Duonos kelias nuo lauko iki stalo: istorija, tradicijos ir šiuolaikinės technologijos
Duona - vienas seniausių ir svarbiausių maisto produktų žmonijos istorijoje. Nuo seniausių laikų, kai žmonės rinko augalinį maistą, iki šių dienų, duona išliko pagrindiniu daugelio kultūrų maistu. Šiame straipsnyje keliausime per visą duonos kelią - nuo mažo grūdo pasėjimo iki kvapnaus kepalo ant mūsų stalo, susipažinsime su senovės tradicijomis ir šiuolaikinėmis technologijomis, atskleisdami kiekvieno etapo svarbą ir subtilybes.
Duonos istorija: nuo senovės iki šių dienų
Mokslininkų nuomone, duonos istorija siekia daugiau nei 15 tūkstančių metų. Tiesa, senovėje duona mažai kuo priminė šiandieninę - tai buvo iš grūdų masės kepti kieti gabalai. Duona plačiau paplito atsiradus žemdirbystei neolite, kada didesnėje Europos dalyje, kartu ir Lietuvos teritorijoje, jau buvo auginami kviečiai, miežiai, soros, gal ir rugiai. Grūdai buvo malami rankinėmis trinamosiomis girnomis, iš kurių mūsų protėviai ruošdavo įvairias košes. Pradžioje tai buvo paprasta nerauginta miltų tyrė, kurią, ko gero, valgė termiškai neapdorotą. Vėliau iš košės ant įkaitintų židinyje plokščių akmenų kepdavo pirmykštę storų apvalių blynų pavidalo duoną. Tuo metu (I tūkstantmečio viduryje) duonos raugą žinojo tik egiptiečiai ir Mesopotamijos gyventojai.
Raugintos duonos kilmė taip pat labai sena. Žinoma, kad raugintą duoną kinai vartojo jau III, egiptiečiai - II tūkstantmetyje pr. m. e. Baigiantis neolitui, Europoje duona turėjo būti žinoma gana plačiai. Didelis duonos kiekis (22 kg.) rastas Šveicarijoje - Rotenhausene. Vakarų Šveicarijoje iškastas kepalėlis duonos, iškeptas 4000-3500 pr.m.e.
Mūsų krašte, kaip ir kitur, duona archeologų atkasama retai, nes ji žemėje galėjo išlikti tik ypatingomis sąlygomis. Tačiau Gabrieliškių - Naukaimio piliakalnyje (II - IIIa.) drauge su grūdais rasta suanglėjusių duonos gabalų. Iš jų matyti, kad to meto duona buvo dviejų rūšių: neakyta, t.y. nerauginta ir akyta - rauginta. Abiejų rūšių duonoje rasta miežių ir sorų priemaišų. B. Kuzminsko tyrinėjimai rodo, kad abi duonos rūšys Gabrieliškių ir kitų apylinkių gyventojų buvo vartojamos mažiausia prieš kelis tūkstančius metų. Duona buvo kepama pelenuose, paskui puodo pavidalo krosnyse. Jų rasta Šventosios ir Kretuono gyvenvietėse.
Archainėse sakmėse pasakojama, kad seniau rugių varpos augdavusios didelės: nuo stiebo apačios iki viršūnės. Žmonės, daug duonos turėdami ir jos nebrangindami, užrūstindavo Dievą. Tad jis nusprendė juos nubausti ir ėmė braukti rugių varpą, ją ne tik sumažindamas, bet ir visai nubraukdamas. Tuo metu atsirado šuo, kuris paprašė visos varpos nenubraukti - palikti nors truputį jo daliai. Dievas šuns paklausė ir paliko nedidelę rugio varpą.
Taip pat skaitykite: Duonos gamybos etapai
Senovės lietuviai, kaip ir kitos žemdirbių tautos, duoną pelnė sunkiai ir vargingai, todėl ją labai brangino, supo pagarba, kūrė apie ją pasakas.
