Jono Basanavičiaus gatvės pietūs: nuo istorijos iki šių dienų skonių
J. Basanavičiaus gatvė Palangoje ir Vilniuje - tai ne tik svarbios miesto arterijos, bet ir vietos, kuriose susipina istorija, kultūra ir, žinoma, gastronomija. Šiame straipsnyje keliausime laiku ir erdve, tyrinėdami, ką siūlo J. Basanavičiaus gatvės pietūs - nuo tradicinių armėniškų valgių Palangoje iki istorinių Vilniaus kavinių ir signatarų pietų.
Armėniški akcentai Palangoje
Pačioje Palangos širdyje, J. Basanavičiaus gatvėje, įsikūrusi kavinė kviečia lankytojus paragauti tradicinių armėniškų valgių. Ši vieta ne tik siūlo autentišką kulinarinę patirtį, bet ir rūpinasi savo svečiais, siūlydama apsistoti naujai įrengtuose kambariuose tame pačiame komplekse, o apsistojusiems - 10% nuolaidą visam kavinės meniu.
Armėnų virtuvė - viena seniausių pasaulyje, kurios tradicijos siekia IX amžių prieš mūsų erą, kai Urartų valstybėje valgiai buvo gaminami virš žarijų. Šis natūralus gamybos būdas buvo tobulinamas ir puoselėjamas Didžiojoje Armėnijos valstybėje, kuri driekėsi nuo Kaspijos iki pat Viduržemio jūros. Armėnai taip pat laikomi vyno gamybos pradininkais, išlaikę reliktines vynuogių rūšis, tokias kaip Chardži, Mschali, Ararati ir Areni.
Kasdieniai armėnų valgiai, tokie kaip bosbašas, chašas, kiufta, dolma, kepta ir virta žuvis, virta višta, plovas su aviena ir avienos chorovacas, yra gaminami jau 2500 metų. Kavinė J. Basanavičiaus gatvėje kviečia visus ragauti armėniškus kepsnius - chorovacus, kurie kepami virš žarijų, suteikiant patiekalams nepakartojamą skonį. Svarbu pažymėti, kad armėnai niekada negamino šašlykų, o savo chorovacus marinuoja tik sausai, su Armėnijos kalnų aromatinėmis žolelėmis ir aitriais prieskoniais, todėl kepsniai tampa aromatingi, sultingi ir minkšti. Kol virėjai gamina chorovacus, lankytojai gali ragauti armėniškus užkandžius ir salotas, marinuotas daržoves, vaišintis kaukazietišku vynu ir armėniškais brendžiais.
Kavinės virtuvėje naudojami šviežiausi, ekologiškai švarūs maisto produktai, atsisakyta kečupų ir dresingų - visi padažai ir užpilai gaminami vietoje. Taip pat galima užsisakyti banketus su armėniškais patiekalais ir sriubą Chaš, kuri, kaip teigiama, turi sveikatinančių galių ir net panaikina pagirias.
Taip pat skaitykite: J. Basanavičiaus gatvės kainos ir atsiliepimai
Istorinė J. Basanavičiaus gatvė Vilniuje: nuo smuklės "Hulanka" iki kavinių
Eidami ar važiuodami Jono Basanavičiaus gatvės pabaigoje Vilniuje, pamatysime neįprastą, 53-iuoju numeriu pažymėtą, pailgos formos vieno aukšto statinį su archivoltais ir spynomis. Sakoma, kad kadaise čia buvo populiari smuklė „Hulanka“, kurioje vilniečiai triukšmingai leisdavo laiką.
Ilgą laiką dabartinė J. Basanavičiaus gatvė ir jos prieigos buvo bevardė erdvė į vakarus nuo miesto sienos už Trakų vartų. XIX amžiaus pradžioje teritorija aplink šį kelią pradėta vadinti Pohuliankos priemiesčiu. Viena pavadinimo kilmės versijų: miškingame priemiestyje miestiečiai mėgo vaikštinėti, ir būtent nuo žodžio „pasivaikščiojimai“ kilo pavadinimas, kita versija - vardas nuo restorano „Pohulianka“. 1887 metais išleistame „Geografijos žodyne“ rašoma, kad „Hulianka“, arba „Pohulianka“, vadintos gyvenvietės prie smuklių. Tad visai tikėtina, kad dėl smuklės „Hulianka“ vakarinis Vilniaus priemiestis ir gavo Pohuliankos vardą.
