Ukrainos Lietuvių Bendruomenės Istorija ir Iššūkiai: Nuo Įkūrimo Iki Karo
Įvadas
Straipsnyje nagrinėjama Ukrainos lietuvių bendruomenės istorija, jos veikla, iššūkiai ir vaidmuo Ukrainos visuomenėje, ypač po Rusijos karinės agresijos. Aptariami bendruomenės nariai, jų santykiai su Lietuva ir Ukraina, taip pat požiūris į ateitį.
Bendruomenės Įkūrimas ir Pirmieji Iššūkiai
Pirmoji lietuvių bendruomenė Ukrainos teritorijoje buvo įkurta Kyjive 1990 m., po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Suburti lietuvius dideliame mieste nebuvo lengva. Apie susibūrimą buvo skelbiama per televiziją ir Kyjivo laikraščius. Pirmieji susirinkimai vyko Kyjivo rašytojų sąjungos rūmuose, Dmitro Čeredničenko iniciatyva.
1992 m. įvyko pirmas gausus Ukrainos lietuvių susirinkimas Kyjive, kuriame dalyvavo atstovai iš Lvivo, Vinicos, Zaporožės, Bila Cerkvos. Tada buvo nutarta formaliai įsteigti Ukrainos lietuvių bendruomenę. Tačiau pagal tuo metu galiojančius Ukrainos įstatymus, norint užregistruoti visos Ukrainos lietuvių bendruomenę, reikėjo, kad bent 13-oje šalies sričių veiktų bendruomenės, o jų buvo mažiau.
Bendruomenės Veikla ir Pokyčiai
Dalia Makarova, ilgametė Ukrainos lietuvių bendruomenės lyderė, aktyvi Pasaulio Lietuvių Bendruomenės narė, teigia, kad bendruomenės veikloje dalyvauja nuo 1999 m. Ji yra choro ,,Viltis“ ir folklorinio ansamblio ,,Sesulės“ narė. 2001-2008 m. buvo Kyjivo Maironio lietuvių kultūros draugijos pirmininkė, o nuo 2012 m. vadovauja Ukrainos lietuvių bendruomenei.
Pasak D. Makarovos, bendruomenei labiausiai ėmė sektis nuo tos dienos, kai Kyjive pradėjo veikti Lietuvos Respublikos ambasada. Visi klausimai ar problemos sulaukdavo greito ir sklandaus sprendimo.
Taip pat skaitykite: Ar žinote, kiek sveria jūsų duonos riekė?
Šiemet lietuvių veiklai Ukrainoje sukaks jau 32 metai. Bendruomenė yra „senėjanti“, nauji lietuviai neatvažiuoja. Bendruomenę sudaro mišrių šeimų nariai. Ukrainoje užaugo bendruomenės narių vaikai, kai kurių - jau ir anūkai. Lietuvių kalbos išsaugojimas, pasak D. Makarovos, įmanomas tik dėl jos toleravimo šeimose. Vien lituanistinė mokykla, kur pamokos vyksta kartą per savaitę, negali išmokyti vaiko kalbėti lietuviškai. Iš 6 anksčiau Ukrainoje veikusių lietuviškų mokyklų šiuo metu veikia tik viena - Lvive. Meninė saviveikla šiuo metu gyvuoja tik Kyjive, nors anksčiau šalyje buvo net 11 meno kolektyvų.
Bendruomenė Ukrainoje traukiasi: dalis išvyko gyventi į užsienį arba į Lietuvą, kita dalis išmirė. Dažniausiai nelieka pačių aktyviausių narių. Jaunimo atsiranda gal 10 jaunesnių narių. Bendruomenė susiduria su dideliais iššūkiais: kaip išsilaikyti ir išgyventi, kai bendruomenė neturi galimybių pritraukti naujų žmonių. Šiandien bendruomenę sudaro apie 300 narių. Yra 11 veikiančių bendruomenių regionuose, tačiau jos nedidelės - kai kur iki 10 narių.
Karo Poveikis Bendruomenės Veiklai
Bendruomenės darbo ritmą paveikė ne tik karas, bet ir dveji pandemijos metai, kai veikla buvo faktiškai paralyžiuota. Nors stengtasi rinktis atvirose erdvėse, lauke: Kyjive - Lietuviškame skvere prie Šv. Sofijos soboro arba ant Pilies kalno.
Prasidėjęs karas bendruomenės narius bloškė į vakarų Ukrainą, dalis išvyko į Lietuvą. Kada visi besusirinksime, nežinoma.
