Pietų Amerikos meškėnas: paplitimas, išvaizda ir poveikis ekosistemai

Įvadas

Pietų Amerikos meškėnas (Procyonidae) yra gyvūnas, dėl savo prisitaikymo savybių ir visaėdžio pobūdžio, kelia susirūpinimą dėl poveikio vietinėms ekosistemoms. Šis straipsnis apžvelgia meškėnų paplitimą, biologiją ir galimą poveikį aplinkai, ypač Lietuvoje.

Išvaizda ir matmenys

Meškėnai išvaizda ir dydžiu primena mangutus. Jų kailis dažniausiai būna pilkas, rausvas arba beveik juodas. Galva plati, aplink akis - tamsi, kaukę primenanti dėmė, o skruostus apima baltos juostos, kurios gerai matomos net naktį. Uodega pūkuota, su 5-7 šviesesniais žiedais. Priekinės ir užpakalinės letenos penkiapirštės, pirštai minkšti, ilgi, kibūs ir lankstūs, be plaukiojamųjų plėvių. Suaugę barsukai sveria apie 8-10 kg, o rudenį gali pasiekti 14-15 kg. Šie gyvūnai gerai laipioja ir plaukia, nebijo vandens. Kojų (ypač priekinių) pirštai su tvirtais ilgais nagais.

Paplitimas

Istorinis paplitimas

Meškėnai kilę iš Pietų ir Centrinės Amerikos. Šiuo metu jie paplitę JAV, pietinėje Kanados dalyje ir Centrinėje Amerikoje. Europoje į laisvę pirmą kartą išleisti Vokietijoje 1927 m. Rusijoje jie buvo introdukuoti 1936 m., o Baltarusijoje į laisvę paleisti 1954 m.

Paplitimas Lietuvoje

Lietuvoje pirmą kartą meškėnas registruotas 2010 m. Iki šiol meškėnų aptikta Pasvalio, Rokiškio, Šilutės, Kazlų Rūdos ir Varėnos rajonuose, o dažniausiai aptinkamas Neringoje. Kuršių nerijoje jie stebimi nuolat ir patvirtinta, kad dauginasi. Dėl slapaus gyvenimo būdo ir panašumo į mangutą, tikslus paplitimas ir populiacijos dydis nežinomi. Už Kuršių nerijos ribų 2020-2021 m. buvo sumedžioti tik 6 individai.

Buveinė

Meškėnai gali apsigyventi įvairiose buveinėse. Pirmenybę teikia seniems lapuočių miškams, esantiems netoli vandens telkinių ir šlapynių.

Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje

Biologija ir elgsena

Mityba

Barsukas yra visaėdis, nors apie 40 proc. jo maisto sudaro peliniai graužikai, kuriais jis minta ištisus metus. Taip pat ėda varles, pilkuosius pelėnus, vandenines žiurkes, kurmius, sliekus, moliuskus, karkvabalio vikšrus, negyvas žuvis, žemėje perinčius paukščius, uogas ir vaisius. Geriausiai išlavėjusi barsuko klausa. Išeinantį į medžioklę jį išgąsdina menkiausias šakos barkštelėjimas ar krentančio lietaus tekštelėjimas.Meškėnai yra nespecializuoti plėšrūnai, medžiojantys ant žemės, vandenyje ir medžiuose. Visaėdžiai, minta riešutais, vaisiais, žolėmis, sėklomis, vabzdžiais, moliuskais, vėžiagyviais, kirmėlėmis, varliagyviais, paukščiais ir jų kiaušiniais, smulkiaisiais žinduoliais, maita ir atliekomis.

Veisimasis

Jaunikliai lytiškai subręsta tik antraisiais gyvenimo metais. Po vasario mėnesį prasidedančios rujos, patelės neštumas trunka 56 dienas. Urve, kurį išsikasa pati (ar užima kitų žvėrių iškastą), lapė atsiveda 6- 8 jauniklius. Maži lapiukai minta motinos pienu, o paūgėjusiems lapiukams grobis atnešamas dar gyvas - taip ugdomas jauniklių medžioklės instinktas. Europoje meškėnai poruojasi nuo sausio iki kovo. Nėštumas trunka apie 65 dienas, jauniklius veda balandį. Vadoje 1-8, dažniausiai 2-5, jaunikliai. Pirmąją žiemą jaunikliai neretai lieka su motina. Patelės pasilieka toje teritorijoje, kurioje gimė, o patinai keliauja ir kartais nuklysta gana toli. Didžiausia meškėnų gyvenimo trukmė yra 10-12 metų, bet dauguma jų gamtoje gyvena trumpiau nei 5 metus.

