Užgavėnės: tradicijos, papročiai ir dainos
Užgavėnės - žiemos šventė, turinti gilias tradicijas Lietuvoje. Šios šventės paskirtis - išvyti žiemą ir prisišaukti pavasarį. Nors šventės ištakos siekia pagoniškus laikus, šiandien ji glaudžiai susijusi su krikščionybe. Užgavėnės - tai metas, kai leidžiama paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti prieš prasidedantį pasninko laikotarpį, kai skatinama nevalgyti mėsos. Šventė švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų - nuo vasario 5 iki kovo 6 dienos. Lietuvoje Užgavėnės dažniausiai švenčiamos centrinėse miestų aikštėse. Pagrindiniai šventės elementai - Lašininio ir Kanapinio kova bei Morės deginimas, o svarbus atributas - blynai. Pavadinimas „Užgavėnės“ kilęs nuo žodžio „gavėnia“, kuris savo ruožtu siejamas su žodžiais „gavėti“ (silpti) bei „gautis“ (žemė gaunasi iš po žiemos miego).
Užgavėnių kaukės ir persirengėliai
Lietuviai senovėje Užgavėnių karnavalui kaukes gamindavo patys. Jose atsiskleisdavo žmonių darbštumas ir išradingumas, nors kaukės būdavo gaminamos iš paprastų, tuomet kasdien buityje naudojamų medžiagų: medžio tošies, ratlankių, lentelių, kailio, lino pluošto. Kaukės, skirtos veidui, dažniausiai būdavo gaminamos iš medžio žievės. Žmonės atlupdavo žievės gabalą, išpjaudavo skyles akims, burnai ir nosiai, kaukę gerai išdžiovindavo, priklijuodavo storus antakius, barzdas bei plaukus, pagamintus iš lino ar kailio.
Kai kuriuose kraštuose buvo populiariau ne gaminti kaukes, o veidą nusibaltinti miltais ar nujuodinti anglimi. Kartais kaukės būdavo drožiamos iš medžio arba iškerpamos iš senų kailinių. Bet kuriuo atveju, buvo stengiamasi, kad persirengėlis turėtų seno, negražaus žmogaus bruožų - kreivą nosį, nesimetriškas akis ar stipriai raukšlėtą veidą. Kiti persirengėlio bruožai priklausydavo nuo pasirinkto personažo.
Ne tik kaukės, bet ir persirengėlių apranga būdavo ypatinga. Buvo persirengiama dideliais, suplyšusiais rūbais, išvirkščiais kailiniais, susijuosiama juostomis, ant galvos užsimaukšlinama sena kepurė, užsidedama kaukė, atspindinti pasirinktą personažą.
Populiariausi personažai
Žydai (pirkliai): važinėdami po miestą supirkinėja iš žmonių nereikalingus daiktus: arklių uodegas, karčius, kiaulių šerius, senus skudurus ir panašiai. Jie taip pat pardavinėja įvairias smulkmenas, reikalingas kasdieniniame gyvenime. Užgavėnių žydai prie juosmens prisikabina medžiaginius maišelius, pridėtus molinių puodų šukių ir jais barškina ieškodami pirkti senmergių (jomis buvo laikomos iki 20 metų neištekėjusios merginos). Žydo kaukė būna išskobta iš medžio, barzda ir ūsai - kailio arba lino, išryškinti dantys, lūpos ir skruostai padažyti raudonai, antakiai juodi arba geltoni, tos pačios spalvos ir plaukai, ūsai ir barzda. Jis vilki sudriskusius drabužius, išvirkščius kailinius, iš šiaudų ar skarmalų pasidaro kuprą, susijuosia virvėmis arba šiaudų ryšiais, susegtais metriniais pagaliais. Rankoje ,,žydas” laiko iš šiaudų nupintą bizūną arba botagą- grėbliakotį su pririštu virvagaliu. Kiti prie diržo dar ir prekes susikabinę: žvėrių kailių, negyvų paukščių, dėžučių. Greta ir piniginė kadaruoja- kojinė su puodų šukėmis, dažnai apibertomis pelenais.
