Duonos kepimas Lietuvoje tarpukariu: tradicijos, apeigos ir kasdienybė
Duona Lietuvoje visada užėmė ypatingą vietą - ne tik kaip kasdienis maistas, bet ir kaip gyvybės, vienybės, šventumo simbolis. Tarpukariu, kaip ir anksčiau, duonos kepimas buvo glaudžiai susijęs su senovės lietuvių tradicijomis, šeimos papročiais ir bendruomeniniais santykiais. Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip duona buvo kepama ir vartojama Lietuvoje tarpukariu, kokias apeigas ir simbolinę reikšmę ji turėjo, ir kaip šis amatas atsispindėjo to meto visuomenėje.
Duona - viso maisto simbolis
Lietuvių kalboje žodis „duona“ dažnai vartojamas bendrąja maisto prasme. Net ir paplitus bulvėms, kurios tapo svarbiu maisto produktu, kasdieninėje buityje be duonos nebuvo galima apsieiti. Lietuvių kultūroje duona išlaikė sakralinę prasmę iki šių dienų. Pasak P. Dundulienės, duona apeigines funkcijas atlikdavo daugelyje šeimos, bendruomeninių, kalendorinių papročių, o ypač svarbias sakralines - socialinio statuso kaitos apeigose.
J. C. Cooperis duonos simboliką interpretuoja kaip gyvybės simbolį, kūno ir sielos maistą. Taip pat tai vienybės simbolis: duona - iš daugelio grūdų sudaryta substancija, vienybę išreiškia ir duonos laužymas bei jos dalijimas. Duona - ir krikščioniškas vienybės simbolis. Ji taip pat minima Naujajame Testamente. Evangelijoje pagal Joną minima Dievo, Gyvybės duona: „Dievo duona nužengia iš dangaus ir duoda pasauliui gyvybę“, Jėzus sako: „Aš esu gyvybės duona! Kas ateina pas mane, niekuomet nebealks, ir kas tiki mane, niekuomet nebetrokš“ (Jn 6, 34). Remiantis Evangelija pagal Luką, duona - Dievo kūnas: „Ir, paėmęs duonos, jis sukalbėjo padėkos maldą, laužė ją ir davė apaštalams, tardamas: Tai yra mano kūnas, kuris už jus atiduodamas. Šie žodžiai rado atgarsį daugelyje pasaulio tautų.
Jau XX a. pradžioje Arnoldas Van Gennepas įrodė, kad bendras valgymas perėjimo apeigose žymi baigiamąją inkorporacijos - perėjimo į naują statusą ritualo stadiją. Taigi vaišės, bendras valgymas (ypač viso maisto simbolio - duonos) žymi socialinį solidarumą daugelyje pasaulio tautų.
Duonos kepimo apeigos - moters brandos patvirtinimas
Duonos kepimas tradiciškai buvo laikomas išimtinai moters darbu. Sakralinę prasmę turėjo duonos rūgštis. Kriauza, aprašinėdamas XIX a. II pusės kupiškėnų duonos kepimo papročius, pastebėjo, kad pats duonos minkymas buvo laikomas subrendimo ženklu, garbe. Nesubrendusioms merginoms to daryti neleisdavo. Net jaunamartė dar ilgai kovodavo su „rastomis senutėmis“, nes jos bijojo, kad ši gali duoną pagadinti, o jaunoji vis norėdavo parodyti savo „rūgštį“.
Taip pat skaitykite: Ar žinote, kiek sveria jūsų duonos riekė?