Grūdo auginimas: pradžia viso ko
Duonos gamybos pagrindas - grūdai. Dažniausiai naudojami kviečiai, rugiai, miežiai, avižos, rečiau - kukurūzai, ryžiai, grikiai ar net speltos. Kiekvienas grūdas suteikia duonai savitą skonį, tekstūrą ir maistinę vertę. Grūdų auginimas - tai sudėtingas procesas, reikalaujantis žinių, patirties ir tinkamų technologijų.
Sėjos paruošimas ir sėja
Prieš sėją dirva turi būti tinkamai paruošta. Tai apima arimą, kultivavimą, tręšimą ir kitus darbus, kurie užtikrina optimalias sąlygas augalams augti. Sėjos laikas priklauso nuo grūdo rūšies ir klimato sąlygų. Svarbu pasirinkti tinkamą sėklų veislę, atsižvelgiant į dirvožemio tipą, oro sąlygas ir atsparumą ligoms. Tradiciškai, rugiai sėjami rudenį, o kviečiai - pavasarį arba rudenį (žieminiai kviečiai).
Auginimo priežiūra
Augimo metu grūdams reikalinga priežiūra: ravėjimas, tręšimas, apsauga nuo kenkėjų ir ligų. Šiuolaikinėje žemdirbystėje naudojamos įvairios technologijos, tokios kaip purškimas pesticidais, herbicidais ir fungicidais. Tačiau vis didesnis dėmesys skiriamas ekologiniams auginimo metodams, kurie mažina neigiamą poveikį aplinkai ir žmogaus sveikatai.
Derliaus nuėmimas
Kai grūdai subręsta, prasideda derliaus nuėmimo metas. Šis procesas atliekamas kombainais, kurie pjauna, kulia ir atskiria grūdus nuo šiaudų. Senovėje, kai dar nebuvo kombainų, žmonės rugius nupjaudavo pjautuvais, surišdavo pėdus ir sustatydavo į gubas, kad išdžiūtų. Išdžiūvusius rugius suveždavo į kluoną, sukraudavo į šalines, paskui, suklojus ant laito, iškuldavo (naudodami kūlimo įrankius). Iškūlus reikėdavo išvėtyti, kad būtų švarūs, sunešti į svirną ir supilti į aruodus. Nuimtas derlius turi būti tinkamai išvalytas, išdžiovintas ir saugomas, kad nepradėtų pelyti ar gesti.
Taip pat skaitykite: Ar žinote, kiek sveria jūsų duonos riekė?
Grūdų apdorojimas: ruošiantis kepimui
Nuėmus derlių, grūdai turi būti apdoroti, kad būtų tinkami duonos gamybai. Šis procesas apima valymą, džiovinimą, malimą ir sijojimą.
Valymas ir džiovinimas
Pirmiausia grūdai valomi nuo priemaišų: akmenų, smėlio, šiaudų ir kitų nešvarumų. Tada jie džiovinami, kad sumažėtų drėgmės kiekis ir būtų išvengta pelėsio susidarymo. Džiovinimas atliekamas specialiuose džiovyklose, naudojant karštą orą.
Malimas
Malimas - tai grūdų pavertimas miltais. Šis procesas atliekamas malūnuose, naudojant girnas arba modernius valcinius malūnus. Girnos - tai senovinis malimo būdas, kuris leidžia išsaugoti daugiau grūdo maistinių medžiagų ir skonį. Valciniai malūnai yra efektyvesni ir leidžia gaminti įvairesnių rūšių miltus. Yra įvairių rūšių miltų: rupaus malimo (pilno grūdo), aukščiausios rūšies, speltų, kvietiniai, ruginiai ir kt. Kiekviena rūšis suteikia duonai skirtingas savybes.
Senovėje, ruošiantis kepti duoną, rugius atsinešdavo į pirkią, papildavo ant krosnies arba iškūrentoje krosnyje, kad jie išdžiūtų. Išdžiovintų rugių ir kitų javų grūdus smulkindavo piestose ir maldavo girnomis.Piestas darydavo iš eglinės arba ąžuolinės storos kaladės, aukštumo žmogui iki juosmens. Ant kaladės vidurio paberdavo krūvą žarijų ir taip palikdavo. Žarijos pamažu išdegindavo kaladėje įdubimą. įdubimo kraštus išgramdydavo, išdailindavo, į dugną įmušdavo du tris kampuotus akmenis. Tada dailindavo piestos išorę, dažnai nuskaptuodavo ją per vidurį. Grūstuvą paprastai darydavo iš ąžuolo, per vidurį paplonindavo, kad būtų galima apimti delnu. Grūsti tiko abu galai. Kad ne taip būtų sunku grūsti, piestos buvo tobulinamos. Jas pritaisydavo prie svirties, pakabintos prie lubų. Lietuvoje, ypač pietinėje dalyje, buvo naudojama kojinė piesta, kuri niekuo nesiskyrė nuo paprastos rankinės piestos, tik jos piestas (grūstuvas) buvo pritaisytas prie kartelės.
Senovėje javus maldavo akmeninėmis girnomis. Tokiomis girnomis javus malti buvo labai sunku ir tai atimdavo daug laiko. Geležies amžiuje Vidurio ir Rytų Europoje atsirado sukamosios girnos. Jas sudarė du apvalūs plokšti akmenys (40 - 60cm. skersmens), kurių apatinis buvo pritvirtintas kokioje nors geldoje ar išskobtoje kaladėje. Viršutinis akmuo buvo pritaisytas ant geležinės ašelės. Prie viršutinio akmens buvo rankena girnoms sukti, o viduryje iškalama apvali skylė grūdams pilti, vadinama prapieste arba kaše. Vėliau jos buvo tobulinamos.
Taip pat skaitykite: Ką rinktis: batonas ar juoda duona?
Sijojimas
Sumalti miltai sijojami, kad būtų atskirtos skirtingo stambumo dalelės: rupūs miltai, smulkūs miltai ir sėlenos. Kiekviena frakcija naudojama skirtingiems duonos gaminiams. Duoną kepdavo iš vidutinio rupumo miltų. Paprastai maišymui maldavo rupiau, o minkymui - smulkiau. Miltų rupumas priklausė nuo viršutinės girnapusės padėties. Malant rupiai, girnos buvo paleliamos, o smulkiai - nuleidžiamos. Smulkiausi miltai krisdavo prie apatinės girnapusės ir buvo vadinami pagirniais. Jie prilygo vėlesniems valcuotiems ar pikliuotiems miltams. Malėja į kraitę, geldelę ar kitą indą supiltus grūdus pasistatydavo prie girnų taip, kad būtų paranku juos semti ir kaire, ir dešine ranka. Per porą valandų malėja sumaldavo siekelį (16kg.), per 6 - 7 valandas - apie du puspūrius. Grūdus maldavo ne tik prieš duonos kepimą, bet ir atsargai. Rudens ir žiemos rytais, kartais ir vakarais maldavo ir pildavo į kubilus, kad nereikėtų malti vasaros darbymečiu. Sumaltus vasarojaus miltus pildavo atskirai. Jais dažnai atminkydavo duoną. Miltus laikydavo ir pintuose induose, kurių ir šiandieną dar randama įvairiose Lietuvos vietose klėtyse.
Duonos kepimas: alchemija virtuvėje
Duonos kepimas - tai tarsi alchemija, kurios metu iš paprastų ingredientų gimsta kvapnus ir gardus kepalas. Šis procesas apima tešlos ruošimą, kildinimą, formavimą ir kepimą.
Tešlos ruošimas
Tešlai ruošti reikalingi miltai, vanduo, druska ir mielės arba raugas. Mielės - tai vienaląsčiai grybai, kurie maitinasi cukrumi ir išskiria anglies dioksidą, kuris tešlą pakelia. Raugas - tai natūralus tešlos kildinimo būdas, naudojant laukines mieles ir bakterijas, kurios suteikia duonai savitą rūgštų skonį ir aromatą. Ingredientai sumaišomi ir minkomi, kol susidaro elastinga tešla. Minkymo metu susidaro glitimas - baltymas, kuris suteikia tešlai elastingumo ir leidžia jai išlaikyti formą.
Senovėje, kepant duoną, reikėdavo pašildyti vandens ir atsinešti duonkepę (duonkubilį). Duonkubilį paprastai darydavo iš juodalksnio, beržo, uosio ar ąžuolo. Jei neturėdavo pakankamai ąžuolo, tai įstatydavo nors dugną ar keletą ąžuolinių lentelių. Duonkubiliai buvo neaukšti (apie 50 cm aukščio), kad minkant būtų galima pasiekti dugną. Duonkubilyje rauginama tik duonos tešla. Kad nepagestų duonos rūgštis, jo niekada neplaudavo. Užmaišydavo tešlą ir pastatydavo rūgti. Duonos kepimas ilgus šimtmečius buvo ne tik namų šeimininkės pareiga, bet ir garbė. Duonos kepimas priklausė namų šeimininkei - motinai.
Kepant duoną buvo vartojami įvairūs reikmenys. Vieni jų buvo skirti duonos tešlai maišyti, kiti suformuoti duonai į krosnį šauti, treti krosniai šluoti ir pan. Duonai maišyti senovėje buvo naudojami skaptuoti kubilai ar geldos. Tobulėjant darbo įrankiams, jie pradėti daryti iš šulelių. Duonkubiliai buvo platėjantys į viršų, maždaug 4 kibirų talpos. Duonkubilyje raugiama tik tešla. Kitiems reikalams jo nenaudodavo bijodami, kad nepagestų įsigėrusi duonos rūgštis, todėl jų niekada neplaudavo, o tik sausai išgramdydavo. Duonkubiliai dengiami specialiais dangčiais, sulaltais iš lentelių arba nupintais iš šiaudų sruogų, surištų lazdynų ar karklo plaušais.
Kildinimas
Suminkytą tešlą reikia palikti kildintis šiltoje vietoje. Kildinimo metu mielės arba raugas gamina anglies dioksidą, kuris tešlą pakelia ir padaro ją puresnę. Kildinimo laikas priklauso nuo temperatūros ir naudojamų kildinimo medžiagų. Išrūgusią tešlą išminkydavo ir palaikydavo, kol pakils.
Formavimas
Pakilusi tešla formuojama į norimos formos kepalus: apvalius, pailgus, kvadratinius ar kitokius. Formuojant svarbu atsargiai elgtis su tešla, kad neišleistume anglies dioksido.
Kepimas
Suformuoti kepalai kepami įkaitintoje orkaitėje. Kepimo temperatūra ir laikas priklauso nuo duonos rūšies ir dydžio. Kepant svarbu, kad duona gerai iškeptų ir įgautų gražią auksinę spalvą.
Senovėje duona buvo kepama labai įvairiai. Kol dar žmogus nebuvo sugalvojęs krosnies duonai kepti, ją kepdavo ant įkaitintų akmenų, žarijų, karštuose pelenuose, ugnies atokaitoje, duobėse, virš kurių buvo kūrenama ugnis. Archainių kepimo būdų pėdsakų buvo išlikę kalendorinių ir agrarinių švenčių apeigų papročiuose dar XIXa. - XXa. Pradžioje. Daugiausia tų papročių išlaikė kai kurių Lietuvos vietų piemenys per Sekminių apeigas. Dar XXa. Pradžioje kai kur Dzūkijoje piemenys lauže kepdavo aplipdytą moliu seną varną, žąsiną, ropėje įdarytą košę. Kada atsirado krosnis duonai kepti, sunku tiksliai pasakyti, nes trūksta duomenų. Tačiau žinoma, kad pastatų su ugniakuru jau buvo akmens amžiuje. Kai kurie neolito ir žalvario laikų židiniai, ypač tie, kurie išdėlioti akmenimis arba plūkti iš molio, greičiausiai buvo skirti duonai ir mėsai kepti. Dydžiu ir plūktu iš molio pagrindu jie primena duonkepę krosnį. Keturkampiame pastate Dūkšto piliakalnyje aptiktas II - I tūkstantmečio pr.m.e. židinys (1×1,5 m. dydžio). Lietuvoje mezolitinės kultūros židinių aptikta Eiguliuose (Kauno raj.), Kuršių nerijoje ir kt. Krosnys ant medinio pagrindo statytos ir vėlesniais laikais. XIII - XIVa. Duonkepė krosnis atkasta Vilniuje, Dainų slėnyje. Ji pastatyta ant pamato vakariniame pirkios kampe prie lauko durų, panašiai kaip ir mūsų laikų tradicinės krosnys. Lygiagrečiai su šiaurės vakarų siena buvo padėti trys apie 25cm. Storio rąstai, ant jų uždėtos 6 - 8cm. Storio plačios tašytos pliauskos, dėl to krosniai susidarė apie 35cm. aukščio pamatas, kuris buvo sujungtas su siena. Čia, kaip Sarnatės name, virš pamato buvo užpiltas centimetrų storio smėlio sluoksnis, o virš jo pastatyta krosnis, plūkta iš molio su smulkiais akmenukais.
Krosnų statyba turi labai senas tradicijas, susiklosčiusias per ilgus šimtmečius. Seniausios krosnys statomos iš akmenų ir molio arba vien iš molio. Žmonės tikėjo, kad tam tikros apeigos, magiški veiksmai, burtai yra būtini, norint pastatyti gerą kaitrią krosnį. Be to, krosnis buvo laikoma šventosios ugnies deivės Gabijos buveine.
Duonos rūšys: skonių įvairovė
Duonos rūšių yra begalė. Jos skiriasi pagal naudojamus grūdus, tešlos receptūrą, kepimo būdą ir kitus faktorius. Populiariausios duonos rūšys:
- Kvietinė duona: Gaminama iš kvietinių miltų. Ji yra minkšta, puri ir švelnaus skonio.
- Ruginė duona: Gaminama iš ruginių miltų. Ji yra tamsesnė, tankesnė ir rūgštesnio skonio.
- Viso grūdo duona: Gaminama iš viso grūdo miltų, kurie išsaugo visas grūdo maistines medžiagas. Ji yra sveikesnė ir maistingesnė už baltą duoną.
- Rauginta duona: Gaminama naudojant raugą. Ji yra rūgštesnio skonio ir geriau virškinama.
- Pieniška duona: Gaminama su pienu, kuris suteikia jai minkštumo ir saldumo.
- Šventinė duona: Gaminama per šventes, dažnai su įvairiais priedais: razinomis, riešutais, aguonomis ar kitais.
Taip pat, nederliaus metais mūsų protėviai valgydavo ir bėralinę (nevėtytų rugių) duoną, kurią valstiečiai kepdavo ir baudžiavos laikais. Tokią bėralinę Lietuvos baudžiauninkų duoną XVIa. aprašo A. Gvagninas. Valstiečiai bėralinę duoną valgydavo dar ir XIXa., o kartais ir Pirmojo pasaulinio karo metu. Pušalote XIXa. iškultus rugius nevėtytus supildavo į aruodus. Tokį bėralą džiovindavo, grūsdavo piestoje, sumaldavo ir kepdavo duoną. Geresnė buvo šliaugtinė duona, kurią kepdavo iš nevėtytų grudų, nes ji turėjo mažiau pelų. Neturėdami bėralo, valstiečiai maišydavo į duoną vasarinių javų miltų, pridėdavo bulvių ar runkelių. Bado metais į duoną dėdavo įvairių javų bei sėmenų pelus, maišydavo balų samanas, žoles bei medžių žieves, ąžuolo giles, lazdynų žiedus, rūgštynių bei viržių sėklas, laukinių morkų šaknis, dobilų sėklas, net beržo pjuvenas ir kt. Prie nepritekliaus duonos priskiriama „vogtinė“ duona. Ją kepdavo iš neprinokusių rugių varpų. Varpas sudžiovindavo krosnyje, sugrūsdavo piestoje ir sumaldavo. Tokia duona būdavo žalsvos spalvos.
Prieš malimą rugiai ar bėralas buvo džiovinami. Džiovindavo įvairiai. Seniausias būdas - džiovinti javus saulėje ar ant krosnies. Kai džiovindavo pirmuoju būdu, tai saulėtoje vietoje patiesdavo marškas ir papildavo ant jų po 3 - 4 arba 5 - 6 gorčius grūdų, paskirstydavo trijų pirštų storio sluoksniu ir palikdavo.
