės aplinkos vertinimo teorinius principus yra remiamasi monografijomis, klasikų darbais bei kita metodine - teorine literatūra.
Strateginės grupės rinkoje
Vertindami konkurencinę aplinką, reikia nustatyti konkurencines strategines grupes rinkoje. Strateginės konkurencinės grupės rinkoje - konkurentų sugrupavimas pagal tam tikrus, svarbiausius požymius. Toks sugrupavimas palengvina konkurencinės veiklos rinkoje vertinimą. M. Porter strateginę konkurencinę grupę apibūdina kaip panašius savo strategija ir padėtimi rinkoje tiesioginius konkurentų grupę. Autorius pasiūlė konkurentų strateginių grupių matricą, kurią formuojant ašyse yra pasirenkami du svarbiausi kintamieji ir pagal tai pozicionuojant visus nagrinėjamus konkurentus. Šios matricos naudojimo galimybes vėliau nagrinėjo ir kiti mokslininkai. Strateginės konkurencinės grupės - tai konkurentai, naudojantys panašias konkurencines priemones rinkoje ir užimantys panašią padėtį joje.
Parinkti kriterijai neturėtų tampriai sietis (pvz., vienam segmentui), nes viena ar dvi matricos gali neatspindėti tikrų ryšių tarp konkurentų. Pasirinkus grupavimo veiksnius, yra labai svarbu nustatyti eiliškumą, kuriuo bus grupuojami konkurentai. Įmonių suskirstymas pagal strategines grupes yra vienas iš galimų ekonomikos subjekto konkurencinės aplinkos vertinimo etapų. Atlikdami šių grupių nustatymą rinkoje, galime tiksliau nustatyti konkurentus bei juos tinkamai įvertinti.
tags: #grūdų #ir #konditerijos #mokslas #ir #technologija