Plačiausią ir išsamiausią pirmosios duonos kepimo apeigų aprašą pateikia Mažiulis. Jau galinčios tekėti merginos ją kepdavo šeštadieniais, kad galėtų susirinkusioms pirtyje moterims duoti paragauti savo keptos duonos rūgšties. Prieš maišant duoną motina atnešdavo įrankius ir, juos įduodama, dukrą pabučiuodavo. Pašovus duoną ir iškepus specialiai padarytam mažam duonos kepaliukui, motina sukviesdavo visus šeimos narius, artimiausią kaimynę ir visus apdalydavo „dukters rūgštimi“. Paragavęs tėvas dukrą pabučiuodavo ir su suoliuku, ant kurio ji sėdėdavo, apsukdavo durų link. Tai reiškė, kad duoną kepti ji moka ir gali tekėti. Kartais jaunimas su duonos kampeliu merginą išnešdavo pro duris - „į marteles“. Po to motina vėl pabučiuodavo dukrą ir perduodavo jai duonos kepimą, tėvas paskirdavo dalį. Iš aprašo matome, kad mergina tampa potencialia nuotaka. Apie jos brandą tiesiogiai sužinodavo kaimynės, kai kada ir kaimo jaunimo bendrija. Greičiausiai, netrukus žinia apie socialinę merginos brandą - pasiruošimą tekėti išpūsdavo visame kaime, dvare ar net parapijoje.
XX a. pradžioje didesnėje Lietuvos dalyje pirmosios duonos kepimo papročiai sakralinės prasmės nebuvo praradę. Daugumoje šeimų pirmąją duoną mergina kepdavo iki vestuvių. Žmonių aiškinimu, tai - sunkus, fizinio subrendimo reikalaujantis, mergos amžiaus tarpsniui priklausantis darbas.
Mūsų užrašytos apeigos žymiai paprastesnės: jose yra tik keletas prieš pusšimtį metų užrašytų apeigų elementų. Dvylika atvejų apie merginos brandą tiesiogiai sužinodavo už šeimos ribų. Dažniausiai vaišindavo kaimynes. Tik dviem atvejais užfiksuotas pirmosios duonos nešimas į pirtį.
Mergežerio kaime (Varėnos raj.) apie 1928 m. pirmąją duoną kepė šeštadienį. Motinai stebint penkiolikmetė duktė išminkė tešlą ir pašovė duoną. Jai iškepus, abi nunešė į pirtį kepalą, jį supjaustė ir padalijo moterims. Kalvių kaime (Lazdijų raj.) 1925 m. Labai retos tarpukariu bet kokio tipo jaunimo brandos apeigos Žemaitijoje. Įdomu, kad net trys atvejai aprašyti pietvakarinėje šio regiono dalyje, netoli Klaipėdos krašto sienos. Etniškai mišriame Trumpininkų kaime (Tauragės raj.) 1929 m., kepdama pirmąją duoną, dvylikametė mergina iš mažiausio kepaliuko, motinos pamokyta, susmaugusi vieną duonos kraštą, padarė „varnelę“. Šį duonos kepaliuką mergaitė valgė tik pati. Susėdus valgyti duktė turėjo prisiekti motinai, kad duoną brangins. Motina dar perspėdavo: „visą gyvenimą duonelės nemėčiok“. Apeigoje dalyvavo tik mergina ir motina. Sugintų kaime (Šilutės raj.) prieš pašaunant duona namiškiai meldėsi, vėliau rengė vaišes, dainavo. Šiame regione apeigas atlikdavo tik šeimos rate arba duona vaišino ir jaunimą (jei atsitiktinai neateidavo suaugusieji). Kaip ir Trumpininkuose mažas duonos kepaliukas apeiginę prasmę XX a. III dešimtim turėjo ir Bajorų (Kupiškio raj.) bei Maksiūnų (Ignalinos raj., su kiaušiniu viduje) kaimuose, tik jį šia proga valgydavo visi.
Iškepusią duoną dukrą tėvai pagerbdavo, pagirdavo. Pavyzdžiui, apie 1935-1936 m. Šilagalio kaime (Velžio apyl.,Panevėžio raj.) išimtą iš krosnies duoną peržegnodavo (kitais atvejais to nedarė); šeimos nariai susėsdavo prie stalo ir, atsilaužę gabaliuką, jį pabučiuodavo. Tėvas pagirdavo dukrą sakydamas, kad jos rankos stiprios, ir ji kepti duoną gali. Daugelis moterų savarankišką duonos kepimą suvokė kaip perėjimą į naują socialinį statusą net ir tuose kaimuose, kuriuose pirmojo šio darbo atlikimo nežymėjo, tačiau kokių nors po apeigų suteikiamų teisių ar pareigų (išskyrus duonos kepimą) žinių pateikėjos nenurodė.
Taip pat skaitykite: Ką rinktis: batonas ar juoda duona?
