Biblijos Dievas virš vandens: interpretacijos ir prasmės
Biblija, kaip vienas iš pamatinių Vakarų civilizacijos tekstų, nuolat įkvepia naujas interpretacijas ir apmąstymus. Pradžios knyga, atverčianti Biblijos skrynelę, ypač traukia dėmesį savo simboline kalba ir giliomis įžvalgomis apie pasaulio sukūrimą, žmogaus vietą jame ir Dievo vaidmenį. Šiame straipsnyje nagrinėsime vieną iš pagrindinių Pradžios knygos elementų - vandenį - ir jo interpretacijas, siekdami geriau suprasti Biblijos žinią šiuolaikiniam žmogui.
Pradžios knyga: nuolatinis grįžimas į ištakas
Pradžios knyga, atverianti Toros vartus, prasideda žodžiu "Pradžioje". Šis žodis nėra tik atsitiktinis įžangos elementas, bet raktas į gilesnį knygos supratimą. Rabinas Šlomo Karlebachas pabrėžia, kad "pradžia" simbolizuoja ne tik pasaulio sukūrimo momentą, bet ir nuolatinę galimybę žmogui grįžti į savo ištakas - į Dievo mintį, į Jo užmojį kūrinijai ir žmogui.
Žmogus, kad ir kur nuklydęs, visada gali atsigręžti ir pradėti iš naujo. Nevilties akimirkomis mes ieškome ramybės gamtoje, kuri yra Dievo sukurta žemė, kad per ją pasiektume Dievo kūrimo pradžią. Toje pradžioje slypi ir mano būties pradžia. Kas pirmiau - mano dvasia ar kūnas? Dievas sukūrė dangų ir žemę - pirma dvasią, paskui kūną. Todėl mūsų dvasioje yra mūsų pradžia. Tai, ką aš darau, gyvenimo įvykiai, pasiekimai ar praradimai - yra jau pabaiga, vertinimas, teismas. Blogis gali apgauti mano protą, jausmus. Bet pradžia neturi blogio. Tai būsena, kai žmogus buvo Dievo Artume, kai Adomas vaikščiojo Edeno sode. Matydami ką tik gimusį kūdikį, mes tarsi prisiliečiame prie Dievo kūrimo pradžios, prisimename savo pradžią, jos nekaltumą.
Tora - Dievo žodis gali mus atvesti į pradžią su Dievu. Jis gali man parodyti, dėl ko esu sukurtas. Jis gali mane sugrąžinti į kelią, gali duoti jėgų pradėti iš naujo. Jeigu to nėra, tai tas žodis neveiksmingas. Dažnai senos knygos yra nesuprantamos ir mokytojai retai sutinkami. Lieka tik malda - Dieve, grąžink mane į pradžią: nebežinau, kur nuėjau, nebežinau net kur esu. Yra įvairių dalykų gyvenime, kas duoda jėgų pradėti iš naujo: geras draugas, tinkamas žodis ar tiesiog tyla gamtoje. Yra dvi pradžios - dangaus ir žemės. Šalia dvasinių dalykų mums yra duota žemė - mūsų namai. Skaitydami kūrimo istoriją mes ateiname ir į žemės pradžią, kurią Dievas kūrė mums. Aš galiu būti šalia Kūrėjo ir susieti save su tuo pasauliu nuo pat jo gimimo. Tora mane sujungia su kūrinijos pradžia. Tarsi mano namų sienos, kurios yra man artimos, pasaulis tampa namais. Šiuose namuose yra vietos man ir yra vietos Dievui. Kaip su artimu žmogumi aš susijungiu pilnai, tarsi nuo pat pradžios jį pažinočiau, taip ieškau jungties su Dievu. Mano protas negali to sugalvoti. Kaip ir meilė - arba ji yra, arba ne. Taip ir tikėjimas yra arba ne. Laiko nereikia nei meilei, nei tikėjimui. Jis neturi priežasties ir yra giliau už žinojimą.
Skaitydami kūrimo istoriją, mes tarsi keliaujame į žemės pradžią, kurią Dievas sukūrė mums. Aš galiu būti šalia Kūrėjo ir susieti save su tuo pasauliu nuo pat jo gimimo. Tora mane sujungia su kūrinijos pradžia. Tarsi mano namų sienos, kurios yra man artimos, pasaulis tampa namais. Šiuose namuose yra vietos man ir yra vietos Dievui. Kaip su artimu žmogumi aš susijungiu pilnai, tarsi nuo pat pradžios jį pažinočiau, taip ieškau jungties su Dievu. Mano protas negali to sugalvoti. Kaip ir meilė - arba ji yra, arba ne. Taip ir tikėjimas yra arba ne. Laiko nereikia nei meilei, nei tikėjimui. Jis neturi priežasties ir yra giliau už žinojimą.
Taip pat skaitykite: Paprastumo kelias: dvasinis vadovas
Vanduo Pradžios knygoje: daugiau nei tik kūrinys
Pradžios knygos pasakojime apie pasaulio sukūrimą, vanduo užima ypatingą vietą. "O žemė buvo padrika ir dyka, tamsa gaubė bedugnę ir dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų" (Pr 1,2). Hebrajų išminčiai teigia, kad vanduo nėra tik dar vienas kūrinys, bet kažkas daugiau. Pagal Š. Karlebachą, vanduo nebuvo sukurtas, kaip skaitome Pradžios knygoje, bet "dvasia iš Dievo dvelkė viršum vandenų". Pats Dievas save vadina gyvuoju vandeniu ir gyvybės versme.
Vanduo - tarsi Dievo gyvybės ženklas, sujungiantis Kūrėją ir kūriniją, tarsi motinos įsčios. Kaip palaistyta žemė duoda augalus, taip vanduo yra būtinybė žmogaus gyvybei. Dievas padaro skirtumą tarp žemės vandenų ir dangaus vandenų. Skliautas juos skiria. Šis dangaus vanduo buvo duotas žemei tada, kai atsirado žmogus, kuris emėsi dirbti žemę ir prašė Dievo lietaus. Žmogaus malda atvėrė dangų ir sujungė žemės vandenis su dangaus vandenimis. Toks simbolinis vandens supratimas leidžia pažinti ir dvasinius dėsnius. Dievas siunčia savo dvasią tam kuris yra atviras ir jos prašo. Dievo dvasia susijungia su žmogaus dvasia kaip vanduo į viena. Nors vanduo yra daugiskaita, bet turi galią visus lašelius sujungti į viena. Taip Dievo dvasia gali sujungti visus Jame.
Kita vandens savybė yra nuvalymas, švarumas. Žydų ritualas pasineriant vandenyje (mikvoje) yra iki šiol praktikuojamas kaip apsivalymas. Tai yra ir pasinėrimas Dievuje, kuris nuplauna visas nuodėmes ir padaro žmogų šventą. Tik Dievas, kuris yra šventas, turi galią padaryti mus šventais.
Vanduo, kaip gyvybės šaltinis, taip pat gali tapti sunaikinimo įrankiu. Pradžios knygoje aprašytas Tvanas, kurio metu "žemę aptvindę vandenys laikėsi 150 dienų" (Pr 6), simbolizuoja Dievo reakciją į žmonių nuodėmes ir smurtą.
Tvano interpretacijos: nuo pažodinio supratimo iki dvasinės prasmės
Pradžios knygos 6 skyrius apie Tvaną kelia daug klausimų. Ar šią istoriją reikėtų suprasti pažodžiui, kaip istorinį įvykį, ar kaip mitą, turintį gilesnę dvasinę prasmę? Biblija dažnai slypi daug gilesnių minčių, nei tiesioginis teksto supratimas. Šios Dievo mintys niekada nėra primetamos žmogui kaip vienintelė tiesa, bet paliekama laisvė jas priimti, interpretuoti ir pritaikyti sau tiek, kiek galime.
Taip pat skaitykite: Biblijos motyvai lietuvių literatūroje
Viena iš Tvano interpretacijų teigia, kad Nojus, nors ir tikėjęs Dievu, nerado artimo ryšio nei su Juo, nei su pasauliu. Jis tik nuolankiai vykdė Dievo įsakymus, statydamas laivą, bet neprašė Dievo pasigailėti pasaulio ir pats nebandė jo pataisyti. Lyginant su Abraomu, kuris meldė Dievo net Sodomos pasigailėti, Nojaus tikėjimo kelias yra tik bendražmogiškas, aukštesnės jėgos - t.y. Dievo pripažinimas. Tvanas - vanduo iš dangaus - panardina visą žemę. Dievas tarsi truputį atsuka atgal kūrimo ratą ir nuplauna žemę, apvalo ją. Nojus galiausiai gailisi ir iš nevilties prisigeria. O Dievas sako: kur tu buvai ankščiau… daugiau nebausiu taip.
Netikėjimas yra ne Dievo neigimas, bet nemokėjimas melstis. Juk nesukreipiame ne tik į Dievą, bet ir į savo artimą, kai netikime, jog jis galėtų mums padėti. Čia yra mūsų dienų tvanas, kai nebėra pasitikėjimo ir bendravimo. Būtent kiekviename bendravime yra malda. Vaikai kažko prašo tėvų, sutuoktiniai kuris nors prašo daugiau švelnumo, mokiniai prašo pamokyti mokytojo, o vargšas tiesiog prašo išmaldos, kartais net nesitikėdamas atsako. Visa tai yra malda. Kaip vanduo, kuris gali tekėti tik iš skirtingų lygių šaltinių (kitaip bus tik stovinti pelkė), taip ir maldoje ar bendravime turime nebijoti būti žemiau (kurie prašome). Kaip lietus ar sniegas pamaitina žemę ir nesugrįžta (Iz 55), taip Dievo žodis pasilieka žmogaus širdyje ir duoda vaisių. Nojaus istorija sako, kad teisusis gali nuvilti Dievą ir pats nusivilti, jei jis tik vykdys įsakymus, bet neturės jautrumo Dievo sukurtam pasauliui. Abraomas suprato, kad Dievas išklauso maldas (davė jam sūnų), todėl ryžosi melstis ir už kitus. Toks yra ir mūsų tikėjimo kelias. Jei galvosime tik apie save ir savo išsigelbėjimą, patirsime tvano pasekmes: liksime vieni ir nusivylę.
Tvanas gali būti suprantamas kaip simbolinis nuvalymas, leidžiantis pradėti viską iš naujo. Tačiau svarbu ne tik vykdyti įsakymus, bet ir turėti jautrumo Dievo sukurtam pasauliui, melstis ir už kitus, o ne tik už save.
Troškulys Dievui: maldos esmė
Psalmėse dažnai randame žmogaus ilgesį Dievui, palyginamą su troškuliu: "Kaip elnė ilgisi tekančio vandens, taip aš ilgiuosi tavęs, Dieve… liūdna mano širdis, todėl pas tave mintimis keliauju"…(Ps 42) "Dieve, tu mano Dievas, tavęs aš ieškau; mano siela tavęs ilgisi, mano kūnas tavęs trokšta kaip sausa, pavargusi ir peržiūvusi žemė"…(Ps 63)
Religinis jausmas kaip troškulys ir alkis. Mes turime daug priežasčių melstis ir yra daug maldos būdų. Kalbėjome apie maldą iš nepritekliaus, kaip prašymą (Abraomo malda). Kalbėjome apie užtarimo maldą (Mozės malda už tautą), kaip bendravimo atnašos Dievui (Izaoko, Jokūbo maldos). Biblija visa persunkta žmogaus ir Dievo santykių per įvairias maldas. Bet visų maldų šaltinis yra šie psalmės žodžiai - "troškulys". Tai Dieviškumo nostalgija. Vienas mąstytojas Šechteris aprašo tokios maldos tikrovę. Mūsų viduje yra alkis - ne duonos ir troškulys - ne vandens, bet kažko daugiau. Šį giluminį troškulį mes dažnai pridengiame paprasteniais troškimais - įvairiais savo poreikiais, užsiėmimais, kartais tiesiog einame prie šaldytuvo… valgydami ir gerdami tarsi numalšiname savo vidinį, mums nelabai suprantamą nerimą ir tuštumą. Taip, tai yra tuštuma mūsų viduje, ne filosofinė ar mentalinė tuštuma, bet jausminė, kuri trokšta būti pripildyta. Nesuprasdami, kokia tai tuštuma, iš kur tas jausmas, mes bandome ją užpildyti įvairiais dalykais, bet vis tiek nėra pilno pasitenkinimo. Kai kurie žmonės gal suranda džiaugsmą pasaulio dalykuose ir ten sustoja. Bet kiti nenurimsta ir ieško daugiau… kas pasotintų ne protą ir ne kūną, bet dvasią.
Taip pat skaitykite: Biblijos interpretacija: Duona ir taurė
Šis vidinis troškulys - tai Dieviškumo ilgesys, kurį mes dažnai bandome numalšinti įvairiais pasaulietiniais dalykais, bet tikras pasitenkinimas ateina tik ieškant Dievo. Dievas sako: "Jūs žvelgsite į vietą, kurią Viešpats, jūsų Dievas, išrinks kaip buveinę savo vardui įkurdinti. Jūs eisite ten…(Įst 12,5) "Težvelgia dieną naktį tavo akys į šiuos Namus, į vietą, apie kurią sakei: Ten gyvens mano vardas! - kad išklausytum maldą…"(Kar 8,29) Ta vieta buvo Jeruzalės šventykla, kurią Dievas nuolat pripildydavo savo pilnatve, "vardu". Mūsų tuštuma yra vieta vidinei šventyklai. Ir ji trokšta būti pripildyta ne bet kuo, bet Dieviškumu. Dievo vardas hebr. yra Elohim (visa tai, pilnatvė). Todėl jausti Dievą, reiškia jausti pilnatvę, gyvenimo pilnatvę. Mes nuolat gyvename su nepritekliaus jausmu ir negalime gauti visko, ko norime. Bet giliau šių poreikių yra dvasios alkis, kuris nuolat gyvena mūsų pasąmonėj. Reikia išlaisvinti šį alkį ir patikėti juo, leisti pasireikšti ir eiti "kaip elnė link vandens" - ieškoti Dievo. Tai gali būti kaip dvasios sparnai, kurie neša tolyn. Toks vidinis Dievo troškimas yra kiekviename žmoguje. Jis atsiveria, kai sutinkame bendraminčius, kai padedame vieni kitiems ir dalinamės dvasiniu maistu. Malda - nesvarbu kokiu būdu (žodis, tyla, tuštuma) yra troškimas, kad Dievas mus pripildytų. "Mano siela tavęs ilgisi ir mano kūnas tavęs trokšta…" Šis troškulys yra palyginamas su sutuoktinių meilės troškuliu, kai jie gali vienas kitą pripildyti džiaugsmo pilnatve. Kiekvienoje maldoje yra šio esminio pilnatvės poreikio atodūsis.
Mūsų laikais yra didelis vidinės religijos poreikis. Žmogui rūpi, kas vyksta jo dvasioje. Tai apsprendžia ir jo identitetą. Troškimas Dievui yra esminis žmogaus poreikis, kuris gali būti išreikštas įvairiomis maldos formomis ir bendravimu su kitais tikinčiaisiais.
Dievo veidas: įsikūnijimas žmoguje
"Mozė nusileido nuo Sinajaus kalno… jo veido oda švytėjo…"(Iš 34,29) "Tešviečia mums jo (Dievo) veidas, kad tavo kelias būtų žinomas žemėje, o tavo išgelbėjimas visose tautose…"(Ps 67) Hebr. Selem Elohim - Dievo veidas. Pagal judaizmo teologiją, Dievas jau nuo pradžios pasaulio sukūrimo įsikūnijo žmoguje: "Dievas sukūrė žmogų pagal savo paveikslą" (Pr 1,27). Toks supratimas davė ir požiūrį į žmogaus kūną. Visi " švarumo" ir "šventumo" ritualai ateina iš šios kūno teologojos, kuri teigia: Dievas yra šventas, todėl žmogus pagal jo paveikslą turi būti šventas. Net mirusio žmogaus kūnas yra laikomas didelėje pagarboje.
Biblija aprašo Dievo Žmonių, pranašų ir teisiųjų paveikslus, kurie atsirasdavo žydų tautoje ir vesdavo juos Dievo keliu. Ypatingas yra Mozės paveikslas. Jis vaizduojamas turintis 10 panašumų kaip Viešpats. Tai tarsi paties Dievo apsireiškimas. Duodamas Torą, kaip savo šviesą, Dievas perduoda ją Mozei, kuris ją atneša žmonėms. Kaip Dievo veido negalėjo matyti žmogus, taip žmonės negalėjo žiūrėti ir į Mozės veidą, kuris švytėjo Dievo šviesa. Dievas kalbėjo su Moze ir Mozė su Dievu, su ta pačia meile ir pagarba. Mozė nevalgė ir negėre būdamas Sinajaus kalne, kaip Dievas, kuriam nereikia nei duonos, nei vandens. Dievas sako: Aš esu Viešpats ir tu būsi Viešpats faraonui. Mano tauta yra ir tavo tauta. Aš turiu pranašus ir tu turėsi pranašą Aaroną, taip pat ir 70 patarėjų (seniūnų). Kaip žmonės gali sekti tik iš nugaros Dievą, taip jie seks Mozę iš paskos. Dievas turėjo savo tarną, taip ir Mozė turėjo tarną Jozue, kuris tęsė jo darbą. Visi šie sutapimai kalba apie tai, kaip Dievas apsireiškia regimu būdu per žmogų, per teisųjį, kurį Jis išsirenka ir kuris atsiliepia į Dievo kvietimą: " Štai aš!" Tiek Judaizme, tiek Krikščionybėje Dievas nėra abstraktus. Mozei Jis sake savo vardą: " Aš esu"- tai asmeninis ryšys su asmeniu, kuris yra. JHVH - šio vardo žydai netaria (tik 4 raides). Nes pats vardas reiškia tai, kas jis yra - Šventas.
Dievo įsikūnijimas žmoguje - tai pagrindinė judaizmo ir krikščionybės idėja. Dievas nėra kažkas tolimo ir nepasiekiamo, bet Jis apsireiškia per žmones, per pranašus ir teisiuosius.
Iššūkiai šiuolaikiniam tikėjimui
Šiuolaikiniame pasaulyje, kur vyrauja mokslinis požiūris ir skepticizmas, tikėjimas Dievu susiduria su įvairiais iššūkiais. Vienas mąstytojas Z. Š. Šehteris sako, kad žmonės yra labai pasikeitę, mes nebepanašūs į savo tėvus, mūsų keliai kitoki, mūsų problemos visai kitos. Gyvenimas yra gilioje tikėjimo krizėje. Vyrauja visuotinas žmonių nusivylimas. Ir tikrai nebetikima gera prigimtine žmogaus pradžia. Tie dalykai, kurie kažkada įkvėpdavo žmones ir teikė džiaugsmo (net ir tradicijos ar šventės) tampa nerelevantiškos. Norėdami kažką apsaugoti nuo sekuliaraus pasaulio įtakos turime apsitverti aukštomis sienomis - bet tada turėsime ir mažai šviesos. Sunku būtų patikėti, kad Dievas norėtų, jog gyventume kitoje epochoje. Gyvenimo prigimtis yra judėjimas pirmyn. Tas pats Dievas sukūrė ir mūsų epochą, tik mes negalime Jo čia surasti. Bandome studijuoti senus žemėlapius, kaip senuosius tikėjimo kelius, nors ir supratę, galime jų neberasti šių dienų pasaulyje. Viskas keičiasi. Ar Mesijas atėjęs dar ras tikėjimą žemėje? Esame kaip išbarstyti grūdai. Kaip ta žemė, kuri mindoma. Bet tokia ji ir turi būti. Iš vidaus gyva, visada sužaliuoja. Sunku rasti bendruomenę, dvasinį palaikymą. Tačiau nereikia nusivilti, kad atėjo laikas pasikeisti. Mūsų uždavinys yra suprasti šiuolaikinės epochos religinę prasmę. Tai yra Dievo pasaulis ir Jis ras būdą, kaip išpildyti mumyse savo planą.
Senų tikėjimo kelių studijavimas gali nebevesti į tikslą šiuolaikiniame pasaulyje. Tačiau nereikia nusivilti, nes Dievas sukūrė ir mūsų epochą ir Jis ras būdą, kaip išpildyti mumyse savo planą.
Mokslo ir tikėjimo santykis
Vienas šiuolaikinis žydų rašytojas Tomer Persiko daro įdomias įžvalgas apie mūsų laikų tikėjimo evoliuciją. Jis sako, kad nėra taip svarbu dabar įrodinėti ar Dievas yra ar ne, nėra taip svarbu … Ar gamtos mokslai meta iššūkį krikščioniškam tikėjimui? šia skambia fraze. ją tarsi šio amžiaus išmintį. Kiek patikima ši idėja? turėtų reaguoti krikščionys? Iš tiesų viskas yra daug sudėtingiau. veda į ateizmą. ateistinis. evoliucijos teorija. tradiciniam sukūrimo interpretavimui. mintimis. Gamtos mokslus pamėgau būdamas devynerių ar dešimties metų. žavėjo naktinio dangaus grožis, troškau jį patyrinėti. palydovus. mikroskopą, kuriuo galėjau tyrinėti dar vieną naują pasaulį. Vienas iš tų klausimų mane ypač neramino. ateizmas. asmens, tokio kaip aš, būsena. idėja apie Dievą. Kas tada yra gyvenimas? Kokia jo prasmė? prasmės gyventi. apie tikslą, gyventojas. idėjos silpnumas ir menkumas man liudijo jos tikrumą. nepatrauklu, jog turėjo būti teisinga. ramybę ir pasitenkinimą tikėdami Dievu. laimėjau stipendiją chemijos studijoms Oksfordo universitete. skaityti mokslo istoriją ir filosofiją nagrinėjančią literatūrą. neabejotinų faktų ir paprastumo kritika. jog turiu kai ką rimtai permąstyti. mokslinio pažinimo patikimumą ir ribotumą. studijoms, suvokiau, jog teks daug ką permąstyti. neįmanoma rasti. mokslai sugriauna bet kokį pamatą tikėjimui Dievu. Dievu tikintys žmonės paprasčiausiai bėga nuo įrodymų. religinis tikėjimas yra iracionalus. galvos turi imunitetą argumentams, - pareiškė jis. nepakenčia argumentų". prieinamo pažinimo forma. formulė yra H2O? Kaip mes sužinome DNR struktūrą? paprastas: tai mums atskleidžia moksliniai įrodymai. kas nors tuo abejotų. aiškus ir svarbus klausimas! taigi, nėra prasmės gyventi. galimybes. P. negali atsakyti, ar yra Dievas. atsiradome). mokslas tampa aklas. Ir tai nėra mokslo kritika. pagarbus pripažinimas, kad mokslas turi ribas. (The Language of God; liet. 2006). moksline karjera ir tyrimais. puikų būdą įprasminti dalykus. Labai gražiai yra pasakęs C. visa kita". paaiškinimas, kodėl viskas yra taip, kaip yra. nėra. įrodyti. paaiškinti nei su tiksliais "įrodymais". teorijas. yra teisinga. Believe, 1897). patyrimą. tinkamą požiūrį, kuris padeda įsitraukti į realų pasaulį. kaip tikros ir svarbios. sfera - tiki tiesomis, kurių paprasčiausiai negalima įrodyti. krikščionybę. Kodėl daug mokslininkų vis tik yra religingi? būti ateistai? lankstus. neprarandant nė trupučio intelektualaus vientisumo. arba "interpretuoja" gamtą iš ateistinio požiūrio taško. Dievas užsuka laikrodį ir leidžia jam eiti. palaiko. Esmė paprasta - gamtą galima interpretuoti labai įvairiai. jų. jų ir tų, kurie laiko save ateistais, požiūris. priėmė krikščioniškąją pasaulėžiūrą. ypač evoliucinė biologija. Evangelijos esmę, padariniai. atskirti nuo platesnio kultūrinio konteksto. autoriteto, o kartais peršasi ir kaip alternatyva religijai. demonstruodamas pranašumą. evangelikalizmo bruožu. pasekmė. Žvilgterėkime, kaip XIX a. susirūpinimas dėl Darvino teorijos. 1. interpretavimu. 2. argumentus, rodžiusius į gamtos pasaulio sukūrimo akivaizdumą. 3. žmonijai skirta ypatinga vieta. Č. 4. Apsvarstykime bene įtakingiausio XIX a. pabaigoje - XX a. gyvenusio Amerikos evangelikalų rašytojo Benjamino B. (1851-1921) požiūrį į darvinizmą. 1887-1921 metais B. svarbų redukcionistinį tikrovės įvertinimą. galutinę nuomonę apie visatos kilmę ir būklę". prilygtų ateizmui. (1797-1878). kalbama apie numanomas teorines metafizines išvadas. tikslūs moksliniai tyrimai. atsitiktinumų variacijomis. būtų pareikšta. priežastimi. mintį. viskas atsirado iš nieko (ex nihilo). suverenaus Dievo numatymą. dieviško numatymo. tai, ko nebuvo pačiame pirminiame sukūrimo veiksme. abi galima interpretuoti teisingai. teisingai. teologu. egzistencijai. Vis tik sukurta tvarka nėra statiška. jai vystytis. Augustinas siūlo ramybės būklėje esančios sėklos įvaizdį. sukūrė sėklas, kurios tinkamu metu sudygs ir užaugs. išsivystysiantys tinkamu metu. atsitiktiniams ar sutartiniams kūrinijos pokyčiams. Apžvelkime šias mintis detaliau. izoliuotai. sukūrimą. pirmapradžio sukūrimo veiksmo. besitęsiantis numatytas procesas. praeities įvykis. Šventuoju Raštu. akimirksniu. vystytis, vadovaujant suvereniam Dievui. neatitinka to, ką matome dabar. sukūrė visatą, gebančią vystytis ir evoliucionuoti. užprogramuota pačioje sukūrimo materijoje. suteiktas gebėjimas. Augustinas šią idėją išplėtojo. Dievo numatytu metu. Rašto liudijimu. jų ir žmonijos, potencialą. atsirasti. netobulą. tvirtindamas, jog visa tai yra Dievo numatyta. metu dominavusioms prielaidoms apie rūšių nekintamumą. mestų iššūkį jo požiūriui. pataisymams. Pagrindinė evangelikų prabudimo aštuntame XX a. ir ypač evoliucijos teorijos sumenkinimas. mokslininkai. Dievu. į antgamtines priežastis. tikrovės suvokimą. eliminuoti Dievą. į kitą lygmenį - "krikščionybė prieš ateizmą". pasitelkia mokslą kaip ginklą kovodami prieš religiją. ir kiti mokslininkai galėtų tai užginčyti. "naujasis ateizmas". skaityti jį pažodžiui, yra gana nesenas. Bibliją. nesuderinami? 1. nebūdingas. tokių kaip Owenas Gingerichas ir Francis Collinsas, darbus.
Svarbu suprasti, kad mokslas ir tikėjimas yra skirtingi pažinimo būdai, turintys skirtingas pradines prielaidas ir tikslus. Mokslas negali atsakyti į klausimą, ar yra Dievas, bet jis gali padėti mums geriau suprasti pasaulio veikimo principus.
Biblijos skaitymas šiuolaikiniame kontekste
Biblijos kritikai jau gali nustatyti, kokiam amžiuje ir kokiu žanru parašytas vienas ar kitas Biblijos kūrinys. Galbūt, kai kam šios mokslinės teorijos sugriauna tikėjimą apie Dievo žodį tiesiai iš dangaus. Taip tikėjo ilgus amžius mūsų tėvai. Tikėjo netgi pažodžiui. Bet mums yra duota pažinti daugiau ne todėl, kad paneigtume praeitį ar pasakojimus, bet kad suteiktume šioms istorijoms gilesnę prasmę. Pasakose visada yra daugiau nei parašyta, o prasmė ir supratimas priklauso nuo skaitytojo. Ar Biblija yra mažiau šventa, kad parašyta žmonių? Anaiptol, jei ji vis dar kalba mums ir keičia mūsų gyvenimus, ir jos gelmė interpretacijoms dar neišsemta, tai rodo, kad Dievas davė tokių žmonių, per kuriuos parodė savo veidą, savo šviesą ir savo kelius. Dievas apsireiškia visais laikais per žmones.
Svarbu pripažinti, kad Biblija yra parašyta žmonių ir kad jos interpretacija gali keistis priklausomai nuo skaitytojo konteksto. Tačiau tai nereiškia, kad Biblija praranda savo šventumą ar aktualumą. Priešingai, tai suteikia mums galimybę giliau suprasti Dievo žinią ir pritaikyti ją savo gyvenimui.
tags: #Biblija #dievas #virš #vandens #interpretacija