Jurgio Savickio novelės "Pietūs" analizė
Jurgis Savickis (1890-1952) - lietuvių prozos novatorius, ekspresionistinės poetikos novelių autorius, įvedęs į lietuvių literatūros tradiciją miesto problematiką, žaidybišką „rimtų“ temų traktavimą, ironišką žvilgsnį į savo personažus ir grakštaus stiliaus eleganciją kaip esminius modernizmo elementus. Savickio novatoriškumą lėmė gyvenimas įvairiuose pasaulio miestuose, kelių kalbų mokėjimas, darbas diplomatinėje tarnyboje.
Jurgio Savickio gyvenimo ir kūrybos bruožai
Savickis gimė ir augo aplinkoje, kuri skatino jo kūrybinį augimą. Gimnaziją jis baigė Maskvoje, 1911-1912 m. mokėsi Sankt Peterburge, 1913 m. įstojo į Krokuvos dailės gimnaziją. Prasidėjus karui, vėl atsidūrė Rusijoje, 1915 m. išvyko į Kopenhagą, ten rūpinosi karo belaisviais ir pabėgėliais lietuviais. Išmoko danų kalbą, nuolat rašė apie Lietuvą, 1919 m. danų kalba išleido dvi knygas - lietuvių ir danų prozos rinkinį Priešaušris ir savo apybraižų knygą Kelionė per Lietuvą, kuriai įvadą parašė Europoje žymus danų kritikas Georgas Brandesas. 1919 m. Nepriklausomos Lietuvos Vyriausybė paskyrė Savickį valstybės atstovu Danijoje. 1921-1923 m. jis reprezentavo Lietuvą Švedijoje, Norvegijoje, Olandijoje, o nuo 1924 m. - Suomijoje. 1927-1930 m. dirbo Lietuvoje, Užsienio reikalų ministerijoje, 1928-1930 m. vadovavo Valstybės teatrui. 1930-1937 m. paskirtas nepaprastuoju pasiuntiniu Švedijoje. Entuziastingai populiarino lietuvių kultūrą, organizavo lietuvių parodas, menininkų gastroles, švedų (1931 m.) ir prancūzų (1934 m.) kalbomis išleido solidų albumą Lietuvos menas, parengė ir švedų kalba 1940 m. išleido antologiją Lietuvių novelė. Nuo 1938 m. Lietuvos atstovas Latvijoje, 1939-1940 m. nuolatinis delegatas prie Tautų Sąjungos Ženevoje. Prasidėjus karui ir sovietų okupacijai pasiliko Prancūzijoje, 1936 m. įsigytame sklype ir pasistatytoje viloje „Ariogala“ vertėsi žemdirbyste. Negaudamas pensijos už diplomatinę tarnybą, vertėsi sunkiai. Nors Savickis buvo tris kartus vedęs (žydę, danę, olandę), paskutinius metus nugyveno vienas, kovodamas su negalia ir kęsdamas finansinį nepriteklių. Iki gyvenimo pabaigos liko Lietuvos pilietis, domėjosi lietuvių pabėgėlių likimu Vakaruose, krimtosi dėl tautiečių politinių rietenų, susirašinėjo su Romoje gyvenančiu Stasiu Lozoraičiu ir išeiviais Amerikoje.
Savickis svajojo tapti dailininku. Nors likimas susiklostė kitaip, jis visą gyvenimą domėjosi daile, ypač modernistine, diplomatinio darbo laikotarpiu aktyviai propagavo lietuvių tapytojus ir tautodailę užsienyje. Mėgo teatrą, operetę, kiną. Beletristo plunksną išbandė anksti - 1910 m. debiutavo apsakymais Lietuvos žiniose. Yra išleidęs tris novelių rinkinius - Šventadienio sonetai (1922), Ties aukštu sostu (1928), Raudoni batukai (1951) ir romaną Šventoji Lietuva (1952).
