Duonos kelias Marijampolėje: istorija, tradicijos ir dabartis
Duona lietuviams nuo seno buvo ne tik maistas, bet ir tradicija, reikalaujanti daug meilės ir kruopštumo. Marijampolės kraštas - ne išimtis, turintis savitą duonos kepimo istoriją ir tradicijas. Šiame straipsnyje panagrinėsime duonos kelią Marijampolėje, nuo istorinių šaknų iki šių dienų, atskleisdami šio svarbaus maisto produkto reikšmę regionui.
Istorinės ištakos ir svarbių dokumentų saugojimas
Svarbių dokumentų ir archyvų saugojimo tradicija Marijampolėje siekia XVIII a. vidurį, kai čia, prie Šešupės, Prienų seniūnas Butleris pasistatė Kvietiškio dvarą, pradėjo kurti miestelį ir marijonų vienuolyną. Vienuoliai rašė Marijampolės vienuolyno kroniką, kurioje atsispindėjo ne tik kasdieniai vienuolyno reikalai, bet ir kitos to meto aktualijos: Ketverių metų seimo nustatyti mokesčiai, 1795 ir 1831 metų sukilimai, prūsų valdžios veiksmai po Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo, prancūzų kariuomenės buvimas Marijampolėje 1807 m. ir t. Ši kronika šiuo metu saugoma Lietuvos centriniame valstybės archyve.
Pirmoji žinia apie Marijampolės apskrityje veikusį archyvą yra 1941 m. gegužės 28 d. raštas įstaigoms, raginantis pristatyti dokumentus į „apskrities archyvą“. Archyvas savo darbą pradėjo 1944 m. rugsėjo 9 d. Jam skirtas patalpas, kuriose prieš II pasaulinį karą dirbo miesto burmistras, sudarė salė ir trys kambariai. Patalpoms reikėjo skubaus remonto, taigi prieš įrengiant stelažus ir priimant saugoti dokumentus teko sutvarkyti krosnį, įstiklinti išdaužytus langus. 1956 m. Archyvas išsikraustė į dar ankštesnes patalpas. Be to, vienas iš dviejų Archyvui skirtų kambarių buvo pusrūsyje, o tai vėliau turėjo liūdnų pasekmių - 1960 m.
1964 m. vietoj likviduotų rajonų valstybinių archyvų įsteigus 10 Lietuvos SSR centrinio valstybinio archyvo filialų, naujai įsteigtam tuometinio Kapsuko (dabar - Marijampolė) filialui buvo pavesta kontroliuoti Kapsuko, Šakių ir Vilkaviškio rajonų įstaigas, įmones bei organizacijas bei priimti saugoti šių įstaigų dokumentus. Nuo 1966 m. iki 1969 metų, kai Archyvas persikėlė į naujai sutvarkytas 510 m2 buvusios bažnyčios patalpas, dėl vietos stokos dokumentai iš įstaigų saugoti nebuvo priimami, netgi priešingai - kai kurie fondai buvo grąžinti įstaigoms, dalis jų perduota Centriniam valstybiniam archyvui. 1990 m. bažnyčios pastatą grąžinus tikintiesiems, archyvas persikraustė į dabartines patalpas P. Butlerienės g.
Šie istoriniai archyvai saugo svarbius dokumentus, tarp kurių yra:
Taip pat skaitykite: Ar žinote, kiek sveria jūsų duonos riekė?
- 1940 m. Ženklo “Artimui pagelbon” pažymėjimas.
- 1932 m. kovo 2 d. KRVA MF, f. 1167, ap. 3, b. 1, l. Marijampolės cukraus fabriko laboratorija.
- 1938 m. KRVA MF, f.1167, ap. 1, b. 1, l.
- SSSR Vidaus reikalų liaudies komisariato Vorkutos lagerio valdybos pažyma. 1942 m. rugpjūčio 17 d.
- Sovietinės valstybinės karinės paskolos obligacija. 1945 m.
- Pramoninių prekių įsigijimo kortelės. 1947 m. Duonos kortelės. 1947 m.
- Henriko Nagrodskio pabėgimo per valstybinę sieną schema. 1948 m.
- Nutarimas dėl Henriko Nagrodskio arešto pažeidus valstybinę sieną. 1948 m.
- Kapsuko maisto pramonės automatų gamyklos statybos vaizdas. 1960 m. ir surinkimo cechas. 1963 m.