Ankstyviausias „Hulankos“ paminėjimas siekia 1786 metus. Tuomet medinėje užeigoje trigubai pigesnę kavą nei Varšuvoje gėrė ir pusdienį su „garbiais ponais“ praleido Lenkijos karaliaus ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Stanislovo Augusto Poniatovskio rūmų šambeliono žmona Liudvika Byševska. XIX amžiaus pradžioje kavinėse studentams lankytis buvo draudžiama, tačiau laimės valandomis slaptuose kambarėliuose jie mėgaudavosi cikorijų nektaru.
Įvairiuose istoriniuose šaltiniuose „Hulianka“ vadinama skirtingai: „kafehauzas (kitaip - kavinė) Hulianka prie Varšuvos plento“, „austerija“, arba užvažiuojamieji namai, „užeiga“ ar net „viešuoju užmiesčio namu“. Vienoje užmiesčio „Huliankoje“ buvo galima išlenkti ne tik alaus, bet ir taurelę kažko stipresnio, paūžti ir pasilinksminti, kita keliautojui siūlė nakvynę, pietus ar vakarienę, kelyje pavargusių arklių priežiūrą.
„Hulianka“ prie J. Basanavičiaus g. 53 išliko per svarbiausius 1794 metų sukilimo mūšius dėl Vilniaus, bet pražūtingi buvo 1812-ieji: namas sudegė ir sklypas buvo apleistas. XVIII-XIX amžių sandūroje Justino Mirskio laikoma smuklė jau nebevadinta „Hulianka“, o apie 1805 metus Mirskis pardavė sklypą su pastatais kitam savininkui Meržejevskiui, kuris jį valdė iki 1844 metų. 1812 metais netekęs namo ir visų pastatų Meržejevskis pamažu pasistatė naujus, bet smuklė greičiausiai neatsikūrė.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo būdas pagal Joną Meką
Plečiantis miestui, XIX amžiaus 9-ajame dešimtmetyje sklype statyti gyvenamieji namai. 1845 metais sklype iškilo visas pastatų kompleksas: mūrinis namas su mūriniais ir mediniais ūkiniais pastatais, o nuo J. Apie 1883 metus didelė valda buvo padalinta į mažesnius sklypus ir išparduota dar keliems savininkams. Netrukus vieni iš savininkų sklypą pardavė Henrikui Slizenui. Šis rugpjūtį gavo leidimą rekonstruoti namą ir įrengė tuomet dar mieste retą sanmazgą su vonia ir klozetu, suprojektavo erdvius krosnimis šildomus kambarius, perstatė priestato prie gatvės fasadą. Tokį nė kiek nepasikeitusį pastatą prie gatvės matome ir dabar. Ar šis buvo pritaikytas smuklei ar restoranui, nežinome.
Aplink Kodzio sklypą tarp J. Basanavičiaus, Jovaro ir M. K. Čiurlionio gatvių 1897 metais bankininko Juozapo Montvilos inciatyva pradėta statyti antroji Vilniaus gyvenamųjų namų kolonija.
Kavinės Palangoje: atgimstanti "Banga"
Pokyčiai Palangos J. Basanavičiaus gatvėje tęsiasi: atnaujinamas apšvietimas, o netrukus pradės veikti legendinė kavinė „Banga“. 1979 metais statyta kavinė po privatizacijos proceso keliavo iš rankų į rankas, tačiau niekas neinvestavo į statinio būklę. Galiausiai buvo nuspręsta rekonstruoti pastatą, atsižvelgiant į buvusio pastato architekto Gintauto Telksnio idėjas.