Savickio kūrybos bruožai
Savickio prozos novatoriškumas, kurį dabar įžvelgti yra sunkiau, savojo meto literatūros fone buvo akivaizdus keletu aspektų. Atrodė keista, kad rašytojas neketina savo kūryba siekti kokio nors „kilnaus“ tikslo: kelti patriotinius jausmus, kovoti už kultūrą, socialinę lygybę, krikščionišką dorovę, lavinti skonį ir pan. Modernistinė Savickio kūryba atvirai demonstruoja sąlygiškumą, teatrališkumą, iškelia estetinę funkciją, žaidybinį pradą ir pasiūlo taisykles, kurių neperpratęs, žaidime negalėsi dalyvauti. Savickis atsisakė realistinio vaizdavimo, pažeidė nusistovėjusias konvencijas, norint skaityti jo tekstus būtinos intelektinės pastangos. Autorius pasiūlė ligtolinei lietuvių literatūrai neįprastai atokią, nuo veiksmo atsitraukusio, abejingo ir atsainaus ne tiek pasakotojo, kiek stebėtojo poziciją. Įvykiai kūrinyje matomi iš saugios distancijos („iš aukšto sosto“), veikėjų mintys ir jausmai naratoriaus nejaudina, veikėjai - lyg operetės personažai, jų pastangos atrodo komiškos, beprasmės, išgyvenimai, jausmai, aistros tarytum netikri, juokingi, egzistencija tuščia. Nebūdingos ir veiksmo vietos: įvairūs Europos miestai, viešbučiai, kurortai, turtuolių vilos, didmiesčių kabaretai, tarptautinio traukinio kupė. Gamtos peizažas dažnai pateikiamas lyg butaforinė operetės dekoracija ar inscenizacija.
Naujam estetiniam įspūdžiui sukurti Savickis reformuoja įprastą sintaksę ir leksiką. Sakinys suskaldomas į mažas atkarpas, naudojamos elipsės, staigūs peršokimai, lietuvių kalba sąmoningai „užteršiama“ tarptautiniais terminais, naujadarais, neišverčiamu žargonu, laikraštinėmis frazėmis, naikinama literatūrinė ir kuriama šnekamoji kalba. Kinematografišku vaizdų montažu siekiama dinamikos efekto. Pasiūloma daug neįprastų palyginimų, intertekstinių nuorodų, kultūrinių asociacijų - netikėtumo efektas sukuria stiliaus įtampą, intriguoja, atšviežina skaitymą: „Jos kūnas jaunas, skaistus kaip tolimos muzikos aidas“.
Taip pat skaitykite: Tradicijos ir kaimo nykimas Granausko kūrinyje
Svarbiausias Savickio meniniame pasaulyje, žinoma, yra žmogus. Jo veikėjai - neįprasti arba neįprastai traktuojami. Daugiausia tai įvairių socialinių sluoksnių miestelėnai: ponija, menininkų bohema, kalėjimo viršininkas, banko direktorius, kino aktorius, prostitutė, balerina, studentas, karininkas, nuotykių ieškotojas ir pan. Savickio kaimiečiai - vangūs, primityvūs, godūs, nesąžiningi. Visų jų galvose daug vietos užima erotiškos mintys, įsivaizdavimai - taip rašytojas laužo dar vieną lietuvių literatūros tabu. Autorius ypač mėgsta moters perspektyvą, novelėse „Koketė“, „Užburtos jachtos“, „Kaukės“, „Kova“, „Miesto pavasaris“, „Ponia Janina Sudocholskienė“, „Motina“, „Ponia de Savigny“, „Vasaros kaitros“ sukuria daug moteriškų tipažų. Tai lengvo gyvenimo ištroškusios „gerų partijų“ medžiotojos, manipuliuojančios savo jaunyste ar moterišku žavesiu, besistengiančios apskaičiuoti vyrų lūkesčius ir jais pasinaudoti. Apskritai novelių vyrai ir moterys neturi principų arba juos sulaužo, personažus dažnai apėmusios kūniškos, nevaldomos aistros, hedonistiniai polinkiai, nešvarūs ketinimai, nesveikos idėjos, paiki įsivaizdavimai, noras staiga pakeisti gyvenimą, pastangos pranokti save, tik pasirinkti vaidmenys dažniausiai būna per sunkūs, apskaičiavimai klaidingi, todėl Savickio novelių pasaulis groteskiškas ir tragikomiškas - tai intrigų, manipuliacijų ir dūžtančių iliuzijų arena. Siužetuose dominuoja netikėtos, daug žadančios pažintys ir skaudūs išsiskyrimai, oro pilių išsisklaidymas. Netikėti pabaigos kirčiai atitinka žanro reikalavimus - Savickis ištobulino lietuvių novelę, priartino ją prie pasaulinių standartų.