Kasdienybė Karo Sąlygomis
Karas prasidėjo, bet gyvenimas negali sustoti: neįmanoma gyvenime nuspausti mygtuko „pauzė“ ir laukti. Žmonės stengiasi gyventi toliau, užsiima kasdieniais darbais, eina į parduotuves apsipirkti, į parką pasivaikščioti, pasivažinėti su dviračiu. Susitinka su draugais, bendrauja su bendruomenės nariais, choristais, kitų bendruomenių pirmininkais, bendraklasiais. Bendrauja su Lietuvos žiniasklaida. Džiaugiasi labai paprastais dalykais - ramiai praėjusia naktimi be sirenų ar nusipirkus juodos ruginės duonos po dviejų mėnesių pertraukos.
Taip pat skaitykite: Ką rinktis: batonas ar juoda duona?
Nuo pat karo pradžios visa Kyjivo infrastruktūra veikė: nenutrūko nei ryšys, nei elektra, nei vanduo, nei dujos. Už tai esame dėkingi mūsų kariams ir Kyjivo teritorinei gynybai. Dirbo vaistinės, bet ne visos. Ir parduotuvės, nors jose nebuvo didelio pasirinkimo, bet svarbiausių produktų netrūko. Veikė miesto transportas, nemokamai, bet važinėjo gan retai. Metro veikė kaip slėptuvė. Geležinkelio stotis dirbo be perstojo, nes visi pabėgėliai iš Ukrainos rytų ir pietų vyko per Kyjivą į vakarus ir toliau - į užsienį.
Baisiausia buvo karo pradžia. Pirmos karo dienos visad baisiausios. Rašistų tankai jau antrą karo dieną važinėjo Obolonėje (šiaurinis Kyjivo rajonas). Rašistai kirto Baltarusijos sieną ir per Čenobylio zoną veržėsi į Kyjivą. Svarbiausi susidūrimai vyko metro stotelės „Beresteiska“ rajone - iš vakarinės Žytomyro trasos pusės. Ukrainiečių kariai išstūmė rašistus iš Kyjivo, ir, deja, buvo susprogdinti visi tiltai į vakarų pusę, o šiaurinėje pusėje (žmonės paaukojo savo namus ir sodus) susprogdinta užtvanka. Kyjivo rytų pusėje narsiai kovėsi Brovarai, Boryspolis. Tik pietinėje pusėje liko saugus automobiliams kelias. Ir ten rašistai bandė siųsti desantą, bet jis buvo sutriuškintas. Iš tikro, Kyjivas buvo apsuptyje. Girdėjosi patrankos, šūvių kruša, raketos, bombos, sirenos dieną ir naktį. Kankino ilgos komendanto valandos, trunkančios po dvi paras. Pradžioje apie mėnesį sostinėje tvyrojo baisi įtampa. Paskui nuslūgo, nors sirenų gausmas girdėti iki šiol ir raketos kartais siekia Kyjivo miesto teritoriją.
Lietuvos Parama Ukrainai ir Ukrainiečių Požiūris
Ukrainiečiai labai dėkingi Lietuvai už visą teikiamą pagalbą - tai ir karinė technika, ir humanitariniai konvojai, ir prieglobstis pabėgėliams Lietuvoje, moralinė parama, Ukrainos stojimo į ES palaikymas, o ką jau kalbėti apie „Bayraktaro“ pirkimą Ukrainai. Žodžiais visos padėkos net negalima išreikšti.
Milijonai žmonių traukėsi iš šalies ir likusieji padėjo, kuo galėjo: dalinomės informacija savo paskyrose ar perduodami ją iš lūpų į lūpas. Žmonės išvyko ir iš tų regionų, kur nebuvo bombarduojama, bet sirenos spiegė visoje Ukrainos teritorijoje ir raketos galėjo pasiekti bet kurį miestą. Jei žmogaus psichika jautresnė ir jis nepakelia nuolatinių sirenų, ir jei dar turi mažamečius vaikus, - natūralu, kad stengiasi išvykti iš šalies. Jų niekas nesmerkia, nes tai yra kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas. Visi dabar galvoja tik apie savo kariuomenės pergalę, tai pagrindinis tikslas. Apie ką svajojama, ,,kai baigsis karas“? Atstatyti sugriautus miestus, subombarduotus kaimus, šalies infrastruktūrą.
