Duona ir taurė Biblijos interpretacijoje: žvilgsnis į Eucharistijos tradiciją
Šiame straipsnyje nagrinėjama duonos ir taurės simbolika Biblijoje, koncentruojantis į Eucharistijos tradicijos interpretacijas. Straipsnyje remiamasi profesoriaus Domanto Valentos paskaitos medžiaga, pateikiant įžvalgas apie Pirmojo laiško korintiečiams vienuoliktą skyrių, kuris laikomas seniausiu tekstu apie Eucharistiją.
Pirmųjų krikščionių bendruomenės ir socialinė nelygybė
Pirmųjų krikščionių bendruomenės rinkdavosi privačiuose namuose. Bažnyčia, kaip institucija, susiformavo tik po trijų šimtų metų. Iškilesni bendruomenės nariai būdavo kviečiami pasivaišinti, o paprastesni, žemesnio socialinio sluoksnio žmonės turėdavo laukti prie durų, kol kilmingieji pavalgys ir prasidės liturgija. Paulius griežtai reagavo į šią socialinę nelygybę.
Tradicijos svarba ir žydiškas kontekstas
Norint suprasti Paskutinės vakarienės tradiciškumą, būtina išmanyti žydų vakarienės tradicijas. Jėzus nebuvo revizionistas atlikdamas valgio ritualą. Šabo vakarienės metu žydų šeimos motina uždegdavo žiburį ir kviesdavo šeimą susikaupti. Po susikaupimo šeimos tėvas kalbėdavo padėkos maldą ir laužydavo duoną, dalydamas ją visiems. Vėliau - padėka už vyną ir dalijimasis juo. Jėzus atliko lygiai tą patį, t. y. pasinaudojo papročiu. Paulius Laiške korintiečiams nemini, kad tai Paschos vakarienė, nes rašo ne žydams, o graikams.
Jėzaus žodžiai ir kalbinis avangardizmas
Paulius savo tekste pateikia Jėzaus žodžius, kurie net nepriklauso žydų šabo vakarienei: „Ši taurė yra Naujoji Sandora mano kraujyje“. Graikiškame tekste žodžiai „tai yra mano kūnas“ skamba „to soma“. Prieš „soma“ yra pabrėžiamasis artikelis „to“, reiškiantis „šitas“. O paskui - „tai darykite“ graikiškai skamba „touto poieite“. Tas „touto“ yra niekatrosios giminės, nors žodis „duona“ tiek hebrajų, tiek senovės graikų kalba yra vyriškosios giminės. Jėzus, perlaužęs duoną, pakeičia žodžio „touto“ giminę į su „duona“ nederančią giminę. Tai taip pat nedera ir Jėzaus gimtojoje aramėjų kalboje. Kai kurie egzegetai mano, kad šitas žodelis „touto“ sąmoningai parinktas tam, kad mes pajustume, jog kalbama apie susirinkimą tikinčiųjų, pirmųjų krikščionių, kurie susivienija prie bendro vakarienės stalo ir bendrauja pačiame Viešpatyje, jo dieviškame viduje.
Kūnas už jus: interpretacijos
Kai Kristus sako, kad jo „kūnas už jus“, tai yra graikiškas Jahvės atsakymo Mozei atitikmuo: „Aš esu dėl jūsų, už jus. Aš esu Dievas, kuris kovoja už jus!“ Lietuviškajame tekste skaitome „kūnas, kuris už jus atiduodamas“. Toks variantas mūsų mintis nukreipia į kančios pranašavimą. Todėl verta klausti: gal vis dėlto taisyklingiau būtų versti „kūnas jums“?!
Taip pat skaitykite: Giluminė analizė: Tą Naktį, Kurią Buvo Išduotas
Duona ir bendruomenė
Bendruomenėje laužoma duona ir ja dalijamasi. „Ką jūs kitiems padarysite, man padarysite!“ - sako Kristus. „Touto“ ir yra tai, ką bendruomenė turi daryti, t. y. laužyti duoną Jėzaus prisiminimui. Jis moko valgyti kartu, nes kai valgai kartu, tu bendrauji, o šis bendravimas skiriamas Mokytojo prisiminimui ir turi konkrečią paskirtį. Tai patvirtina ir katalikiška Jėzaus Mistinio Kūno doktrina.
Transsubstanciacija: ar tai dogma?
Šiame bendravime neįvyksta duonos transsubstanciacija, t. y. duonos substancija nepavirsta Kristaus kūno substancija. Graikiškasis tekstas apie tokią teologinę transsubstanciaciją nekalba. Katalikų Bažnyčia moko, kad yra transsubstanciacija, teigia, kad duona pavirsta paties Kristaus kūnu, todėl reikia liturgiškai atsiklaupti ir taip toliau. Tačiau Bažnyčia niekada nepaskelbė transsubstanciacijos dogma. Dogma yra kitokia: po konsekracijos Kristus realiai įgyja duonos ir vyno pavidalus.
Eucharistija ir stabmeldystė
Kai Eucharistija nešama monstriškoje monstrancijoje, neaišku, kur čia gyvasis tikėjimas, kaip kad laužant duoną Kristaus prisiminimui. Graikiškas Pauliaus tekstas korintiečiams kalba tik apie bendravimą! Bažnyčia gali drąsiai teigti, kad tuomet, kai bendruomenėje laužoma duona, tarp mūsų „atsiranda“ Dievas. Mes patys pasikviečiame Kristų į savo ratą, kai bendraujame sakralios vakarienės metu. Taigi tame mūsų bendravime ir „atsiranda“ Kristus, t. y. duonoje „atsiranda“ Kristaus kūnas, o vyne - Kristaus kraujas.
Akviniečio teologizavimas
Tezė, kad Dievas yra pačioje duonoje, be jokio bendravimo, yra visiškai išvestinis - tai viduramžių Akviniečio teologizavimas. Aristotelis teigė, kad materija turi savo nekintamą substanciją, o materijos forma gali keistis. Akvinietis sužaidė šia aristoteliška materijos substancijos ir materijos formos perskyra: anot jo, per mišias, pakylėjimo metu, dėl mums šventos konsekracijos duonos materijos substancija išlaiko tą pačią formą, ir jos akcidencijos, tie išoriniai atributai, nepakinta, taigi ostija kaip buvo balta ir apvali, taip ir lieka, tačiau pati substancija pakinta, t. y. vietoje duonos substancijos atsiranda Kristaus kūno substancija, o vietoje vyno substancijos - Kristaus kraujo substancija.
Toks išvestinis samprotavimas pavertė Eucharistiją stabu bažnyčioje, aplipdė paprastą žydišką duoną Vakarų Europos krikščioniškos kultūros monstrancijų ornamentika ir dar įgavo įmantrų, ausį rėžiantį, teologinį „transsubstanciacijos“ terminą. Kunigas Pranas Manelis yra pasiūlęs lietuvišką šio termino atitikmenį - vietoje „transsubstanciacijos“ jis siūlė vartoti „peresminimą“.
Taip pat skaitykite: Ruginės duonos receptai namuose
Taip pat skaitykite: Edukacinė pasaka apie vilką
tags: #paeme #duona #ir #taure #biblijos #interpretacija