Neįdėdamas, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio, daug „širdies“, atsisakęs visažinio pasakotojo pozicijos, nesitapatindamas su vaizduojamais personažais, nuoseklų pasakojimą pakeitęs fragmentų kaleidoskopu, Savickis vis dėlto, kaip ir kiekvienas talentingas menininkas, pasako daug tiesos apie žmogų, nauju rakursu nušviečia jo būties laikinumą bei iliuziškumą, perteikia naujai kylančios miesto civilizacijos dvasią, dezorientuojančias permainų nuotaikas, reliatyvumą, fiktyvumą, dvasines traumas ir jų pavojus, užčiuopia naujos epochos pulsą, nuspėja vartotojų ir masinės kultūros erą. Lietuvių literatūrai Savickis yra svarbus kaip brandus modernistas, intelektualiosios novelės pradininkas, daug dėmesio skyręs diskurso konstrukcijai, išradingiems montažams, originalioms scenovaizdžio dekoracijoms. Jis keitė lokalią problematiką universalia, į pasakojimą įtraukė platų spektrą pasaulinės kultūros intertekstų, atsisakė įprastų vaizdavimo stereotipų, taip aktyvindamas skaitytojo dėmesį, ryškindamas sakinio ar žodžio semantiką, detaliam psichologizmui bei neoromantiškam lyrizmui priešpriešino ironišką mąstyseną, lakoniškus ir drastiškus sugretinimus, atvirą erotiškumą, ignoravo nuoseklų tikrovės atspindėjimą, į detales ardė vientisą vaizdą bei rišlų pasakojimą, griovė harmoningo ir tobulėjančio žmogaus, dvasingo kaimiečio mitą - Savickis sąmoningai ėjo prieš lietuvių ligtolinės prozos tradiciją, ją laužydamas ir kartu smarkiai praturtindamas.
Amžinojo žydo įvaizdis Roberto Keturakio novelėje-pasakoje "Ahasferas"
Literatūrą su mitologija genetiškai sieja liaudies kūryba (pasakos, sakmės, herojinis epas). Kaip pavyzdį būtų galima skirti keletą „amžinųjų siužetų“, kurie pasaulinėje ir Europos kultūroje migruoja iš vienos literatūros į kitą. Tokie yra „klajojančio Orlando“, Uliso - Odisėjos, Amžinojo žydo ir kiti pasakojimai, vis kitoje literatūroje įgyjantys savitą minties atspalvį. Kiekvienas jų atspindi tam tikrą žmogaus ar kultūros tipą, tam tikrą mentalitetą. Dar vienas reikšmingas bruožas, kuris leistų pasakoje įžvelgti Ahasfero - Amžinojo žydo paveikslą - kelionės ir kelio įvaizdis. Novelėje senas žmogus keliauja ir tai yra pagrindinė jo veikla. Paprastai kelias kaip įvaizdis mitiniame ar realaus pasaulio modelio rėmuose yra tas, kuris reiškia ryšį tarp dviejų erdvėje pažymėtų taškų, arba yra susietas su pirmykšte ratu einančio kelio mitologema (pvz.: saulės kelias, visada einantis ratu). Tačiau yra ir kitas kelio modelis - tai nesibaigiantis kelias, kelias nevedanti į tikslą. Būtent toks ir yra Amžinojo žydo Ahasfero kelias, toks jis ir Keturakio pasakoje. Seno žmogaus, primenančio Ahasferą, kelionė naratyve gali būti suvokta kaip amžinumo įvaizdis, kaip lemtis. Turint omeny, kad keliaujantysis juda labai sunkiai („Vos pastebimai slystelėdavo priekin kairioji pėda - atokvėpis, jėgų kaupimas - kankinamai lėtai pasislinkdavo dešinioji, juoda blizgančia pirštine apmauta plaštaka lėtai, sunkiai, per jėgą perkeldavo lazdą, kurios ranktūris gaubė dilbį veik iki alkūnės.“), kad kelionė reikalauja nepaprastų pastangų („Lėtai, atkakliai, kankinamai sunkiai, beviltiškai nesparčiai, kone nejudant iš vietos keliavo žmogus.“) - tai beje pasakoma ne vieną kartą, o net kelis ir pabrėžtinai, peršasi išvada, jog šis kelias - tai „sunkus kelias“, susijęs su atpirkimu. Su keliautojo charakteristika susijus ne tik išvaizda, kelionės įvaizdis, bet ir jo bendravimas, komunikacija su tais, kurie lyg ir norėtų pagelbėti, pabandytų atjausti, suprasti: „Pasakykit, prašom, gal galiu kuo nors padėti? - stabtelėjęs paklausė. / - Geriau… padėk… sau… <…> - Aš tik norėjau… - išsprūdo pasiteisinimas, paskui šmėstelėjo pykčio šešėliukas: eik tu…“. Komunikacija įvyksta, tačiau sudaromas labai slogus, priešiškumą keliantis įspūdis.