- Kapsuko rajono gyventojų, gyvenančių gyvenvietėse, kartograma. 1974 m.
- „Dėl Marijampolės miesto ir Marijampolės rajono pavadinimo pakeitimo“. 1955 m. balandžio 9 d.
- Kapsuko miesto LDT vykdomąjį komitetą dėl Marijampolės vardo sugrąžinimo. 1989 m. (Algirdas Patackas, Zigmas Vaišvila, Bronislovas Genzelis, kun. Vytautas Bubnys, Vytautas Radžvilas ir kt.).
Šie dokumentai liudija ne tik Marijampolės, bet ir visos Lietuvos istoriją, atspindėdami įvairius laikotarpius ir įvykius.
Tradicinės duonos kepimo šventės
Marijampolės krašte puoselėjamos tradicinės duonos kepimo šventės, kurios atspindi pagarbą duonai ir senoviniams papročiams. Zanavykų muziejus jau 14-ą kartą organizavo edukacinę kultūrinę šventę „Duonos kelias nuo grūdo iki stalo“. Rugsėjo 16 d. šventė vyko Rigimanto ir Rasos Stanaičių sodyboje (Adomiškių k., Lukšių sen.).
Šventės metu Sintautų kultūros centro folkloro ansamblis „Santaka“ ir Šakių kultūros centro folklorinis ansamblis „Šakija“ pristatė rugiapjūtės programą, organizavo smagius tradicinius žaidimus ir šokius. Visi turėjo galimybę ne tik išvysti, bet išbandyti įvairius darbus: grūdų kūlimą spragilais ir kuliamąja (skrynute) arkliui sukant rusvelkį; grūdų valymą - niekojimą geldoje, arpavimą arpa; malimą rankinėmis girnomis; miltų sijojimą rėčiu; grucės grūdimą piestoje; duonos minkymą ir kepimą.
Duonos šventė nebūtų įmanoma be duonos kepėjų. Savo kepta namine duonele vaišino Girėnų bendruomenės atstovai, Elvyra Mačiulienė, Rasa Stanaitienė ir Aldona Stanaitienė, Daiva Mažeikienė, Petras Tuma bei Vilkaviškio rajono Suvalkijos (Sūduvos) kultūros centro-muziejaus muziejininkai. Zanavykų muziejus dėkoja visiems, kurie prisidėjo prie šventės organizavimo ir visiems, kurie dalyvavo šioje šventėje.
"Radviliškių kaimo kepykla": tradicijų puoselėjimas ir modernumas
Viena iš Marijampolės krašto įmonių, puoselėjančių duonos kepimo tradicijas, yra „Radviliškių kaimo kepykla“. Kone prieš ketvirtį amžiaus filologė A. Kisielienė, dirbusi Panevėžio J. Balčikonio gimnazijos vokiečių ir rusų kalbos mokytoja, o vienu metu - ir direktoriaus pavaduotoja, vieną dieną metė darbą mokykloje ir kartu su vyru, ekonomistu Albinu jo gimtinėje ėmėsi verslo.
Taip pat skaitykite: Ką rinktis: batonas ar juoda duona?
Tame, jau iš Lietuvos žemėlapio išnykusiame kaime ir toje babos sodyboje kartu su vyru Albinu ji ir įkūrė lietuviškos duonos kepyklą. O tam, kad kaimo vardas neužsimirštų, suteikė tai kepyklai jau neegzistuojančio Radviliškių kaimo vardą.
Šiandien Kisielių šeima valdo „Radviliškių kaimo kepyklą“, kurioje mediniuose kubiluose brandina ir rankomis kepa duoną, pasakoja svečiams apie lietuvišką jos kelią ir organizuoja kasmetines duonos šventes. Dabar vienkiemyje įkurdintoje kepykloje triūsia per 40 darbuotojų, o Audronė, radusi laisvesnę minutėlę, veda edukacines pamokas - ar mažas, ar didelis, ar lietuvis, ar užsienietis turi praeiti kone visus pažintinius Duonos kelius - visas dvylika stacijų. Būtent tiek iškalbingų, duonos gimimo istoriją pasakojančių skulptoriaus Eduardo Tito sukurtų medžio skulptūrų puošia Kisielių sodybą.
