Daugiametės Gėlės: Begonijų, Krokų, Dašių, Bazilikų, Gelsvių, Kadagių, Citrinžolių ir Saulėgrąžų Auginimas
Įvadas
Begonijos, krokai, dašiai, bazilikai, gelsvės, kadagiai, citrinžolės ir saulėgrąžos - tai daugiametės gėlės, kurios gali papuošti bet kurį sodą ar namus. Šiame straipsnyje aptarsime šių gėlių auginimo ypatumus, priežiūrą ir dauginimo būdus, kad kiekvienas galėtų sėkmingai auginti šias nuostabias gėles.
Begonijos: Grožis ir Įvairovė
Begonijos, kilusios iš tropinių ir subtropinių regionų, pasižymi nepaprastu grožiu ir įvairove. Begonijinių (Begoniaceae) šeima apima daugiau nei 2000 rūšių, kurių kiekviena gali pasiūlyti unikalius žiedus ir lapiją. Žiedų spalvų gama itin plati - nuo baltos ir geltonos iki ryškiai oranžinės, rausvos ir raudonos.
Klimato Sąlygos ir Auginimo Būdai
Begonijų auginimo būdas priklauso nuo klimato sąlygų. Šiltesniuose kraštuose jos gali būti auginamos kaip daugiametės gėlės, o šaltesniuose - kaip vienmetės, arba per žiemą perkeliamos į patalpas. Be to, begonijos puikiai jaučiasi ir kaip kambariniai augalai, pelnytai užsitarnavusios populiarumą tarp gėlių mylėtojų. Renkantis begonijas sodui ar namams, verta susipažinti su įvairiomis jų rūšimis, kad galėtumėte pasirinkti tinkamiausią variantą.
Begonijų Rūšys
- Bambukinės begonijos: Šios begonijos išsiskiria aukštaūgiais, panašiais į bambuką, stiebais. Dėl savo lapų formos jos dar vadinamos „angelo sparno begonijomis“.
- Šalčiui atsparios begonijos: Priklausančios B. grandis grupei, šios begonijos pasižymi didesniu atsparumu šalčiui nei kitos rūšys.
- Šakniastiebinės begonijos: Šios begonijos vystosi iš horizontalaus, po žeme augančio šakniastiebio, iš kurio išauga nauji ūgliai. Dėl savo gebėjimo prisitaikyti prie mažesnio apšvietimo, daugelis šakniastiebinių begonijų žydi žiemą.
- Gumbinės begonijos: Kaip rodo pavadinimas, šios begonijos auga iš gumbų. Jų forma ir augimo būdas gali skirtis: kai kurios turi daug stiebų, o šaknys ir ūgliai gali išdygti iš tų pačių pumpurų.
Auginimo Sąlygos
Begonijos geriausiai jaučiasi šiltame ir drėgname klimate, kur temperatūra nuolat išlieka virš +15°C. Šiltesnio klimato zonose jos augs kaip daugiametės, o šaltesnėse (5-oje ir žemesnėse USDA zonose) - kaip vienmetės gėlės.
Šviesa: Begonijų šviesos poreikis priklauso nuo konkrečios veislės. Kai kurios veislės mėgsta dalinį pavėsį, o kitos - tiesioginius saulės spindulius.
Taip pat skaitykite: Receptas: Mėsos pyragas
Dirvožemis: Begonijos geriausiai auga gerai drenuojančioje, puriose dirvoje. Vazonuose auginamoms begonijoms ypač svarbus geras drenažas, kad būtų išvengta šaknų pūvimo.
Laistymas: Svarbu išlaikyti tolygiai drėgną dirvą, bet vengti užmirkimo. Leiskite viršutiniam dirvos sluoksniui šiek tiek pradžiūti tarp laistymų. Jei nesate tikri, ar begonijas reikia laistyti, įkiškite pirštą į viršutinį dirvos sluoksnį - jei sausa, laikas laistyti.
Tręšimas: Begonijas rekomenduojama tręšti vegetacijos metu (pavasarį ir vasarą) subalansuotomis, vandenyje tirpiomis trąšomis. Norėdami paskatinti gausesnį žydėjimą, galite naudoti kaulų miltus (turinčius daugiau fosforo) kartą per mėnesį.