Taip pat skaitykite: Emocijos ir patirtys makaronų sriubos dainose
Ožys: griaučiai (rėmas) sudedami iš dviejų lanksčių pusiau sulenktų lazdelių, galva drožiama iš kelmo ar medžio gabalo. Aprišta skudurais galva dar išdervuojama, kad niekas ,,ožio” netampytų už ragų. Rėmas apdengiamas balta drobule, uodegos vietoje rišamas pantis. Ožys apvelkamas išverstais kailiniais, o uodega pritaisyta taip, kad visi galėtų ją tampyti, judinti. Ožys po pilvu turi maišelį su pelenais, kurie barstosi jam šokinėjant. Kartais atsiranda moterų mėginančių pamelžti ožį, bet šis niekada nesileidžia, spardosi, ima bliauti.
Gervė: jos kostiumas taip pat daromas iš išvirkščių kailinių. Viena rankovė ištraukiama per kitą ir paslepiama. Kailiniai užsagstomi virš galvos, per likusią rankovę iškišamos dvi kartelės, ant kurių pritaisoma gervės galva su snapu. Snapas ilgas, judantis, kad galėtų įžnybti. Gervė šoka, kinksi, gnaibosi visiems savo snapu.
Giltinė: apsivelka baltais, ilgais marškiniais, veidą nusitepa baltai, o aplink akis pasidaro juodus ratilus.
Lašininio ir Kanapinio kova
Tarp Užgavėnių persirengėlių nuolat slankioja Lašininis ir Kanapinis, kartais įsimaišydami į kitų persirengėlių būrelius. Lašininis dar būdavo vadinamas Lašinius, Lašinskas, Kumpickas ar Mėsinas, o Kanapinis - Kanapius, Kanapinskas, Kanapickas.
Lašininis vaizduoja mėsiedą, sotumą, persivalgymą. Tokia ir jo išvaizda: jis būdavo storas, su lašinių gabalu burnoje, kartais su kiaulės galvos kauke. Kanapinis - liesas, apdriskęs, skrybėlę susijuosęs kanapių pluoštu, su kanapine virve rankoje arba ant galvos užsidėjęs kanapių pėdą ar vainiką, su kanapiniu botagu besukantis apie galvą, nuspurusiais ūsais, o rankose turėjo ilgą lazdą Lašininiui iš kaimo vyti.
Taip pat skaitykite: Tradiciniai bulviniai blynai
Kanapinis su Lašininiu paprastai stumdosi, grūmoja vienas kitam, kol galiausiai Kanapinis nugali. Jų grumtynės vykdavo įvairiausiose vietose - kaimo gatvėse, kiemuose, patalpose - kad tik žmonės matytų. Kantaučių apylinkėse Lašininio ir Kanapinio dvikova vykdavo lauke. Susikaudavo du būriai: vieni lydi Lašininį, kiti padeda Kanapiniui. Kovotojai - įvairūs „gyvuliai“, „žvėrys“, „paukščiai“, keisti raiteliai: „lašininskiečiai“ - stori, riebūs, o „kanapinskiečiai“ - išdžiūvę, liesi, vieni kaulai. Kovotojai būna labai sumanūs - juokingi žodžiai, lakios dainos, keisti ginklai, kad žiūrovams tenka juoktis pilvus susiėmus. Kovos pabaigoje, paprastai nelauktai, pasirodo Morė. Ji stebi kovos eigą, vis sukiodamasi aplinkui, kol persimetusi prie „kanapinskiškių“ nulemia liesųjų pergalę. Lašininis po kautynių paprastai pabėga. Josvainių apylinkėse sakydavo, kad „nubėgo pas Aprilį, ketindamas su Apriliumi sugrįžti“. Puvočių žmonės aiškino, kad kovą Lašininis atidėjo iki Velykų, pailsės ir nugalės Kanapinį, kad Velykų šeštadienį jiedu vėl mušis ir Lašininis nugalės Kanapinį. Nugalėtojas Kanapinis džiaugdavosi, kad gavėnia atėjo, kad dabar žmonės nuolat jį prisimins ir mylės, nes sausą maistą teks gardinti kanapių pienu. Išsitraukęs iš kišenės buteliuką kartaus ir sūraus gėrimo, imdavo visus vaišinti, o išvažiuodamas palikdavo, kad visai gavėniai užtektų. Pasvalio apylinkėse per Užgavėnes kamaroje nuo karčių nukabindavo lašinius, atnešdavo šiaudų kūlį, aptaisydavo drabužiais, uždėdavo kepurę ir pakabindavo lašinių vietoje, kad per gavėnią kamaroje kabos ne lašiniai, o Lašininis. Arba aptaisytą kūlį aprišdavo virve ir vilkdavo per slenkstį į kamarą, mušdami rykštėmis ir sakydami: „Išeik, Lašinini, mums nereik, išeik, Lašinini! Pakarkim Lašininį!“ Kamaroje per kartelę, ant kurios kabojo lašiniai, permesdavo virvę, pakabindavo kūlį ir pririšdavo. Pakorus Lašininį, prasidėdavo pasninko laikas.