Moteris sako, kad ne drąsa juos atginė į vienkiemį, bet tai, kad nebuvo kito pasirinkimo: „Po babos liko sodyba, kur Albinas mažas bėgiojo, o mums buvo labai jos gaila. Pradėjome važinėti, tvarkytis, iš pradžių galvojome, kad taip ir suksimės tarp Panevėžio ir kaimo. Bet ilgainiui pradėjome galvoti, kad reikia kažką daryti. Turėjome draugus vokiečius, jie mums patarė, padėjo ir žingsnis po žingsnio, vienas kitą palaikydami, taip ir pradėjome.“ Iš pažįstamų vokiečių šeima nebrangiai įsigijo pirmą naudotą duonkepę, o raugo - simbolinio ir labai svarbaus duonos gamybai - gavo iš garsios duonkepės Petronėlės Kurulienės. „Ši močiutė pasidalino su mumis duonos kepimo paslaptimis, o dabar yra tarsi mūsų reklaminis veidas - jos garbei vieną savo duoną pavadinome Petronėlės vardu“, - pasakoja A. Kisielienė. Ji priduria, kad to raugo istorija unikali ir tikrai siekianti šimtmetį, mat 1924 m. gimusi Petronėlė buvo tą raugą paveldėjusi dar iš savo motinos.
Gavę raugo, Kisieliai ėmė kepti duoną. Iš pradžių tai buvo vienos rūšies batonas ir dviejų rūšių - šviesi ir tamsi duona. Pirmiausia ji buvo kepama senoviniame, iš molio drėbtame babos tvarte: „Tiesa, jį išvalėme, nukasėme didelį sluoksnį žemės, užpylėme žvyru, sienas apmūrijome baltomis plytomis, viską sutvarkėme ir pradėjome ten kepti duoną.“ Verslas taip greitai įsisuko, kad netrukus vienos nedidelės kepyklos neužteko ir A. Kisielius susigrąžino savo žemę, kurioje buvo apleista ferma ir pavertė ją nauja kepykla.
„Ant vyro žemės stovėjo buvusi kolūkinė veršidė. Iš pajininkų tą apleistą fermą atpirkome. Dėl to, kad pakeitėme žemės naudojimo paskirtį, turėjome mokėti valstybei nemažus mokesčius. Manau tai nėra teisinga - ta ferma buvo avarinės būklės, visai nebenaudojama. Ten viskas buvo apleista ir balandomis apaugę. Mes viską žingsnis po žingsnio sutvarkėme. Tai dabar pagrindinė veikla ten ir vyksta“, - pasakojo A. Kisielienė. O sename iš tvarto kepykla virtusiame pastate yra rengiamos edukacinės programos. Senoje kepykloje šeima leidžia svečiams ir patiems pabandyti duonos iškepti.
Taip pat skaitykite: Receptai gardžiai ir sveikai duonai
Audronė sako, kad jiems pasisekė, nes jie tapo vienais pirmųjų tokios duonos kepėjų Lietuvoje. Ketvertą metų verslas kilo kaip ant mielių. O jau apie 2000-uosius, kai suklestėjo didžiosios kepyklos, kai „Maximose” atsirado kepyklėlės, tada jiems pasidarė sunkiau. Bet Radviliškių kaimo kepėjai jau buvo neblogai įsisukę, todėl išgyveno. „Tada mes atsigręžėme į praeitį, į tradicijas, į tai, kas yra sena, tikra ir gyvenimo išbandyta. Į tradicinę natūralią duoną, kurią kepdavo mūsų seneliai. Kai pradėjome ją kepti, tada ir prasidėjo mūsų atgimimas“, - sakė lietuviško paveldo tradicijas puoselėjančios kepyklos įkūrėja.
Praėjus kiek laiko „Radviliškių kaimo kepykla“ tapo kooperatyvo „Lietuviško ūkio kokybė“ nare ir dalyvaudama projekte „Linkėjimai iš kaimo“ su savo produkcija pateko ir į parduotuvių „Maxima“ lentynas. „Šis projektas egzistuoja beveik dešimtmetį ir mes labai sėkmingai dirbame su „Maxima“. Dabar esame 15-oje didžiausių šio prekės ženklo parduotuvių visoje Lietuvoje“, - pasidžiaugė moteris.