Genėjimas
Tinkamas begonijų genėjimas - raktas į sveiką ir vešlų augimą bei gausų žydėjimą. Kaip ir daugelis kitų žydinčių augalų, begonijos reikalauja reguliaraus priežiūros, apimančios nužydėjusių žiedų šalinimą (angl. deadheading). Pasak begonijų auginimo ekspertų, nuolat pašalinant nuvytusius žiedus, augalas nukreipia savo energiją į naujų žiedų formavimąsi, todėl žydėjimas tampa gausesnis ir ilgesnis. Begonijų genėjimas yra nesudėtingas procesas. Nuvytusius žiedus reikia pašalinti tiesiog nupjaunant juos šiek tiek aukščiau už sveikus lapus arba pumpurus. Tam galima naudoti pirštus (jei žiedai lengvai nusiskina) arba mažas, aštrias žirklutes.
Dauginimas
Begonijų dauginimas - puikus būdas papildomai pagausinti savo augalų kolekciją be papildomų išlaidų. Tai santykinai nesudėtingas procesas, kurį galima atlikti naudojant lapų arba stiebo auginius.
Taip pat skaitykite: Gėlių įvairovė Pietų Amerikoje
Dauginimas lapais: Pirmiausia, labai svarbu pasirinkti tinkamą lapą dauginimui. Ekspertai rekomenduoja rinktis sveiką, jauną, bet jau visiškai išsivysčiusį lapą. Sėkmingiausiai dauginasi lapas su lapkočiu (koteliu, jungiančiu lapą su stiebu). Aštriomis, steriliomis žirklėmis ar peiliu atsargiai nupjaukite lapkotį maždaug 2-3 cm atstumu žemiau lapo pagrindo. Paruoštą lapo auginį įsmeikite į drėgną, purią žemę, tačiau stenkitės, kad pats lapas neliestų dirvos paviršiaus. Tai padės išvengti puvimo. Vazoną su pasodintu auginiu pastatykite šviesioje vietoje, bet venkite tiesioginių saulės spindulių. Svarbu užtikrinti didelę aplinkos drėgmę, todėl rekomenduojama vazoną uždengti skaidriu plastikiniu dangteliu ar maišeliu, kad būtų sukurtas šiltnamio efektas. Po kelių savaičių (dažniausiai 2-4) prie lapo pagrindo turėtų pradėti formuotis nauji ūgliai ir šaknys. Kai auginiai gerai įsišaknys, juos galima persodinti į atskirus vazonėlius arba tiesiai į dirvą, priklausomai nuo pageidaujamo auginimo būdo.
Ligos ir Kenkėjai
Atsižvelkite į pasirinktos begonijos rūšies poreikius ir tinkamai pasirinkite augimo vietą. Net ir kruopščiai prižiūrint, begonijos gali susidurti su įvairiais iššūkiais, kuriuos sukelia ligos ir kenkėjai.
- Miltligė: Ši dažna grybinė liga pasireiškia baltos spalvos apnašomis ant lapų. Miltligės plitimą skatina drėgmė ir prasta oro cirkuliacija. Prevencinės priemonės apima tinkamą augalų išdėstymą, užtikrinantį pakankamą oro pralaidumą tarp jų, bei laistymą tiesiai prie pagrindo, vengiant drėgmės kaupimosi ant lapų.
- Šaknų puvinys: Šią ligą sukelia patogeniniai grybai, vešiantys permirkusioje dirvoje. Begonijos yra ypač jautrios šaknų puviniui. Svarbiausia prevencijos priemonė - tinkamas laistymas, užtikrinant gerą dirvos drenažą ir vengiant per didelės drėgmės.
- Miltinės blakės: Šie čiulpiantieji kenkėjai dažnai aptinkami ant lapų ir stiebų. Jie gali būti įnešti su naujai įsigytais augalais. Todėl naujus augalus rekomenduojama laikyti izoliuotus bent tris mėnesius, kad būtų galima pastebėti galimus užkrėtimus. Aptikus miltines blakes, jas galima naikinti tepant 70% koncentracijos medicininiu spiritu arba naudojant biologinius kenkėjų kontrolės metodus, pvz., naudingus vabzdžius.