Užgavėnių dainos ir šokiai
Užgavėnės neatsiejamos nuo dainų ir šokių, kurie lydi persirengėlius ir kuria šventinę nuotaiką. Štai keletas Užgavėnių dainų pavyzdžių:
- Žiema, žiema, bėk iš kiemo!Su botagais išbaidysim!Šalta žiema šalin aina, 2 k.Pavasaralis ataina. 2 k.Šėmi jauteliai bauboja, 2 k.Avinėliai arcavoja. 2 k.Pasijungsiu šėmus jaučius, 2 k.Aisiu artų malynėlia. 2 k.Sėsiu kviečius ir rugelius, 2 k.A pasėjis - apakėsiu. 2 k.
- O tai arklys 2k.O tai geras yra arklys 2k.Kanopėlėm 2k.Visų kelių dai razmušė 2k.Uodegeli 2k.Visų kelių dai nušlavė 2k.Ė auselėm 2k.Visas paukštes jau suklausė 2k.Ė akelėm 2k.Danguj žvaigždes jau suskaitė 2k.
Užgavėnių burtai ir spėjimai
Užgavėnių dieną, siekiant sužinoti ateitį, buvo atliekami įvairūs burtai ir spėjimai. Pavyzdžiui, mergaitės susirinkdavo, paimdavo tris lėkštes. Į vieną lėkštę įpildavo žemių, į kitą įdėdavo rūtų vainiką, o į trečią - žiedą. Po to paeiliui mergaitėms užrišdavo akis, pavedėdavo jas toliau nuo lėkščių, apsukdavo ir parodydavo, į kurią pusę eiti link lėkščių. Jei mergaitė pirmiausiai paliesdavo lėkštę su žiedu - po Velykų ji greitai ištekės, jei lėkštę su rūtų vainiku - liks jauna merga, jei prisilies prie lėkštės su žemėmis - gali tikėtis mirties.
Per Užgavėnes suskinamos vyšnių šakelės, jos atitinkamai pažymimos ir pamerkiamos į vandenį. Tas, kurio suskintos šakelės iki Velykų pražįsta, greitai ištekės arba ves. To, kurio tik lapeliai išsiskleis, tais metais sau poros dar neras. Liūdniausia bus tam, kurio šakelės, sukrovusios žiedus, Velykų rytą juos numes. Šilalės rajono Kiaukų kaime Užgavėnių vakare kambaryje į eilę sudedamos įvairių žmonių klumpės. Po to paskutinė klumpė keliama į priekį tol, kol viena klumpė išeina pro duris. Sakoma: tas, kieno klumpė „išėjo pro duris“, Velykų nebesulauks.
Užgavėnių dieną reikia važinėtis, jei tik įmanoma, rogėmis. Užgavėnių dieną pravartu ir į svečius eiti - kuo toliau nueisi, tuo linai geresni, aukštesni bus, turės geresnį pluoštą. Supimasis - tradicinis Užgavėnių užsiėmimas. Tikima, kad supimasis per Užgavėnes taip pat lemia javų derlingumą. Supynes anksčiau įtaisydavo tiek daržinėje, tiek ir kieme. Sakydavo, kad kuo aukščiau įsisupsi, tuo ilgesnis bus linų pluoštas. Dūnininkų krašte buvo tikima, kad kuo balčiau Užgavėnių dieną baltinius išvelėsi, tuo bus tais metais geresni linai, karvės duos daugiau pieno. Sei Užgavėnių dieną vysi pančius, arkliai bus riebesni. Per Užgavėnes reikia mesti audeklus - geriau derės linai. Anot Varnių gyventojų, jei nori, kad geriau javai augtų, Užgavėnių dieną į laukus išvežk bent vieną vežimą mėšlo. Jei nori, kad linai nebūtų žolėti, per Užgavėnes neužmiršk žlugto išsiskalbti. Kad bitės daug medaus prineštų, gerai spiestų, per Užgavėnes reikia susodinti į kubilą keletą vaikų, uždengti juos paklode, vežioti juos kaip bites zyziančius ir vandens prašančius po sodybas. Vaikai zyzia, šaukia „Vandens! Vandens!“, o sutiktieji juos vandeniu laisto. Laukuvoje nuo seno buvo paprotys Užgavėnių dieną ten, kur yra jaunimo, daržinėse prie balkio pririšti supynes (už visų kampų karklubą, duplikes). Po to visi jauni susėda per dumplikės vidurį, kiti galuose atsistoję spiria, siūbuoja. Pasakojama, kad anksčiau Užgavėnių dieną taip suptis eidavo ir seneliai. Dažnai supynės kaime taisydavo vienas ar du ūkininkai - vienas vienais metais, kitas - kitais. Paskutiniais metais tokios tradicijos, kad per Užgavėnes eitų suptis ir seni, jau nėra.