Duonos valgymas: mėgaujantis skoniu ir aromatu
Duona - tai ne tik maistas, bet ir kultūros dalis. Iškepusią duoną jau galima valgyti. Ji dažnai patiekiama su sriubomis, troškiniais, salotomis ar tiesiog tepama sviestu, uogiene ar sūriu. Duona naudojama sumuštiniams gaminti, skrebučiams kepti ar tiesiog mėgautis jos skoniu ir aromatu. Svarbu valgyti įvairių rūšių duoną, kad gautume visų reikalingų maistinių medžiagų. Viso grūdo duona yra geras skaidulų šaltinis, kurios padeda virškinimui. Ruginė duona turi mažą glikemijos indeksą, todėl tinka diabetikams. O kvietinė duona yra lengvai virškinama ir tinka vaikams.
Duonos svarba skirtingoms auditorijoms
Duona pradedantiesiems
Pradedantiesiems duonos pasaulyje, svarbu suprasti pagrindus. Duona yra kepamas maistas, gaminamas iš miltų, vandens ir mielių (arba raugo). Mielės padeda duonai pakilti, sukuriant oro burbuliukus, kurie daro ją minkštą ir purią. Yra daugybė duonos rūšių, pradedant balta duona ir baigiant viso grūdo duona, ruginė duona ir daugybe kitų. Kiekviena rūšis turi savo skonį ir tekstūrą. Pradedantiesiems patartina pradėti nuo paprastų receptų ir palaipsniui pereiti prie sudėtingesnių.
Duona profesionalams
Profesionalams duonos kepimas yra menas ir mokslas. Jie supranta sudėtingus tešlos fermentacijos procesus, skirtingų miltų savybes ir kaip kontroliuoti temperatūrą bei drėgmę, kad pasiektų tobulą rezultatą. Profesionalūs kepėjai nuolat eksperimentuoja su naujais ingredientais ir technikomis, kurdami unikalius ir aukštos kokybės duonos gaminius. Jie taip pat žino, kaip pritaikyti receptus, atsižvelgiant į skirtingus klientų poreikius ir pageidavimus.
Dažnos klaidos ir mitai apie duoną
Mitai apie duoną
Yra daugybė mitų apie duoną, kurie gali suklaidinti žmones. Vienas iš dažniausių mitų yra tas, kad duona yra nesveikas maistas. Tačiau tai priklauso nuo duonos rūšies. Viso grūdo duona yra puikus skaidulų, vitaminų ir mineralų šaltinis. Kitas mitas yra tas, kad duona priverčia priaugti svorio. Tačiau, kaip ir bet kuris kitas maistas, duona gali prisidėti prie svorio augimo, jei valgoma dideliais kiekiais. Svarbu valgyti duoną saikingai ir pasirinkti sveikesnes rūšis.
Dažnos klaidos kepant duoną
Kepant duoną, pradedantiesiems dažnai pasitaiko klaidų. Viena iš dažniausių klaidų yra netinkamas mielių kiekis arba temperatūra. Mielės turi būti aktyvios, kad tešla pakiltų. Kita klaida yra per ilgas arba per trumpas minkymas. Minkymas yra svarbus, nes jis padeda suformuoti glitimą, kuris suteikia duonai elastingumo. Taip pat svarbu tinkamai kildinti tešlą ir kepimo metu kontroliuoti temperatūrą. Praktika padeda išvengti klaidų ir pasiekti geresnių rezultatų.
Nuo konkretaus prie bendra: duona kaip kultūros dalis
Duona yra ne tik maistas, bet ir svarbi kultūros dalis daugelyje pasaulio šalių. Lietuvoje duona tradiciškai laikoma šeimos gerovės simboliu. Ji dažnai patiekiama su druska, pasitinkant svečius, ir naudojama įvairiose apeigose bei šventėse. Kiekvienas regionas turi savo unikalius duonos receptus ir tradicijas. Duona yra neatsiejama nuo lietuviško stalo ir kasdienio gyvenimo.