Kitas aspektas yra novelėje - pasakoje iškylantis pasaulio vaizdinio suvokimas. Cituojamas Schopenhaueris: „gyvenimas yra blyškus ilgesys ir kankinimasis, mieguistas svirduliavimas iki pat mirties, lydimas trivialių minčių svitos.“, kuriam yra artimas ir S. Kierkegaardas (jis daug ką perėmė iš Schopenhauerio) ir jo veikalas „Arba-arba“, kuriame bendriausiais bruožais atskleidė daugelį pamatinių egzistencinės krizės filosofijos principų (priešpriešinamos dvi pasaulėžiūros ir gyvenimiškosios pozicijos - estetinė ir etinė. Pirmoji įprasmina žavingą grožio ir malonumo iliuzijų kuriamą pasaulį, o antroji skatina remtis moralės ir pareigos principais. ) Kierkegaardas, išskyręs tris dvasiniame asmenybės tobulėjime susijusias pakopas (estetinę, etinę ir etinę religinę), Amžinąjį Žydą apibūdina kaip estetinės būties simbolį, kuris yra pereinamoji sudėtingo estetinio santykio su pasauliu fazė. Jis teigia, kad: „Amžinojo Žydo Ahasvero vaizdinys simbolizuoja krizinę estetinės būties fazę, kai bėgama nuo nepakeliamo nusivylimo gyvenimu ir leidžiamasi į amžinas keliones. Keisdamas savo išorinį kontekstą, Ahasvero tipo žmogus susikuria iliuzijas, kuriomis remdamasis, dar gali kovoti su būties beprasmiškumu, mirtina nusivylimo liga.“ Išties Keturakio sukurtas Ahasfero tipas yra krizinio žmogaus vaizdinys, kuriame vidinės pilnatvės nebuvimas sukelia nepasitenkinimą ir nusivylimą. Amžinasis Žydas simbolizuoja gyvenimą, kuriam svetimas tikėjimas, gyvenimą - tragišką ir mažai teikiantį pasitenkinimo, bet reikalaujantį daugybės pastangų, kad galiausiai colis po colio jis būtų įveiktas. Natūraliai kyla klausimas, kaip derėtų įvardyti krikščioniškąją Ahasvero legendą? Viena vertus „Amžinasis žydas“ tai legenda, kurią XIII a. pirmą kartą pasisavina literatūra, kita vertus - tai vieno siužeto versijos, kurios iki XV amžiaus plinta kaip skirtingi pasakojimai, kol galiausiai 1602 m. išeina anoniminė liaudies knyga „Trumpas aprašymas ir pasakojimas apie tokį žydą, vardu Ahasveras”, kurioje pirmąkart legendos herojus gauna vardą Ahasveras. Ahasveras XVIII amžiuje tampa tam tikru simboliu, apibūdinančiu pajuokos vertą asmenį ir „nueina“ į folklorą (Apie Ahasvero sutikimą buvo spausdintas skelbimas 1868 metais viename iš mormonų laikraščių Jungtinėse Amerikos Valstijose), ir tam tikru įvaizdžiu, kai išpopuliarėja kūrybinėse fantazijose („Jaunas J. W. Goethe remiasi Ahasvero vaizdiniu, kad išreikštų naują, istorizmu persunktą pristatymą apie religinę - psichologinę atmosferą Jeruzalėje Kristaus laikais (nebaigtos poemos „Amžinasis žydas“ fragmentas, 1774). K. F. D. Šubartas įvaizdį ir siužetą traktuoja kaip radikalaus prašviesėjimo („Amžinasis žydas“, 1787). Romantikams siužetas apie Ahasverą, davęs neribotas galimybes pereiti nuo besikeičiančių epochų ir šalių egzotinių vaizdų prie pasaulinio liūdesio raiškos, buvo ypač patrauklus; jį pasirinko Šelis, Cedlicas, ir daugelis kitų; Rusijoje - V. Žukovskis, (nebaigta poema „Ahasveras, amžinasis žydas“). E. Kin (filosofine drama „Ahasveras“) pavertė Ahasverą visos žmonijos simboliu, pergyvenusiu savo viltis, bet nuostabiai pradedančiu savo kelionę iš naujo. Avantiūriniame E. Sju romane „Amžinasis žydas“ (1844 - 45) Ahasveras pasirodo kaip paslaptingas geradarys, jėzuitų antagonistas.“). Ir galiausiai šiuolaikinis „ahasveriško“ siužeto variantas apie slegiantį, nedžiaugsmingą nemirtingumą yra sukurtas „argentiniečių rašytojo Ch. L.
Netikslu manyti, kad šiandieninėje literatūroje Amžinojo žydo figūra visiškai prarado savo semantinį svorį. Šį teiginį pagrindžia Roberto Keturakio novelė - pasaka „Ahasferas“. Pirmiausia asociacijas kelia nedviprasmiškas pavadinimas, antra - ir pats novelės turinys savyje koduoja keliautojo prototipą. Ahasvero įvaizdis, iš „krikščionybės mitologijos“ pereidamas į literatūrą, tampa populiariu kūrybinės fantazijos „produktu“, tad akivaizdu, jog yra išlaikomi tik universalieji Amžinojo žydo legendos saitai. Remiantis šia logika Ahasferą derėtų vadinti ne krikščioniškosios legendos figūra, bet labiau archetipu, glūdinčiu kolektyvinėje pasąmonėje, reikiamu momentu atkuriamu „motyvu“ (Pagal Jungą). Knygos anotacijoje pažymima, jog „Pasaka niekada nepažemina tikrovės, stengdamasi atskleisti tai, kas glūdi toliau ir giliau - už įprastų mūsų pasaulio pavidalų ir reiškinių“ - ir tikrai, negali sakyti, kad Keturakio pasaka stebuklinė. Stebėtinai įtaigus keliautojo paveikslas kelia asociacijas su krikščioniškuoju Ahasveru - aukštu, ilgais plaukais ir apiplyšusiais drabužiais žmogumi (Toks Ahasvero įsivaizdavimas oficialiai įsigali, kai 1602 m. išeina anoniminė liaudies knyga „Trumpas aprašymas ir pasakojimas apie tokį žydą, vardu Ahasveras“). Ahasferas (lot. Ahasuerus), dar kituose šaltiniuose Agasveras, Asveras ir Ahasferas, yra viduramžių Europos krikščioniškosios legendos personažas, kurio vardas perimtas iš Esteros knygoje (Senajame Testamente) minimo Persijos karaliaus Kserkso. Ahasveras - tai šio karaliaus (taip jį vadino graikai) vardo hebraiška forma. Viduramžių Europos krikščioniškoji legenda apie Ahasverą byloja, kad jis lydėjo Jėzų Kristų kankinančios kelionės į Golgotą metu, kai šis nešė kryžių, tyčiojosi iš kankinio, neleido trumpai pailsėti, liepė eiti toliau. Šios legendos struktūrinis principas - dvigubas paradoksas. Istorijoje du kartus vietomis susikeičia tamsus ir šviesus pradai: nemirtingumas, žmogiškųjų pajėgų trokštamiausias tikslas, tampa prakeiksmu, o prakeiksmas - gailestingumu (šansas atgailauti).