Taip pat skaitykite: Kaip kepti bulves skaniai?
Per Užgavėnes reikia nuo kalniuko važinėtis. Tikima, kad tas, kuris per Užgavėnes iškrenta iš rogių, sniege išsivolioja, žemei padeda iš pašalo išsivaduoti. Per Užgavėnes įprasta laistytis vandeniu - nuo seno manyta, kad taip galima pagreitinti pavasarį ir žemės atgimimą.
Tradiciniai Užgavėnių valgiai
Sakoma, kad jei per Užgavėnes gerai pavalgysi, per visus metus būsi sotus, riebus ir stiprus. Užgavėnių dieną valgoma daug kartų - nuo 7-9 iki 12. Tradiciniai valgiai: šiupinys, kopūstai, vėdarai, blynai (miltiniai ir bulviniai), dešros, pyragaičiai, kunkis. Mėsos pasiruošiama daug, bet tiek, kad visa ji Užgavėnių dieną (kol sumigs visi Užgavėnių kaukininkai) būtų suvalgyta, nes jei liks, suges - po Užgavėnių prasideda Pelenų diena (Pelenija), o su ja ir gavėnia, kai mėsos jokiu būdu valgyti negalima.
Štai keletas tradicinių Užgavėnių valgių:
Šiupinys: senovėje per Užgavėnes labiausiai buvęs paplitęs patiekalas Žemaitijoje. Dabar jį daug kur jau yra pakeitę blynai. Šiupinys verdamas iš kruopų, žirnių, miltų, pupelių, lašinių, į jį pridedama įvairių prieskonių. Svarbiausias šiupinio akcentas - kiaulės uodega. Sakoma, kad tas, kas ją šiupinyje pirmasis suras, pirmas ir žmoną ves. Suradęs uodegą, jaunikaitis ją perduoda piemeniui, kad tas geriau bandą ganytų. Kai kuriose Žemaitijos vietose prie šiupinio išvirdavo ne kiaulės uodegą, o kiaulės galvą. 1937 m. užrašė A. Laukuvos apylinkėse, šiupiniu vadindavo kruopų košę su gaidžio mėsa (pasturgaliu). Užgavėnių vaišės užsitęsdavo ilgai, iki pat paryčių ir visą tą laiką būdavo sočiai ir mėsiškai valgoma - sakoma, kad per Užgavėnes mėsą gali valgyti iki to laiko, kol atsiguli. Šiaip jau užgavėjimo laikas - pusiaunaktis. Jam atėjus, pvz., Tauragėje giedodavo giesmę „Kurs kentėjai“.
Kunkis (sutinė, šutynė): šutintos bulvės su mėsa. Bulvės nuskutamos ir kartu su mėsa sudedamos į vandenį, kurio užpilama mažiau negu verdant sriubą, bet daugiau negu paprastas bulves. Viskas šutinama, kol bulvės gerai išverda. Po to sudedami prieskoniai ir patiekalas jau paruoštas. Tuo atveju, kai mėsa iš anksto jau gerai išvirusi, ji kartu su sultiniu sudedama ant išvirusių bulvių ir dar kiek pašutinama.
Blynai: tradiciniai - mieliniai. Žemaitijoje tešlą Užgavėnių blynams kai kur visą parą raugindavo. Iš tokios tešlos iškeptus blynus „pampučkomis“ vadindavo.
Alus: be alaus Užgavėnės - ne Užgavėnės. Žemaitijoje seniau alų Užgavėnėms užraugdavo dar po Kalėdų.
tags: #daina #užgavėnių #blynai #žodžiai