Dabartiniai Išgyvenimai ir Ateities Vizijos
Džiugina Ukrainos kariai, kurie labai sunkiomis sąlygomis, ypač rytinėje šalies dalyje, kovoja už kiekvieną savo gimtos žemės metrą. Neįkainojamas Lietuvos, Lenkijos, Anglijos palaikymas irgi džiugina. Labai liūdna dėl atskirų Europos lyderių, kurie daro vieną žingsnį į priekį, o du atgal. Tai duoda ginklus, tai - ne, o juk tai reiškia, kad fronte žus daugiau ne tik karių, bet ir civilių, vaikų. Labai gaila, bet atrodo, kad Europa nesimoko iš savo istorijos. Ryškios paralelės su II pasauliniu karu.
Taip pat skaitykite: Receptai gardžiai ir sveikai duonai
Gegužę du kartus, kartu su Gedimino legionu, vyko į Bučą padėti jiems tvarkytis su baisiomis karo pasekmėmis. Tvarkė Bučios meriją ir cerkvės teritoriją, kur yra masinė kapavietė. Tai, ką matai per televiziją ir realiame gyvenime, yra du skirtingi vaizdai. Net neįmanoma palyginti. Sugriauti namai ir cerkvė, subombarduotas stadionas ir daugiabučiai, susprogdintas į Irpenį vedantis tiltas, po kuriuo evakuacijos metu žmonės slėpėsi nuo rašistų kulkosvaidžių. Jau buvo praėjęs mėnuo, kai rašistai pasitraukė iš Bučios, jau ir išvežta visa sugadinta ir sudeginta rašistų technika, surinkti žuvusiųjų kūnai nuo gatvių, o vis viena viskas aplinkui atrodė klaikiai.
Tačiau, nepaisant siaubo, gyvenimas tęsiasi: taip, žmonės tuokiasi, gimsta vaikai. Šiemet, beje, labai liūdna mokyklose: kai kurios mokyklos - pusiau virtusios griuvėsiais. Auga karo vaikų karta. Vaikai, tapę našlaičiais, suluošinti ir turintys karo pažeistą psichiką. Kaip tai atsilieps tolesniame jų gyvenime - niekas nežino, nes nėra tokių tyrimų. Karas keičia žmoguje viską, pirmiausia, požiūrį į gyvenimą, į svarbiausias vertybes. Jau dabar sakoma ,,iki karo“ ir „po karo“… Taikus gyvenimas atrodo tarsi visai kita realybė.
Požiūris į Rusiją
Deja, bet tokių vilčių, kad Rusija gali pasikeisti, tikrai neturiu. Teks gyventi su teroristine valstybe pašonėje. Ji per visą savo istoriją grobė ir naikino kaimynines tautas. Ukrainiečiai su maskovija kovoja jau virš 400 metų. Vergo mentaliteto tikrai niekas negali pakeisti - jie visada buvo tokie ir, deja, liks. Ką galima pasakyti apie liaudį, kuri pritaria karui, sako „gerai, kad žudomi ukrainiečiai“, „taip reikėjo seniai padaryti“, „gerai“, kad vagiami žmonės ir vaikai, kad vežami į atokiausius, depresiją varančius Rusijos kampelius… Tai XXI amžiaus filtracijos lageriai… Visa, kas tik pasaulyje buvo blogiausia, šiandien vyksta Ukrainoje… Mes žinojome tokius terminus kaip „nacizmas“, „fašizmas“, bet dabar sužinojome ir kas yra „rašizmas“. Jis įkūnija savyje visus anuos terminus. Putleris padarė viską, kad įvyktų derusifikacija Ukrainoje (šito nebuvo padaryta po Sovietų Sąjungos iširimo). Šiandien visoje Ukrainoje vyksta masinis gatvių, aikščių pavadinimų keitimas, nukeliami visi praeities paminklai, iš vadovėlių išimami rusų rašytojai - štai ką pasiekė putleris savo vadinamąja ,,operacija“… Ukrainiečiai niekada neatleis rašistams už savo pralietą kraują, sugriautus miestus, subombarduotus kaimus ir žuvusius vaikus.