Iniciacinį apeigų pobūdį lėmė keli veiksmai: merginos fizinės ir socialinės brandos patikrinimas (duonos išminkymas ir kepimas) bei vaišės, kurių metu pagarsinama merginos socialinė branda ir pasiruošimas tekėti, įtvirtinamas naujas socialinis statusas bei kai kada ji priimama į suaugusių moterų - kaimynių (pirties) bendriją.
Išnagrinėjus šiuos du merginų apeigų tipus kyla klausimas dėl jų tarpusavio ryšio. Ar tai skirtingų epochų, teritorijų desakralizavęsi perėjimo apeigų ar vienos iniciacinės apeigos elementai? Į šį klausimą atsakyti padeda Mažiulio prisiminimai. Minėdamas dusetiškių papročius, jis teigė, kad pirmąją duoną kepdavo po pirmųjų menstruacijų, nes mergina jau suaugusi ir galinti tekėti.
Pirmosios menstruacijos ir motinystės slenkstis
Moterystės pradžia - tai slenkstis, kurį senovės lietuvių kultūroje mergina peržengdavo ne savaime, o lydima apeigų, ritualų, kartais švelnių, kartais skaudžių, tačiau visada prasmingų. Daugelyje kultūrų merginos brandos pradžią siejo su pirmųjų menstruacijų pasirodymu. Įvairaus kultūrinio lygio tautose šį faktą paminėdavo brandos apeigomis. Pirmykštėse tautose menstruojanti mergina suvokiama kaip pavojaus, rečiau - kaip palaimos šaltinis. Dažnai po pirmųjų menstruacijų merginos brandą įtvirtindavo apeigomis, izoliacija nuo visuomenės. Su šiuo fiziologinės brandos požymiu susijusias brandos apeigas atlikdavo ir šiuolaikinėse tautose. Pavyzdžiui, XIX a. Rusijoje pirmųjų menstruacijų sulaukimą pažymėdavo įvairaus lygmens socialinėse bendrijose. Motina merginai suduodavo per veidą. Jai velkant dukrą suaugusiosios drabužiu dalyvaudavo ir tėvas. Jis suduodavo botagu, vytele. Kai kur ta proga pokylius rengė kaimo moterys - vaišinosi, trypė merginos drabužį, merginų bendrija žaidė vestuves, degino marškinius, sodino ant sniego.
Lietuvoje tiriamuoju laikotarpiu menstruacijų metu moterys taip pat patirdavo nemažų kultūrinių apribojimų. Daugumas jų turėjo racionalų pagrindą ir buvo susiję su elementariais higienos bei sveikatos saugos reikalavimais. Jau XVII ar XVIII a. įsigalėjo draudimas menstruacijų metu eiti į bažnyčią, XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje - eiti į pirtį, sėti daržoves ir pan. Kiek sunkiau būtų paaiškinti draudimą kartu su sergančia moterimi žiūrėti į veidrodį. Tikriausiai, veidrodis dar ir XIX a. Lietuvoje, mūsų duomenimis, XIX a. pabaigoje - XX a. I pusėje pirmąsias menstruacijas pažymėdavo tik šeimoje. XX a. IV dešimtm. - V dešimtm. pradžios aprašai liudija, kad, patyrusi apie pirmąsias dukters moteriškas „bėdas“, motina jai suduodavo per veidą, kad jis visada būtų raudonas ir gražus. Buvo tikima, kad net sudavimo būdas (kertant tris kartus, suduodant dviem pirštais) gali nulemti menstruacijų trukmę. Alytaus apskrities Ricielių kaime užrašytame apraše nurodoma, kad merginai reikia padaryti „sarmatą“ ir, kertant per veidą, paklausti: “Kas pas tave yra?„. Kupiškėnuose, pasak Kriauzos, - „tetulė“ ar motina merginai suduoda per veidą ir „sarmatija“: „Ė tu besarmate, ką dabar darai? Ar taip gražu?“ ir pan. Tam tikri tikėjimai susiję ir su nuo išteptų rūbų skalbimo likusiu vandeniu: tą vandenį pylė į krikštasuolę - „bus su slovu mergina” - ar ant trobos, ne aukščiau kaip trečias sienojų vainikas: „svečiai [menstruacijos] nebus ilgiau trijų dienų„.