Verslininkė neslepia, kad prekyba jų gaminiais didžiuosiuose prekybos tinkluose juos pačius verčia pasitempti ir tobulėti. Tačiau Radviliškių kaimo kepyklos produkcijos galima rasti ir kitur. Tiek turgavietėse, tiek nedidelėse parduotuvėlėse, o ypač mobiliuosiuose turgeliuose, kurių gausu didžiuosiuose Lietuvos miestuose. Kasdien jie - vis kitoje vietoje, bet tiems, kam norisi šviežios lietuviškos duonos ar kitų kepinių, nesunku juos surasti.
Audronė juokiasi, kad pati niekada anksčiau nebuvo duonos kepusi, o štai mama dar kepdavo. Ji prieš ketverius metus atgulė amžino poilsio, bet iki tol lietuvišką duoną kepti sumąsčiusiai verslininkų šeimai buvo pati geriausia patarėja. Verslininkė sako, kad kepama ne viena duonos rūšis, bet pati tikroji - be pridėtinio cukraus, ant savo raugo, be mielių kildinta. Ji rūgštoka, bet atitinka „Rakto skylutės“ reikalavimus. Šiuo ženklu žymimi produktai, kurie yra itin palankūs žmogaus sveikatai. Kepykloje gimsta keli šiuo ženklu pažymėti produktai - pilno grūdo bei sėlenų duona.
Mokyklą palikusi Audronė pedagoginio darbo nepamiršo, tik jis dabar įgavo kiek kitokią formą: „Vedu edukacinę programą „Duonos kelias“. Priimame ir moksleivius, ir suaugusius, ir kolegos atvažiuoja. Anksčiau apsilankydavo daug užsieniečių. Per tas programas vėl pasijuntu savo vėžėse, man tai labai patinka. Sutvarkėme sodybą. Ir viskas kas padaryta, daroma, ir tikiuosi ateityje bus daroma, viskas nukreipta viena kryptimi - senųjų lietuvių liaudies tradicijų ir senojo duonos kepimo amato puoselėjimui ir propagavimui.“ Verslininkų šeima savo sodybos teritorijoje yra įrengusi 12-os skulptūrų parką, simbolizuojantį Duonos kelią. Jos vaizduoja duonos kelią nuo dirvos iki stalo. „Turime gerą prietelių, skulptorių E. Titą.Tai be galo gilus, dvasingas žmogus, ir tai atsispindi jo skulptūrose“, - gerų žodžių įspūdingų skulptūrų autoriui negaili pašnekovė.
Kasmet, jau dešimtmetį verslininkai savo sodyboje prieš šv. Oną rengia Duonos kepėjų šventę, į kurią suguža daugybė žmonių. Į ją susikviečia ir skulptorius, kurie čia pat drožia. Vėliau rengiamas aukcionas ir tos skulptūros yra parduodamos. Dalis jų įsikūrė ir Kisielių sodyboje, taip paversdamos jį ištisu skulptūrų parku.
Kepyklos šeimininkė neslepia, kad jų verslas stipriai nukentėjo nuo koronaviruso sukeltos pandemijos. Svečių nebeliko, o ir kepinių apimtys gerokai sumažėjo: „Mes gi daugelyje renginių, mugių prekiaudavome. Pardavimai ten tikrai būdavo neblogi. Bet šiemet kone visos šventės nuplaukė. O kiek daug mūsų duonos į užsienį iškeliaudavo. Aštuonetą metų dalyvaudavome Europos Sąjungos šalių narių Duonos šventėje. Šiemet ji neįvyko. Būdavome kviečiami į tradicinę Vokietijos derliaus šventę.“ Tačiau optimizmu trykštanti verslininkė įsitikinusi, kad sunkmetį kaip nors išgyvensią. Svarbiausia, sako, kad tik nesirgtų darbuotojai: „Juk ne mums vieniems dabar yra blogai. Duonos žmonėms visada reikės, o ką daryti viešbučiams, restoranams, kavinėms, turizmo agentūroms?“
Paklausta, kur vienkiemyje įsikūrusi kepykla randa tiek darbuotojų, A. Kisielienė patikino, kad už tai turėtų būti dėkinga gerėjančiai regioninei politikai. „Radviliškių kaimo kepykla“ įsikūrusi pačiame Lietuvos viduryje, - nuo Panevėžio iki jos 40, nuo Kėdainių - 32 kilometrai, o už 8 kilometrų nuo kepyklos driekiasi „Via Baltica“ kelias. „Štai prieš porą mėnesių kaip tik buvo užbaigtas kelias nuo mūsų iki Truskavos. Dabar kur bevažiuotume, visur yra asfaltas, todėl darbuotojai mus gali lengvai pasiekti. Kepykloje darbuojasi ir vietiniai - Linkaučių kaimo žmonės, atvažiuoja darbininkai iš Krekenavos, Kėdainių bei Panevėžio rajonų“, - sakė pokalbininkė.
