Elektros boikotas, kontrabanda ir kasdienybė tarpukario Lietuvoje: Istorijos fragmentai
Šiame straipsnyje panagrinėsime įvairius aspektus, susijusius su gyvenimu tarpukario Lietuvoje, remiantis istoriko Gedimino Kulikausko įžvalgomis ir kitais šaltiniais. Nuo elektros boikoto iki kontrabandos ir kasdienybės detalių, sieksime atskleisti to meto Lietuvos visuomenės ypatumus.
Elektros boikotas Kaune: protestas prieš "auksinę" elektrą
1933 metų pavasarį Kaune įsiplieskė ginčas tarp savivaldybės ir belgų bendrovės dėl elektros kainų. Istorikas Gediminas Kulikauskas, knygos „Elektros boikotas ir kiti pasakojimai apie smetoninę Lietuvą“ autorius, pasakoja, kad tarpukario elektra tapo "auksinė" dėl savivaldybių pasirašytų nenaudingų sutarčių su elektros gamintojais, dažnai - užsieniečiais. Pavyzdžiui, Kaune iš elektros lobo belgai. Be to, ir pačią elektrą to meto žmonės suprato daugiausia tik kaip apšvietimo priemonę, nes kitokių elektros prietaisų turėta mažai.
Balandžio 23-iąją Kaunas, ilgiau nei savaitei, perėjo į „žvakinį-žibalinį apšvietimą“. Šis boikotas parodė to meto gyventojų vienybę ir atkaklumą, kurių, anot istoriko, šiandien galėtų pavydėti net ir šiuolaikiniai lietuviai. Vis dėlto, protestas dabar galėtų įgauti kitų formų - kad ir emigracijos į pigesnio pragyvenimo ar dosnesnio uždarbio šalis pavidalu.
Kontrabanda: rizika dėl violetinių svogūnų ir dešros užkandžiai
Tarpukario Lietuvoje kontrabanda buvo itin paplitęs reiškinys. Per sieną buvo gabenamos įvairios prekės, kurioms Lietuva, norėdama apsaugoti savo rinką, taikė didelius muitus. Tarkim, mielėms arba raudoniesiems svogūnams. Pasak istoriko, jei kas šiandien susiraukia salotose pamatę šiuos svogūnus, galima priminti, kad tarpukariu žmonės dėl tokių „violetinukų“ net rizikuodavo gyvybe - tempdami per sieną jų maišus ir palydimi pasieniečių šūvių.
Per Karalienės Luizės tiltą vyko labai aktyvi maisto kontrabanda, nes vokiečių požiūriu Lietuvoje mėsos kainos buvo pasakiškai mažos. Vienu metu beveik visiškai uždrausta gabenti per sieną maisto produktus, leista tik savo reikmėms - tad į Lietuvą eidavo visa šeima, su mažais vaikais, ir kiekvienas rankose laikydavo po prakąstą dešrą - užkandį. Ar atsipjovę kumpio. Toks metodas leisdavo šeimai apsirūpinti mėsa visai savaitei. Dar į kojines prisikišdavo sviesto, skrybėlėse slėpdavo lašinių gabalą.
Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti naminę vištienos dešrą
Visais laikais tarp kontrabandinių prekių populiarus buvo spiritas, o cigarečių tarpukariu per sieną slapta beveik negabendavo - tuomet ūkininkai patys daržuose auginosi tabaką. Tad šių ir anų laikų kontrabandos mados skiriasi, bet sutampa vienas dalykas - nemaža tolerancija šešėliui. Ir tuomet manyta, ir dabar manoma, kad mokesčiai plėšikiški, o valdžia linkusi žmogų skriausti, tad jokia moralinė problema nusipirkti tokių prekių.
Kasdienybės detalės: dviračiai, nuotraukos ir svajonės apie lietuvišką cukrų
Apie Pirmosios Lietuvos Respublikos laikus galima kalbėti valandą, bet viena nuotrauka kartais padaro didesnį įspūdį nei penkiasdešimt puslapių teksto. Pavyzdžiui, pamatęs, kaip prezidentą Antaną Smetoną žmonės pasitinka su išpuoštais dviračiais, iškart supranti, kad šie nebuvo tik įprasta transporto priemonė. Beje, tais laikais prieš objektyvą atsistojęs žmogus pasitempdavo, nes fotografuodavosi ne taip jau ir dažnai, gal kartą kitą per metus.