- Erkės: Šie smulkūs kenkėjai dažniausiai slepiasi ant lapų apatinės pusės. Reguliarus lapų tikrinimas padeda laiku aptikti užkrėtimą. Aptikus erkes, galima pabandyti nuplauti jas vandeniu, švelniai apipurškiant lapus, ypač apatinę pusę.
Visais atvejais svarbu stebėti savo begonijas, kad būtų galima laiku nustatyti problemas ir imtis reikiamų priemonių.
Krokai: Prieskonis ir Turtingumo Simbolis
Kroką pažįstame visi. Tačiau ar žinome, kad tai, ką vadiname šafranu, yra ne kas kita, kaip minėto augalo žiedų purkos. Tikrasis krokas priklauso vilkdalginių šeimai. Tai daugiametis svogūninis augalas. Aukštis - 10-30 cm. 1-5 violetiniai žiedai išmarginti tamsiomis violetinėmis gyslomis. Jų viduryje yra 3 raudonos su oranžiniu atspalviu purkos. Žydi rugsėjo - spalio mėn. Lapeliai siauri, tik kelių milimetrų pločio, ilgi. Tikrasis krokas mėgsta užuovėją, saulėtą vietą, lengvą, nepiktžolėtą dirvą. Dauginasi svogūnėliais. Šafranas - turtingumo simbolis. Šafranas yra prieskonis, augantis prie Viduržemio jūros. Kiekvienas jo žiedas turi tik 3 purkeles, taigi 25g šafrano išgauti reikia daugiau nei 4000 žiedų. Žiedai renkami rankomis, taigi nenuostabu, kad šafranas yra brangiausias prieskonis pasaulyje.
Šafrano Paruošimas
Norint išgauti aromatingą šafrano masę, reikia padėti keletą šafrano gijų ant šaukšto ir kaitinti juos ant ugnies. Gijas susmulkinti specialiame inde ir užpilti keletu šaukštų šilto vandens, pieno arba sriubos. Palikite tai pabūti 5 min.
Taip pat skaitykite: Kaip papuošti tortą gėlėmis?
Legendos ir Istorija
Anot vienos senovės graikų legendos, Krokas buvo nuostabus jaunuolis. Dievas Hermis, jį įsimylėjęs, per kvailą atsitiktinumą nužudė. Kita legenda byloja, jog jaunuolis, vardu Krokas, pamilo nimfą. Įsimylėjėliai niekuomet nesiskirdavo. Tačiau vieną dieną dievams pabodo žiūrėti į laiminguosius.
- Šafraną galima priskirti prie pačių seniausių prieskonių. Artimuosiuose Rytuose krokas žinomas ir naudojamas labai seniai. 1500 metais pr. m. e. jis paminėtas egiptiečių medicininiuose tekstuose.
- 260 metais pr. m. e. kinų medicinos knygose buvo rašoma, kad šafranas suteikia energijos, skatina žmogų atskleisti meilės gabumus.
- Romėnai šafranu gydė kataraktą. Turtingieji jo berdavo į vandenį, kad nuslopintų nemalonius kvapus. Vienas ekstravagantiškiausių Romos imperatorių maudydavosi ššia medžiaga aromatizuotoje vonioje. Net manyta, kad šafranas įveikia nuodus.
- Visur, kur kvepia pinigėliais, atsiranda avantiūristų, norinčių greitai ir lengvai pralobti. Taip nutiko ir šiuo atveju. Vietoje šafrano jie pardavinėjo kitas panašios spalvos ir svorio medžiagas. Vokietijoje apgavikai buvo deginami lauže arba uždaromi ligi gyvos galvos rūsyje.