Taip pat skaitykite: Greitas maistas Vievyje
Žmogaus ir gamtos santykis Roberto Keturakio kūryboje
Jeigu kai kuriuos R. Keturakio eilėraščius galima pavadinti ekotekstais, tai proza tokiam skirstymui nepasiduoda. Rašytojo prozoje (t.y. pasakų rinkinyje „Ahasferas“) žmogaus ir gamtos (pačia plačiausia prasme) bendrystės išraiška jau yra šiek tiek kitokia. Trumpai apie siužetą: jis visiškai nesudėtingas. Pasakojama apie žmogų, kuris vakarui artėjant keliauja iki Nemuno ir palei jį, o atėjus nakčiai pasuka namų link. Veikėjas visiškai necharakterizuojamas, nebent tik tiek, kiek galima sužinoti iš to, apie ką jis mąsto. O mąsto, svarsto taip pat ne itin daug: svarbiausi akcentai sudedami ties žeme, kuri yra be galo sena ir neatsietina nuo Lietuvos istorijos (itin pabrėžiami Mindaugo ir Kęstučio laikai), taip pat kūrybą, tiksliau poeziją (t.y. ar ji pajėgi savyje atitinkamai sutalpinti visus didvyrius ir net kasdienybę) ir egzistenciją bei laiką: dabarties akimirką ir dabartį kaip akimirką. Pirmasis aspektas „gamta kaip dalyvė“ praktiškai nereikalauja išsamesnių paaiškinimų. Novelėje jos veikimo iš esmės nėra daug, netgi pasakytina, jog gamtos kaita ir transformacijos regimos iš praeities (prisiminimų laiko) ir dabarties sugretinimo ir tik keli aspektai pateikia esamas gyvybingumo apraiškas: „smagiau pradėjo griežti žiogai“, girdėti nyrantys į tamsą žolių balsai, raibuliuojantis vanduo, šnabždančios švendrės, „nedrąsiai bando balsą griežlė“ ir dar keletas. Kitas aspektas „gamta kaip visuma“ užčiuopiamas ne taip tvirtai, kaip tai turėtų būti ekotekste. Esama keleto tikrai tvirtų nuorodų, jog žmogaus buvimas negalimas be gamtos visumos, tačiau pati visuma atskleidžiama ne per gamtą kaip tokią, kuri auga, transformuojasi, nyksta ir vėl atsinaujina, bet kaip tik per žemę - pamatinį visa ko pagrindą, nuo kurio ir randasi toji gamta ir žmogus. Kitas dalykas, kuris taip pat negali būti nepastebėtas - tai, kad be gamtos visumos ir vientisumo negalimas ir pats žmogus, jo būtis, jo ir tautos istorija, kūryba ir visi kiti dalykai. Kita vertus, šioje vietoje labai artima riba „su gamta kaip fonu“. Tose pasakojimo vietose, kur tiesiogiai nuo gamtos pajautimo pereinama prie jos sukeliamų minčių ar tiesiog egzistencinių, kūrybinių pasvarstymų, gamta arba tarsi visiškai dingsta, arba ji lieka kaip fonas su tam tikromis bendrosiomis gamtinėmis kategorijomis: „Jis vis stengėsi atsikratyti minties, kad žmogaus gyvenimas per trumpas visumos suvokimui, savo ir pasaulių bendrumo nuojautoms, nors žinojo, kad daug ko nesuspės, kaip milijonai nesuspėjo iki jam skirto laiko. Per trumpas gyvenimas, atsiduso jis, gal tik poezija gali viltis, jog užteks akimirkų apkabinti brangiausius ir nusakyti nuostabią sielos ir žvaigždės, dulkės ir minties, upės ir balso sąjungą…“ arba „Kaip gerai, kad gyvenimo srovė tokia galinga ir, Dieve mano, tokia nepastebima. Kasdien sutinki tą pačią saulę, debesis, medžius, kasryt pasiveja skrendantis ant dviračio tas pats jaunuolis ir dainingu balsu pasisveikina, sodybą supantys medžiai, šešėliai, nupjautos lankos dvelksmas…“ . Tokių kūrinio citatų potekstė, giluminis lygmuo visada yra aukštesnės filosofinės egzistencinės problemos, bet ne gamta. Ir visgi, tekste yra tokių vietų, kurios verčia manyti priešingai: tais momentais žmogus atsigręžia į gamtą, jaučia jos pulsą, moka įsiklausyti, išgirsti, perskaityti: „Vasaros naktis, rodos, samanom išklojo taką - jis švelnus ir minkštas. Buvimas gamtoje atrodo natūralus ir prasmingas. Troškimas ją justi šalia, su ja susigyventi, - tai harmonijos stoka.
Taip pat skaitykite: Lengvi pietūs
tags: #borheso #novelės #pietus #analizė