Jau kone ketvirtį amžiaus kaime gyvenanti ir verslą čia sukūrusi šeima savo akimis mato, kaip sparčiai keičiasi kaimas: „Tai, kas buvo prieš ketvirtį amžiaus ir dabar - nepalyginami dalykai. Jau ir žmonės kitoniški, ir požiūris į darbą kitoks. O kas būdavo anksčiau? Girtavimas ir nedrausmingumas buvo kasdienybė. Pastaruoju metu žmonės kaime keičiasi. Dalis ne pačių geriausių išvažiavo į užsienį, pijokėliai išmirė, o kiti žingsnis po žingsnio tvarkosi.“
Darbas kepykloje verda kiaurą parą - dieną brandinama duona, vakare ji kepama, naktį - pakuojama, o paryčiais jau išgabenama į prekybvietes. Todėl Audronė neslepia, kad jos darbo diena prasideda ketvirtą ryto. Kepykloje jau kepama ne tik duona. Čia gimsta pyragai, šimtalapiai, šakočiai, bandelės, kiti skanėstai. Kalėdų proga net sužaliavo Kalėdų eglutę primenantis gražuolis šakotis. Pyragams verslininkai neretai naudoja ir medų, kurį suneša bitės į čia pat išsirikiavusius 28 avilius.
Duona Kisielių šeimai - ne vien verslas. „Lietuviams duona visuomet buvo tradicija, daug meilės reikalaujantis ir labai svarbus procesas. Siekiame, kad toks jis ir liktų“, - pasakojo A. Kisielienė. Šeimos svajonė - išsaugoti Radviliškių kaimą ir tradicines duonos ruošimo tradicijas. Panašu, kad kepyklos įkūrėjai turės ją kam perduoti. Mat jau kevertą metų pardavimo bei viešųjų pirkimų reikalus čia sprendžia komercijos direktoriumi dirbantis ir iš Vilniaus į kepyklą dirbti važinėjantis jaunėlis sūnus Vidmantas.
Natūralaus raugo duona Marijampolėje
Natūralaus raugo duona (angl. sourdough) užsienyje gerai žinoma jau keliolika metų. Pirmą kartą raugo duonos tuo metu pabandė išsikepti ir marijampolietė Laura Buzienė. Marijampolietė Laura Buzienė duoną kepa jau penkti metai. Per šį laiką pavyko neblogai įvaldyti raugo duonos kepimo technologiją. L. Buzienė pasakoja, kad kepiniai yra tarsi jos identiteto dalis. Dar mamos namuose pamilusi šią veiklą, Laura jos neapleido ir sukūrusi savo šeimą.
Skirtingi bandelių, pyragų, sausainių ir visokių kitokių gardėsių receptai iš miltų bandyti po kelis ir net keliolika kartų. Ieškodama naujų iššūkių virtuvėje, marijampolietė vis atkreipdavo dėmesį į natūralaus raugo duoną, tačiau laiko, o galbūt ir noro naujiems bandymams vis pritrūkdavo. - Dažnai matydavau užsienio tinklaraštininkų nuotraukas su dailiais duonos kepalėliais ir žavėjausi. Stebėjau, kad šią duoną pradeda kepti ir lietuviai. Supratau, kad pačiai iškepti kažką panašaus gali būti įmanoma. Karantinas pastūmėjo imtis darbo. Pirmiausia pasigaminau raugą. Jam reikia vos dviejų ingredientų: miltų ir vandens, - paaiškina L.
Skamba nesudėtingai, tačiau viskas ne taip jau paprasta. Raugas bręsta mažiausiai savaitę, o per tą laiką kas kelias dienas, kaip sako duonos kepėjai, raugą reikia „pamaitinti“ - papildyti miltais. Nepatyrusiems kepėjams raugas iš pirmo karto ne visuomet pavyksta, bet jis duonos kepimo procese itin svarbus - lemia skonį, padeda duonai iškilti. Laura pripažįsta, kad ir jos pirmą kartą gamintas raugas nebuvo tobulas, todėl ir iškepti pirmieji duonos kepalėliai buvo ne be priekaištų.
