Gyvenimo Duona: Biblijos Interpretacija ir Paprastumo Kelias
Šiame straipsnyje nagrinėsime, kaip Biblija interpretuoja „gyvenimo duonos“ sąvoką ir kaip tai susiję su paprastumo idėja krikščioniškame gyvenime. Aptarsime, kaip paprastumas, kaip vidinė tiesa, pasireiškianti išoriškai, gali išlaisvinti nuo šiuolaikinės visuomenės susiskaldymo ir materializmo, ir kaip Biblija moko apie teisingą požiūrį į turtą.
Paprastumas kaip kelias į laisvę
Paprastumas - tai laisvė, o dviveidystė - vergystė. Paprastumas neša džiaugsmą ir pusiausvyrą, dviveidystė - susirūpinimą ir baimę. Kaip pastebėjo Mokytojo knygos autorius, „Dievas sukūrė paprastą žmogų; žmogus problemų prisikūrė pats" (Mok 7, 29). Dievas daugeliui žmonių vėl leidžia patirti laisvę per paprastumą. Krikščioniškos paprastumo pratybos yra vidinė tiesa, pasireiškianti išoriškai per gyvenimo būdą. Abu paprastumo aspektai - ir vidinis, ir išorinis - yra nepamainomi. Jei manysime galį patirti šią vidinę tiesą, iš esmės nepakeisiančią gyvenimo, tik apgaudinėsime save.
Paprastumas prasideda nuo žvilgsnio į vidų, nuo vienybės. Jis reiškia tai, ką Thomas Kelly vadino „Dieviškuoju viduriu". Patyrę vidinę tiesą, rasime laisvę gyventi. Galėsime sąžiningai kalbėti tiesą. Nebeliks troškimo pasiekti statuso ar padaryti karjerą, nes jų nebereikės. Liausimės išlaidavę - ne todėl, kad negalėtume to sau leisti, o iš gyvenimo nuostatos. Mūsų turtas tampa kitų prerogatyva. Galime patirti tai, ką patyrė Richardas E. Byrdas, kelis mėnesius praleidęs atšiaurioje Arktyje. Savo dienoraštyje jis įrašė: „Pradedu suprasti, <…> kad žmogus gali gyventi be daugybės dalykų".
Dabarties kultūrai trūksta tiek paprastumo viduje, tiek išoriniame gyvenime. Esame priversti gyventi moderniame pasaulyje, kuris mus veikia prisiliesdamas savo susiskaldymu ir fragmentiškumu. Pasiklystame besirungiančių potraukių labirinte. Stokodami dieviškojo vidurio, saugumo jausmo vedami prisirišame prie daiktų.
Materializmo psichozė
Šiuolaikinės visuomenės troškimas gyventi geriau jau tapo psichoze. Tai psichozė todėl, kad ji visiškai nesusijusi su tikrove. Trokštame dalykų, kurių mums nei reikia, nei jie teikia džiaugsmą. „Vis perkame naujų daiktų, kad tik nepasirodytume keisti" (A.G. Gish, Beyond the Rat Race). Kur baigiasi planuotas moralinis nusidėvėjimas, prasideda psichologinis moralinis nusidėvėjimas. Mums primesta, kad gėda dėvėti drabužius ar vairuoti automobilius tol, kol šie nusidėvi. Žiniasklaida mums įkalė, kad, jei nesivadovaujame mada, vadinasi, nejaučiame realybės. Metas būtų atsitokėti ir pažvelgti tiesai į akis: jei pataikaujame ligotai visuomenei, sergame patys. Kol nesuprasime, kaip sunkiai serga mūsų kultūra, nesugebėsime nugalėti mus valdančios mamonos dvasios.
Taip pat skaitykite: Aktorių meistriškumas seriale
Ši psichozė apsėdo netgi mitologiją. Šių dienų didvyris yra vargšas berniukas, kuris savo pastangomis tapo turtingas, o ne turtingas, kuris savo valia tapo vargšas. Pavydą vadiname ambicija. Besaikį taupymą vadiname sumanumu. Negana to, svarbu suprasti, kad šiuolaikinė alternatyvioji kultūra vargu ar yra žingsnis į priekį. Tai - tik paviršutiniška gyvenimo būdo alternatyva, neįvertinus vartotojiškos visuomenės esminių problemų. Kadangi alternatyviajai kultūrai visada trūko teigiamo balanso, ji neišvengiamai degeneravo į smulkmenas. Arthuras Gishas rašo: „Didžioji alternatyviosios kultūros dalis tėra blogiausių sergančios senosios kultūros bruožų veidrodis. Revoliucija nereiškia laisvės rūkyti „žolę", sekso laisvės ar abortų, lydekai paliepus, man panorėjus. Reikėtų atrasti drąsos ir įvardyti, kaip galima būtų gyventi kitaip, žmoniškiau. Turėtume vengti tipiškų modernios kultūros psichozių, kurios žmones vertina pagal tai, kiek jie gali pagaminti ar uždirbti. Turėtume skatinti drąsius bandymus gyventi kitaip nei mums primeta mirtį nešanti sistema. Dvasinės paprastumo pratybos nėra vakarykštis sapnas. Tai vis pasikartojanti vizija. Ją galima pagauti ir šiandien.
Biblijos požiūris į turtą ir paprastumą
Prieš imantis konstruoti krikščionišką požiūrį į paprastumą, svarbu išsklaidyti paplitusią nuomonę, kad apie ekonominius faktorius Biblijoje kalbama nedaug ir neaiškiai. Dažnai jaučiamės taip, lyg požiūris į turtą yra kiekvieno asmeninis reikalas. Yra sakoma, kad Biblijos mokymas šioje srityje priklauso vien nuo asmeninės interpretacijos. Jei kas rimtai paskaitytų Bibliją, niekaip negalėtų su tuo sutikti. Biblijoje rastume daugybę įsakymų, kurie kalba prieš vargšų išnaudojimą ir turto kaupimą. Šventasis Raštas meta iššūkį kone visoms mūsų laikų visuomenės ekonominėms vertybėms.
Pavyzdžiui, Senasis Testamentas prieštarauja populiariai nuomonei, anot kurios, žmogus gali laikyti žemės plotą absoliučia nuosavybe. Raštas kalba, kad žemė priklauso Dievui, todėl jos negalima pasisavinti visam laikui (Kun 25, 23). Senojo Testamento įstatymai, susiję su jubiliejiniais metais, skelbia, kad visa žemė turi grįžti pirminiam jos savininkui. Iš tiesų Biblija teigia, kad ir visas turtas priklauso Dievui, todėl vienas iš jubiliejinių metų tikslų buvo išlyginti skirtumus tarp turtuolių ir vargšų. Toks radikalus požiūris į ekonominius dalykus meta iššūkį bemaž visiems šiuolaikinės visuomenės įsitikinimams bei nusistovėjusiai praktikai. Jei Izraelis būtų sąžiningai laikęsis jubiliejaus, būtų smogęs mirtiną kirtį nesibaigiančiai problemai, kai turtuoliai lobo, o vargšai vis labiau skurdo.
Biblija be paliovos smerkia vergystę, nulemtą stabmeldiško prisirišimo prie turto. „Net jeigu turtai ir didėtų, neprisiriškite prie jų širdimi", - pataria psalmininkas (Ps 62, 11). Dešimtas Dievo įsakymas prieštarauja pavydui, vidiniam geismui, kuris veda į vagystę ir priespaudą.
To meto materializmui Jėzus paskelbė karą. Aramėjiškas žodis, kuris apibrėžia turtą, yra mamon. Jėzus jį įvardija kaip Dievo priešininką: „Joks tarnas negali tarnauti dviem šeimininkams: arba jis vieno nekęs, o kitą mylės, arba prie vieno bus prisirišęs, o kitą nieku vers. Negalite tarnauti Dievui ir Mamonai" (Lk 16,13). Ekonominėmis temomis be užuolankų Jis kalba dažnai. Jėzus sako: „Palaiminti jūs, vargdieniai, nes jūsų yra Dievo karalystė" ir „Bet vargas jums, turtuoliai, nes jūs jau atsiėmėte savo paguodą" (Lk 6, 20. 24). Jis vaizdžiai apibūdina kančias, kurios tenka turtuoliui, mėginančiam įeiti į Dievo karalystę - lyg kupranugaris lįstų per adatos ausį. Be abejo, Dievui nėra neįmanomų dalykų, tačiau Jėzus aiškiai suprato, kaip tai sunku. Jis matė, kaip stipriai turtas įsikabina į žmogų.
Taip pat skaitykite: Žiūrėkite „Gyvenimo Receptai“ online
Jėzus suvokė, kad „kur tavo lobis, ten ir tavo širdis" (Mt 6, 21). Būtent todėl Jis liepė savo mokiniams: „Nesikraukite lobių žemėje" (Mt 6, 19). Jis nesakė, kad širdis turėtų ar neturėtų būti ten, kur yra turtai. Jauną turtuolį Jis ragina ne vien atsainiai žiūrėti į turtą, bet tiesiogine to žodžio prasme liepia atsisakyti jo, jei tik nori pelnyti Dievo karalystę (Mt 19,16-22). Jis kalbėjo: „Žiūrėkite, saugokitės bet kokio godumo, nes jei kas ir turi apsčiai, jo gyvybė nepriklauso nuo turto" (Lk 12,15). Tiems, kurie pas Jį ateidavo ieškodami Dievo, Jėzus patardavo: „Išparduokite savo turtą ir išdalykite jį išmaldai. Įsitaisykite sau piniginių, kurios nesusidėvi, kraukite nenykstantį lobį danguje, kur joks vagis neprieis ir kandys nesuės" (Lk 12, 33). Jis pateikė palyginimą apie turtuolį ūkininką, kurio gyvenimo prasmė buvo kaupti. Galbūt mes sakytume, kad jis taupus, bet Jėzus jį pavadino kvailiu (Lk 12,16-21). Apie ekonomiką Jėzus kalba daugiau nei bet kuria kita socialine tema.
Laiškuose rastume tą patį susirūpinimą. Paulius rašo: „Kas geidžia pralobti, pakliūva į pagundą ir į spąstus bei į daugelį neprotingų ir kenksmingų aistrų, kurios žmones sugadina ir pražudo" (1 Tim 6, 9). Vyskupas negali būti godus (1 Tim 3, 3). Diakonai negali geisti nešvaraus pelno (1 Tim 3, 8). Laiško hebrajams autorius pataria: „Gyvenkite be godumo pinigams, būkite patenkinti tuo, ką turite, nes Dievas yra pasakęs: Niekada aš tavęs nepamesiu ir neapleisiu" (Hbr 13, 5). Žmogžudysčių ir karų priežastimi Jokūbas įvardina turto troškimą: „Iš kur atsiranda karai, iš kur tarp jūsų kivirčai? Ne iš kur kitur, tik iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta jūsų sąnariuose. Geidžiate ir neturite? Tuomet žudote. Pavydite ir negalite pasiekti? Tuomet kovojate ir kariaujate" (Jok 4,1-2). Paulius pavydą vadina stabmeldyste ir liepia už jį rūsčiai drausminti (Ef 5, 5; 1 Kor 5,11). Stabmeldystė šiame sąraše yra šalia paleistuvystės ir vagystės. Jis įspėja, kad tie, kurie taip gyvena, nepaveldės Dievo karalystės.
Tačiau Dievas nori, jog turėtume pakankamai. Tiek pat bėdos neturėti pakankamai, kaip ir gyvenimą statydintis vien remiantis turtais. Priverstinis neturtas yra blogis, todėl jo turėtume atsižadėti. Lygiai taip pat Biblija nestoja kraštutinio asketizmo pusėn. Raštas vis primena, kad kūrinija yra geras dalykas, kuriuo turėtume džiaugtis. Asketizmas ir paprastumas tarpusavyje nedera ir vienas kitą neigia. Kartais paviršutiniškai sutampančios praktikos neturėtų kliudyti pastebėti egzistuojantį jų radikalų skirtumą. Asketas išsižada materialių dalykų. Paprastas žmogus atskleidžia teisingą jų perspektyvą. Asketas neturi vietos „žemei, tekančiai pienu ir medumi". Paprastas džiaugiasi šiomis malonės dovanomis iš Dievo rankų. Asketas pasitenkina tik tada, kai ima stokoti. Paprastumas - vienintelis dalykas, vėl pasukantis gyvenimą teisinga linkme: turtais galima džiaugtis, bet neleiskime jiems mūsų sunaikinti. Stokodami paprastumo kapituliuosime prieš pikto dabartinio amžiaus „mamonos" dvasią arba įpulsime į nekrikščionišką legalistinį asketizmą. Abu veda į stabmeldystę.
Biblijoje galime rasti daugybę pavyzdžių, kai Dievas apsčiai laimina savo žmones. „Nes VIEŠPATS, tavo Dievas, veda tave į puikų kraštą - kraštą, <…> kur jums nieko netrūks" (Įst 8, 7-9). Ten gausu įspėjimų ir apie neteisingo požiūrio į turtą pavojų. Dvasinės paprastumo pratybos suteikia teisingą perspektyvą. Paprastumas leidžia mums priimti turtą kaip Dievo dovaną, kurios negalime pasilaikyti sau, bet galime laisvai dalytis su kitais. Suvokę, kad Biblija lygiai taip pat smerkia materializmą kaip ir asketizmą, esame pasirengę skirti dėmesį teisingam krikščioniškam paprastumui ugdyti.
Dievo Karalystės siekimas
Archimedas yra pasakęs: „Duokite man atramos tašką, ir aš pajudinsiu Žemę!" Toks požiūris svarbus imantis visų dvasinių pratybų, ypač paprastumo. Iš visų dvasinių pratybų paprastumas pastebimas labiausiai, todėl labiausiai pažeidžiamas iškraipymų. Didžioji dauguma krikščionių niekuomet nesusimąstė apie paprastumo pratybas ir neatkreipė dėmesio į daugybę Jėzaus pamokymų šia tema. Nesunku įžvelgti, kodėl: tokios pratybos tiesiogiai kerta per mūsų susirūpinimą turtingu gyvenimo būdu. Tačiau tie, kas rimtai žiūri į biblinį paprastumo mokymą, susiduria su didelėmis legalizmo pagundomis. Sąžiningai mėgindami praktiškai įgyvendinti Jėzaus mokymą apie turtinius reikalus, savąją šio mokymo išraišką galime nesunkiai supainioti su pačiu Jėzaus mokymu. Pavyzdžiui, dėvime tam tikrus drabužius ar perkame tam tikrą namą. Taip savo pasirinkimą kanonizuojame, pavadindami tai paprastu gyvenimu.
Taip pat skaitykite: 12 serija – gyvenimiškos įžvalgos
Tašką mums pateikia Jėzus, sakydamas: „Todėl aš sakau jums: per daug nesirūpinkite savo gyvybe, ką valgysite, nei savo kūnu, kuo vilkėsite. Argi gyvybė ne daugiau už maistą ir kūnas už drabužį? Įsižiūrėkite į padangių sparnuočius: nei jie sėja, nei pjauna, nei į kluonus krauna, o jūsų dangiškasis Tėvas juos maitina. Argi jūs ne daug vertesni už juos? O kas iš jūsų gali savo rūpesčiu bent per vieną sprindį pailginti sau gyvenimą?! Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena jų. Jeigu Dievas taip aprengia laukų gėlę, kuri šiandien žydi, o rytoj metama į krosnį, tai argi jis dar labiau nepasirūpins jumis, mažatikiai? Todėl nesisielokite ir neklausinėkite: „Ką valgysime?" - arba: „Ką gersime?" - arba: „Kuo vilkėsime?" Visų tų dalykų vaikosi pagonys. Jūsų dangiškasis Tėvas juk žino, kad viso to jums reikia. Esminis dvasinių paprastumo pratybų dalykas yra pirmiausia siekti Dievo karalystės ir Jo teisumo, o viską, kas reikalinga, gausite savo laiku. Neįmanoma pervertinti Jėzaus įžvalgos. Viskas remiasi tuo, kad svarbiausi dalykai eitų pirmiausia.
Pats Paprastumas virsta stabmeldyste, kuomet jį išaukštiname labiau nei pačią karalystę. Nagrinėdamas šią Rašto vietą, Sørenas Kierkegaardas ypač teisingai pastebi, kai bando įvertinti, kiek pastangų žmogus turėtų įdėti ieškodamas Dievo karalystės. Ar jam reikėtų susirasti tinkamą darbą, kad galėtų prisiversti teisingai gyventi? Atsakymas yra „ne" - pirmiausia turime ieškoti Dievo karalystės. O gal tada turėtume išdalyti visus pinigus vargšams pamaitinti? Ir vėl atsakymas yra „ne" - pirmiausia turime ieškoti Dievo karalystės. Na, tada galbūt turime eiti į pasaulį ir skelbti, kad pirmiausia visi turėtų ieškoti Dievo karalystės? Atsakymas ir vėl yra „ne" - pirmiausia turėtume ieškoti Dievo karalystės. Kierkegaardas daro išvadą: „Tuomet, tam tikra prasme, nieko nereikia daryti. Taip, tam tikra prasme, nieko - tapti nieku prieš Dievą, išmokti tylėti.
Sutelkę dėmesį į karalystę, suvokiame vidinę tiesą. Be jos degeneruotume į legalizmo pedantiškumą. Niekas kitas negali tapti esme. Negalima labiausiai trokšti pabėgti iš „žiurkių lenktynių". Negalima labiausiai trokšti išnaikinti turtinę nelygybę. Nė ekologija negali būti svarbiausia. Pirmiausia reikia ieškoti Dievo karalystės ir Jo teisumo - tiek asmeninio, tiek socialinio. Kas neieško pirmiausia karalystės, jos neieško visai. Kad ir kokie kilnūs būtų kiti rūpesčiai, kai jie tampa esme, kartu jie virsta stabais. Kai jie tampa mūsų rūpesčio esme, jie neišvengiamai verčia skelbti, jog tai, ką veikiame, ir yra krikščioniškas paprastumas.
Kaip Jėzus kalbėjo mūsų jau cituotose eilutėse, laisvė nuo rūpesčių yra vienas iš indikatorių, kad pirmiausia ieškome Dievo karalystės. Jei gyvename paprastai, džiaugiamės gyvenimu ir nesirūpiname turtais. Nei gobšuoliai, nei niurzgliai šios laisvės nepatyrė. Ji neturi nieko bendro nei su pertekliumi, nei su stoka. Tai - pasitikėjimo dvasia. Vien tai, kad žmogus gyvena neturėdamas turto, negarantuoja paprastumo. Paulius mus mokė, kad visokio blogio šaknis yra meilė pinigams. Esu pastebėjęs, kad neturintys pinigų juos myli labiausiai. Įmanoma, kad išoriškai žmogus bando išsiugdyti paprastą gyvenimą, bet jo vidus kupinas rūpesčių. Ir priešingai, turtai neišlaisvina iš rūpesčių. Kierkegaardas rašė: „Turtai ir perteklius veidmainiškai atkeliauja avių kailiais prisidengę ir apsimeta saugantys nuo rūpesčių, o tada patys tampa rūpesčių objektu. <…> Nuo rūpesčių jie žmogų apsaugo ne ką geriau nei nuo vilkų saugoti avių įleistas vilkas".
Kartu su laisve nuo vidinių rūpesčių galima pastebėti ir tris vidines nuostatas. Jei tai, ką gauname, priimame kaip dovaną; jei tai, ką turime, saugo Dievas; ir jei tuo, ką turime, dalijamės su kitais; tada tai, ką turime, yra laisvė nuo rūpesčių. Tai - vidinė paprastumo tiesa. Tačiau, jei tai, ką turime, manomės uždirbę; ir jei tai, ką turime, privalome saugoti; ir jei tuo, ką turime, nesugebame dalytis su kitais; tuomet gyvename rūpesčiais. Pirmoji vidinė paprastumo nuostata - tai, ką gauname, priimti kaip Dievo dovaną. Dirbame, tačiau suvokiame, kad ne mūsų darbas mums duoda tai, ką turime. Gyvename iš malonės, net kai ji ateina „duonos kasdienės" pavidalu. Esame priklausomi nuo Dievo.
Gyvenimo Duona ir Gyvasis Vanduo
"Tu mums sakai, jog esi toji gyvenimo duona. Kaip gi tu mums gali duoti savo materialų kūną, kad jį valgytume, arba savo kraują, kad jį gertume?" Jėzus atsakė į šitą klausimą, pasakydamas: “Aš gi nemokiau jūsų, kad šitoji gyvenimo duona yra mano materialus kūnas, o taip pat, kad šitas gyvenimo vanduo yra mano kraujas. Bet aš tikrai sakiau, jog manasis gyvenimas materialaus kūno pavidalu yra dangiškosios duonos padovanojimas. Dievo Žodžio faktas, padovanotas materialaus kūno pavidalu, ir Žmogaus Sūnaus, pavaldaus Dievo valiai, reiškinys sudaro patyrimo tokią tikrovę, kuri prilygsta dieviškajam maistui. Jūs negalite valgyti mano materialaus kūno, taip pat jūs negalite gerti ir mano kraujo, bet dvasioje jūs galite su manimi tapti vienove, net ir taip, kaip dvasioje aš esu vienovė su Tėvu. Jūs galite būti maitinami amžinuoju Dievo žodžiu, kuris iš tiesų ir yra toji gyvenimo duona, ir kuri buvo padovanota mirtingojo materialaus kūno pavidalu; ir jūs galite būti sieloje pagirdyti dieviškąja dvasia, kuri iš tiesų ir yra tas gyvenimo vanduo. Į šį pasaulį Tėvas mane atsiuntė tam, jog parodytų, kaip jis nori apsigyventi visų žmonių viduje ir vadovauti jiems; ir aš šitą gyvenimą materialaus kūno pavidalu gyvenau taip, jog įkvėpčiau visus žmones, kad ir jie lygiai taip visą laiką stengtųsi pažinti ir vykdyti jų viduje gyvenančio dangiškojo Tėvo valią.
Dėl to tik gyvas ryšys su Tėvu ir leidžia ragauti Tėvo gyvąją duoną,ir gerti Jo gyvąjį vandenį, kad siela būtų nuolat maitinama ir girdoma vis labiau ir labiau.
tags: #esu #gyvenimo #duona #biblija #interpretacija