Marianų įduba: Giliausias Žemės vandenyno taškas ir jo paslaptys
Marianų įduba, giliausias žinomas taškas Žemėje, ir toliau stebina tyrinėtojus savo paslaptimis ir ekstremaliomis sąlygomis. Ši giliavandenė įduba, esanti vakarinėje Ramiojo vandenyno dalyje į rytus nuo Marianų salų, yra pati giliausia žinoma pasaulinio vandenyno dalis. Jos gelmėse mokslininkai nuolat aptinka naujų, netikėtų dalykų, pradedant unikaliomis gyvybės formomis ir baigiant žmogaus veiklos pėdsakais.
Marianų įdubos tyrimai ir atradimai
Mokslininkai nuolat tiria Marianų įdubą, siekdami geriau suprasti jos geologinę sandarą, gyvybės prisitaikymą prie ekstremalių sąlygų ir žmogaus poveikį šiai unikaliai ekosistemai.
Naujausi atradimai
Aplink Marianų įdubos angas mokslininkai aptiko nanostruktūrų, kurios gali funkcionuoti kaip selektyvūs jonų kanalai. Taip pat, mokslininkai nustatė paslaptingų garsų, sklindančių iš giliausios vandenyno tranšėjos, šaltinį. Manoma, kad Marianų įduboje rastas naujas giliausiai kada nors aptiktas virusas.
Žmogaus indėlis į tyrimus
Žinomi tyrinėtojai ir entuziastai taip pat prisideda prie Marianų įdubos pažinimo. Japonijos milijardierius Yusaku Maezawa po kelionės į kosmosą pareiškė, kad nori pasinerti į Marianų įdubą, o kosmoso ir jūrų tyrinėtojas Richardas Garriottas tapo pirmuoju žmogumi pasaulyje, ištyrinėjusiu Šiaurės ašigalį ir Pietų ašigalį, nuskridusiu į Tarptautinę kosminę stotį ir nusileidusiu į Marianų lovį.
Kinijos mokslininkų sukurtas savivaldis minkštasis robotas pirmą kartą savarankiškai darbavosi 10 900 metrų gylyje - Marianų lovyje. Kinija taip pat pasidalino tiesioginiais vaizdais iš savo sėkmingo nusileidimo į Marianų įdubą. Kinų giliavandenis povandeninis laivas „Fendoudže“ („kovotojas“) pasiekė nėrimo gylio rekordą - jis nusileido į 10 000 m gylį plaukdamas į giliausią Ramiojo vandenyno vietą - į Marianų lovį. Aprūpintas naujausia giliavandene komunikacijų technologija „Fendoudže“ gali siųsti videosignalus realiu laiku į jį aptarnaujantį laivą „Tansuo-2“.
Taip pat skaitykite: Kelionė į Marianų lovį
Istoriniai nėrimai
1960 metais Marianų įdubą tyrinėjęs batiskafas „Trieste“ pasinėrė, kaip manoma, į pačią giliausią jos vietą - 10 912 metrų gylį. Batiskafo „Trieste“ įgulą sudarė šveicarų okeanografas-inžinierius Žakas Pikaras (Jacques Piccard) ir JAV Karinio jūrų laivyno leitenantas Donas Volšas (Don Walsh), kuris, grįžęs iš kelionės į pačią giliausią „Čalindžerio gelme“ vadinamą vandenyno vietą, sakė: „Dugnas pasirodė šviesus ir švarus, padengtas uostamojo tabako spalvos dumblo sankaupomis“. 2012 metais Nacionalinės geografijos draugijos narys Džeimsas Kameronas (James Cameron) vienas nusileido į beveik 11 kilometrų gylį, būdamas aparato „DEEPSEA CHALLENGER“ viduje.
Gyvybė gelmėse
Giliausiose Ramiojo vandenyno gelmėse, kur nuolat tamsu ir jaučiamas didžiulis slėgis, gyvena keisčiausi gyviai. Neseniai mokslininkai aptiko žuvį, kuri gali gyventi daug giliau nei kitos. 2020 metų birželio 7 dieną Kathy Sullivan pateko į istorijos metraščius. Ir pateko ten tikrai ne šiaip sau.
Japonų mokslininkai Marianų įdubos gelmėse, 8 178 m gylyje nufilmavo plaukiančią gleiviažuvę. Šis įvykis ypatingas tuo, kad tai didžiausias gylis, kuriame kada nors buvo užfiksuota gyva ir plaukianti žuvis. Anksčiau rekordinis gylis, kuriame užfiksuota žuvis, buvo 8 152 m.
Aplinkos tarša
Mokslininkai skelbia pirmą kartą dirbtinio pluošto ir plastiko aptikę Žemės giliausio vandenyno dugne gyvenančių gyvių skrandžiuose, o toks radinys kelia didžiulį susirūpinimą, skelbia portalas independent.co.uk. Chemikalai, kurie buvo uždrausti dar 1970-ais, buvo rasti giliausiose Ramiojo vandenyno vietose. Tai rodo, kad kenksmingos medžiagos nesuiro ir išlieka mitybos grandinės dalis.
Okeanografijos istorija ir tyrimų metodai
Okeanografija, arba mokslas apie vandenynus, pasižymi sena ir turtinga praeitimi. Nuo pat pakrančių iki giluminių srovių bei nuo dugno iki pat bangų tyrinėjimai praplėtė supratimą apie tai, kas vyksta povandeniniame pasaulyje.
Taip pat skaitykite: Marianų įdubos tyrimai
JAV prezidentas Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson) buvo pirmasis šios šalies prezidentas, kuris sankcionavo sistemiškus Jungtinių Valstijų priekrantės zonos topografinius tyrinėjimus, lėmusius detalių nuo kranto linijos per dvidešimt lygų (96,56 kilometrų) nutolusių teritorijų žemėlapių sudarymą.
Laikotarpiu nuo 1831 metų gruodžio iki 1836 lapkričio Darvinas britų laivu „H.M.S. Beagle“ keliavo aplink pasaulį. Pagrindinis jo tikslas buvo geologiniai tyrimai, todėl didžiąją laiko dalį jis skyrė stebėjimams ir bandinių rinkimui.
Oldenas, tarnavęs Priekrančių tyrimo tarnybos garlaivio „Active“ kapitonu, Monterėjaus įlankos viduryje aptiko gilaus tarpeklio pavidalo kanjoną. Šis kanjonas driekiasi į Ramųjį vandenyną net 153 kilometrus ir vietomis siekia 3597 metrų gylį. Monterėjaus kanjonas yra didžiausia ir giliausia povandeninė dauba, esanti Ramiajame vandenyne netoli Šiaurės Amerikos krantų.
Čarlzas Vaivilis Tomsonas (Charles Wyville Thomson), plaukiodamas laivu „H.M.S. Lightning“ ir traukdamas iš didelių jūros gilumų tinklus, 4389 metrų gylyje aptiko egzistuojant gyvybės. Tomsonas buvo gamtininkas, o ratinį garlaivį „H.M.S. Lightning“ jis naudojo Atlanto vandenynui į šiaurę nuo savo gimtosios Škotijos tyrinėti. Tomsonas nustatė ir skirtinguose jūrų gelmių regionuose egzistuojančią temperatūrų bei ekosistemų įvairovę.
Per septynių mėnesių trukmės ekspediciją laivu „Hassler“ Agasisas tikėjosi ištyrinėti pačius giliausius vandenyno regionus. Nors tam jis neturėjo pakankamai laiko, be to, ir tuometės eksperimentinės technikos netobulumas daug ko neleido, vis dėlto jam pavyko ištyrinėti gana plačius anksčiau niekieno netirtus plotus. Ekspedicijos metu tiek Agasisas, tiek ir kiti jo komandos nariai mokslininkai surinko apie 30 tūkstančių įvairiausių jūros gyvūnijos pavyzdžių. Daugiau kaip 7000 iš jų yra įtraukti į Harvardo universiteto Lyginamosios zoologijos muziejaus katalogą.
Taip pat skaitykite: Kopūstai ir česnakai: sodinimo gudrybės
Albatross“ pradėjo savo jūrinę tarnybą. Remiantis Smitsono instituto Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus (Smithsonian National Museum of Natural History) ataskaita, „Garlaivis „Albatrosas“, kuris buvo pastatytas keliauti po viso pasaulio vandenynus ir giliausių jūrų rajonų tyrinėjimo darbams atlikti, prisidėjo prie mūsų žinių apie jūrų žuvis bagažo praturtinimo kaip joks kitas laivas“.
1912 metais, atsitrenkęs į ledkalnį, į Atlanto vandenyno gelmes nugrimzdo laivas „R.M.S. Titanic“ (populiariai - „Titanikas“), nusinešęs su savimi daugiau kaip 1500 žmonių gyvybes. Navigacijoje taikoma radijo ir garso bangų lokacijos sistema (RGLS) (angl. Radio Acoustic Ranging, RAR) buvo viena iš daugelio techninio progreso atliekant jūrų tyrimus priemonių, kurią sukurti paskatino „Titaniko“ žūtis. Tai buvo pati pirmoji sistema, kuri leido atsisakyti vizualinio astronominių kūnų aptikimo navigacijoje, orientuojantis erdvėje pagal dangaus kūnus, arba navigacijoje skraidant lėktuvais virš sausumos, orientuojantis pagal gerai žinomus sausumoje esančius objektus.
Kanadietis inžinierius Redžinaldas Fesendenas (Reginald Fessenden) pirmą kartą panaudojo osciliatorių kaip garso bangų šaltinį jūroms tirti. Pirmą veikiantį echolokatorių Fesendenas sukūrė dirbdamas Bostone (Masačusetso valstijoje) įsikūrusioje kompanijoje „Submarine Signal Company“ (liet. „Povandeninių signalų kompanija“). Savo išradimą jis išbandė JAV Pakrančių tarnybos kateryje „Miami“, tyrinėdamas netoli Niūfaundlendo salos (Kanada) besidriekiančias Didžiąsias Bankas (angl.
Amerikiečių gamtininkas Viljamas Bybas (William Beebe) lynais pritvirtintoje batisferoje buvo nuleistas į 923 metrų gylį. 1928 metais Bybas planavo vadovauti giliavandenės gyvūnijos tyrimams netoli Bermudų salų, tačiau netobula to laikmečio nardymo įranga (šalmai, povandeniniai laivai ir šarvoti kostiumai) neatlaikydavo milžiniško vandens slėgio ir leisdavo nusileisti tik į 169 metrų gylį. Be to, judėti naudojantis tokia įranga būdavo nepaprastai sunku.
1954 metais prancūzas Žoržas Uo (Georges Houot) ir jo tėvynainis Pjeras Anri Vijmas (Pierre-Henri Willm) netoli Vakarų Afrikos pakrantės povandeniniu gelmių tyrimo aparatu „FNRS-III“ nusileido į 4041 metrų gylį. Prancūzijos karo laivyno suprojektuotas povandeninis gelmių tyrimo aparatas „FNRS-III“ buvo batiskafas (jo pavadinimas kildinamas iš dviejų graikų kalbos žodžių: „gilus“ ir „valtis“). Tai yra visiškai autonomiškas, motorizuotas į dideles gelmes galintis nusileisti povandeninis aparatas.
JAV Pakrančių ir geodezijos tarnybos laivas „Pioneer“, dalyvaujant JAV Kariniam jūrų laivynui ir Skripso okeanografijos institutui (Scripps Institution of Oceanography), pirmą kartą panaudojo magnetometrą vandenyno dugno ties Amerikos Vakarų pakrante magnetinėms savybėms tirti. Šių tyrimų metu nustatytos dugno magnetinės juostos charakterizuoja juostuotą uolienų, kurios pasižymi reguliariu jų magnetinių savybių kitimu, pobūdį. Jūrų geologas H.W. Menardas laive „Pioneer“ atliktus tyrimus apibūdino kaip „vienus iš pačių svarbiausių kada nors atliktų geofizikinių tyrimų“. Gautieji rezultatai leido nustatyti vandenyno dugno geologinį amžių.
JAV Skripso okeanografijos institute imta kurti vadinamoji „giluminio vilkimo sistema“( angl. Tai lynu su laivu susieta sistema, nuleidžiama į prie pat dugno esančias gelmes siekiant atlikti įvairius tos srities tyrimus. Iš pradžių ją ketinta naudoti tiriant vandenyno dugno nuolydį.
Ramiojo vandenyno dugne, netoli Galapagų salų, buvo aptiktos hidroterminės versmės (ir jų angos) kartu su ypatinga ekosistema, galinčia gyventi be saulės energijos. Hidroterminių versmių angos atsiveria vietose, kur sąveikauja tektoninės plokštės. Čia jūros vanduo prasiskverbia į žemės plutoje esančius įtrūkimus ir yra įkaitinamas magmos. Tokio karšto skysčio, trykštančio pro plutoje atsiveriančias angas, temperatūra gali siekti net 340°C, tačiau dėl čia vyraujančio nepaprastai didelio vandens slėgio jis neužverda. Šiame skystyje gausu mineralinių medžiagų, kuriomis minta daugybė įvairiausių organizmų, tokių kaip gigantiškos kirmėlės Riftia pachyptila (angl.
Nacionalinės geografijos draugijos reziduojantis mokslininkas Robertas Balardas (Robert Ballard) 1985 metais Atlanto vandenyne 3 810 metrų gylyje aptiko paties garsiausio visų laikų laivo „Titaniko“ („R.M.S. Gavęs Nacionalinės geografijos draugijos finansinę paramą, Balardas sukūrė kelis nuotoliniu būdu valdomus povandeniniams tyrinėjimams skirtus aparatus, kurie buvo aprūpinti sonarais ir filmavimo kameromis. Naudodamasis vienu iš tokių aparatų - „Argo“ - jis ir jo komandos draugai tyrinėjo „Titaniko“ katastrofos rajone esančius vandenyno dugno plotus, tikėdamasis aptikti šio laivo nuolaužų. Aptikę ir apžiūrėję nuskendusį laivą, jie patvirtino, jog pastarasis tikrai skilęs į dvi dalis. Iki šiol Balardas jau yra atlikęs daugiau kaip 120 povandeninių kelionių į dideles vandenyno gelmes.
Pirmą kartą okeanografijos istorijoje atliktas jūros gyvūnų surašymas įvertino jūrinių rūšių įvairovę, gausą ir pasiskirstymą pasauliniame vandenyne. Šioje 10 metų trukusioje mokslinėje iniciatyvoje dalyvavo daugiau kaip 80 pasaulio šalių. Jos tikslas buvo susisteminti ir viešai pateikti duomenis ne tik apie praeityje gyvenusių, bet ir dabar gyvenančių bei gyvensiančių ateityje jūros gyvūnijos rūšių biologinę įvairovę.
Pietų Amerika: Geografinis kontekstas
Norint geriau suprasti Marianų įdubos reikšmę, svarbu pažvelgti į Pietų Amerikos geografinį kontekstą. Šis žemynas pasižymi dideliu kraštovaizdžio ir klimato įvairove, kuri daro įtaką vandenyno srovėms ir ekosistemoms.
Paviršiaus vidutinis aukštis 655 m, didžiausias - 6960 m (Aconcaguos kalnas), žemiausia vieta - Valdéso pusiasalyje (-42 metrai). Šiaurės vakarine ir vakarine pakrante driekiasi Andų kalnų sistema, prie kurios iš rytų prisišlieja plačios žemumos - Amazonės žemuma ir La Platos žemuma, - atskirtos plokščiakalnių ir tik siaura dalimi prieinančios prie Atlanto vandenyno. Išilgai Pietų Amerikos šiaurės rytinės pakrantės, tarp Orinoco ir Amazonės žiočių, yra Gvianos žemuma. Tarp Gvianos, Amazonės ir Orinoco žemumų, žemyno šiaurėje, plyti Gvianos plokščiakalnis (aukščiausia viršūnė Neblinos kalnas, 3014 m), rytinėje dalyje, tarp Amazonės ir La Platos žemumų bei Atlanto vandenyno, yra didžiausias Pietų Amerikoje Brazilijos plokščiakalnis (Bandeiros kalnas, 2890 m), susidaręs iš daugelio atskirų masyvų ir gūbrių. Centrinę ir rytinę žemyno dalį sudaro Brazilijos platforma (Pietų Amerikos platforma), esanti tarp Andų raukšlėkalnių ir Atlanto vandenyno, į šiaurę nuo Colorado ir Río Negro upių. Vakarinėje ir šiaurės vakarinėje dalyje ją juosia Andų kalnų sistema, žemyno pietuose yra Patagonijos masyvas.
Geologinė sandara
Brazilijos platforma formavosi kartu su kitomis Pietų pusrutulio platformomis (Afrikos, Australijos ir kitomis); jos didžiausia dalis susidarė prekambrinių kalnodaros ciklų metu (archėjuje-proterozojuje), kai Pietų pusrutulio žemynai jungėsi tarpusavyje. Platformos prekambro kristalinis pamatas susideda iš kelių blokų, susikonsolidavusių skirtingu laiku - nuo archėjaus iki ankstyvojo paleozojaus; vietomis jis atsidengia Žemės paviršiuje ir sudaro Gvianos (šiaurėje), Atlanto (Pietų Brazilijos; rytinėje dalyje) skydus bei Brazilijos skydą (centrinėje dalyje), kurį sudaro proterozojaus granitoidai ir pegmatitų intruzijos. Platformos vakaruose, tarp La Platos ir Andų, yra Pampų Sieros masyvas, susidaręs iš kristalinių skalūnų ir granitų, stipriai suskaidytas lūžių ir sprūdžių. Tarp kristalinių skydų išsidėstę dideli nuosėdiniai baseinai: Amazonės, Parnaíbos, Paranos ir kiti. Amazonės nuosėdinis baseinas yra giliausias - jame nuosėdinės dangos storis siekia 4000 metrų. Jis susidarė prekambro pabaigoje-paleozojaus pradžioje išilgai lūžių zonos, jame slūgso paleozojaus nuosėdos (kambro tilitai, ordoviko nuolaužinės, silūro-devono seklios jūros), kreidos, paleogeno ir neogeno nuosėdos. Paranos nuosėdiniame baseine ant paleozojaus uolienų slūgso Gondvanos apledėjimo ledyninės karbono, permo ir triaso nuosėdos; permo ir triaso nuosėdas dengia apie 1500 m storio bazaltinės lavos sluoksniai (trapai). Išilgai Andų, Brazilijos platformos vakariniu pakraščiu ištįsusi Sub-Andų priekalnių įlinkių juosta, kurioje slūgso jūrinės ir kontinentinės paleozojaus-ankstyvojo mezozojaus uolienos.
Iš vakarų platformą juosia apie 9000 km ilgio Andų (Kordiljerų) raukšlėkalniai. Anduose daug vulkanizmo suformuotų struktūrų (stambių granitoidų batolitų intruzyvų, ofiolitų), veikiančių ir užgesusių ugnikalnių (aukščiausias Llullaillaco ugnikalnis, 6723 metrai). Andus sudaro dvi lygiagrečios raukšlėtos vakarų ir rytų juostos, kuriose iškilę kalnagūbriai (Vakarų Kordiljera, Rytų Kordiljera, Centrinė Kordiljera, Pagrindinė Kordiljera); juos skiria įdubos, plynaukštės (Altiplano, Maracaibo). Vakarinės Andų (Kordiljerų) raukšlėkalnių juostos geologinį pjūvį sudaro mezozojaus-kainozojaus klastinės ir karbonatinės susiraukšlėjusios nuosėdos, nedeformuoti vulkanitai, rytinė juosta susidariusi iš paleozojaus juodųjų ir žaliųjų skalūnų, pelitų, kvarcitų, prekambro gneisų. Centrinėje Andų dalyje šias raukšlėtąsias juostas skiria Altiplano įduba, susidariusi iš didžiulės paleogeno-neogeno molasų storymės. Vakaruose, išilgai Andų raukšlėkalnių ištįsęs Peru-Čilės giliavandenis lovys, susidaręs Pietų Amerikos ir Nazcos litosferos tektoninių plokščių pakraštyje - subdukcijos zonoje. Iki triaso-juros laikotarpio Pietų Amerika su Afrika sudarė vieną žemyną - Pangėją. Plioceno laikotarpyje Pietų Amerika susijungė su Šiaurės Amerika. Subdukcija prasidėjo triaso-juros metu, kai okeaninei Nazcos plokštei nyrant po žemynine Pietų Amerikos plokšte ir spaudžiant jos pakraštį pradėjo formuotis Andų (Kordiljerų) raukšlėkalniai. Dėl lydymosi į Pietų Amerikos žemyno plutą įsiskverbė ir jos paviršių padengė didžiuliai lavos sluoksniai ir piroklastinės medžiagos kiekiai. Dabartinis subdukcijos greitis - 70-120 mm per metus. Andų kalnodara tebevyksta.
Klimatas ir hidrografija
Pietų Amerika yra visose klimato juostose, išskyrus poliarinę ir subpoliarinę. Klimatui turi įtakos sezoniškai persislenkantys Pietų Atlanto ir Pietų Ramiojo vandenyno aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose ir vandenynų srovės: šaltoji Peru (Ramiajame vandenyne), šiltosios Gvianos ir Brazilijos bei šaltoji Falklando (Atlante). Dėl Andų kalnų išsidėstymo didžiąją (rytinę) Pietų Amerikos dalį veikia Atlanto oro masės, vyrauja ekvatorinė ir musoninė pasatinė cirkuliacijos. Žemyno pietuose vyrauja vakarų oro pernaša iš Ramiojo vandenyno.
Amazonės žemumos vakarinės dalies ir aplinkinių kalnų bei plokščiakalnių klimatas ekvatorinis žemyninis; metinė vidutinė temperatūra 24-28 °C, per metus iškrinta 4000 mm kritulių. Ekvadoro šiaurės ir Kolumbijos Andų vakariniuose šlaituose klimatas ekvatorinis jūrinis (iki 10 000 mm kritulių per metus). Į šiaurę ir į pietus nuo ekvatorinės juostos (iki 20° pietų platumos) ir Amazonės žemumos rytinėje dalyje yra subekvatorinis musoninis klimatas; būdinga sausos žiemos. Tropinis sausas žemyninis klimatas apima Pietų Amerikos vakarinę pakrantę su vidinėmis Andų dalimis tarp apie 4° pietų platumos ir 28° pietų platumos ir dėl šaltosios Peru srovės įtakos yra sausiausias žemyne (Atacamos dykumoje iškrinta apie 10 mm kritulių per metus), tačiau dažni jūriniai rūkai. Pietų Amerikos rytuose (iki 28° pietų platumos) vyrauja tropinis jūrinis (drėgnas ir karštas, panašus į ekvatorinį) klimatas, Brazilijos plokščiakalnio pietuose - tropinis su vėsia žiema (iki 0 °C). La Platos žemumai, esančiai tropinėje ir subtropinėje klimato juostose, būdinga klimato kontinentalumo stiprėjimas tolstant nuo Atlanto, todėl Gran Chaco ir Pampos vakaruose klimatas yra subtropinis žemyninis su sausa vėsia žiema ir drėgna vasara, Tarpupyje ir Pampos rytuose - drėgnas subtropinis su šilta žiema ir karšta vasara. Čilės pakrantė ir Andai į pietus nuo apie 28° pietų platumos yra vakarinės pernašos įtakos zonoje, todėl subtropinėse platumose (Vidurinėje Čilėje) klimatas mediteraninis su drėgna žiema ir sausa vasara, o Pietų Čilėje - vėsus ir labai drėgnas vidutinių platumų jūrinis klimatas (daugiau kaip 3000 mm kritulių per metus). Patagonijoje vidutinių platumų žemyninis pusdykumių klimatas (žiemą iki -25, vasarą iki 34 °C, iškrinta kritulių mažiau kaip 30 mm per metus).
Pietų Amerika - didžiausio paviršinio nuotėkio (ploto vienete) žemynas (Amazonės, Orinoco ir Paranos metinis nuotėkis apie 11 000 km3). Pagrindinė takoskyra yra Andų kalnuose, todėl 85 % Pietų Amerikos paviršiaus priklauso Atlanto baseinui, apie 8 % vidinio nuotėkio sritims, apie 7 % Ramiajam vandenynui. Į Atlantą teka Amazonė, Paraná, Orinoco, São Francisco, Urugvajus, Colorado, Río Negro, į Karibų jūrą - Magdalena. Į Ramųjį vandenyną tekančios Vakarų Andų upės trumpos ir sraunios (Loa 443 km, Bío Bío 383 km, Guayasas 320 kilometrų). Pietų Amerikos upės pagal mitybą ir hidrografinį režimą yra ekvatorinės (vandeningos ištisus metus), subekvatorinės, tropinės ir subtropinės musoninės (patvinstančios vasarą) ir Andų (maitinamos tirpstančių sniegynų ir ledynų). Trumpesnės subtropinių ir vidutinių platumų žemyno gilumoje tekančios upės žiemą dažnai visai arba iš dalies išdžiūsta. Paranos ir Paragvajaus metinį vandens lygio režimą išlygina pelkių vandens atsargos. Ilgosios upės, tekančios per kelias klimato juostas ir jų atmainas, yra mišraus tipo. Pietų Amerikos pietinės dalies vakaruose teka trumpos Viduržemio jūros regiono tipo upės, patvinstančios žiemą (Aconcagua), ir ypač drėgno vidutinio klimato upės, vandeningos ištisus metus (Pascua), Patagonijoje - nevandeningos pusdykumių upės giliuose slėniuose (Chico, Gallegosas). Plokščiakalniuose upės labai slenkstėtos, daug krioklių. Svarbiausi kriokliai: Ángelio krioklys (aukščiausias pasaulyje - 1054 m), Kaieteuro krioklys, Tres Hermanaso, Yumbillos, Goctos, Iguaçu krioklys.
Dirvožemis, flora ir fauna
Jų įvairovei t. p. daro įtaką Ramiojo vandenyno pakrantės šiltosios srovės ir šaltosios srovės išilgai Patagonijos pakrantės poveikis, senos feralitinės plutos dūlėjimas atogrąžų ir paatogrąžių srityse, aliuvinių lygumų išplitimas. Dienovidinis atmosferos kritulių zonų išsidėstymas lemia dirvožemio zonų išsidėstymą: drėgnoje šiaurės rytinėje dalyje vyrauja geltonžemiai ir geležaliumžemiai (juose auga drėgnieji atogrąžų miškai), žemdirbystei naudojami aukštažolėse prerijose susidarę juodžemiai, sausesnėse pampose - juosvažemiai, rudžemiai, priekalnių stepėse ir pusdykumėse - kaštonžemiai, kalciažemiai. Ramiojo vandenyno pakrantėje ir Vakarų Kordiljeros pašlaitėse stokojant kritulių vyrauja įdruskėję dirvožemiai - druskožemiai ir sūrožemiai. Į šiaurę ir pietus nuo pusiaujo driekiasi atogrąžų ir savanų sritys su aliuminžemiais, plytžemiais, rūgštžemiais.
Pietų Amerikos florą sudaro daugiau kaip 83 000 induočių augalų rūšių, kurios priklauso apie 4200 genčių. Iš jų apie 53 000 rūšių yra endeminės, savaime paplitusios tik šiame žemyne ar nedidelėse jo dalyse. Atskiruose regionuose endeminės rūšys sudaro nuo 5 iki 76 % visų induočių augalų rūšių. Didžiausiu endemizmo lygiu išsiskiria Gajana (76 %), Brazilijos pakrančių sritis (73 %), atskiruose Andų regionuose endeminių rūšių dalis sudaro 54-60 %, Patagonijoje - 30 %. Augalų rūšių įvairovė, palyginti su to paties ploto kitų žemynų atitinkamo klimato sritimis, yra 2-3 kartus didesnė. Pvz., Peru miškuose 1 ha plote randama iki 300 rūšių medžių, krūmų ir lianų. Endeminių augalų rūšių skaičių lėmė žemyno geologinė raida, labai didelė klimato, aplinkos sąlygų ir dėl to susidariusi didelė savitų buveinių įvairovė.
Gyvūnija priklauso zoogeografinei neotropinei sričiai. Pietų Amerikos fauna labai įvairi. Iš žinduolių gyvena sterbliniai (oposuminiai ir cenolestiniai), nepilnadančiai (skruzdėdiniai, tingininiai ir šarvuotiniai), plačianosės beždžionės, tik Pietų Amerikoje - šikšnosparniai vampyrai (paprastieji baltasparniai ir apželtakojai vampyrai), prie vandens telkinių - didžiausi pasaulio graužikai - kapibaros, yra kitų graužikų: šinšilų, nutrijų, jūrų kiaulyčių, plėšrieji (akiniuotieji lokiai, jaguarai, pumos, ocelotai, karčiuotieji vilkai), kupranugariniai (guanakai, vikunijos), kalniniai, lyguminiai ir Berdo tapyrai, pekariniai, elniniai (2 pudu rūšys, mazamos), kiškiažvėriai. Būdingi paukščiai: papūgos aros (raudonosios, hiacintinės mėlynosios aros), didieji, baltagurkliai tukanai, kolibriai, kondorai, harpijos, žabiru, mažieji kalakutiniai grifai, sakalai keleiviai, urvinės pelėdikės, tulžiai. Iš roplių gyvena gyvatės (tarp jų didžiausias pasaulyje smauglys - anakonda), driežai, šonakakliai vėžliai, iguanos, kaimanai; iš varliagyvių daug medvarlių, rupūžės pipos, kirmrausos.
tags: #giliavandene #iduba #pietų #amerika