Norint iškepti dailų, skanų raugo duonos kepalėlį reikia išmanyti nemažai niuansų. Pirmiausia, kaip jau minėta, svarbu raugas. Duonos maišymo, lankstymo ir fermentacijos etapai irgi ne mažiau svarbūs. Tešla maišoma iš miltų, vandens, druskos ir raugo mišinio. Sekantis etapas - lankstymas. Jo metu nuo tešlos reikia atsitraukti ir leisti jai pailsėti net keletą kartų. Tuo metu tešla pakyla, miltuose esantis gliutenas išbrinksta. Tai lemia duonos tekstūrą, formą, tešla tampa tampresnė, vientisesnė. - Ryte užminkyta duona kepama kitos dienos rytą - po paros. Per šį laiką duona fermentuojama ir kambario temperatūroje, ir šaldytuve. Fermentacija - labai svarbus etapas visame duonos gaminimo procese. Kalbant moksliškai, šiuo metu raugo bakterijos suskaido miltuose esančius baltymus į lengviau pasisavinamus junginius. Paprastai tariant, fermentacija duoną praturtina skoniu, gerosiomis bakterijomis, ji tampa lengviau virškinama.
Pašnekovė skaičiuoja, kad reikia maždaug poros dienų, kol duona atsiranda ant stalo, tačiau tikina, jog laiko tam skirti - verta. Anot Lauros, kartą išsikepus ir paragavus raugo duonos, parduotuvių variantai nebevilioja. Mat raugo duona ne tik skanesnė, sodresnė, sotesnė, bet ir naudinga sveikatai. - Visuomet kepu bent du duonos kepalėlius. Vienas - mano šeimai, kitas, jei nekeliauja į šaldymo kamerą, atitenka draugams, kaimynams. Būna, laiptinėje palieku duoną su rašteliu, kviesdama pasivaišinti. Man duona simbolizuoja dalijimąsi. Pirmiausia su šeima, o paskui ir su bendruomene. Dalijimasis duona simbolizuoja šilumos skleidimą, ryšio kūrimą. Neseniai į šalia esantį butą įsikėlė nauja šeima.
Kol kas Lauros kepiniais mėgaujasi šeima, draugai bei kaimynai, tačiau moteris tikisi, kad pomėgis kepti duoną ateityje galėtų išaugti į kažką labiau apčiuopiamo. Į ką tiksliai, kol kas nežino ir pati Laura, tačiau jau dabar visą savo duoną fotografuoja, o nuotraukomis dalijasi socialiniame tinkle „Instagram“. Pasižvalgyti į Lauros keptus duonos kepalėlius (ir ne tik) galima paskyroje, kuri vadinasi „Bakerėja“. - Kai pradėjau kepti natūralaus raugo duoną, supratau, kad čia, Marijampolėje, apie ją nelabai kas žino. Panorau papasakoti, parodyti, supažindinti žmones su šia duonos rūšimi. Lengviausias būdas tai padaryti - kurti turinį socialiniuose tinkluose, be kurių šiandien - nė iš vietos. Susikūrus paskyrą, reikėjo pavadinimo, kuris atsirado iš kelionių pas Vokietijoje gyvenančią mamą patirties. Kepykla vokiškai yra bakerai (vok. bäckerei). Eidamos į vokiškas kepyklėles tiesiog sakome, kad keliaujam į bakerėją - taip atsirado ir mano „Bakerėja“, - pavadinimo kilmės istoriją pasakojo L. Buzienė.
Pjaustytos duonos istorija ir populiarumas
Šiandien parduotuvių lentynose galima rasti daugybę rūšių duonos, pritaikytos patogiam vartojimu. Viena iš jų - pjaustyta duona. Atsiųstame pranešime prekybos tinklo „Iki“ kepyklų vadovė Nijolia Juchnevič atskleidžia, kad šie metai - simboliniai, nes sukanka lygiai 90 metų nuo tokios duonos atsiradimo. Pjaustytos duonos koncepciją sugalvojo amerikietis Otto Rohwedderis. 1928 metais jis pirmasis sukonstravo pirmąją duonos pjaustymo mašiną, skirtą komerciniam naudojimui. Tiesa, iš pradžių O. Rohwedderiui kilo didelių sunkumų parduodant ne tik ją, bet ir pačią pjaustytos duonos idėją. Dauguma duonos kepėjų reiškė susirūpinimą, neva, pjaustyta duona greičiau sensta arba pjaustant gali prarasti formą.