Viena man įspūdingiausių rastų nuotraukų - vaikinas, įsiamžinęs cukrinių runkelių lauke. Tuo metu tai buvo toks pat pažangos ženklas kaip dabar saulės elektrinės. Nes ilgai svajota apie lietuvišką cukrų, tačiau manyta, kad dėl klimatinių sąlygų Lietuvoje neįmanoma užauginti cukrinių runkelių.
Istorikas Gediminas Kulikauskas pats kolekcionuoja Pirmojo ir Antrojo pasaulinių karų Lietuvoje nuotraukas, taip pat kaupia tarpukario kasdienybės ir buities fotografijas. Žinoma, stengiasi nepraleisti savo gimtinės - Seredžiaus miestelio, panemunių ir padubysių miestelių, Raseinių, Skaudvilės, Batakių apylinkių atvaizdų.
Kaip sužinoti, apie ką svajojo mūsų protėviai?
Ieškau informacijos to meto žmonių atsiminimuose, dienoraščiuose, naršau po statistinių duomenų rinkinius, skaitau etnografų darbus, nors suprantu, kad labiausiai į akis krenta būtent laikraščių citatos, nes jos labiau įsimena dėl emocinio turinio. Kita vertus, kai kurios temos yra tokios nerimtos, smulkios ar specifinės, kad didžiausia tikimybė jas rasti tik spaudos puslapiuose.
Taip pat skaitykite: Šunys ir katės: neįtikėtina draugystė
Spaudos puslapių istorijos traukia tuo, kad per jas gali iš arčiau pažinto to meto gyvenimo sultis, kasdienybės kvėpavimą. Pavyzdžiui, skaitydamas to meto spaudos satyrinius eilėraštukus pastebi, kad žmonės daugelį žodžių kirčiuodavo visai kitaip, nei įsivaizduotum.
Laisvės kvėpavimas ir pokyčiai
Kuo ilgiau kvėpuojame laisvės oru ir savo šalyje tvarkomės patys, tuo labiau keičiamės. Tarpukario Lietuva iš esmės teturėjo vos daugiau nei du dešimtmečius savarankiško gyvenimo. Mums buvo atriekta daugiau ir pasiekėme daugiau (gal ne visada tik savo dėka).
Man neteko pabendrauti su seneliu Antanu Kulikausku, perėmusiu mano prosenelio Dubysos keltininko Jono Jakšto amatą. O babytė Stanislova Kulikauskienė labiau pasakodavo karo laikų atsiminimus, bet piligrimus ir šiaip keliautojus minėdavo - prie Dubysos, šalia kelio Raseiniai-Šiluva esančiame (nesyk perstatytas jis tebestovi ir šiandien) mano senelių name nuolat nakvynės prašydavosi daugybė keliauninkų, nutikdavo įvairiausių spalvingų istorijų.
Sovietmečio prisiminimai: mitai ir realybė
Žmogaus atmintis yra subjektyvi, tad prisiminimai apie sovietmetį dažnai skiriasi. Vis dėlto, svarbu remtis konkrečiais pavyzdžiais, o ne abstrakčiais samprotavimais.
Mitas Nr. 1: Sovietmečiu visi gavo butus "veltui"
Sovietmečiu buvo didžiulis gyvenamojo būsto trūkumas. Mažą varganą kambarį bendrabutyje dažniausiai gaudavo jauni techninės krypties specialistai bei didelių gamyklų darbininkai. Humanitarinės pakraipos specialistams net ir tokių gyvenimo sąlygų savo darbinės veiklos pradžioje neturėdavo, nes bibliotekos, mokyklos ar kitos biudžetinės įstaigos bendrabučių arba neturėjo, arba juose vietų visiems neužtekdavo.