Kepant duoną nuo seno lydėjo įvairūs papročiai. Gyvavo paprotys duonos dieną nieko niekam neskolinti, kad neišneštų iš namų duonos skalsos. Paprotys daryti ant pirmojo kepalo kryžių bei apskritimus greičiausiai atėjęs iš pagonybės laikų. Jei krosnyje duona blogai kepdavo, moterys atlikdavo magiškus veiksmus, kurie turėjo krosnį pataisyti. Išliko ir kitokių papročių. Kepant duoną, vaikams būdavo draudžiama landžioti po ližę, nes užaugsią kuproti ir nupliksią. Jei kepant duoną ateidavo svečias, tai sakydavo, kad jį užkepė: jis nebuvo laikomas svečiu, o savo šeimos nariu, lygiu su kitais. Iš krosnies išimtus kepalus reikėdavo sudėti kaip kepė, jų neapversti - tai buvo labai svarbu. Jei tavo namai dega, o tu matai kepalą apverstą, tai pirma duoną gražiai padėk, o jau tada bėk ugnelės gesinti. Kai kepdavo duoną ant kopūstlapių ar ajerų, tai buvo draudžiama juos nuo kepalo apčios gramdyti peiliu.
Kad lietuviai duoną nepaprastai gerbė, rodo mūsų tautos pasaulėžiūra, tikėjimas, papročiai, apeigos. Visoje Lietuvoje dar neseniai buvo gyvas paprotys: nukritusį ant žemės duonos gabalėlį žmonės pagarbiai pakeldavo, pabučiuodavo ir suvalgydavo. Tai būdavo duonos atsiprašymas už neatsargų elgesį. Kai duoną suraikydavo nepalikdavo peilio ant stalo aukštyn ašmenimis, nes kai kas tą minutę gims, bus mušeika, pats pasipjaus ar kitus papjaus. Buvo tikima, kad kas mėto duonos pluteles, to nagai šerpetoja.
Duona turėjo visiems užtekti, todėl žmonės sakydavo „Duok, dieve, dantų, o duonos pakaks, rytdiena atsineš ir duoną“. Duona - pagrindinis ir svarbiausias žmonių maistas, lydėjo žmogų nuo lopšio iki karsto. Su duona sutikdavo ir išleisdavo garbingą svečią. Duoną nešdavosi eidami į svečius, taip pat grįždami atsinešdavo tų namų duonos. Žmonės, statydami namus, duoną dėdavo į pamatus, tikėdami, kad niekada jos nestigs. Be to, buvo manoma, kad po pamatais padėta duona saugojanti namus nuo visokių blogybių, piktų dvasių, gaisro.
Duona plačiai buvo vartojama liaudies medicinoje ir veterinarijoje. Ja dažnai gydydavo išgąsčiu sergantį vaiką. Moteris imdavo gabalėlį duonos, apsukdavo 3 kartus apie vaiką ir, įmetusį į dubenį su vandeniu, pastatydavo ant slenkščio. Tada pašaukdavo šunį, o šis duoną suėsdavo. Tikėdavo, kad kartu suėsdavo ir vaiko išgąstį. Blogai augantį vaiką pasodindavo ar paguldydavo ant ližės, įkišdavo į iškūrentą duonai krosnį ir vėl greit ištraukdavo, kad liga krosnyje liktų ir sudegtų. Duona buvo naudojama ir užkalbėjimuose nuo gyvatės įkirtimo. Duonos duodavo sergantiems gyvuliams, apsiveršiavusioms karvėms, kad būtų pieningos ir sveikos.
Na, o patarlių ir priežodžių apie duoną yra gausybė. Visi iš pat vaikystės žinome, jog verkia duonelė tinginio valgoma, juoda duona - ne badas, duona už auksą brangesnė, geras darbininkas visur duoną suras, ne badas kol duonos yra, kas nedirba, mielas vaike, tam ir duonos duot nereikia ir t.t.
Antros ir trečios eilės pasekmės: duonos pramonės įtaka
Duonos pramonė turi didelę įtaką ekonomikai ir aplinkai. Didelės duonos kepyklos sukuria daug darbo vietų ir prisideda prie šalies BVP. Tačiau intensyvi žemdirbystė, reikalinga grūdams auginti, gali turėti neigiamą poveikį aplinkai, pavyzdžiui, dirvožemio eroziją ir vandens taršą.
tags: #duonos #kelias #nuo #lauko #iki #stalo