Krokų Plantacijos
Ispanai - pirmieji europiečiai, tikrąjį kroką pradėję auginti plantacijose. Į Ispaniją jis pateko iš arabų kraštų. Spalio pabaiga. Šafrano rinkimas dar tik prasidėjo. 20 ilgų dienų nuo pat ankstyvo ryto darbininkai rinks violetinį derlių. Vėliau, pradėjus kruopščiai iš žiedų pešioti purkas, dirbančiųjų pirštų spalva iš tamsios violetinės pasikeis į ryškiai geltoną. Vakare purkos bus džiovinamos. Kitą dieną varginantis darbas prasidės iš naujo. Tačiau jis atliekamas tik kartą per metus. La Mancha žmonės mano, jog jiems apsimoka rinkti brangiausią pasaulyje prieskonį. Ši vietovė yra Ispanijos centre. Dėl aukščio, kuriame yra plynaukštė, klimatas gana ekstremalus: vasarą sušyla iki 40°C, o žiemą dažnai apsilanko šalnos. Krokams laukai ruošiami pavasarį. Kadangi derliaus nuėmimo periodas trumpas, o plantacijos - nedidelės, šafrano auginimas daugiausiai yra šeimos verslas. Paprastai prie stalo sėda ir iš žiedų vertingąsias purkas traukia moterys. Purkos metamos į baltas lėkštutes. Tušti žiedai išmetami. Vėliau purkos supilamos ant cedazo - apvalaus medinio rėčio. Šis dedamas ant medinių grotelių, esančių virš žarijų pilno kibiro. Kartais pamaišoma. Po pusvalandžio žaliava išverčiama į kitą rėtį (kad išdžiūtų kita pusė) ir “kepinama” dar 30 min.
Gydomosios Savybės
- Seniau manyta, kad šafranas tonizuoja, turi raminamųjų savybių. Juo gydytos ginekologinės ligos, hemorojus, stiprūs kosulio priepuoliai, slopinti spazmai.
- Labai didelės šafrano dozės gali sukelti persileidimą.
- Šio prieskonio kvapas stiprus, skonis - truputį kartokas, aštrokas.
- Tinka sriuboms, padažams, ryžių, vištienos, avienos patiekalams, žuviai, kepiniams, sūriui, sviestui paskaninti. Gerai dera su pomidorais ir šparagais.
Šafrano Pakaitalai
Indijoje vietoj šafrano dažnai naudojama ciberžolė. Pas mus auginami anksti pavasarį žydintis pavasarinis ir rudenį žydintis puošnusis krokas.
Gokul Arbata
Šafranas - pagrindinė šios arbatos sudedamoji dalis. Jos skonis yra pabrėžtinai aštrus, karstelėjęs arba saldžiai vėsinantis. Ši vaistažolė veikia visus organizmo audinius, o ypač kraują, kraujo apytaką, virškinimo sistemą, nervų sistemą. Tinka vartoti esant nereguliarioms ir skausmingoms mėnesinėms, per menopauzę, nuo impotencijos, nevaisingumo, isterijos, depresijos.
Dašiai: Prieskonis ir Vaistas
Net paprasčiausią bulvę žiupsnelis dašio lapelių pavers tikru skanumynu. Ne veltui senovės Romoje šis prieskoninis augalas su krapais, česnakais, petražolėmis ir kitais prieskoniais būdavo tiekiamas jau imperatorių stalui. Romėnai vartojo dašį taip, kaip mes dabar pipirus. Manoma, kad jie ir išplatino šį augalą Europoje. Viduramžių soduose dašis taip pat buvo auginamas kartu su juozažole, petražole, porais ir česnakais. Per daugybę metų prieskoniniai augalai buvo derinami taip, kad papildytų krakmolingą neturtingų žmonių maistą ir paįvairintų turtingųjų stalą. 16-17 šimtmetyje šis augalas augintas “kvapniuosiuose soduose”.
Dašių Rūšys
Lietuvoje auginamos dvi dašio rūšys: darželinis ir kalninis (daugiametis).
- Darželinis dašis: Kilęs iš pietų Europos; auga Kryme, Kaukaze, Juodosios ir Viduramžių jūros pakrantėse. Šis augalas - 20-45 cm aukščio, nuo pat pagrindo šakotas. Lapai siauri, 1,5-2,5 cm ilgio, minkšti. Žydi nuo liepos pradžios iki rugsėjo, sėklos subręsta rusėjo pabaigoje. Violetiškai balkšvais arba rausvais žiedais. Būna aukštaūgiai ir žemaūgiai. Darželinis dašis gerai auga saulėtoje vietoje ir derlingoje žemėje.
- Kalninis dašis: Savaime auga Pietų Europoje, Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Azijoje. Jo stiebas šakotas, sumedėjęs, gausiai lapuotas. Lapeliai iki 3 cm ilgio. Žiedeliai susitelkę lapų pažastyse, balkšvi arba rausvi. Žydi nuo liepos pradžios iki rugpjūčio vidurio.