Taip pat skaitykite: Vėrinukų receptai
Priklausomai nuo gamyklos finansinių pajėgumų, atskiro buto galima buvo tikėtis sulaukti geriausiu atveju per kokius 5-7 metus, nors įprastai tekdavo laukti gerokai ilgiau. Kitas būdas sovietmečiu įsigyti jau nuosavą, ne valdišką, butą buvo galimybė savo lėšomis pasistatyti vadinamąjį kooperatinį butą. Tačiau tai sau galėjo leisti tik nedaugelis.
Tvrtinti, kad butas gautas „veltui“, gali tik visiški naivuoliai arba nesuvokiantys, kas buvo vadinamoji „planinė“ ekonomika: valdiškų butų sąnaudos buvo gudriai įkalkuliuotos į žmonių tuometinius varganus atlyginimus. Be to, toks butas, kaip ir mažos algos, žmogų visam laikui pririšdavo prie vietos, nes valdiško buto parduoti nebuvo galima.
Mitas Nr. 2: Sovietmečiu buvo gausu gero maisto
Maisto, juoba gero, sovietmečiu katastrofiškai trūko. Pieno bei duonos gaminių Lietuvoje tikrai sovietmečiu netrūko, tačiau pasirinkimas buvo labai skurdus. Kur kas blogesnė padėtis buvo dėl galimybės apsirūpinti mėsa, jos gaminiais ir vaisiais bei daržovėm. Kai „išmesdavo“ geresnės mėsos, parduotuvėse nusidriekdavo kilometrinės eilės. Daržovės dažnokai būdavo ir apipuvusios, ir apvytusios, o vaisių pasirinkimas buvo labiau nei skurdus.
Nuolat jausti elementariam žmogaus poreikių patenkinimui skirtų prekių ar paslaugų trūkumą yra ne kas kita, kaip žmogiškojo orumo pažeminimas, ir jį pačiais įvairiausiais būdais, deja, yra tekę patirti ne kartą. Apie tokių šiandien įprastų produktų, kaip kava, konservuoti žirneliai ar majonezas deficitą net neverta kalbėti. Kaip ir apie daugelio ne maisto prekių (batų, patalynės, net tualetinio popieriaus) trūkumą.
Dalis tuo metu miestuose gyvenusių tautiečių turėjo „savo“ kaimus - tėvus ar gimines, gyvenusius kaime ir auginusius gyvulius, bulves, burokus ir kitas daržoves. Būtent jie ir padėdavo miestiečiams apsirūpinti kokybiškesniu maistu. Dar vienas apsirūpinimo „gera mėsa“ būdas gyvenusiems mieste buvo pirkti iš po skverno pas tuos, kurie dirbo mėsos kombinate ir kurie tą mėsą tiesiog pavogdavo.
Mitas Nr. 3: Sovietmečiu buvo aukšta moralė
Šis mitas taip pat yra klaidingas. Kaip vieną iš pavyzdžių ji pateikė gyvenimą studentų bendrabučiuose, kuriuose griežtos prižiūrėtojos saugojo merginas nuo įvairių paklydimų (neleisdavo pas jas vaikinų) ir esą dėl to merginos buvo doros, saugojo savo nekaltybę iki vestuvių - esą buvo mažiau ištvirkavimo. Tačiau istorija nenutyli anuomet laikas nuo laiko kildavusių lytiniu keliu plintančių ligų protrūkių ir nuo jų besigydžiusiųjų perpildytų tuometinių spec. dispanserių.
Be to, sovietmečiu plačiai paplitęs ne tik vadinamasis buitinis alkoholizmas, bet ir alkoholio vartojimas darbo kolektyvuose. Gyvenimiškos situacijos, primenančios anekdotus, kaip vos pavelkantis kojas santechnikas tiesiog užmiega darbo vietoje ar jo „kolega“ statybininkas krenta iš kelinto aukšto žemyn, irgi buvo ne iš piršto laužtos. Beje, neseniai buvo skelbta statistika apie nelaimingus atsitikimus darbe - jų sovietmečiu būta kelis kartus daugiau nei kad yra šiuo metu. Žinoma, dėl to paties visuotinio girtavimo.
tags: #desra #ant #ratu #istorija