Naujasis pastatas bus dviejų aukštų su rūsiu. Pirmajame aukšte numatyta restorano salė su maždaug 50 sėdimų vietų, tiek pat vietų turėtų būti ir bare. Antrasis aukštas bus skirtas terasai. Siekiant išlaikyti ryšį su buvusiais „Bangos“ pastato fasadais, naujojo pastato sienos projektuojamos monolitinės, tačiau išorinės betoninės sienos bus su natūralaus medžio įspaudais. Didžioji naujojo pastato sienų dalis bus iš skaidraus stiklo, leisdama kavinės lankytojams stebėti visą vyksmą J. Basanavičiaus gatvėje.
Statybos darbus planuojama pradėti kovo 24 dieną, o į naująją erdvę lankytojai turėtų būti pakviesti kitų metų vasaros pradžioje. Darbai bus organizuojami taip, kad netrikdytų nei aplinkinių gyventojų, nei atvykstančių poilsiautojų ramybės valandų.
Taip pat skaitykite: Poilsio galimybės Palangoje šalia J. Basanavičiaus gatvės
Palangos meras Šarūnas Vaitkus tikisi, kad pavyks išgyvendinti iš šios alėjos kičą, antikultūrą ir prastą skonį, ir kviečia J. Basanavičiaus gatvės verslininkus keistis, rekonstruotis, atsisakyti kioskelių, sukaltų stoginių.
Valstybės šimtmečio skonis: J. Basanavičiaus mėgstamiausias patiekalas ir Vilniaus kavinės
Švenčiant valstybės šimtmetį, Vilniaus senamiesčio kavinės ir restoranai kvietė į kelionę laiku: juose buvo galima pamatyti 1918-ųjų iškabas ir reklamas, pasiklausyti tų laikų muzikos, pasivaišinti to meto patiekalais. Tačiau vieno patiekalo restoranai nepagamino: signataro Jono Basanavičiaus mėgstamos hamburkos, kurią dabar būtų galima pavadinti sūrainiu.
1927 metų vasario 23 dienos dienraštyje „Rytas“ išspausdintame Liudo Giros straipsnyje „Žiupsnelis atsiminimų apie d-rą J. Basanavičių“ rašoma, kad J. Basanavičius mėgdavo vaišinti svečius arbata su „bulkučių, vadinamųjų hamburkų su sviestu ir sūriu“. Tuo metu hamburkomis vadinta viena bandelių rūšis, panaši į Vokietijos Hamburgo regiono kepinius. Greičiausiai J. Basanavičius buvo pamėgęs hamburkas su varškės arba saldaus pieno sūriu.
Anot maisto istoriko Rimvydo Laužiko, J. Basanavičius nemėgo žirnių, kavos, pieno ir alkoholio. Vėmęs J. Basanavičius ir nuo žirnių, kurių kartą mokydamasis Lukšiuose suvalgęs. O nuo pieno jis imdavo viduriuoti.
Vilniaus virtuvė prieš šimtą metų ir valgyklos
R. Laužikas įsitikinęs, kad Vilniaus virtuvei įtakos darė nepriklausomybės atkūrimas. Tada buvo aiškiai suformuluota svetimo sąvoka, formavusi lietuvių tautinės virtuvės pagrindus - ji turėjo būti ne lenkų, ne rusų, ne vokiečių ir ne žydų, ne dvarininkų ir ne miestiečių, o tikrai lietuviška. Tačiau savų gastronomijos tradicijų sukurti nepavyko, tiesiog buvo transformuota prancūzų gastronomija, ją pritaikant prie lietuviško skonio ir paryškinant etnografiniu virtuvės sluoksniu.
Vasario 16-ąją vyko du posėdžiai, o tarp jų buvo pietų pertrauka. Signataro P. Klimo atsiminimuose parašyta: „Paskui paprasčiausiu būdu, tarytum nieko nebūtų įvykę, visi ėjome valgyti pietų.“ Tuo metu žinomiausia buvo Lietuvių valgykla, veikusi Dominikonų g. 12. Ši valgykla buvo įkurta 1915 m. liepos 26 d. pastate priešais Šlapelių knygyną. Valgykloje iki pat jos uždarymo 1922 metų vasario 15 dieną dažnai valgydavo ir daktaras J. Basanavičius.
1917-1918 metais Vilniuje veikė dar septynios viešos lietuvių valgyklos. Centre, Trakų g. 14 (Pranciškonų vienuolyno pastate), buvo įsteigta Šv. Zitos tarnaičių draugijos virtuvė. Dar šešios viešosios liaudies virtuvės veikė atokesnėse miesto vietose.
Populiariosios kavinės: Štralis
Nepriklausomybės Aktas pasirašytas vadinamajame Štralio name. Jame nuo 1852 metų veikė „Baltojo Štralio“ cukrainė, kurią to meto vilniečiai vadindavo „konditerska“. Ji dar buvo vadinama „Sztral Pocztowy“, nes priešais, kardinolo Jurgio Radvilos rūmuose, buvo centrinis paštas.
Vieni amžininkai minėjo, kad „Baltojo Štralio“ cukrainės išskirtinumas buvo nebent skanūs romo keksiukai, kiti aiškino, kad vilniečiai ją buvo pamėgę dėl baltintos kavos ir kepintų grikių, treti prisiminė „Baltojo Štralio“ pyragaičius ir tortus. Kaip ir kitose kavinėse, „Baltajame Štralyje“ buvo galima perskaityti naujausius laikraščius. Be šios cukrainės, Vilniuje veikė pirkliui Kazimierui Štraliui priklausantys „Raudonasis Štralis“ ir „Žaliasis Štralis“.
Pasak lietuvių literatūros tyrinėtojos Virginijos Balsevičiūtės-Šlekienės, „Baltasis Štralis“ buvo mažiausiai žinomas. Jame mėgo lankytis provincijos dvarininkai, turtingesni senamadiški klebonai, vienas kitas pirklys, advokatas ar daktaras. Kunigai užsukdavo dažnokai, todėl cukrainė buvo dar pavadinama „Kunigiškuoju Štraliu“. Trumpai tariant, lankydavosi trokštantys ramesnės aplinkos - juk „Baltajame Štralyje“ negrodavo muzika.
Tuo metu „Raudonąjį Štralį“ užgriūdavo visai kitokie lankytojai - karininkai, žurnalistai ir valdininkai. Kavinių pavadinimai buvo pritaikyti prie užeigų interjerų spalvos. „Raudonasis Štralis“ buvo įsikūręs dabartinio Gedimino prospekto ir Totorių gatvės kampiniame name. O „Žaliajame Štralyje“, įsikūrusiame dabartinio Mažojo teatro kieme, intelektualų būtų tekę su žiburiu paieškoti. Jame dažniau lankydavosi vyresnio amžiaus vilniečiai, mėgę gerti alų. Užtai „Žaliajame Štralyje“ grojo moterų orkestras.
Mitybos įpročiai prieš šimtą metų
Henrita Kontrauskienė, „Ida BASAR“ vadovė, Kulinarinio paveldo muziejaus steigėja teigė, kad XIX amžiaus pabaigoje Vilniuje buvo 2,5 procento lietuvių, o virtuvė buvo sumišusi. Be to, Lietuva buvo nualinta karo, dalis Lietuvos, labiausiai pietinė, buvo ant bado ribos. 80 procentų Lietuvos gyventojų gyveno kaime, todėl ir Nepriklausomybę paskelbusių vyrų mityba, įpročiai atėjo iš namų.
Tais laikais pietūs būdavo iš penkių patiekalų. Vilniečiai valgydavo šaltą užkandį - silkę, šaltieną, tuomet beveik privalomas patiekalas tiek vargšui, tiek pasiturinčiam buvo sriuba. Po sriubos - karštasis patiekalas. Pasiturintys žmonės galėdavo leisti sau žuvį, mėsą (mačiau meniu maltinius, net keptą paršelį pietums). Valgyti bulvių, mėsos patiekalai - be bulvių neapsieidavo nė vienas, bet jas maišydavo su mėsa. Ketvirtas patiekalas - pyragaičiai, tortai, uogienės, kompotai. Penktu patiekalu buvo vadinama arbata ir kava.
tags: #Jono #Basanavičiaus #gatvės #pietūs