Naudojimas
Ir darželinis, ir kalninis dašiai tinka džiovinimui. Geriausias būdas pajusti egzotišką Viduržemio jūros skonį - pateikti šparagines pupeles, užpiltas sviestu, prieskoniais, druska, pipirais, citrinos sultimis ir užbarstytas dašio lapeliais. Jei norite suintensyvinti skonį, įmeskite žiupsnelį dašio lapelių į vandenį, kuriame virsite pupeles. Dašis tinka prie visų ankštinių augalų, netgi lęšių. Juo paskaninamos bulvės, pomidorai, paukštiena, triušiena, veršiena ir žuvis. Sukapoto dašio kartu su mairūnu ir petražolėmis galite dėti į omletą. Apetitą sužadins ir lietuviško sūrio riekelės, apibertos dašiu ir patiektos prie vyno. Dašiu galima paskaninti aliejų: dašio šakeles, padėję ant lentelės, pamaigykite mediniu šaukštu. Po to sudėkite į švarų butelį ar stiklainį, užpilkite alyvuogių aliejumi, sandariai uždarykite ir pastatykite į vėsią vietą.
Gydomosios Savybės
Nuo seno dašis naudojamas apetitui žadinti. Augalo antpilas geriamas sergant ūmiais skrandžio ir žarnyno uždegimais, juo gydomos inkstų, kepenų ir tulžies pūslės ligos. Kaukaze iki žydėjimo surinkti lapai vartojami prakaitavimui skatinti ir kirmėlėms varyti. Lapų nuovirai ir degtinės antpilai vartojami burnos ertmei skalauti nuo gleivinės uždegimų. Vidurinėje Azijoje sėklos vartojamos reumatui gydyti, ruošiami karšti lapų kompresai.
Bazilikai: Prieskonių Karalius
Šis vienmetis notrelinių šeimos augalas kilęs iš Pietų Azijos. Pas mus atkeliavo iš Indijos. Ten jis buvo šventas augalas, kuris nebuvo valgomas. Aleksandras didysis šį prieskonį atvežė į Artimuosius Rytus ir Graikiją. Šioje šalyje, kaip manoma, jam ir buvo suteiktas toks pavadinimas, kilęs nuo graikiško žodžio “bazilikos” - “karalius”. Graikijoje jis taip pat nevalgomas, nes ten jis reiškia laimę ir dažnai sodinamas darželiuose prie namų. Vėliau baziliką imta auginti ir Viduržemio jūros baseino šalyse bei Europoje. Ovalios formos ir sodriai žalios spalvos baziliko lapai net antikos laikais buvo žinomi kaip virškinimo veiklą gerinanti priemonė. Viduramžiais dovanota baziliko puokštelė reiškė kvietimą žaisti meilės žaidimus ar bent jau koketuoti. Bazilikas raminamai veikia nervų sistemą, skatina apetitą ir padeda gydyti skrandžio negalavimus. Šiais laikais bazilikas - vienas populiariausių universalių prieskonių, tinkančių gardinti įvairiausius patiekalus. Norint, kad patiekale išliktų baziliko aromatas, juo gardinti maistą reikia pačioje patiekalo gaminimo pabaigoje. Tačiau bazilikas, skirtingai nei kardamonas, neužgožia kitų prieskonių aromato ir skonio. Ypač puikų skonį bazilikas suteikia itališkiems patiekalams: picoms, makaronams, sriuboms, karštiems sumuštiniams, padažams, kiaušinių ir sūrio, grybų bei saldiesiems obuolių patiekalams.
Bazilikų Rūšys
Bazilikas yra viena populiariausių prieskoninių žolių. Lietuvoje parduodamas “Santa Maria” bazilikas vežamas iš Egipto. Mūsų šalyje bazilikas auginamas ir daržuose. Lietuvoje dažniausiai auginamas kvapusis bazilikas. Jis užauga iki 30-50 cm aukščio. Stiebeliai trapūs, pusiau sumedėję, lapai šviesiai žali, garbanoti, pailgi, kiaušiniški. Žydi smulkiais baltais žiedeliais, susitelkusiais stiebų viršūnėlėse į varpos formos žiedynėlius. Žaliasis bazilikas yra pats aromatingiausias. Raudonasis turi kiek silpnesnį skonį. Šildant šviežią baziliką, jis netenka skonio, todėl jis užbarstomas ant patiekalo prieš pat jį patiekiant. Baziliką galima barstyti ant makaronų, žuvies, vištienos, keptos mėsos, net ant pomidorų salotų. Žydrasis bazilikas - vienmetis augalas, lygiais, širdeles primenančiais lapeliais. Kvepia salsvai, tačiau aštrokai, šiek tiek primena prieskoninius gvazdikėlius. Patiekalams gardinti labiausiai tinka švieži žydrojo baziliko lapeliai, sutrinti rankomis.