N. Juchnevič teigimu, pjaustyta duona išsilaiko panašiai kaip ir nepjaustyta, tačiau konditerė pripažįsta, kad jos laikymas namuose šiek tiek sutrumpėja. Vis tik, N. Juchnevič primena, kad anksčiau parduotuvėse ar kepyklose nebuvo įmanoma apskritai nusipirkti pjaustytos duonos, o dabar jos pasirinkimas itin platus, todėl tereikia atsižvelgti į poreikį ir reikalingą kiekį. „Anksčiau pirkėjai galėjo įsigyti didelius duonos kepalus ir paprašyti parduotuvės ar kepyklos darbuotojo atpjauti pusę ar ketvirtį kepalo. Dabar galite pasirinkti pjaustytos duonos kiekį pagal savo poreikį - jos asortimentas išties platus“, - pasakoja N. Juchnevič. Konditerės teigimu, gerai iškepta ir tinkamai atšaldyta duona dažniausiai išsilaiko apie 10 parų, o pjaustyta duona - iki 6 parų. Vis tik laikant duoną - tiek pjaustytą, tiek paprastą karštoje ar drėgnoje patalpoje, ji gali greitai pradėti gesti, todėl svarbiausia, siekiant kuo ilgiau išlaikyti jos skonines savybes - pasirinkti tinkamiausią vietą virtuvėje.
Prekybos tinklo „Iki“ viešųjų ryšių vadovė Berta Čaikauskaitė pastebi, kad duonos spalva ir jos perkamas kiekis kiekvienais metais šiek tiek kinta, tačiau pirkėjai pirmenybę vis dar teikia tamsiai duonai. Jos teigimu, tamsi duona išlieka populiari ir pjaustytos duonos produktų kategorijoje. B. Čaikauskaitė taip pat atskleidžia, kad šiuo metu beveik visą pakuotos duonos asortimentą sudaro pjaustyta duona. „Pastebime, kad vis dažniau pirkėjai renkasi sau patogų variantą - jau supakuotą duoną. Taip pat sparčiai auga šviežiai keptos duonos populiarumas - čia pirkėjai pirmenybę teikia šviesiai duonai, kurios pardavimai sudaro beveik visus šviežios duonos pardavimus. Tarp šviežiai keptų duonos gaminių populiariausia itališka duonelė čiabata. Tiesa, reikia paminėti, kad šviežiai keptos duonos asortimentas yra mažesnis už paprastos ar pjaustytos, tačiau nuolat ir sparčiai auga“, - pasakoja B. Čaikauskaitė.
Prekybos tinklo atstovės teigimu, pirkėjų skonis pastaruosius keletą metų nedaug pakito - išliko pagrindinės duonos rūšys, kurios yra artimiausios kulinariniam lietuvių paveldui. „Šiuo metu savo prekybos tinklo parduotuvėse kepame daugiau nei 30 rūšių įvairios duonos. Pirkėjai pirmenybę vis dar teikia tamsiai duonai, kurios pardavimų dalis sudaro daugiau nei pusę visos duonos pardavimų. Tai rodo, kad pirkėjai linkę laikytis tradicijų ir renkasi klasikinę duonos rūšį. Pakuotos duonos kategorijoje pirmenybė taip pat teikiama tamsiai duonai, o tamsios duonos pardavimai mūsų parduotuvėse apskritai sudaro du trečdalius visos duonos pardavimų“, - pasakoja B. Čaikauskaitė.
Muziejus "Duonos kelias"
Marijampolėje taip pat veikia VšĮ "Muziejus "Duonos kelias"", įkurta 2020-02-07. Pagrindinė įmonės veikla yra muziejai. Įmonę valdo 1 akcininkas (fizinis asmuo). 2024 metais Muziejus "Duonos kelias", VšĮ pardavimo pajamos siekė 18 355 Eur, o pelnas prieš mokesčius buvo 6 059 Eur. Naujausiais Sodros duomenimis, įmonės darbuotojų skaičius yra 3. Šiuo metu Muziejus "Duonos kelias", VšĮ įsikūrusi adresu Piliakalnio g. Šis muziejus skirtas duonos istorijai ir tradicijoms puoselėti.
tags: #duonos #kelias #marijampolė #istorija