Duona kasdieninė ir duona stebuklinga: istorija ir reikšmė
Duona - vienas seniausių ir svarbiausių maisto produktų žmonijos istorijoje, turintis ne tik praktinę, bet ir gilią simbolinę reikšmę įvairiose kultūrose. Lietuvoje duona nuo seno buvo neatsiejama nuo kasdienio gyvenimo, tradicijų ir apeigų. Šiame straipsnyje panagrinėsime duonos istoriją, jos reikšmę lietuvių kultūroje ir religijoje, taip pat apžvelgsime žydų tradicijas, susijusias su duona ir palaiminimais.
Duona lietuvių kultūroje: nuo pagonybės iki krikščionybės
Lietuvių kultūroje duona nuo seno buvo laikoma gyvybės, namų ir tėvynės simboliu. Gilioje senovėje duona buvo suasmeninta ir sudievinta, jai priskirtos magiškos galios. Mūsų protėviai, garbinę namų, vandens ir ugnies dievybes, joms dažnai aukodavo duoną. Vasario 5-ąją, ugnies deivės Gabijos garbei, kepdavo apeiginę duoną. Ši tradicija iš dalies išliko iki šių dienų, nors Gabijos dieną pakeitė šv. Agotos vardinės.
Pranė Dundulienė knygoje „Duona lietuvių papročiuose ir buityje“ rašo, kad dar 1924 m. Pilypų kaime (Švenčionių r.) kepant duoną pirmiausiai padarydavo mažą kepalėlį, kuriame pirštu įspausdavo žymę. Šis kepalėlis būdavo pagarbiai kepamas priekrosnyje ant žarijų, o iškepusį šaukšto galu raikydavo į riekeles ir dalydavo visiems šeimos nariams.
Tešlos užraugimas ir duonos kepimas senovėje turėjo sakralinę prasmę - jis tarsi atkartojo pasaulio sukūrimą. Kepalėlis yra tarsi pasaulio modelis, kryžiaus ženklu padalytas į keturias pasaulio šalis. Dauguma baltų genčių žmonių senovėje pradėdami valgyti duoną pirmus kąsnius mesdavo į ugniakurą ugnies deivei ir prie židinio gyvenančioms protėvių vėlėms ar namų dievybėms.
Šv. Agotos duona: apsauga nuo negandų
Gabijos dienai virtus šv. Agotos vardinėmis, duona pradėta šventinti bažnyčiose. Iš ten parsinešta laikyta namų palubėje, gabalėlis jos taip pat būdavo įkasamas po namo pamatais arba padedamas ant krosnies - kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Laikyta, kad Šv. Agotos duona apsaugo nuo visokiausių negandų - gaisrų, vagysčių, ligų, atkeri blogosios akies nužiūrėtus žmones ir gyvulius.
Taip pat skaitykite: Ruginės duonos receptai namuose
Krikščionė Agota yra kilusi iš Katanijos (Sicilija) ir gyvenusi III amžiuje. Ji priklausė turtingai ir kilmingai kataniečių šeimai, kuri ją auklėjo krikščioniškai. Agota buvo žiauriai kankinama ir galiausiai sudeginta, nesudegė tik jos tuo metu dėvėtas nuometas. Lygiai po metų išsiveržė ugnikalnis Etna. Žmonės tai palaikė bausme už Agotos nukankinimą, daugelis bėgo prie jos kapo, paėmę stebuklingą nuometą nešė jį prie įkaitusios lavos, kuri liovėsi veržtis. Nuo tada šv. Agota tapo ne vien Katanijos globėja, bet ir gelbėtoja nuo ugnikalnių išsiveržimų, o vėliau - ir nuo gaisrų.
Duonos kepimo tradicijos Lietuvoje
Lietuvoje duona tradiciškai buvo kepama namuose, o šis procesas buvo laikomas svarbia namų šeimininkės pareiga. Duonos kepimą lydėjo įvairūs tikėjimai ir papročiai. Atėjus į namus, kur kepama duona, reikėjo sakyti „skalsu“ ar „padėk, Dieve“, o atsakyti - „tau skalsu“ arba „dėkui“. Formuojant kepalus nederėjo būti prasižiojus ar tuščiai plepėti, niekam nevalia duris trankyti, nes duonelė gali sutrūkinėti. Pirmąjį suformuotą kepalą peržegnodavo ir jame padarydavo kryžių, kad duona neapdegtų. Nukritusią duoną būtina buvo pakelti ir jos atsiprašyti.
Senoliai niekada nedėdavo ant stalo apverstos duonos kepalo, aiškindami, kad tai nepagarba duonai. Duonos raikymą patikėdavo šeimos galvai - tėvui. Sakydavo, kad geras ir darbštus šeimininkas duoną raiko storomis riekėmis, o šykštus - tokiomis, kad net ,,saulė prasišviečia”. Duoną reikėjo riekti tik jai skirtu peiliu, jos nelaužė tiesiai iš kepalo. Pirmąją prariektos kepalo duonos riekę duodavo vyriausiajai dukrai, kad ištekėtų.
Duona šeimos apeigose
Nuo pat gimimo žmogus simboliškai buvo siejamas su duona. Pirmą kartą vystydami naujagimį duonos įdėdavo į vystyklus tikėdami, kad tada jis visą gyvenimą turėsiąs duonos ir būsiąs turtingas. Jaunuosius, namo sugrįžusius po jungtuvių, prie trobos durų tėvai pasitikdavo su duona ir druska. Ruošiant išvežti jaunamartės kraitį į vyro namus jaunosios tėvai kraičio skrynioje tarp patalų paslėpdavo du kepalus duonos, kad dukrelė savo naujuose namuose niekada jos nepristigtų.
Mūsų senoliai duoną labai gerbė ir niekada neišmesdavo jos nė kampelio. Nesuvalgytą duonelę sudžiovindavo, laikydavo drobiniuose maišeliuose, dėdavo į rauginamus gaivius gėrimus. Per Šv. Agotą protėviai nešdavosi į bažnyčią duonos, kad ši įgautų apsauginių galių. Sugrįžus namo jau Šv. Agotos duonos kriaukšlelis būdavo įkišamas tarp trobos rąstų palubėje arba visus metus laikomas garbingiausioje namų vietoje - virš krikštasuolės, prie šventųjų paveikslų.
Taip pat skaitykite: Edukacinė pasaka apie vilką
Duona žydų tradicijoje: palaiminimai ir dėkingumas
Žydų tradicijoje duona taip pat užima svarbią vietą, ypač palaiminimuose ir maldose. Arjė Olmanas teigia, kad žydų palaiminimuose esantys žodžiai ,,Palaimintas Tu, Dieve“ yra padėkos išreiškimas Aukščiausiajam už Jo gerumą žmonėms.
Palaiminimas pavalgius Birkat ha-Mazon priskiriamas prie pirmos rūšies palaiminimų: tai malda, kurioje Dievui dėkojama už maistą. Sutinkamai su Talmudo maksima tas, kuris mėgaujasi pasaulio malonumais be palaiminimo, prilygsta vagiui (Brachot, 35a). Tai pačiai rūšiai priskiriami ir palaiminimai prieš ir po įvairaus maisto ragavimą: pavyzdžiui, žemės ir medžių vaisių ir pan. Įdomu tai, kad visi ilgi palaiminimai po maitinimosi sakomi suvalgius augalinį maistą: po duonos trapezos (pats ilgiausias), jos iškepimo, vyno, Izraelyje augančių vaisių (trumpesni), o po mėsos, žuvies ir kiaušinių skaitomas tik trumpas sakinys.
Palaiminimas po trapezos - tai Toros priesakas: ,,Ir valgysi, ir pasisotinsi, ir pagarbinsi Aukščiausiąjį, tavąjį Dievą, už gerą žemę, kurią Jis tau davė“ (Dvarim, 8:10), todėl jeigu žmogus abejoja ar jį pasakė - apsidraudžiant turėtų pakartoti. Pagal žydų tradiciją pasisotinimą suteikia tik duona - reiškia palaiminimas skaitomas po trapezos su duona. Nors pagal Torą yra tik pareiga laiminti duoną po pasisotinimo, Talmudo išminčiai įpareigojo šį palaiminimą skaityti net po mažiausio jos gabalėlio.
Birkat ha-Mazon: keturios padėkos dalys
Birkat ha-Mazon susideda iš keturių dalių. Pirmoji - padėka Dievui už maistą. Joje kalbama apie Aukščiausiąjį, kuris palaiko pasaulio egzistavimą ir nepriklausomai nuo teisingumo bei reikšmingumo visiems savo kūriniams duoda gyvenimą ir maistą. Čia kalbama ne tik apie žydus ir net ne tik apie žmones, o apie visas Kūrėjo sukurtas būtybes.
Antroji dalis - padėka už nuostabią Izraelio šalį (o taip pat už Egipto vergovės pabaigą, apipjaustymą ir Torą). Skaitant šią palaiminimo dalį kiekvieną kartą pareiškiama: tikra trapeza, tikras pasisotinimas ir tikras dėkingumas gali būti siejamas tik su Izraelio šalies gėrybėmis. Ir net diasporoje dėkojama už tai: nors jų ten ir nevalgoma, svetur gyvenančių žydų akys visada nukreiptos į Izraelio šalies pusę. Per Chanuką ir Purimą šio palaiminimo viduryje skaitomas intarpas ,,už stebuklus…“ - padėka už stebuklingą žydų tautos išgelbėjimą, kuris siejamas su šiomis šventėmis.
Taip pat skaitykite: Kukurūzų miltų bananų duonos receptai
Trečia dalis - prašymas pasigailėti Jeruzalės, nes ji yra Šventovė, Davido - Mašijacho palikuonio karalystė - tai svarbiausios Izraelio tautos pasaulėžiūros pagrindą sudarančios vertybės. Šiame palaiminime pateikta dar viena esminė idėja: žydai deda viltis tik į Aukščiausiąjį ir nori priklausyti tiktai nuo Jo, o ne prašyti malones pas valdovus - kokie galingi jie neatrodytų. Šioje palaiminimo dalyje yra intarpai Šeštadieniui ir šventėms.
Talmude (Brachot, 486) teigiama, kad pirmąją Birkat ha-Mazon dalį po to, kai iškrito dangaus mana įvedė Mozė. Antrąją - po Izraelio šalies užkariavimo Jehošua bin Nunas. Ir jeigu pirmoje dalyje Mozė Aukščiausiajam dėkojo už nuostabų maistą iš dangaus, tai antroje kalbama apie padėkas už patį paprasčiausią, ,,gamtinį“ Izraelio šalies maistą, nes duonos išaugimas žemėje ne mažesnis stebuklas, nei iškritusi iš dangaus mana. Trečiąją palaiminimo dalį įvedė Šlomas pabaigus Šventovės statybas, o ketvirtą - Javnos akademijos išminčiai.
Duonos vardas ir jo reikšmė
Kaip ir kiekvienas žmogus, taip ir duona turi savo vardą, kuris žydų tradicijoje yra reikšminga jo likimo dalis. Tarp žmogaus ir jo vardo egzistuoja tamprus loginis ryšys.
"Dešimties pamokymų", kuriais per šešias dienas buvo sukurta žemė, raidės kiekvienas iš kūrinių, net "be gyvybės" - akmenys, dulkės ar vanduo per "dešimties pamokymų" raides turi sielą ir gyvybingas sielos jėgas. Šios raidės atgaivina juos ir iš nebūties išveda į būtį.
Vardo ryšį su gyvenimo jėgomis ir žmogaus siela iliustruoja ivrito žodis "siela" (נשמה). Žodis "nešama" sudarytas iš keturių raidžių: nun-šin-mem-hei. Pagal jau išvardintas priežastis vardo suteikimas žydų kūdikiui yra atsakinga užduotis.
Duona ir juokdariai: istorinis paradoksas
Viduramžių dvaruose juokdariai atliko svarbų vaidmenį - jie linksmino valdovus ir jų svečius, tačiau jų padėtis visuomenėje buvo paradoksali. Bažnyčia smerkė juokdarius, laikydama juokdarystę „velnio išmone“, tačiau neretai savus juokdarius išlaikė vyskupai ir vienuolynų abatai.
Juokdario apdaras, susidedantis iš skirtingų spalvų audeklo susiūtos kepurės su skambaliukais ir raižyta juokdario galva papuoštos lazdos, simbolizavo „atvirkščią“ juokdario pasaulį ir neįprastą jo statusą. Juokdariui buvo suteikta „kvailio laisvė“ - jo kalbų, išskyrus patį valdovą, niekas negalėjo varžyti.
tags: #duona #kasdiene #ir #duona #stebuklinga #istorija