Auginimas
Baziliką galima auginti ne tik darže, bet ir vazonėliuose (ištisus metus), o vasarą - balkonų loveliuose (pavieniui arba tarp kitų gėlių). Šis augalas mėgsta derlingą, puveningą lengvo molio ar priesmėlio dirvą, šiltą ir saulėtą vietą. Baziliko sėklos kovo mėnesį sėjamos į šiltoje ir drėgnoje vietoje laikomas dėžutes. Užaugę iki 8-10 cm aukščio sėjinukai sodinami į vazonėlius (po du) arba lovelius. Kaip prieskonis vartojama šviežia ir džiovinta baziliko žolė. Aromatingiausia būna augalui tik pražydus, todėl tuo metu ir skinama. Džiovinama gerai vėdinamoje, bet ne saulėtoje patalpoje. Išdžiovinta laikoma sandariai uždarytuose stiklainiuose arba dėžutėse. Šviežiu baziliku paskaninamos salotos, pomidorai, agurkai, majonezas, grybai ir padažai, džiovintu - mėsa, žuvis, padažai, sriubos, troškintos daržovės, actas, aliejus, pupelių bei žirnelių patiekalai. Nuplautus ir nusausintus baziliko lapus galima sušaldyti žiemai. Bazilikais skaninami namuose gaminami pomidorų padažai. Šios prieskoninės žolės dedama į sūdomus patisonus, agurkus, baravykus, kopūstus ir baklažanus. Kai kas baziliku skanina ir arbatą.
Gydomosios Savybės
Bazilikas turi ir gydomųjų savybių. Literatūroje nurodoma, kad jo arbata veikia tonizuojamai, žadina apetitą, gerina virškinimą. Šis prieskonių karalius turi daugybę eterinių aliejų, kurie ir sudaro tą fantastišką skonį ir kvapą. Bazilikas palengvina riebalų virškinimą, stiprina kraujagysles bei išvalo organizmą nuo šlakų. Baziliko arbata padeda nuo pilvo skausmų, nemigos bei nervingumo. Baziliką tina vartoti kartu su rozmarinu, čiobreliais. Jis teigiamai veikia kaulų čiulpus, kraują, plazmą, nervų audinius, kvėpavimo bei virškinimo sistemas. Be to, mažina temperatūrą, skatina prakaito išsiskyrimą sergant peršalimo ligomis, ypač bronchitais, gydo plaučius sergant bet kuriomis su jais susijusiomis ligomis, šalina gleives iš plaučių, nosies, veido ertmių, aštrina jutiminį pasaulio suvokimą, stiprina nervų audinį bei gerina atmintį. Be to, valo orą, gerina kambario energetiką.
Gelsvės: Prieskonis prie Viduržemio Jūros
Tai prieskoninis augalas, augantis prie Viduržemio jūros, o šiaurinėje Europos dalyje jis gali augti ir jūroje ir užaugti iki 2 m aukščio. Dažniausiai naudojami gelsvės lapai, kurių skonis primena salierus. Jie gali būti dedami į sriubą kartu su kitais prieskoniais, galima šiek tiek įberti į vandenį, kuriame verda bulvės, morkos arba pupos. Gelsvės lapai suteikia patiekalams ypatingai gerą skonį.