Ukrainos Dvasia ir Vilties Simboliai
Žurnalas „Time“ paskelbė, kad metų žmogus yra Volodymyras Zelenskis ir Ukrainos dvasia. Ukrainos dvasia įkvepia, šnabžda apie pergalę, liepia nenusiminti. Jau beveik dešimt mėnesių stebime, kaip ukrainiečiai ne tik atremia galingesnio priešo puolimą, bet ir po truputį vaduoja savo miestus. Skaičiais ir išmanymu paremtos niūrios pranašystės neišsipildė ir tai paaiškinti galime tik pasitelkdami dvasios sąvoką. Ukrainos dvasia egzistuoja, kad ji net kraujuodama, sužvarbusi tamsoje guodžia ir apgaubia miestus, pritilusius prieš raketų antpuolį.
Šiemet iš esmės pasikeitė supratimas, kas galima ir ko negalima 21 amžiuje. Mes manėme, kad nebegalima užpulti kitos šalies turint tikslą ją sunaikinti, bet Ukraina puolama, o jos tauta naikinama. Manėme, kad negalima bombarduoti miestų, bet jie bombarduojami. Kad negalima nužudyti dezertyravusio kario be teismo, bet jis uždaužomas kūju. Negalima grobti vaikų ir kažkur išvežti, bet jų išvežta jau beveik du šimtai tūkstančių. Negalima prievartauti moterų, bet jos prievartaujamos ir už tai dalijami medaliai. Negalima šaudyti į žmogų, einantį nusipirkti duonos, bet į jį šaunama. Negalima užminuoti žaislų, bet jie užminuoti, kaip užminuotos spintelės, dviračiai, lovos, stalai, lėkštės, viryklės, kepurės, gėlės, keliai, miškai, visa žemė.
Kultūrinis Pasipriešinimas
Okupantai naikina ukrainiečių kultūrą kopijuodami teroristinę Islamo valstybę. Anie sugriovė senovines šventyklas Sirijoje, šitie subombardavo muziejus ir vienuolynus, apdaužė viduramžiais polovcų pastatytas akmeninių moterų statulas, vogė paveikslus ir paminklus, sugriovė Mariupolio teatrą, kuriame slėpėsi moterys ir vaikai.
Šiemet ėjome į Ukrainos dailininkų ir fotografų parodas, atradome jų romanus ir poeziją. Kiti net vyko kurti į Ukrainą. Okupantų nužudyto Manto Kvedaravičiaus filmas „Mariupolis 2“ tapo geriausiu Europos dokumentiniu filmu. O pianistas Darius Mažintas Iziume, ant Kremeneco kalno, fortepijonu skambino ukrainiečio kompozitoriaus Valentino Silvestrovo kūrinius. Jis sako, kad „Silvestrovo kompozicijos išsamiausiai perteikia Ukrainos sielą“.
Lietuvos Dvasios Pabudimas
Ukrainos dvasia šiemet pažadino Lietuvos dvasią. Vos po kelių savaičių Rusijai užpuolus Ukrainą, baimę ir abuojumą įveikė ryžtas padėti ukrainiečiams stabdyti ir įveikti ordą. Į frontą pasisiūlė vykti medikai, savanoriai kariai, žmonės priėmė nuo karo bėgančius ukrainiečius, aukojo pinigus, daiktus vėl ir vėl, surinko penkis milijonus bairaktarui „Vanagui“. Dabar jau sklinda kalėdinių niekučių nedovanojimo akcija, kurios tikslas - dar daugiau paremti Ukrainą. O menininkai vis kūrė simbolius, bombarduojančius politikų sąžinę. Pavasarį jie tarsi Bučios lavonai gulėjo ant asfalto prie Vokietijos ambasados. Prie Rusijos ambasados raudonai nudažytą tvenkinį perplaukė Rūta Meilutytė. Tuo metu vyrai iš ratlankių gamina krosneles, padedančias ukrainiečiams išgyventi žiemą be elektros.
Išvados
Ukrainos lietuvių bendruomenė, nepaisant iššūkių ir karo, išlieka svarbia jungtimi tarp Lietuvos ir Ukrainos. Ji prisideda prie kultūros puoselėjimo, paramos teikimo ir vilties išsaugojimo. Nors taikus gyvenimas atrodo tarsi visai kita realybė, ukrainiečiai, įkvėpti savo dvasios ir palaikomi pasaulio, tiki pergale ir geresne ateitimi. Nepavyks šiemet įprastai švęsti Kalėdas, bet mus vienijantis svarbiausias noras dar neišsipildys ir jokios dovanos nekompensuos šių metų netekties - galutinai prarasto tikėjimo, kad karų istorija baigėsi ir prasideda kūrybos, santarvės ir kosminių svajonių epocha.
tags: #duonos #kalno #g #22 #ukraiba #istorija