Alantos apylinkėse (Utenos aps.) tikėta, kad „kai pirmą kartą pasirodo rūbinės [menstruacijos], motina dukrai turi duoti greit iš trobos į prieangį išnešti ližę, tada merginą dažnai į kūmas arba vestuves (pamerge) prašys„. Šis magiškas veiksmas rodo, kad motulė siekdavo užtikrinti ir socialinę brandą - greitas vedybas, kadangi šioje Lietuvos dalyje ėjimas į kūmas ar pamerges buvo vyriausios - mergaujančios dukters šeimoje privilegija ir tokiuose susiėjimuose rodydavo merginos pasiruošimą tekėti. Pirmųjų menstruacijų ir busimojo vedybinio gyvenimo sąsajas liudija nepasirašytame Lietuvių enciklopedijos straipsnyje pateikta medžiaga. Tvirtinama, kad Valkininkuose (Varėnos raj.) ir Miroslave (Alytaus raj.) per veidą suduodavo todėl, kad mergina laiku ištekėtų. Luokės (Telšių raj.), Viduklės (Raseinių raj.) apylinkėse merginos turėjo įmesti į šaltinį ar upelį žolių (tik neaišku ar tai turėjo daryti „sergant“ pirmą kartą).
Taip pat skaitykite: Receptai gardžiai ir sveikai duonai
Remdamiesi tarpukario ir Antrojo pasaulinio karo metų aprašais galime teigti, kad kai kada apeigų metu merginos patirdavo tikrai stiprų dvasinį sukrėtimą. Augustino Janulaičio apraše teigiama, kad motina, suduodama per veidą, turi rodyti sukruvintą paklodę ar marškinius ir sakyti: „Ką tu padarei? Kas čia?„. Iš apklaustųjų dvi teigė, kad šias apeigas atliko ir savo dukroms XX a. VIII dešimtm. Net 21 žinių pateikėja nurodė šio veiksmo motyvaciją: tai dariusios, kad mergina būtų raudona, graži, „nebūtų išbalus“, „nebūtų per daug“. Motina ištardavo apeigines formules: „Kad būtum skaisti, žydėtum kaip rožė“, „Kad visą laiką raudona būtum“, „Žydėk kaip rožė, būk atsargi“. Kai kurios pažymėjo, kad, sudavus per veidą, atskleidžiama menstruacijų paslaptis. Daugelis respondenčių teigė, kad šis įvykis buvo nelauktas, intymesniais klausimais motinos su jomis nesikalbėjo.
Kai motina būdavo mirusi, merginos brandą pažymėdavo ir sesuo, senelė. Dažniausiai apeigoje dalyvavo tik per veidą sudavusi moteris ir mergina, kuriai būdavo atliekamas šis veiksmas, kiti šeimos nariai apie tai net nežinodavo. Tačiau viena iš vyriausių pateikėjų tvirtino, kad mergaitę „pašventindavo“ ir prie tėvo, brolio. Tai darė, kad jie žinotų, jog ji - „tikra mergaitė“. Vienas informatorius teigė, kad tai darydavo net prie „svetimo žmogaus”.
Pagal autoriaus anketą surinkti aprašai nedaug skiriasi nuo pusšimčio su viršum metų senumo medžiagos. Sudavimas per veidą labai įvairavo - būdavo suduodama 2-3 kartus, per abu žandus, per dešinįjį ir pan. Daugiau kaip pusė aprašų byloja, kad suduodavo nesmarkiai, tačiau stengėsi išgąsdinti. Tik kelios moterys šį veiksmą suvokė kaip naują merginos amžiaus tarpsnį žyminčią apeigą. Tarpukariu po pirmųjų menstruacijų platesnes teises šeimoje mergina įgydavo retai. Nors, pavyzdžiui, Pakruojo rajono Triškonių kaime motina dukrai skirdavo daugiau dėmesio ir pabrėždavo, kad „ji suaugusi ir daug ką gali pati„. Šį fiziologinės brandos faktą amžiaus tarpsnio kaitos prasme suvokė ir vyrai.
Tik keli pateikėjai samprotavo, ką reiškia sudavimas per veidą. Informatorė iš Gudelių kaimo (Zarasų raj.) tai aiškino analogija, kai suduodama šaukštu per kaktą ar uogienoju per veidą po pirmojo tą sezoną valgyto tokios rūšies maisto (sudavimas per veidą šakele niekur kitur neužfiksuotas). Žinių pateikėja iš Džiugų kaimo (Jurbarko raj.) panašius papročius aiškino taip: jei nori, kad žmogus atsimintų, reikia „nervus sukrėsti”. Toks liaudiškas perėjimo apeigų funkcinis suvokimas artimas daugelio etnologų neofito mirties ir atgimimo sampratai. Yla šį paprotį aiškino paslapties atskleidimu bei poreikiu viešumon iškelti merginos brandą. Turimais duomenimis, antrasis apeigų funkcinis aiškinimas retai tepasitvirtina. Motyvuoti ir įtikinami Patacko bei Žarskaus apeigų funkcinės prasmės ieškojimai: jie šį paprotį aiškina analogija su vyskupo prisilietimu prie vaiko veido sutvirtinimo sakramento metu. Panašus ir Leinasare’s sudavimo per veidą funkcinės prasmės suvokimas. Tokia pati latvių pirmųjų menstruacijų paminėjimo apeiga siejama su senosiomis merginų iniciacijomis. Autorė naudojasi teritorijos ir laiko atžvilgiu artimesne lyginamąja medžiaga: sugretina antikiniais laikais Pietų Europoje gyvavusį paprotį plakti rykštėmis fiziologinės brandos sulaukusias merginas ir sudavimą per veidą, paprotį per Jonines plakti vienas kitą augalais (Lietuvoje tai darė per Verbų sekmadienį ir per Velykas) XX a. pradžioje. Jos teigimu, suirus gimininei santvarkai, merginos branda ir vestuvės pradėtos minėti šeimoje. Daugelį senųjų papročių elementų išsaugojo vestuvių papročiai. Tai liudija XVI a. J. Menecijaus minimas jaunosios plakimas rykštėmis priešvestuvinę naktį, XVIII a.
Remdamiesi turima medžiaga, galime teigti, kad šis veiksmas dar XIX a. pabaigoje - XX a. pradžioje kartu su apvalomąja galėjo atlikti ir naujos būsenos dramatizavimo funkcijas, būdingas daugeliui brandos apeigų, kad naujas inicijuojamojo statusas būtų chronologiškai aiškus ir įsimintinas. Ši apeiga ypač fiksavo fiziologinės brandos faktą. Apeigos dalyvės dažniausiai - motina ir dukra.
Kepyklos tarpukario Lietuvoje
Tarpukariu, kaip ir anksčiau, duona buvo kepama ne tik namuose, bet ir specializuotose įstaigose - kepyklose. Senovėje duona buvo kepama kiekvienoje sodyboje. Kryžiuočių pilyse, augančiuose miestuose kūrėsi didesnės kepyklos, kur dirbo įgudę kepėjai, kepdavę duoną daugeliui žmonių. 1710 didysis maras paveikė ir amatus. Pirmiausia dėl maro nukentėjo kepyklos ir malūnai, nes čia ypač veisdavosi užkrėstos žiurkės. Todėl žmonės masiškai ėmė keptis duoną namie. Kepyklos atsigavo po maro, kai Prūsijos kariuomenė Mažojoje Lietuvoje įsirengė maisto sandėlius. Kepyklos priklausė gildijoms kaip ir kiti amatai. Kepyklos ypač plito bažnytkaimiuose ir miestuose krašte įsigalint miestiškam gyvenimo būdui. Varginantis tešlos minkymas, duonos kepimas namie ilgiau išliko lietuvininkų kaimuose. Kitur duona ir kita vis dažniau pirkti. Prie miestų kepyklų kūrėsi duonos krautuvės, didėjo duonos gaminių asortimentas. Kepėjo amatas - vienas labiausiai paplitusių krašte, daug kur minimos kepyklos bei kepinių parduotuvės prie jų. Tarpukariu nedideliame Nordenburge (Girdavos aps.) veikė net 7 kepyklos, prie 2 iš jų dar buvo konditerija su kavine. Kepyklos kūrėsi ir bažnytkaimiuose, dideliuose kaimuose. Pvz., 1912 Kaimėje su 466 gyventojais buvo sava kepykla, Gertlaukiuose (956 gyventojai) buvo Emilio Butkaus kepykla, Gilijoje (1666 gyventojai) - net 2 kepyklos. Sava kepykla veikė Bajoruose (300 gyventojų), Doviluose (280 gyventojų) buvo Jokužaičio kepykla, Lankupiuose (478 gyventojai) - R. Wieberneito kepykla. Kepyklos tada veikė Juciuose (320 gyventojų), Minijoje (400 gyventojų) ir kitur. Kintuose (700 gyventojų) tada veikė 2 kepyklos, o Gaideliuose (895 gyventojai) - Christiano Trumpos kepykla. Jų dydis bei įranga labai skyrėsi. Kai kur kepyklos veikė gyvenamųjų namų priestatuose, kitur - atskiruose mūriniuose pastatėliuose. Dažnai duonos ir jos gaminių kepimas bei pardavimas buvo šeimos verslas. Pirktinių kepinių, įvairių vietinių skanumynų paplitimas (atėjusi iš Vakarų Europos tradicija) - būdingas Mažosios Lietuvos bruožas. Kepyklų gausa XX a. pradžioje skatino ir namų šeimininkių išradingumą (pasiturinčiose šeimose imta dažniau kepti įvairius pyragus bei kita).
Duonos paslaptys iš kartos į kartą
Išskirtinės tarpukario duonos paslaptys - iš močiutės. Receptas Sandros Gabrėnaitės-Juknienės šeimoje keliavo iš kartos į kartą, duoną kepė ir močiutės, ir prosenelės mama. S. Gabrėnaitė-Juknienė pasakoja, kad receptą ir močiutė paveldėjo - duoną kepė močiutės mama, prosenelės mama. Tai buvo perduodama iš kartos į kartą. Nemanau, kad su receptais eksperimentavo - bent jau kaimuose tai tikrai ne, receptus perduodavo iš kartos į kartą, mamos mokydavo mergaites, kaip kepti duoną.
Tarpukariu Kupiškio rajone kepta duona buvo kitokia nei likusioje Lietuvoje - plikyta. Būtent tokią duoną ir kepa S. Gabrėnaitė-Juknienė. Ji pasakoja, kad tokios duonos negali iš karto valgyti - jei ją prapjausi kitą dieną po kepimo, ji dar nebus visiškai iškepusi. Plikyta duona ilgiau išlieka šviežesnė ir minkštesnė. Anksčiau duoną kepdavo kartą į mėnesį. Kai šeimininkė užsiima duonos kepimu, tai užtrunka gerą darbo dieną - išminkai, išsikūreni pečių, duona kyla…
Duona ir lietuvių tautos paveldas
Archeologai teigia, kad duoną kepti mūsų kraštuose išmokta neolite, t. y. prieš kokius 4 tūkst. metų. Taigi galima sakyti, kad duona yra vienas iš seniausių žmonių valgių.Senieji rašytiniai šaltiniai rašo ir apie duonos aukojimą įvairiose apeigose, taigi tai ne tik pagrindinis lietuvių maistas. Kasdien paprastai buvo valgoma ruginė duona, tačiau nepritekliaus metais buvo kepama ir bėralinė (nevėtytų rugių). Neturėdami net bėralo, į duoną maišydavo miežių, avižų, vikių, pridėdavo bulvių ir runkelių. Bado metais dėdavo įvairių javų ir sėmenų pelų, samanų, žolių, medžių žievės, gilių, riešutų, rūgštynių, dobilų ar viržių sėklų, laukinių morkų šaknų, liepų pumpurų, alksnių spurgų, pjuvenų. Tekdavo kepti ir vadinamąją vogtinę duoną iš dar neprinokusių rugių varpų.
Moteris buvo javų augintoja, duonos kepėja, duoną ji apgaubė magija, sakrališkumu, įpynė į visus tautosakos žanrus: smulkiąją tautosaką, dainas, pasakas, sakmes ir tikėjimus. Duonos kepimas - namų šeimininkės, moters, motinos pareiga, labai svarbi ir garbinga. Tai sunkus darbas (ypač malimas primityviomis girnomis, tešlos minkymas), bet kartu ir apeiga su ypatingais daiktais ir ritualais. Duonos kepėja, kaip ir židinio prižiūrėtoja, net patriarchalinėje šeimoje užėmė garbingą vietą, o pats duonos kepimas prilygo pasaulio sukūrimui, receptai buvo perduodami iš kartos į kartą : kai užaugdavo duktė arba į namus ateidavo marti, motina duonos kepimą perduodavo joms.
Tris dienas trunkantis duonos ruošimas laikytas šventu ritualu, kuriam paklusti turėjo visi namai. Kepalus stengdavosi daryti aukštesnius, storesnius, kad būtų daugiau minkštimo, mažiau plutos. Patys kepalai buvo įvairios formos (apvalūs, kampuoti), bet dažniausia pailgi. Anot P. Dundulienės, kryžių įspausdavo ant pirmojo kepalo, o šonus išraižydavo duobutėmis, šakutėmis, pagražindavo įvairiais geometriniais raštais (Dundulienė 1989, 24). Dėl kryžiaus žymėjimo esama kelių versijų. L. Klimka sako, kad kryžius žymėdavo keturias pasaulio šalis (Klimka 2013), P. Dundulienės nuomone, kryžius buvo simbolinis ugnies, kuri turėjo iškepti duoną, ženklas, o apvali duona vaizdavo saulę - visų ugnių ugnį (Dundulienė 1989, 32).
Per įvairias šventes ir apeigas duona buvo aukojama dievams. Prieš pradėdami valgyti lietuviai pirmą kąsnį mesdavo į ugnį - ugnies deivei, namų dievybėms, prie ugniakuro gyvenančioms protėvių vėlėms. Duona plačiai naudota ir medicinoje. Ja gydydavo įvairias ligas (pasiutligę, išgąstį, dusulį), žaizdas, naudodavo įvairiems užkalbėjimams, pavyzdžiui, nuo gyvatės įkandimo.
Lietuviai duoną be galo gerbė - tai matyti tautosakoje, papročiuose, literatūros kūriniuose. Ypač dažnai minimas nukritusios duonos pakėlimas ir pabučiavimas. Pagarbiai ji buvo imama iš krosnies, dedama ant stalo, net valgoma pagarbiai. Vasario 5-oji buvo skirta Gabijai, jos garbei kepama ypatinga duona buvo laikoma šventa, galinčia apsaugoti nuo visokių nelaimių, tarp jų ir gaisro. Sudžiovintą duoną laikydavo namuose, tikėdami, kad ji apsaugos nuo ugnies, o kilus gaisrui mesdavo į ugnį, kad gaisras nebesiplėstų.
Krikščionybė tik pakeitė šios dienos įvardijimą, duona buvo taip pat kepama ir taip pat šventinama, bet jau ne Gabijai, o šv. Agotai. Duonos, kaip apsaugos nuo nuo visokių negerovių, samprata išliko ir krikščionybėje. Ne viena mama, išleisdama sūnų į kariuomenę (ar dar blogiau - į karą), į jo drabužį įsiūdavo pašventintos duonos gabalėlį, kad šis saugotų jos vaiką nuo priešo kulkos. Net ir šiandien, vykdami į keliones, dažnai įsikišame į turistinį krepšį šventintos duonos, tikėdami, kad ji apsaugos nuo vagysčių ir kitų nelaimių. Vairuotojai jos vežiojasi savo mašinose, jūreiviai - laivuose.
Taigi galima sakyti, kad bažnyčia duonos garbinimo apeigas perėmė iš pagonių. Gal todėl žmonės ilgai nesiskyrė su namų židinio ugnies deive Gabija: maldose, kreipdamiesi į šv. Taigi senovės žmogų, kad ir kur jis žengė žingsnį, visur lydėjo duona: ji maitino, gydė, saugojo, mokė, o žmogus jai atsilygindavo pagarba ir įvairiausiais ritualais.
tags: #duonos #kepimas #Lietuvoje #tarpukariu