Vaistinė Gelsvė
Salierinių šeimos daugiametis žolinis augalas, kilęs iš Azijos. Dabar paplitęs visoje Europoje. Stiebas stačias, apvalus, dryžuotas, tuščiaviduris, šakota viršūne, 125 - 200 cm. Aukščio. Lapai blizgantys, pliki, apatiniai dukart, o viršutiniai vienąkart plunksniški. Žiedynai - apie 12 cm skersmens skėčiai iš 12 - 20 spindulių. Žiedeliai balkšvai ar žalsvai gelsvi. Vaisiai plokšti, gelsvai rudi. 1000 vaisių sveria apie 3,6 g. Vienoje vietoje gali augti 6 ir daugiau metų, todėl vaistinei gelsvei parenkama giliai įdirbta bei patręšta ir nepiktžolėta dirva.
Dauginimas ir Priežiūra
Dauginama sėklomis ir vegetatyviškai: dalijant kerą ir šaknų auginiais. Vaistinės gelsvės augimas, derlius ir eterinio aliejaus kiekis priklauso nuo azoto kiekio (kuo gausiau patręšta, tuo derlius didesnis). Be to, norint gauti didesnį šaknų derlių, rekomenduojama pašalinti žiedstiebius. Kaip prieskonis vartojami lapai, šaknys ir sėklos. Lapuose esti 0,5 - 1,1, šaknyse - 0,6 - 1,0 ir sėklose - 1,1 % eterinio aliejaus, kuris yra stipraus, salierus primenančio kvapo. Šviežia ir džiovinta žolė bei šaknys labai tinka mėsiškoms sriuboms, mėsos, žuvies, daržovių patiekalams, padažams, įvairioms salotoms paskaninti.
Kadagys: Prieskonis ir Vaistas
Kiparisinių šeimos daugiametis, visžalis krūmas arba medis, dažnai vadinamas ėgliu. Stiebas stačias, su pilkai ruda žieve, besilupančia išilginėmis juostelėmis. Išauga iki 3 - 4 m aukščio krūmas, kartais iki 15 m medis. Augalas dvinamis. Laja daugiausia kūgiška: vyriškų augalų siauresnė, moteriškų - skėstašakė. Lapai spygliški, 10-15 mm ilgio, labai dygūs. Vyriški žiedai kankorėžiuose; jie beveik be žiedkočių, geltoni. Moteriški kankorėžiai pailgai kiaušiniški, iki 2 mm ilgio, su mėsingais žaliais žvyneliais, pavieniui lapų pažastyse. Po apsivaisinimo žiedažvyniai išauga ir sudaro mėsingą kankorėžį - uogą. Pirmaisiais metais kankorėžiai žali, antraisiais - mėlynai juodi, blizgantys, su melsva vaško apnaša, apvalūs, 7 - 9 mm skersmens. Sėklos pailgos, tribriaunės. 1000 sėklų sveria 10 - 15 g.
Naudojimas
Paprastojo kadagio uogos renkamos rudenį, kai visiškai prinoksta ir papurčius krūmą byra. Kadagio uogos vartojamos kaip prieskonis rauginamiems agurkams, kopūstams ir burokėliams. Labai gerą prieskonį jos suteikia ankštinių daržovių patiekalams ir žvėrienos bei avienos kepsniams.
Citrinžolė: Aromatas iš Tropikų
Citrinžolė priklauso miglinių, arba varpinių šeimai. Gentyje yra 56 rūšys. Tai tvirtos visžalės daugiametės žolės, augančios kupstais. Aptinkamos Afrikos, Azijos, Amerikos subtropikuose ir atogrąžose, dažniausiai savanų pievose. Lapai gražūs, nuo tiesių, linijiškų, iki lancetiškų, nuo vidutiniškai žalių, iki melsvai žalių. Žiedynai šluoteliniai. Tikroji citrinžolė - viena populiariausių rūšių. Angliškai vadinama lemon grass, vokiškai Zitronengras, estiškai harilik sidr…
Saulėgrąžos: Saulės Simbolis
Saulėgrąžų ryškiai geltoni žiedlapiai primena saulę, simbolizuoja laimę ir optimizmą. Babtiškiai (Kauno r.) gėlininkai, kolekcininkai Lionė ir Paulius Ciplijauskai šių gėlių dovanojamu spindesiu ir gera nuotaika mėgaujasi iki pat šalnų. Išties saulėgrąžų esti ne vien geltonais žiedynais. Augintojai siūlo gėrėtis skintais žiedynais vazoje ar pavasarį saulėgrąžų pasisodinti gėlynuose.
#
tags: #daugiamete #gele #makaronai #auginimas