Firminis sprandinės kepsnys: receptai ir įkvėpimai

Sprandinės kepsnys - puikus pasirinkimas tiek kasdienai, tiek šventėms. Šis patiekalas vertinamas dėl savo universalumo, sultingumo ir skonio įvairovės. Straipsnyje apžvelgsime įvairius sprandinės kepsnių receptus, patarimus ir įdomias istorijas, susijusias su šiuo gardžiu patiekalu.

Sprandinės kepsnio universalumas: nuo orkaitės iki žarijų

Firminis sprandinės kepsnio receptas puikus tuo, kad tinka kepimui tiek orkaitėje, tiek ant žarijų. Žarijų kaitra, žinoma, prideda ir dūmo aromato, tad patiekalas gaunasi kvapnesnis. Lėto kepimo gaminiai puikiai tinka ne tik savaitgaliui. Jei dirbate nuotoliniu būdu, kepsnį galima pasiruošti ir dienos pietums. Tokie kepsniai pasižymi ypatingu sultingumu ir minkštumu ir nepalieka abejingų.

Ingredientai ir marinavimas: paslaptys slypi detalėse

Mėsą visuomet renkuosi vienos rūšies, tik mentę. Ji yra saikingai riebi, bet tuo pačiu ir tvirtos tekstūros, iškepus gabalai lieka gražios formos. Mėsą (optimaliausias 2-3 kg gabalas) dedu į kepimo indą, naudoju akmens masės skardą. Mėsos viršų įpjaunu tinkleliu, apie 2cm gyliu. Į įpjovas prikaišau česnako riekelių, rūkytos šoninės juostelių, beriu džiovintų žolelių (dašio, čiobrelio, raudonėlio), palaistau trupučiu aliejaus.

Sprandinę supjaustykite, įtrinkite prieskoniais ir česnakais (juos smulkiai supjaustykite arba sutrinkite) ir, sudėję į indą, šaldytuve palikite parai marinuotis. Marinatas padaro mėsą minkštesnę ir atskleidžia jos skonį. Firminis šašlykas - tai sotus pasirinkimas. Marinate esantis kefyras suteikia lengvumo skonį, o marinate esančios žolelės - teigiamai sužadina skonio receptorius. Firminio šašlyko skonį geriausiai apibūdina puikus vasaros vakaras, būryje gerų draugų. Marinuojame iš šviežios sprandinės, todėl šašlykų gabaliukai minkšti ir puikiai sukramtomi.

Šašlykai supjaustyti dideliais gabalais, kad kepimo metu išliktų sultingi, nes kepant mažus gabaliukus šašlykas sudžiūna, pasidaro sprangus. Kad šašlyko gabaliukai išliktų sultingi, rekomenduojame neperkepti.

Taip pat skaitykite: Obuolių Pyrago Įkvėpimo Istorijos

Aliejus marinate: netikėtas, bet veiksmingas triukas

Kai pradėjau gaminti naminius aliejus, juos bandžiau visur - ir desertuose, ir marinatuose, ir net kavoje (kokosinis tikrai labai su ja dera). Kliuvo ir šašlykams kartą, buvau skaičiusi apie tai, kad pietų šalyse aliejus marinate yra plačiai vartojamas. Pasidomėjau kodėl, o atsakymas labai patiko - kepant aliejaus plėvelė ant mėsos neleidžia ištekėti sultims, o ir apskrudimas yra kitoks, neanglėjantis. Tad šio ingrediento paisau, tik naudoju būtinai aukšto dūmingumo aliejus, kurie atlaiko didelę kaitrą, nesudarydami nuodingų junginių.

Padažas: gardus akcentas

Padažui supjaustykite pievagrybius ir svogūnus smulkiomis juostelėmis. Pakepkite svieste, užbarstykite grybų sultinio kubelį ir, kai viskas apkepa, užpilkite grietinėlės. Maišykite, kol padažas sutirštės, tada įmaišykite grietinę, užvirkite. Iškeptus kepsnelius apipilkite padažu.

Patarimai ir idėjos: įkvėpimas jūsų virtuvei

Tai puikus savaitgalio pasirinkimas, kai už lango šviečia saulė. Geriausia, skaniausia kepti šašlykinėje, kepsninėje, blogu oru galima išsikepti ir orkaitėje ar keptuvėje.

Violetos Mičiulienės "Lokio kąsnis": netradicinis sprandinės kepsnys

Kartais norisi padūkti, nesvarbu kiek tau metų, visi dūkstame savaip. Kas prie automobilio vairo, kas vandeny, o kas ir puoduose. Violetos Mičiulienės "Lokio Kąsnis"„Lokio kąsnis“ atsirado mano gyvenime tūkstantis devyni šimtai… Tuo metu buvau studentė“, - apie firminį patiekalą pasakoja aktorė, režisierė, laidų ir renginių vedėja Violeta Mičiulienė. „Nėra taip, kad tik iškepei gabalą mėsos. Skoniai, poskoniai, viskas šiame patiekale susilieja“, - gardžiai pasakoja V. Ji išduoda patiekalo paslaptį. Tai - morkos. „Jos turi būti didelės. Ir morkas, ir kitus ingredientus svarbu supjaustyti stambiai. „Nesmulkiname. „Lokio kąsnis“. „Gražiai pamakaluodami aliejuje išdėliojame, kad būtų į ką atsiremti mėsai, - sako V. Mičiulienė.

Arno Ašmono mėgstami patiekalai: nuo pusfabrikačių iki lašišos ant grotelių

„Dar prieš dešimtmetį, studijuodamas, maitinausi kaip dauguma tuometinių mano bendraamžių: ne itin rekomenduotinu maistu ir visokiausiais pusfabrikačiais - kad tik būtų greičiau, pigiau ir paprasčiau. Dabar jau gerokai patobulėjau - pusryčiams verduosi avižinę košę ar kiaušinius, pietums ar vakarienei išsikepu mėsos: ruošdamas maistą mielai improvizuoju. „Gabija gamina fantastiškas salotas ir kaskart mane nustebina jų įvairove. Jei noriu ją nustebinti aš - ant grotelių kepu lašišą. Tai itin greitai paruošiamas patiekalas: užtenka šiek tiek prieskonių, citrinos sulčių ir jau po kelių minučių galima sėsti prie stalo. Man patinka, jei nereikia ilgai stovėti prie puodų ir patiekalui susipirkti begalės ingredientų, tad mėsa ar žuvis ant grotelių - tobulas pasirinkimas,“ - sako A.„Jei šviečia saulė, taip ir traukia išeiti į miestą ir pasimėgauti ledais ar pyragėliais: pasiilgstame gardžių desertų. Jei tingime kur nors išeiti ar esame labai pavargę, mėgstame namuose skaniai ką nors pasigaminti ir pažiūrėti filmą.

Taip pat skaitykite: Lietuvos Skonių Žemėlapis ir Vokiškas Pyragas

Kulinarinės kelionės po Lietuvą: nuo "Čičinsko" kepsnio iki karaimų virtuvės

Valgių receptai ir jų paruošimo būdas puikiai atspindi bet kurio miesto istoriją, pagal tai netgi galima pasakyti, kas kur gyveno ir ar buvo turtingas.

Nuo 1972-ųjų Panevėžyje kepamas „Čičinsko“ kepsnys, tapęs šio miesto vizitine kortele. Nors internete yra įvairių šio patiekalo receptų ir per penkis dešimtmečius daug kas pakito, „Čičinsko“ kepsnys Panevėžyje vis dar populiarus. Jo galima paskanauti viename dar sovietiniais laikais atidarytame alaus restorane, kuris iš pradžių vadinosi „Aukštaitis“. Iš kitų pastatų jis išsiskiria grubiai nutinkuotomis sienomis, kurios panašios į alaus putą. Dabar šis restoranas vadinasi „Čičinsko užeiga“.

Panevėžio plėtros agentūros turizmo projektų vadovė Vilanda Reikalienė pasakojo, kad šiame restorane buvo netgi durininko pareigybė, o padavėjos vilkėjo specialiai pasiūtą uniformą. Yra užrašyti čia dirbusių virėjų prisiminimai, kad tai buvo elitinis restoranas, kuriame svečiai galėjo paskanauti marinuotų alyvuogių, net bulvinių traškučių, kurie buvo ruošiami iš Vokietijoje užaugintų bulvių, turinčių mažai krakmolo. Traškučiai buvo kepami taukuose, dabar tai atrodytų nepriimtina, bet tada tai buvo normalus dalykas.

Ruošiantis šio restorano atidarymo iškilmėms buvo svarstoma, koks firminis patiekalas galėtų pradžiuginti lankytojo skrandį. Kadangi Panevėžio krašte gerai dera bulvės, buvo sumanytas originalus kepsnys. Tai mėsos įdaras, kuris iš pradžių apvyniojamas iš bulvių ir miltų pagaminta tešla, o vėliau verdamas aliejuje. Prie kepsnio patiekiamas šviežių salotų, marinuotų svogūnų ir pomidorų garnyras.

Patiekalas buvo pakrikštytas bajoro Čičinsko vardu, nes 1972-aisiais sukako 300 metų nuo jo mirties. Apie XVII amžiuje gyvenusį Čičinską sklido įvairios legendos. Tikroji dvarininko pavardė buvo Vladislovas Viktorinas Sicinskis. Grožinėje literatūroje jis minimas kaip tėvynės išdavikas, nes prisidėjo prie Abiejų Tautų Respublikos Seimo išardymo. Taip liūdnai apie Čičinską yra rašęs Maironis, Adomas Mickevičius. Tačiau tai - tik literatūrinė interpretacija, nes mažai išlikę istorinių faktų apie šią asmenybę.

Taip pat skaitykite: Obuolių pyrago receptas

Pasak legendų, Upytės apskrities teismo teisėjas garsėjo kaip nedoras žmogus, nes žiauriai elgėsi su savo pavaldiniais. Pasakojama, kad po mirties Čičinsko kūno nepriėmė žemė, ilgą laiką jo balzamuota mumija buvo laikoma vienos bažnyčios spintoje. Tik vėliau vyskupo Motiejaus Valančiaus paragintas Upytės klebonas palaidojo šią mumiją.

„Kadangi Panevėžio krašte legenda apie Čičinską sklido iš kartos į kartą, jo vardu buvo pakrikštytas ir naujas patiekalas“, - pasakojo V.Reikalienė. Šis patiekalas taip išpopuliarėjo, kad greitai visi pamiršo ir pirmąjį restorano pavadinimą „Aukštaitis“, nes ėmė jį vadinti Činčia - sutrumpintai pagal „Čičinsko“ kepsnį. Originalų receptą, pagal kurį gamina ir šis alaus restoranas, iki šiol gaubia paslaptis, bet kiekviena šeimininkė gali pabandyti namuose jį išsikepti, nes patiekalo pagrindinės dalys yra tai, kuo garsėja Panevėžio krašto ūkininkai.

Čeburekai ir kibinai - taip pat dvi priežastys, dėl kurių verta vykti į šį Aukštaitijos miestą. Tai nėra lietuviški patiekalai, bet kibinus ypač mėgo karaimai, kurie įsikūrė netoli Panevėžio esančiame Naujamiestyje. Po Trakų tai antroji vieta Lietuvoje, kurioje buvo daugiausia gyvenančių šios tautos atstovų, o Lenkijai prijungus Vilniaus kraštą ir Trakus Lietuvos karaimų sostine tapo Panevėžys. Karaimai taip pat prisidėjo prie Panevėžio virtuvės įvairovės, nes iki šiol jų palikuoniai ruošia tradicinius valgius.

„Lietuvėlė ne Krymas, man gimta šalelė“ - tokia edukacinė programa padeda Panevėžio svečiams susipažinti su karaimų istorija ir valgiais. „Agurkai su medumi kaip ir lietuviškas gardėsis, bet daug kas pamiršta, kaip agurkų sėklos pateko į Lietuvą. Jas atgabeno būtent karaimai“, - priminė gidė V.Reikalienė.

Dar vienas patiekalas, kuris bent tris dešimtmečius gaminamas šiame mieste, - panevėžietiška silkė. Jos galima paskanauti kavinėje Kranto gatvėje, įkurtoje buvusiame konservų fabrike. Silkė tradicinė, bet jos patiekimo būdas ypatingas.

Istorinė gastronomija: užmiršti skoniai atgimsta

Užmiršti patiekalai gali būti sėkmingai prikelti antram gyvenimui - tuo įsitikinusi istorine gastronomija susidomėjusi panevėžietė verslininkė Miglė Gruzdenė. Jos nuomone, labai svarbu ne tik aplankyti istorinius Panevėžio pastatus, bet ir paragauti tai, ką praeityje valgė šio miesto gyventojai. Degustacines programas rengianti M.Gruzdenė ieško įvairiuose šaltiniuose senų patiekalų receptų.

Mintis ruošti valgius, kuriais gardžiavosi Lietuvos prezidentas Antanas Smetona su žmona Sofija, ilgainiui virto aistringu panevėžietės domėjimusi tarpukario gastronomija. „Smetonienės bigosas - tai patiekalas, kurį į medžioklę sutuoktiniui A.Smetonai įdėdavo Sofija. Tikriausiai valgant šį patiekalą neformaliai būdavo sprendžiami net Lietuvos valstybės reikalai“, - pasakojo M.Gruzdenė. Rauginti kopūstai, mėsa, daržovės sudaro troškinio pagrindą. Iš dvarininkų kilusi Sofija Chodakauskaitė-Smetonienė taip pat buvo susijusi su Panevėžio kraštu, nes netoli Smilgių esančiame Puziniškio dvare gyveno jos krikštamotė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, galėjusi būti Lietuvoje pirmąja moterimi prezidente.

S.Smetonienė turėjo pavyzdį, kuo sekti. Tapusi pirmąja nepriklausomos Lietuvos valstybės ponia ji sugebėjo derinti įvairius vaidmenis: ji buvo ne tik ūkvedė, žmona ir mama, bet ir prezidento partnerė ir patarėja, diplomatė ir visuomenės veikėja, šeimininkė ir aistringa kortuotoja. Diplomatiniai priėmimai taip pat buvo pirmosios ponios rūpestis. Smetonų šeima kartais valgydavo valstietiškai, nes mėgo raugintus kopūstus, bet Panevėžyje esančio restorano „Vasaris“ virėjai šiek tiek patobulino receptūrą. Prie tokio troškinio patiekiama riekė ragaišio, į kurį dedama šiek tiek virtų bulvių. Taip Aukštaitijoje nuo seno daugelyje šeimų buvo kepama duona.

Pernai švenčiant Panevėžio miesto gimtadienį buvo surengtos kulinarinės varžybos. Jose pirmąją vietą laimėjo šio miesto restorano „Vasaris“ kulinarai, pasiūlę mėsos ir daržovių troškinį „Upytės kalno baladė“. Jo receptas atsirado juokaujant, kad jei Čičinskas turi kepsnį, galbūt jis mėgo ir ant lėtos ugnies ruošiamą troškinį. Šio recepto ypatybė - kiaulienos sprandinei marinuoti naudojamos vyšnios, kurios suteikia sodresnį skonį.

Dar viena legendinė asmenybė, apie kurią būnant Panevėžyje pasakoja net kavos ruošimo meistrai baristai, yra J.Miltinis. Jis mėgo kavą, raudonąjį vyną ir gerą kepsnį, dėl kurio nesivaržydavo paskambinti tuometiniam Panevėžio mėsos kombinato direktoriui. Režisierius garsėjo nepriekaištingu skoniu. Jaunystėje jis mokėsi Paryžiuje, kur skurdo ir badavo, bet įleidęs šaknis šiame mieste garsėjo siautulingomis puotomis. Yra išlikę apie 60 režisieriaus ranka rašytų receptų, kurie galbūt ateityje išvys dienos šviesą kaip atskiras leidinys. J.Miltinis netingėjo pats gaminti, buvo atsisiuntęs iš Prancūzijos kulinarinių knygų, kurių viena vadinosi „Virtuvės fizika“.

J.Miltinis buvo smaližius, o apie tortus sakė, kad yra tik dviejų rūšių: vaikiški ir „Napoleonas“. Apie moteris jis irgi šmaikščiai kalbėjo, esą dėl moters galima mirti tik vienu atveju - iš juoko. Iš sluoksniuotos tešlos lakštų, perteptų karameliniu sviestu ir spanguolių uogiene, - tokį tortą iki šiol gamina ir panevėžiečiai. Tačiau naudoja mažiau sviesto nei sovietiniais laikais, kai viskas, kas saldu ir riebu, buvo vertinama kaip skanu. Šis tortas pavadintas „Režisieriaus Napoleonu“, o jo populiarumo istorija prasidėjo prieš septynerius metus, kai atidarydama fotografijos darbų parodą viena galerija kreipėsi į prekybos centro „Vasaris“ konditerininkus. Daug metų kepdami tortų karalių „Napoleoną“ jie nesitikėjo, kad šis tortas sukels susidomėjimą tų žmonių, kurie gerai pažinojo garsųjį režisierių. Fotografas Stasys Povilaitis, paragavęs šio torto, prisiminė, kad tai toks pat „Napoleonas“, kokio skanaudavo pas režisierių J.Miltinį. S.Povilaitis buvo vienintelis fotografas, kurį prisileisdavo teatro legenda.

„Pagerbdami J.Miltinio atminimą ir sulaukę daugiau jo kolegų patvirtinimų apie mūsų gaminamo „Napoleono“ skonį nutarėme, kad geriausia būtų tirpstantį burnoje skanėstą pavadinti „Režisieriaus Napoleonu“, - pasakojo restorano „Vasaris“ vadovė M.Gruzdenė. Lietuvos turizmą skatinanti viešoji įstaiga „Keliauk Lietuvoje“ šį tortą kaip išskirtinį patiekalą 2019 metais įtraukė į žemėlapį „Lietuvos tūkstantmečio tortai“.

Troškinys „Upytės kalno baladė“: receptas

Reikės:

  • 700-800 g kiaulienos sprandinės
  • Juodųjų ir kvapiųjų pipirų
  • Aitriosios paprikos
  • 50 ml kreminio balzaminio acto
  • 150 g vyšnių
  • 180 g ropinių svogūnų
  • 50 ml rapsų aliejaus
  • Cukraus, jūros druskos pagal skonį
  • 250 ml vandens

Gaminimas:

  1. Supjaustykite sprandinę kubeliais, sudėkite į kepimo skardą, apibarstykite prieskoniais, apšlakstykite kreminiu balzaminiu actu.
  2. Kepkite mėsą iki 200 laipsnių įkaitintoje orkaitėje, kol apskrus.

"Juonė pastogė": skonių ir nuotaikos derinys

Geriausiai paaiškinti apie ką aš, gali ši apžvalga, kuri skirta Šiauliuose įsikūrusiai „Juonė pastuogė“. Vos užsukus į „Juonė pastogės“ kiemelį, mus pasitiko besišypsanti padavėja. Jei savo video apžvalgose nesislėpčiau, o kas 10 sekundžių rodyčiau maistą žiaumojantį savo veidelį, tai tuo metu būčiau pagalvojęs, kad mane atpažino. Bet tada pagalvojau tik tai, kad mums pasitaikė linksmų plaučių padavėja, kuri kiekvieną svečią pasitinka lyg maži vaikai Kalėdų senelį. Užbėgdamas įvykiams už akių papasakosiu, kad mus ji ne tik palydėjo prie stalelio, bet ir viso mūsų lankymosi metu nesustojo „laidžiusi“ juokelių. Vienas iš tokių nuskambėjo mus belydint prie stalelio. Pasiteiravus, kokia dienos sriuba, ji atsakė kad lęšių. Bet tada greit persiprašė ir pasakė, kad ne lęšių o…. Ir pasinėrė į galvoje slypinčių prisiminimų skrynią, kurioje bandė ištraukti dienos sriubos pavadinimą. Bandydamas jai padėti, parinkau panašią daržovę - žirnius. Bet ji, pasakiusi, kad neteisingas spėjimas, prisiminė, kokia dienos sriuba, ir išdidžiai pranešė mums, kad tai lašišos sriuba. Nelabai kuo skiriasi lęšiai nuo lašišos, taip pasakęs aš, priverčiau juoktis ne tik padavėją, bet ir Katinienę. Po tokios linksmos įžangos mes prisėdome prie pasirinkto stalelio ir tada aš pradėjau analizuoti aplinką. Sprendžiant iš lauko terasoje stūksančios didžiulės scenos, supratau, kad čia vyksta koncertukai, kurių metu žmonės gerai priritinę pilvus maisto, kojomis trepsėdami į ritmą bando paspartinti maisto virškinimo procesą. Tiesa, tam, kad kojos geriau lankstytųsi vien maisto nepakanka, reikia ir „linksmųjų“ gėrimų… Mes atvykome dienos metu, tai nei smuikais griežiančių ar armonikas virkdančių, ar šokančių prie scenos mūsų dideliam liūdesiui nepamatėme. „Juonė pastogės“ meniu man priminė vieną milžinišką užeigą prie Palangos, kurią aš kas keli metai vis aplankau ir parašau apžvalgą. Tad ačiū, Juone, už priminimą - reiks šią vasarą man ten vėl užlėkti.

Dienos sriuba (lašišos) - 2,00 €ur Darydami užsakymą mes privalėjome užsakyti sriubos, kuri tapo ne tik tos dienos, bet ir šios vasaros anekdotu „iš gyvenimo“, kurį pažįstamų ratelyje jau pasakoju ne pirmą kartą. Kai pakabinau kelis didžiulius lašišos gabalus, susimąsčiau, ar čia tikrai dienos sriuba, nes pas juos skelbiama, kad dienos sriubos kaina - 2,00 €ur. Gal jie lašišą gauna nemokamai??? Aišku, man kaip vartotojui tikrai džiugu matyti sriuboje tokį kiekį žuvies, bet visada pagalvoju ir apie verslininkus, kurie kurdami maitinimo verslą bando iš to uždirbti. Sriuba labai skani ir jei jos gaminimo procese ne viena rūšis žuvies - lašiša, tai šią sriubą būčiau vadinęs skaniausia žuviene valgyta šią vasarą.

Barščiai - 5,50 €ur Barščiai, mano nuomone buvo kiek žemesnės temperatūros, nei rekomenduojama patiekti sriubą svečiui, bet tai galimai dėl to, kad kiek užtrukau ją paveiksluodamas, prieš paskanaudamas. Prie barščių puikiai tiko bandelė, tik jos aprašymą meniu kiek pakoreguočiau, nes meniu minima, kad bandelė su grybais, bet mums asmeniškai labiau nei grybai jautėsi rūkytos šoninės gabaliukai. Tai tam, kad panašūs į Riebų katiną nesikabinėtų, paminėkite, kad be grybų bandelės sudėtyje yra ir rūkyta šoninė, nes grybai, jei joje ir buvo, tai grojo antru smuiku po rūkytos šoninės. Savo žemomis kainomis dienos sriubai nenusileido ir plikoma arbata, bei naminė duonos gira.

Kiaulienos sprandinės kepsnys ketaus keptuvėlėje - 12,00 €ur Padavėja, atnešusi pagrindinius patiekalus, mus įspėjo, kad gink Dieve nesiliestume prie ketaus keptuvėlės, ji labai karšta. Bet tai, kad keptuvėlė karšta, matėsi ir be perspėjimo, nes patiekalas nugulęs jos viduje tiek betrūko, kad būtų pradėjęs šokinėti nuo karščio. Aš pirmiausia pagalvojau, kad mėsa ir daržovės bus prikepę prie karšto paviršiaus, bet Katinienei pradėjus valgyti, paaiškėjo, kad mano nuogąstavimai nepasitvirtino.

Kepsnys „Juone pastoge“ - 12,00 €ur Mano valgytas kepsnys „Juonė pastogė“ buvo labai panašus į tą, kurį valgė Katinienė. Sultinga kiaulienos sprandinė - kaip ir ketaus keptuvėlėje, taip pat abiejuose patiekaluose po sprandine slėpėsi troškintos daržovės. Atrodo paprastai, bet ir tuo pat metu labai skaniai ir neprastai.

Naminis maskarpone - 6,50 €ur Katinienei, bandančiai reguliuoti kūno svorį, puikiai padėjo jį pakelti mažytis, skanus pyragėlio gabaliukas.

Reziumuojant: tokių linksmų ir paslaugių padavėjų, kokia tą dieną aptarnavo mūsų staliuką „Juonė pastogėje“, sutinkame vis rečiau. O tiems, kurie galvoja, kad visgi mus atpažino, padės nuomonę pakeisti tolimesnis mano tekstas. Taip jau nutinka, kad jei kur mums su Katiniene maistas patinka, mes apmokėję sąskaitą paliekame simbolišką Riebaus katino aukščiausią vertinimą atspindintį lipduką. Apie tai dažniausiai pasakau stalelį aptarnavusiam padavėjui. Visada malonu stebėti tą reakciją jų veide, kai jie sužino, kad pas juos lankėsi Riebaus katino komanda. Šį kartą lengvą šoką patyrė mūsų stalelį aptarnavusi padavėja, kai pasakiau apie vertinimą ir parodžiau lipduką. O paklausta, ar ką girdėjo apie Riebų katiną, ji prisipažino, kad jau senai skaito mano apžvalgas ir žiūri video filmukus. O dar nespėjus mums išeiti, iš terasos pusės, kurioje greičiausiai įsikūrusi virtuvė, pasigirdo mūsų stalelį aptarnavusios padavėjos balsas: atspėkite, kas pas mus ką tik valgė? Jei ji būtų įgarsinusi, koks prizas už teisingą atsakymą laukia, aš būčiau tekinas nulėkęs ir pabandęs pirmas atsakyti.

Patarimai "Juonė pastogės" savininkams: Maistas skanus, bet, mano nuomone kainos patiekalų turėtų būti tolygios, kad nesijaustų tarp jų didelė praraja. Nors pagrindiniai patiekalai ir buvo skanūs, bet lyginant porcijų dydį ir jų kainas su lašišos sriuba, reiktų arba porcijas didinti arba kainas mažinti. Antra: patiekalai labai panašūs, tai rašydamas turiu galvoje sprandinės kepsnius. Nepajutau jokio skirtumo tarp jų marinatų, o ir garnyre dominuojančios troškintos daržovės po abiem kepsniais liudija, kad reiktų kiek daugiau fantazijos, nes vienas iš patiekalų vadinasi - kepsnys „Juonė pastogė“. Manau, firminis patiekalas turėtų būti išskirtinis, o ne kitų patiekalų panaši versija, tik kiek pakeistu patiekimu. Bet maistas skanus, aptarnavimas puikus, o kainas diktuoja rinka - jei yra mokančių, vadinasi jos tinkamos… Tad 5/5 ir „Juonė pastogė“ traukiu į lankytinų vietų Lietuvoje sąrašą.

tags: #firminis #sprandines #kepsnys #receptas

Populiarūs įrašai: