Pjautinė Blizgė – Nuo Brakonieriaus Įrankio Iki Sėkmingo Masalo Salačiams
Įvadas
Pjautinės blizgės, kartais neteisingai apibūdinamos kaip "brakonierių" įrankis, iš tiesų yra universalus ir efektyvus masalas, ypač sėkmingas žvejojant salačius. Šiame straipsnyje apžvelgsime pjautinių blizgių tipus, jų pritaikymą ir veikimo principus.
Kastmasteris - Kas Tai?
"Kastmaster" yra originalus ir teisingas pavadinimas, užregistruotas kaip prekinis ženklas JAV bendrovės "Acme Tackle Company". Šis pavadinimas kilo iš anglų kalbos frazės "cast master", reiškiančios "metimo meistras". Nors kartais pasitaiko rašyba "Castmaster", tai dažniausiai yra pigesnės kopijos arba rašybos klaidos.
Pjautinių Blizgių Rūšys
Žvejų tarpe pjautinės blizgės skirstomos į keturias pagrindines rūšis, kurios skiriasi forma ir animacijos pobūdžiu:
- Klasikinės pjautinės blizgės: Tai labiausiai paplitęs tipas, pasižymintis ištęsto ovalo forma su aštriomis briaunomis. Jos dažniausiai gaminamos iš žalvario, cinko arba nerūdijančio plieno.
- Turbo tipo pjautinukės: Šios blizgės turi išpjovą kūnelyje, kuri traukimo metu sukelia burbuliukus arba vandens sūkurį. Tai sukuria papildomą garsinį ir vizualinį efektą, kuris gali būti patrauklus aktyviai besimaitinantiems salačiams.
- "Rubliai" arba "doleriai": Tai apvalios blizgės, primenančios monetas. Nors jos nėra tokios populiarios kaip klasikinės pjautinukės, salačiai ant jų puikiai kimba.
- Išlenktos pjautinės blizgės: Tai klasikinės pjautinės blizgės su šiek tiek išlenktais galais. Šios blizgės yra dinamiškesnės ir įgauna "minkštesnį" judėjimą, o pauzės metu gali pasisukti šonu.
Pjautinukės Veikimo Parametrai
Pjautinukės veikimą labiausiai lemia trys pagrindiniai parametrai: forma, nupjovimo kampas ir storis. Taip pat svarbus masalo pravedimas.
- Forma: Kuo blizgė labiau ištęsta (ilga ir siaura), tuo tiesesnis jos plaukimas, mažesnis siūbavimas ir geresnės aerodinaminės savybės metimo metu. Apvalesnės blizgės labiau siūbuoja, grimzta lėčiau ir geriau žaidžia negreitai tekančiuose vandenyse arba naudojant džigavimo principą.
- Nupjovimo kampas: Jei pjūvis švelnesnis, labiau ištemptas, blizgė grimzta lėčiau ir šiek tiek labiau virpa ar linguoja, ypač vedant lėčiau.
- Storis: Stora pjautinė blizgė (panaši į vamzdį) grimzta greitai, turi didelę masę ir puikias aerodinamines charakteristikas, labiau tinka stipriai srovei ir greitam traukimui. Plona blizgė (tarsi blynas) grimzta lėčiau, jautresnė srovei ir gali lengviau išsibalansuoti, o tai geriau džigaujant arba traukiant lėčiau, su pauzėmis, kai norima, kad masalas ilgiau sklęstų.
Metalo Įtaka
Metalo rūšis turi labai mažą reikšmę pjautinės blizgės žaidimo pobūdžiui. Kita vertus, žalvaris, plienas, švinas ar cinkas skiriasi tankiu, o tai šiek tiek keičia blizgės skendimo greitį ir balansą. Skirtingi metalai turi skirtingą atspindžio spektrą ir oksidavimosi greitį, o tai daro įtaką vizualiniam poveikiui žuvims.
Taip pat skaitykite: Kritika ir blynai: ryšys
Pjautinė Blizgė - Toliausiai Skriejantis Masalas
Pjautinė blizgė bene toliausiai skriejantis masalas, kuriuo salačius galima pasiekti netgi upės viduryje.
Ištrauka iš Stasio Šalkauskio knygos "Sur les Confins de deux Mondes"
"DVIEJŲ PASAULIŲ RIBOJE - taip aptarė Lietuvos geografinę ir dvasinę padėtį Stasys Šalkauskis 1919 savo knygoje “Sur les Confins de deux Mondes”. Tokia padėtis reiškia nuolatinę grėsmę tekti vienos ar antros pusės įtakai. Istorinis likimas ilgiem laikam Lietuvą buvo pastūmėjęs į Rytų - į slavų įtaką. Valstybinės nepriklausomybės atkūrimas 1918 turėjo Lietuvai grąžinti pusiausvyrą - atitiesti nuo vienašališkos slavų įtakos, bet ir nepanardinti į germanų įtaką. Lietuva turėjo būti pati savim. To negalima pasakyti apie dvasinę raidą, idėjinę orientaciją. Dvasinėje idėjinėje srityje sunkiausia buvo rasti bendrą kelią, sutarimą, sugyvenimą. O būtum galėjęs manyti, kad dvasinės kultūros srities Lietuvos kelias taip pat natūraliai pasisuks į Vakarus. Su Vakarais iš seno Lietuvą siejo katalikybė. Lietuvos liaudis buvo katalikiška, ir jos tradicijos buvo išaugusios katalikybės įtakoje. Taip atkakliai prisirišusi prie katalikiškų tradicijų buvo Lietuvos liaudis. Bet tokia jau nebuvo jos šviesuomenė. Šių laikų žodžiu tariant, “generacijų išsiskyrimas” Lietuvoje vyko nuo tų laikų, kada po baudžiavos panaikinimo tikinčių valstiečių vaikai pradėjo eiti į rusiškas mokyklas ir savo galvojimą, skonį, įpročius, tikėjimus daugelis prisiėmė iš Rytų - iš tų Rytų, kurių mokyklose mokėsi; kurių miestuose ėmė tarnauti. Po pirmojo pasaulinio karo grįžę į nepriklausomą Lietuvą, jie, daugumas, atėjo į valstybinį aparatą, aukštąsias mokyklas, į teatrą, literatūrą, meną. Kita lietuvių šviesuomenės dalis, daug mažesnė, mokėsi Vakaruose - Belgijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje. Ten jie daugumas stiprėjo krikščioniškoje įtakoje. Labiausiai lietuvius veikė Belgijos Louvaino ir Šveicarijos Friburgo universitetai. Pasaulėžiūrinėje diskusijoje kartais su pasikarščiavimu pasakoma apie kelią iš Romos ir kelią iš Maskvos. Lietuvos nepriklausomybės laikotarpio pradžiai apibūdinti tiksliau būtų kalbėti apie kelią iš milijoninės Maskvos ir dešimt kartų mažesnio Friburgo. Taip Lietuva nepriklausomybės metais buvo tapusi terenu, kuriame rungėsi šios dvejopos orientacijos jėgos. Valdžią turinčioji gali leisti įstatymus gyvenimo eigai tvarkyti. Pirmuose seimuose (steigiamajame ir pirmajame) daugumą laimėjusios krikščioniškos pasaulėžiūros politinės grupės mėgino susipratimo su mažuma kelią - vyriausybes sudarinėjo koalicines; švietimo srity, kuri neišvengiamai yra susijusi su pasaulėžiūra, mėgino įpilietinti dabar vadinamą pluralistinį principą - kompromisą, kuris patenkintų daugumos ir mažumos interesą, leisdamas pasirinkti valdines ir privatines mokyklas, sudarydamas 1922 įsteigtame universitete du humanistinius fakultetus - Humanitarinių mokslų ir Teologijos - filosofijos. Pirmame taip nutiko, kad čia susitelkė rytietinės orientacijos dėstytojų branduolys, antrame - vakarietinės. Padėtis stipriai pasikeitė parlamentinę sistemą pakeitus autoritetine (1926) ir pastarojoj stiprėjant totalistinėm tendencijom. Dingo visuomeninių grupių pilietinė lygybė, paremta laisvo lenktyniavimo teise. Spauda atsidūrė cenzūros kontrolėje ir buvo verčiama skelbti režimo propagandinius rašinius be teisės žymėti, jog tai valdžios raštai. Likraščiai be teismo buvo uždaromi, redaktoriai ištremiami ar pinigais baudžiami. Šią valdžios presiją labiau pajuto krikščioniškos ideologijos į Vakarus orientuota visuomenė, kurios stiprybė buvo jos kultūrinės organizacijos ypačiai jaunimo - ateitininkai ir pavasarininkai. 1930 metais buvo įtampos viršūnė, kada švietimo ministerio aplinkraščiu “visos visuomeniniai (visuomeninio. Red.) politinio pobūdžio moksleivių organizacijos uždaromos”. Aplinkraštis buvo faktiškai taikomas moksleivių ateitininkų organizacijai. Draudimas šiai organizacijai veikti buvo pajaustas kaip iššūkis, ir prieš jį imta kelti pasipriešinimo balsas. Valdžia atsakė naujom represijom: suvaržytas pavasarininkų veikimas; eilė ateitininkų bei pavasarininkų veikėjų nubausti koncentracijos stovykla, kalėjimais, ištrėmimais. To meto įtampa švysteli šiuose Židinio žurnalo žodžiuose: “Panorėta uždrausti, neleisti nė vieno žodžio, kuris neaprobuotų ano vyriausybės žygio. O tuo pačiu laiku kitas priešingas dienraštis gali nevaržomas nukentėjusią pusę pulti” (1931, Nr. Valdžios pusė rado sau talkininkų ir tarp kai kurių demokratinių grupių, kuriose buvo stiprus sentimentas rytietinei dvasiai ir resentimentas krikščioniškajai, vakarietinei (“Santykiuose su Vatikanu nedaryti klerikalizmo naudai jokių nusileidimų” - buvo valstiečių liaudininkų suvažiavimo 1931.X. Iš perspektyvos žvelgiant, pastebima tragiška linija ano meto įvykių eigoje. Tragiška, nes juo uoliau režimo atstovų buvo stengiamasi išvengti grėsmės, juo labiau į tą grėsmę buvo artėjama. Demokratija ir parlamentarizmas buvo paaukotas, ir įvestas autoritetinis režimas siekiant pašalinti parlamentinio režimo prieitą chaosą ir išvengti to chaoso galimo padarinio - komunistinės diktatūros. Tragiška, nes perversmas buvo nukreiptas prieš komunizmo grėsmę; komunistų veiklą slopino policinėm ir teismo priemonėm, bet to paties režimo iniciatyva buvo sukurta draugija sovietinių tautų kultūrom pažinti. Šią raidą tragedijos link matė to meto įžvalgesnieji ir platesnio horizonto veikėjai. Prof. F. Kemėšis N. Romuvoj kėlė įtarimą, ar “kai kam ir į aukštąsias vietas įsitrynusių asmenų nebūsianti svetima ‘provokacijos dvasia’!” O Židinys nuo savęs tarė: “Mes taip pat esame netoli tos minties”, ir dar užsiminė apie galimą svetimos valstybės agentų įtaką (Židinys 1932, Nr. Visuomeninių ir filosofinių idėjų židiniais dažniausiai esti aukštosios mokyklos. Taip yra dabar Amerikoje, taip buvo ir Lietuvoje. Lietuvoje, kaip minėta, Rytų dvasios židinys buvo įtakinga akademikų grupė, labiausiai susitelkusi Humanitarinių mokslų fakultete. Pirmajame židinyje prorytietinė veikla sukosi apie dekaną prof. Vincą Krėvę Mickevičių (1882-1954). Prie jo telkėsi keletas veržlesnių profesorių - kaip A. Vabalas Gudaitis (1881-1955), B. Sruoga (1896-1947). V. Dubas (1887-1937), Pr. Prof. V. Krėvė Mickevičius linko ir į politinį bendradarbiavimą su Sovietų Sąjunga. Jau 1924 Baltosios Gulbės salėje Kaune diskusijose “ėmė išrodinėti, kad Rusijos komunistams gali rūpėti Baltijos uostai, kaip Revelis, Ryga, Liepoja, ir todėl iš Rusijos pusės pavojus gali būti tik Estijos ir Latvijos nepriklausomybei. O kadangi tarp Vokietijos ir Rusijos prieš karą buvęs interesų priešingumas ir taip pat gali būti ateity, todėl reikalingas tarp tų dviejų valstybių Lietuvos barjeras, ir jam jokio pavojaus nei iš Rusijos nei iš Vokietijos pusės nėra. Taip Krėvės Mickevičiaus mintis atpasakojo Lietuvos Žinių dienraštis 1924.3.19 (nuo savęs dienraštis dėl to atsiliepė: “Ar nežinoma p. Mickevičiui Krėvei, kokią ateitį Lietuvai rengė komunistai Lietuvoje … O Krėvė iš jų rankų laukia Vilniaus . . . Šitokiems politikieriams vieta ne paskaitose demoralizuoti sunkiu momentu tautos pajėgas, bet kur kitur . Tik po 17 metų, kai Sovietai Lietuvą okupavo ir prof. V. Krėvę-Mickevičių padarė okupacinės valdžios ministeriu pirmininku, jis pamatė, kad jo politiniai samprotavimai buvę klaida. “Aš, kaip ir daugel kitų, klydau manydamas, kad bolševikai jau yra pamatę savo klaidas, kurias padarė pirmaisiais valdymo metais. “Taip manydamas, neabejojau, kad nebus kartojamos klaidos kituose kraštuose, kuriuose jiems pasiseks įsitvirtinti nors laikinai, išgyventos jau pačioje pradžioje” (V. Krėvė Mickevičius, “Kaip buvo sudaryta liaudies vyriausybė”. Cit. Taip buvo manę ne vienas Krėvė Mickevičius. Tik gyvenimo tikrovė parodė jų galvojimą buvus klaidingą. Jų meto galvojimą ir sentimentus galima prilyginti šiandieniniam galvojimui bei sentimentam Amerikos akademikų, žinomų liberalų vardu. Ir vėl - vargiai būtų patikimas teigimas, kad jų veikla plaukė iš simpatijų komunizmui. Patikimesnis aiškinimas, kad jie klydo, gyvendami iliuzijom. Nespėję pasekti gyvenimo ir idėjų raidos, jie galvojo apie rusų šviesuomenę tokią, kokioje jie buvo išaugę ir kokią paliko, išvykdami iš Rusijos. Žymiai vėliau - jau iš opozicijos A. Tada prof. Krėvė Mickevičius panaudojo savo, kaip dekano, padėtį savo ir fakulteto vardu pridengti kompartijos suprojektuotam žurnalui Literatūrai (1936). Jis prisiėmė to žurnalo redaktoriaus atsakomybę. Jis įkurdinęs redakciją universiteto patalpose, kaip tvirtina M. Meškauskienė, kuriai tada kompartijos buvo pavesta tartis su prof. Krėve Mickevičium ir kitais profesoriais ne tik dėl žurnalo, bet ir dėl bendradarbiavimo kituose kompartijos projektuose. Jei ji tiesą sako, tai ji su Krėve Mickevičium tardavusis dėl žurnalo beveik kas savaitė (Komunistas, 1966, Nr. Jis taip pat tvirtina, kad Krėvė Mickevičius savais pinigais išleidęs komunistų pogrindinį leidinį “Už liaudies teises” (1939). O kiek anksčiau, 1936-7 Ispanijos komunistinei vyriausybei remti aukojusių sąraše buvę ir daugiau akademikų: S. Čiurlionienė, V. Kuzma, V. Mykolaitis-Putinas, M. Netektų daryti išvados, kad suminėtos pavardės būtų reiškę tų asmenų ėjimą su komunistų partija. Autoritetinis režimas probolševikišką Literatūrą nuo trečio nr. sustabdė ir paskutinį nr. konfiskavo. Tačiau netaikė jokių sankcijų nei Humanitarinių mokslų fakultetui, nei V. Kitaip buvo elgiamasi su antrąja “tvirtove” - su Teologijos-filosofijos fakultetu ir jo dėstytojais, kurie buvo aktyvūs krikščioniškos ir demokratiškos pasaulėžiūros skelbėjai. Nuo 1931 rugpiūčio 14 vienašališku vyriausybės sprendimu Teologijos-filosofijos fakultetas buvo susiaurintas; iš 38 vyresniojo personalo dėstytojų palikta tik 19. To fakulteto profesorius Pranas Dovydaitis 1932 dėl kalbos pavasarininkų kongresėly Mariampolėje nubaustas kalėjimu ir pagrasintas atleisti iš universiteto. Tai, ką pradėjo autoritetinis režimas, formaliai pabaigė V. Likimo ironija šių dviejų “tvirtovių” veikėjus lydėjo toliau: prof. Teologijos-filosofijos fakultetas, per eilę metų slopintas iš dviejų pusių ir pagaliau likviduotas ne kūrybiniu lenktyniavimu, bet administraciniu smurtu (laužant tarptautinę sutartį - konkordatą), per 18 savo veikimo metų paliko gilius pėdsakus Lietuvos šviesuomenės ir liaudies įsitikinimuose. Paruošė kadrus žmonių, ir krikščioniška bei demokratinė dvasia virto sąmoningu daugumos apsisprendimu. Ženklai buvo aiškūs, kad ši vakarietinė srovė yra laimėjusi prieš rytietinę, o juo labiau prieš komunistinę. Laimėjusi ir prieš Vakarų antidemokratinę dvasią. Vakarietinė krikščioniškoji srovė pro tas dvejopas kliūtis veržėsi ir palaipsniui augo. Prof. St. Šalkauskis (1886-1941) buvo iškilus naujo tautai idealo kūrėjas ir vadovas į jį. Jei tautinio atgimimo generacijai su pirmuoju “Aušros” nr. (1883) dr. Josas Basanavičius buvo suformulavęs tautinės lygybės siekimą (“juk ir mes esame tokie pat žmonės, kaip ir mūsų kaimynai, ir norime visomis teisybėmis . . . lygiai su mūsų kaimynais naudotis”); jei anas tautinės lygybės siekimas nuosekliai vedė į valstybinės nepriklausomybės siekimą; - tai atkurtoje valstybėje, esančioje “dviejų pasaulių riboje”, St. Šalkauskis buvo naujo idealo skelbėjas: Vakarų bei Rytų kultūrinės sintezės. Nors tas idealas nerado tada visuotinio pritarimo, tikriau sakant, nerado supratimo, bet jis skatino kitus galvoti ne tik apie valstybinio status išlaikymą; skatino galvoti ir toliau: kokios yra tautos “ambicijos” turint nepriklausomą valstybę. St. Šalkauskio sistemos atskirų idėjų konkretintojas, papildytojas, drąsus ateities vizijų kūrėjas ir jai sutikti konkrečių planų autorius, dinamiškas jiem vykdyti kurstytojas buvo septyneriais metais už Šalkauskį jaunesnis prof. Kazys Pakštas (1893-1960). Jo vaidmuo buvo žaibišku žodžiu nušviesti tamsumą, supurtyti, uždegti. Tiesioginis, ramus, partizaninis apaštalavimas tarp jaunimo, labiausiai tarp at-kų moksleivių, paskiau krikščionių darbininkų priklausė vienamečiui su St. Šalkauskiu prof. Pranui Dovydaičiui (1886-1942). Su jaunimu tiesioginis jo ryšys ištisom dienom jo organizuojamose “Gamtos draugo” ekskursijose nuo Kauno iki jūros, netiesioginis ryšys per jo leidžiamą spaudą (“Ateitį”, “Naująją Vaidilutę”, “Gamtos draugą”, “Lietuvos mokyklą”, “Kosmos”, “Logos” . . .) veikė jaunimą ir nejaunimą kaip ilgai trunkanti anglies ugnis. Per tuos laikraščius pro Dovydaičio plunksną tekėjo iš Vakarų pasaulio naujausios gamtos mokslų ir pasaulėžiūros idėjos. Lyg užpakaly anų veikėjų stovėjo ir rūpinosi naujos priaugančios generacijos atranka, jos visuomeniniu ir idėjiniu treniravimu, naujų specialistų paruošimu, siunčiant kandidatus į užsienius, paskui jų įtraukimu į pozityvius darbus Lietuvoje, kad jie pavaduotų senesnės generacijos veikėjus, - prof. Pranas Kuraitis, trejetu metų vyresnis už Šalkauskį. Tas tylios, kuklios veiklos prof. Pranas Kuraitis ėjo tokias pat administracines pareigas Teologijos-filosofijos fakultete, kaip V. Bet Lietuvos žmonės buvo daugumas žemdirbiam, ūkininkam būdingos dvasios: individualistai, savo egzistencija jaučiąsi nepriklausomi nuo kitų, su nepasitikėjimu sutinką naujas idėjas, nerangūs jas prisiimti ir vykdyti. Neužteko tad Šalkauskio idėjų. Neužteko Pakšto žaibiškų šūkių. Reikėjo nuolatinio, pastovaus veikimo, kad lietuvių visuomenė iš pasyvumo, individualizmo ir lėto tempo pavirstų sąmoninga, organizuota, efektyvia, imponuojančia kolektyvine jėga. Jos organizuotojo vaidmenį atliko jauniausias iš visų minėtos generacijos veikėjų Teologijos-filosofijos fakultete, dešimčia metų jaunesnis už Šalkauskį - prof. Juozas Eretas (g. Šalkauskis ir Eretas jautė vienas kitame sau pasipildymą: Šalkauskis pratardavo Eretui: Jūs esate mano Vakarai, o tas atsiteisdavo žodžiais: Jūs esate mano Rytai, tie Rytai, kuriem atstovavo filosofas Solovjovas. Prof. J. Ereto veikla Lietuvoje reiškėsi labai plačiai - nuo angelaičių, sportininkų, blaivininkų … iki akademikų. Labiausiai jo pastangos buvo nukreiptos į jaunimą - pavasarininkus. Rajoniniai kongresėliai ar visuotiniai kongresai bei manifestacijos Šiauliuose, Kaune parodė, kokia jėga tas jaunimas buvo išaugintas. Lygiagreičiai prof. J. Eretas ėmėsi organizuoti iš aukštosios mokyklos išėjusius į gyvenimą mokytojus bei kitus katalikus profesionalus ir pavertė juos taip pat realia kolektyvine intelektualų jėga, pademonstruota “Mokslininkų ir mokslo mėgėjų” suvažiavimais. J. Plataus masto organizatoriaus talentu J. Eretas dinamino lietuvius ir sistemingai vykdė tai, ko sistemingai mokė St. Šalkauskis; ką buvo skelbęs K. St. Šalkauskis, Pr. Dovydaitis, K. Pakštas, Pr. Prof. J. Eretas tebetęsia savo darbus Lietuvai. 1971 metų spalio 18 jam suėjo 75 metai amžiaus. Tiek rašant apie mirusius, tiek apie gyvuosius galima leistis į asmeninio gyvenimo “anatomiją”. Tai gal įdomiau, patraukliau, sensacingiau. Galimas kitas kelias - leistis į asmens objektyvinius paliktus pėdsakus gyvenime, į…"
Taip pat skaitykite: Picos evoliucija
Taip pat skaitykite: Kaip kepti blynus su bananais
tags: #faktas #kaip #blynas #frazės #kilmė