Gyvenimo būdas

Tai vienintelis plėšrūnas, kuris gyvena išskirtinai tik savo išsikastuose urvuose. Miškuose, krūmuose, dažniausiai pietvakarinėje pakilios vietos ar šlaito pusėje, po medžių šaknimis ar stambiais rieduliais, netoli vandens telkinio barsukai įsirengia gyvenvietę. Urvų gylis priklauso nuo gruntinių vandenų lygio, kartais siekia net 2,5 m. Urvų kasmet daugėja, gausėja angų, susidaro labai sudėtingos kelių aukštų kolonijos. Didesnę gyvenimo dalį barsukas praleidžia urvuose. Jau rudenį jis pradeda ruoštis žiemos miegui. Intensyviai maitindamasis jis sukaupia dideles riebalų atsargas, kurias naudoja miegodamas. Užėjus šalčiams, barsukas užmiega. Įmigio metu, kuris trunka apie 5 mėn., visi gyvybiniai žvėrelio procesai sulėtėja, krenta kūno temperatūra. Atodrėkių metu kartais barsukas išeina iš urvo, tačiau neėda. Savotiški yra barsuko santykiai su kitais urviniais plėšrūnais - lapėmis, mangutais. Pasitaiko kolonijų, kuriose vienu metu visos trys rūšys veda vaikus. Tačiau pastebėta, kad barsukai apleidžia savo ilgai eksploatuotas kolonijas, jeigu jose apsigyvena mangutai.

Poveikis aplinkai

Invazyvumas ir konkurencija

Europoje meškėnai užima naują ekologinę nišą ir yra labiau prisitaikę už daugumą vietinių plėšrūnų. Meškėnai labai greitai prisitaiko prie aplinkos, medžioja tiek sausumoje, tiek vandenyje, geba lipti į medžius, todėl sudaro itin didelę konkurenciją dėl maisto vietinėms rūšims bei lengvai sunaikina paukščių kiaušinius, jauniklius, varliagyvius. Įsigalėdami čia svetimžemiai išstumia vietines rūšys, naikina jų įvairovę ir laimi svarbią kovą dėl teritorijos ir maisto.

Ligos

Tėvynėje jie yra daugiau nei 12 ligų (leptospirozės, tuliaremijos, tuberkuliozės, listeriozės, encefalito), tarp jų pavojingų ir žmonėms, nešiotojai. Perneša kitų rūšių žinduoliams ir paukščiams pavojingas apvaliąsias kirmėles (Baylisascaris procyonis). Šiaurės Amerikoje meškėnai yra vieni svarbiausi pasiutligės platintojai. Šie gyvūnai perneša daugiau nei dešimtis gyvūnams ir žmonėms pavojingų ligų - nuo tuberkuliozės bei encefalito iki pasiutligės.

Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai

Žala vietinėms rūšims

Svarbu pabrėžti, kad tokių gyvūnų dauginimas, veisimas ar platinimas užtraukia finansinę atsakomybę. Paprastieji meškėnai labai greitai prisitaiko prie aplinkos, medžioja tiek sausumoje, tiek vandenyje, geba lipti į medžius, todėl sudaro itin didelę konkurenciją dėl maisto vietinėms rūšims bei lengvai sunaikina paukščių kiaušinius, jauniklius, varliagyvius.

Kontrolės priemonės

Meškėnai medžiojami su šunimis ir gaudomi spąstais, prie vandens telkinių šaudomi iš laivelių, pašviečiant prožektoriumi. Lenkijoje nuo 2009 m. gyvagaudėmis gaudyklėmis gaudomi visus metus. Vokietijoje kasmet sumedžiojama apie 20 000 individų, tačiau jų populiacija nemažėja ir invazija į kitas šalis neslopsta. Lietuvoje meškėnų populiacijos kontrolė gali būti veiksminga tik tol, kol jie neišplitę. Dėl to labai svarbu apie meškėnų daromą žalą informuoti visuomenę.

Teisiniai aspektai Lietuvoje

Pagal Reglamento Nr. 1143/2014 ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. liepos 1 d. įsakymo Nr. 352 „Dėl Introdukcijos, reintrodukcijos ir perkėlimo tvarkos aprašo, Invazinių rūšių kontrolės ir naikinimo tvarkos aprašo, Invazinių rūšių kontrolės tarybos sudėties ir nuostatų, Introdukcijos, reintrodukcijos ir perkėlimo programos patvirtinimo“ reikalavimus, naudoti gyvus gyvūnus, gyvybingus augalus, grybus ir mikroorganizmus bei gyvybingas jų dalis, kai šios rūšys įtrauktos į Europos Sąjungos invazinių rūšių sąrašą, leidžiama tik gavus leidimą moksliniams tyrimams, ex-situ išsaugojimui arba naudoti invazines rūšis medicinos tikslais, kai to reikia siekiant daryti pažangą žmonių sveikatos srityje arba tikslais, susijusiais su įtikinamais visuomenės interesais, įskaitant socialinio ar ekonominio pobūdžio interesus. Šiuos leidimus išduoda Aplinkos apsaugos agentūra.

Baudos už pažeidimus

Invazinių rūšių naikinimo, izoliavimo ar gausos reguliavimo priemonių nevykdymas užtraukia žmogui gali užtraukti baudą nuo 30 Eur iki 100 Eur, juridiniams esmenims - nuo 60 Eur iki 200 Eur. Invazinių rūšių laikymas, auginimas, veisimas, dauginimas, mainymas bei įvežimas, išvežimas iš šalies ar vežimas per nesilaikant numatytų reikalavimų, žmogui gali kainuoti nuo 200 Eur iki 400 Eur, o juridinių asmenims dar daugiau - nuo 300 Eur iki 600 Eur. Dar didesnį finansinę atsakomybę gali užtraukti invazinių rūšių patiekimas rinkai, tyčinis paleidimas į aplinką ar tyčinė introdukcija pažeidžiant reikalavimus.

Kaip elgtis aptikus meškėną?

Pamačius paprastuosius meškėnus gamtoje, svarbu informuoti atsakingas institucijas.

Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva

Kiti Lietuvoje paplitę gyvūnai

Lapė

Mūsų miškų lapės vidutiniškai sveria 5,5 kg, kartais pasitaiko ir stambesnių- iki 7 kg. Tai vidutinio dydžio, laibas, grakštus žvėrelis, ilga, tiesia, gausiai plaukuotas, dažniausiai baltu galu, iki pusės ilgio uodega. Plaukai švelnūs, rusvi, gelsvai rusvi arba rausvi su baltais galiukais nugaroje, krūtinė ir pilvas balti, kojos juodos. Lapės pėdos labai panašios į kiemsargio šuns. Lapės, kaip ir vilko, kojų vidinių pirštų pagalvėlės yra tiek atsikišusios į priekį, kad tarp jų užpakalinės dalies ir šoninių pirštų pagalvėlių priekinės dalies galima padėti degtuką. Tuo tarpu daugumos šunų šoninių pirštų galai siekia beveik iki pusės vidinių pirštų pagalvėlių.Lapė gyvena įvairiose vietose: tankiuose miškuose, krūmuose. Labiausiai mėgsta kalvotas, miškingas vietas, kur netoli yra dirbamų laukų, pievų, upių slėnių. Mat tokiose vietose maistas įvairesnis, gausesnis ir prieinamesnis. Šiuo atžvilgiu lapėms geriausios sąlygos yra Vidurio Lietuvoje, todėl jų ten gausiausia. Lapė yra aktyvi nuo saulėlydžio iki aušros. Dieną, susisukusi į kamuoliuką, ji miega. Vietas poilsiui pasirenka ir atvirose vietose, ir tankumyne. Jauni ir nebaidyti lapiukai miega stipriau. Prieš vėją prie jų galima prieiti per šūvį. Seniai miega jautriau, dažnai pakelia galvą, apsidairo. Lapių daroma žala neretai perdedama. Nepageidaujamos lapės medžiojamų paukščių veisimosi plotuose.

Lapės maistas įvairus, nors apie 40 proc. jo sudaro peliniai graužikai, kuriais ji minta ištisus metus. Pasigauna lapė ir stambesnio grobio -paukščių, kiškių, stirniukų, ypač pavasarį ir vasarą, kada urvuose laukia jauni lapiukai. Minta ir bestuburiais - iškasa daug karkvabalių lervų, ėda vabalus. Sugauto kiškio ar kito stambesnio žvėries lapė iš karto nesuėda. Nuošalesnėje vietoje priekinėmis kojomis iškasa duobutę ir įdėjusi grobio likučius, nosimi užkasa. Su dideliu malonumu, net būdama soti, lapė gaudo peles, dažnai pažaidusi, palieka jas nesuėstas. Jei pagrindinio maisto mažai ar jis sunkiai prieinamas, minta lapė ir maita. Kai žemė sušala 3- 4 cm, lapė pelinių graužikų iš urvų nebegali išsikasti. Prisikasa prie jų takų po sniegu ir gaudo išeinančiuosius maisto ieškoti. Ieškodama maisto, lapė atlieka ilgas keliones. Vidutiniškai lapės aktyvumo teritorija yra 6- 8 km skersmens. Nustatyta, kad miškuose lapės maršrutai trumpesni negu laukuose, nes čia jos grobis stambesnis. (Laukuose ji, kaip minėta, dažniausiai tik peliauja.) Iškritus sniegui, lapės paros maršrutas tiek laukuose, tiek miškuose sutrumpėja. Lapė vengia gilaus sniego, o naudojasi savo senais ar kiškio takais ir net keliais. Patina: stambesni, jiems reikia daugiau maisto, todėl jų paros maršru­tas apie 10,5 km, patelių - 8,2 km. Be to, žiemą, prasidėjus rujai, patinai darosi aktyvesni. Lapės keliai iš vienos medžioklės vietos į kitą labai tiesus. Paprastai ji stengiasi eiti pakrūmėmis, patvoriais, kad butų nepastebėta. Medžiok­lės teritoriją, kur jau anksčiau buvo pačiupusi grobį, ji gerai apžiūri, išvaikšto.

Vasario mėnesį prasideda lapių ruja. Tuo metu dažnai girdimas jų lojimas. Patelės po trijų trumpų sulojimų staugia vienodu tonu. Patinai loja nestaugdami, panašiai kaip kiemsargis šuo. Po rujos lapės gyvena poromis. Lapės neštumas trunka 56 dienas. Urve, kurį išsikasa pati (ar užima kitų žvėrių iškastą), lapė atsiveda 6- 8 jauniklius. Paūgėjusiems lapiukams grobis atnešamas dar gyvas - taip ugdomas jauniklių medžioklės instinktas. Besiartinantį prie urvo žmogų ar šunį lapė stengiasi nuvilioti tolyn. Lodama traukiasi į šalį. Lapės urvą, kuriame auginami jaunikliai, labai lengva pastebėti- aplink išmėtyta įvairaus maisto likučių, kaulų, plunksnų bei išmatų. Vilkai ir lūšys, dažnai serga niežais, pasiutlige ir kitomis ligomis. Kaip medžioklės objektas lapė vertinama dėl savo kaukolės ir kailio. Lapės kaukolė vertinami medžioklės trofėjų parodose. Lapės medžiojamos tykojant, varant, sėlinant, viliojant su vilbynėmis, su urviniais šunimis, spąstais. Kartais lapės kaip ir vilkai medžiojami atitinkamą jų buvimo vietą apjuosus ilga virve su ryškios spalvos vėliavėlėmis. Paplitimas Eurazijoje (miškų zonoje) ir Rytų Afrikoje. Lietuvoje gyvena derlinguose laukuose, vengia drėgnų, pelkėtų dirvų. Girių gilumos nemėgsta, tačiau dažnas miško pakraščiuose, remizėse, upių slėniuose, apaugusiuose medžiais ir krūmais.

Pilkasis kiškis

Pilkasis kiškis paplitęs Eurazijoje (miškų zonoje) ir Rytų Afrikoje. Lietuvoje gyvena derlinguose laukuose, vengia drėgnų, pelkėtų dirvų. Girių gilumos nemėgsta, tačiau dažnas miško pakraščiuose, remizėse, upių slėniuose, apaugusiuose medžiais ir krūmais. Palankiausi pilkajam kiškiui yra tie plotai, kur derlingas dirvožemis, vidutinė metinė oro temperatūra aukštesnė kaip 8°C, kritulių mažiau kaip 500 mm.Tai ilgomis ausimis, pilkai rusva ar juosva viršutine kūno puse, ruda krūtine ir kojomis, baltu pilvu. Uodega trumpa, viršutinė pusė juoda, apatinė balta. Ausų viršūnėlė juodos. Priekinės kojos trumpos, penkiapirštės, užpakalinės ilgos, keturpirštės, ilgomis pėdomis. Pirštai laisvi, plaukuoti, su aštriais nagais. Plaukai tankūs, švelnūs, žiemą labai gausu vilnaplaukių. Apsisaugoti nuo priešų, kiškiui padeda slepiamoji kailio spalva. Žiemą kryžkaulio srities kailyje daugiau balsvų plaukų. Kiškio spalva iš dalies priklauso nuo aplinkos. Pavyzdžiui, Neringos kiškiai šviesūs, mažai skiriasi nuo kopų smėlio. Suaugęs kiškis rudenį sveria vidutiniškai 4,52 kg, jauniklis - 3,82 kg. Sunkiausias LR sumedžiotas kiškis svėrė 5,8 kg. Medžioklės sezono metu jauniklių tarpe paprastai sunkesni patinai, suaugusių - patelės. Be to, kiškių svoris keičiasi ir atskirais metais, taip pat priklauso nuo geografines srities.

Gyvena derlinguose laukuose, vengia drėgnų, pelkėtų dirvų. Girių gilumos nemėgsta, tačiau dažnas miško pakraščiuose, remizėse, upių slėniuose, apaugusiuose medžiais ir krūmais. Neretas ir miestų parkuose ar soduose. Didesnę metų dalį kiškiai gyvena pavieniui. Maitinasi vakarais ir rytais, žiemą - net ir naktimis. Maisto ieškoti išeina žinomais trumpiausiais takais, tačiau tik ramioje teritorijoje, naudojasi kelias dienas tais pačiais guoliais. Pasimaitinęs kiškis eina pogulio: iš pagrindinio kelio dideliu šuoliu nušoka į šalį ir pasislepia įdubime (kartais ir pats jį išsikasa), aukštoje žolėje, vagoje, prie medžių kamienų ar krūmuose. Guli kiskis ant pilvo, suglaudęs ausis ir užsimerkęs. Žiema, jis įsikasa į sniegą ir, siaučiant pūgoms, ten pratūno. Kiškis pripranta prie savo gyvenamosios teritorijos, kurią keičia tik trikdomas arba dėl nepalankių oro sąlygų. Jeigu ramu, kiškis dažniau slepiasi miške, o jeigu vėjuota - lauke, nes medžių šnaresys ir šakų traškėjimas slopina artėjančio pavojaus garsus. Kiškio gyvena­mosios teritorijos skersmuo - apie 3 km. Didesnes migracijas atlieka kiškiai, perkelti į kitus medžiokles plotus. Turėdamas stiprias užpakalines kojas ir gana didelę širdį, kiškis gali palyginti greitai ir ilgai bėgioti. Trumpose distancijose jis gali pasiekti iki 80 km per val. greitį. Kiškio šuoliai yra iki 3- 4 m ilgio ir 2 m aukščio. Apsidairyti po aplinką kiškis atsistoja ant užpakalinių kojų. Kiškio klausa labai gera, bet rega silpna: spalvas jis skiria menkai, geriau įžiūri tik judantį daiktą.

Pavasarį ir vasarą ėda daugiau ankštinių ir varpinių augalų, rudenį ir žiemą, kol nėra sniego,- dobilų sėklų, žiemkenčių želmenų. Kiškio veisimosi laikotarpis gana ilgas. Lietuvoje jo ruja prasideda sausio antrojoje pusėje, o labai šaltomis žiemomis - vasario mėnesį šiuo laikotarpiu kiškiai gyvena būriais. Vieną patelę neretai vaikosi keli patinai, tarp kurių vyksta aršios kovos. Anksčiau pradeda rujoti senės patelės. Jauniklės patelės lytiškai subręsta tik 7- 8, o patinai - 5- 6 mėnesių. Praslinkus 42- 43 dienoms po poravimosi, ankstyvose pavasario vadose gimsta 1- 2, vasarą - 3- 4 kiškučiai. Gausesnės senų patelių vados. Vasario pabaigoje- kovo pradžioje, o kartais ir balandžio mėnesį gimę kiškučiai neretai žūva dėl nepalankių oro sąlygų. Nors praktiškai visą vasarą galima rasti mažų kiškučių, tačiau ryškiausi yra 3 masiško kiškučių vedimo laikotarpiai: I - gegužės pabaiga-birželio pradžia, II - liepos ir III - rugsėjo mėnesiai. Vis dėlto nėščių ir žindančių patelių pasitaiko aptikti apskritus metus, netgi žiemą. Gimę kiškučiai iš karto gerai mato, yra jau su šiltu kailiuku. Tuoj pat patelė juos pamaitina labai riebiu savo pienu ir, jei negresia pavojus, palieka kelioms dienoms vienus. Kiškiukai, prisiglaudę vienas prie kito, tūno nejudėdami. Plėšrūnui juos sunku užuosti, nes dar nefunkcionuoja mažylių prakaito liaukos, neišskiria jie nė išmatų. Jaunikliai žindomi apie 3 savaites. Patelė jauniklių nešildo, tik maitina. Patinas neprisideda prie jauniklių auginimo. Po keleto dienų kiškiukai pradeda šokinėti, o antrą gyvenimo savaitę, jau ėda žolę. Galutinai fiziškai išsivysto tik per vienerius metus. Vidutinis kiškio amžius- 1,5 m. (Kauno zoologijos sode kiškiai gyvena apie 10 m.) Medžioklės plotuose kartais pasitaiko 3- 5 m. kiškių, daugiausia patelių. Kiškių kiekis nepastovus. Daug jų žūva dėl nepalankių meteorologinių sąlygų, nukenčia nuo laukinių plėšriųjų žvėrių bei paukščių, valkataujančių kačių ir šunų. Pavojingi, ypač jaunikliams, yra net juodvarniai ir kovai, varnos, gandrai ir kt. Pilkasis kiškis populiarus medžioklės objektas. Medžiojamas sėlinant, varant, prieinant „grandine“ ar „katilu“, su skalikais, kurtais, plėšriaisiais paukščiais. Mėsa valgoma, riebalai naudojami liaudies medicinoje. Pilkojo kiškio kailis nestiprus, menkos vertes. Plaukai naudojami geros kokybes fetro gamybai. Medžioklės terminai- kiškiai medžiojami nuo lapkričio 3 d.

Ondatra

Ondatra paplitusi Šiaurės Amerikoje. 1954- 1956 m. atvežta į Lietuvą ondatra paplito, šiuo metu ji retesnė tik Šiauriniuose Lietuvos rajonuose. Iš pirmo žvilgsnio panaši į vandeninę žiurkę, tik didesnė ir geriau prisitaikiusi gyventi vandenyje. Suaugę žvėreliai sveria apie 1 kg. ir yra 30- 35 cm ilgio, su 20- 28 cm uodega. Uodega pamate apvali, toliau - plokščia, tarsi suspausta iš šonų, žvynuota ir apaugusi retais plaukeliais. Uodegos pamate yra 2 gerai išsivysčiusios muskusinės liaukos. Užpakalinių kojų pirštai sujungti ne visiškai išsivysčiusia plaukiamąja plėvele. Kailis - rudas, nugaros srityje tamsesnis, papilvės - šviesesnis. Labai tankus poplaukis, retesni akuotplaukiai. Gyvena prie stovinčių ar lėtai tekančių vandenų kur vešli vandens ir pelkių augmenija. Žvėrelis puikiai plauko ir nardo. Po vandeniu gali išbūti iki 10 min. Į sausumą išeina retai, nes nėra judri ir greitai gali tapti plėšrūno auka. Stačiuose vandens telkinių krantuose ondatra kasa urvus. Įėjimo į juos anga 11- 15 cm skersmens, visuomet po vandeniu. Urvo gale (už 3- 8 ar net 15 m. nuo angos) lizdo kamera būna jau netoli žemės paviršiaus. Pakrantėse ganomi galvijai dažnai urvus įlaužia. Tada ondatra juos remontuoja arba kasa naujus. Prie įėjimo į urvą gali būti ir keli trumpi urveliai. Ondatros gyvenamą vietą lengva pažinti iš vandens paviršiuje plaukančių apgraužtų ar sudėtų į kupstelius augalų liekanų, išmatų, maitinimosi “stalelių” (nedidelių plaustų, padarytu iš šakų, augalų stiebų, lapų ir pan.), ant kurių daug tuščių atvirų geldelių, upinių vėžių likučių. Jei vandens telkinių krantai žemi ar užpelkėję, ondatra statosi trobeles ant vandeninių augalų kupstų, statybai panau…

tags: #pietu #amerikos #meskenas #paplitimas

Populiarūs įrašai: