Žvėryno aukštis virš jūros lygio ir Vilniaus panoramų apžvalga
Vilnius, miestas, turtingas istorija ir įspūdingais kraštovaizdžiais, siūlo daugybę vietų, iš kurių atsiveria kvapą gniaužiančios panoramos. Nuo senamiesčio gatvelių iki aukštumų, miestas atsiskleidžia vis kitokiu kampu, leidžiant jam atsiskleisti ir fotografų, ir keliautojų akimis. Šiame straipsnyje apžvelgsime Žvėryną, jo aukštį virš jūros lygio, bei kitas žymias Vilniaus apžvalgos aikšteles, kuriose galima įamžinti miesto grožį.
Žvėrynas: gamtos ir architektūros harmonija
Žvėrynas - viena gražiausių Vilniaus dalių, įsikūrusi dešiniajame Neries upės krante. Tai tarsi atskiras miestelis Vilniaus centre. Perėję senąjį Žvėryno tiltą pateksite į unikalią, sodybomis užstatytą aplinką, kur namai skendi soduose ir pušynuose. 108 seni Žvėryno gyventojų namai yra vertingas medinės architektūros paveldas, įtrauktas į Kultūros vertybių registrą.
Žvėryne fotogeniškiausias objektas yra senasis Žvėryno tiltas. Fotografuoti galima stovint Žvėryno pusėje, tilto dešinėje, kadruojant tiltą su Seimo pastatu. Taip pat galima pereiti į kairiąją pusę ir fotografuoti tiltą, fone įkomponuojant dangoraižius. Gražių vaizdų galima nufotografuoti ir kitoje upės pusėje, fotografuojant vakare, pro apšviestas tilto konstrukcijas į stiklinius pastatus, tilto apačioje, nusileidus prie upės. Komponuoti tilto fragmentą ir tolumoje esančius pastatus.
Aukščiausios Vilniaus vietos
Liepkalnis yra aukščiausia Vilniaus vieta (235 m virš jūros lygio), saugoma kaip Pavilnių regioninio parko dalis. Dėl savo aukščio jis yra puiki vieta stebėti lėktuvus iš arti artėjant tūpimui. Iš čia atsiveria Ribiškių kalvų vaizdas ir Vilniaus panorama: senamiestis, Trijų kryžių kalnas ir Televizijos bokštas. Toli šiaurėje ir vakaruose.
Karoliniškių gyvenamasis rajonas pradėtas statyti 1971 m. Pietuose atskirtos nuo Lazdynų Pasakų parku, šiaurėje - nuo Viršuliškių - Narbuto gatve, rytuose apribotos vakariniu Vilniaus aplinkkeliu, Karoliniškės išaugo gana plokščioje, 155 - 172 m virš jūros lygio iškilusioje Sudervės kalvyno dalyje. Rytuose - į Sudervės upelio, o vakaruose - į Neries slėnį besileidžiantis kalvynas yra Dzūkų aukštumoje, priklausančioje Baltijos aukštumų ruožui. Aukščiausia Karoliniškių vieta - ties TV bokštu - siekia 172 m.; Sudervė teka 119-122 m., Neris - apie 84-85 m.
Taip pat skaitykite: Nepalo kultūra ir aukštis
Visiškai nepatyręs paskutiniojo ledyno poveikio yra už maksimalios Nemuno ledyno išplitimo ribos esantis Medininkų kalvyno paviršius, kur šiandien įsikūrę Aukštasis Pavilnys, Guriai, Rokantiškės. Tai aukštasis Vilnius, kur lėkštai banguotas moreninis reljefas virš jūros vandens lygio iškilęs 210-220 m., o aukščiausia čia yra Rokantiškių kalva, kurios viršūnė yra +230 m abs.a. (palyginimui: Katedros aikštė yra +94 m abs.a.)
Panoraminės Vilniaus apžvalgos aikštelės
Jeigu mėgstate pildyti savo „Instagram“ gyvybingais kadrais ar tiesiog norite miestą „fotografuoti“ akimis - išbandykite šį maršrutą. Jame pažymėti 23 taškai įvairaus skonio keliautojams - kvapą gniaužiančios panoraminės apžvalgos aikštelės, viduramžiais dvelkiančios siauros senamiesčio gatvelės, stulbinančios architektūros pastatai ir alternatyvios, bet ne mažiau tapybiškos Šnipiškių, Užupio ir Stoties rajono erdvės.
Gedimino pilies bokštas
Užkopę apie 140 XIX a. menančių medinių pakopų, pasieksite 50 metrų aukštyje esančią apžvalgos aikštelę, nuo kurios atsiveria įspūdingi panoraminiai Vilniaus vaizdai. Geriausia fotografuoti iš aukščiausios bokšto apžvalgos aikštelės jo viduje, pro langų ertmes, be grotelių. Rekomenduoju fotografuoti katedros skulptūras, į kadrą įkomponuojant ir Gedimino pilį. Pro kitas langų angas galima fotografuoti ir senamiesčio vaizdus. Geriausias pilies fotografavimo laikas yra ryte iki maždaug 14 valandos. Fotografuoti stovint veidu į pilį prie (ant) akmeninės sienos kairėje kalno pusėje - į vieną kadrą talpinant Valdovų rūmus (kairėje) ir pilį (dešinėje).
Trijų Kryžių kalnas
Viena romantiškiausių Vilniaus vietų, kur miestas „kaip ant delno“. Nuo šio kalno ryte, vakare ir naktį galite įamžinti Vilniaus senamiesčio panoramą esant įvairiam apšvietimui. Fotografuojant miestą nuo Trijų Kryžių kalno, gražiausia šviesa yra ryte ir vakare. Taip pat fotografų dėmesio verta vakarinė Vilniaus panorama, kai įjungiamas miesto gatvių bei pastatų apšvietimas.
Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios varpinė
Neįtikėtinas panoramas galite įamžinti iš Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčios varpinės apžvalgos aikštelės, esančios 45 metrų aukštyje. Fotografuoti iš varpinės galima bendrus panoraminius vaizdus arba stambesniu planu, objektus pavieniui. Fotografuoti stovint prieš Šv. Jonų bažnyčią veidu, iš tolimiausio kampo kairėje, pro arką. Taip į vieną kadrą galima sutalpinti bažnyčią ir varpinę, įrėminant juos arkos skliautu iš viršaus. Tinkamas laikas fotografuoti - maždaug nuo 12 valandos iki vakaro, taip pat ir sutemus.
Taip pat skaitykite: Kodėl svarbus aukštis virš jūros lygio?
Taurakalnis
Taurakalnis, Velnio kalnas, Vaiduoklių kalnas - tai kalva Naujamiesčio prieigose, nuo kurios atsiveria panorama į centrinę miesto dalį. Dar senovėje ant šio kalno buvo švenčiamos Baltų religinės šventės. Užlipkite laiptais šalia buvusių Profsąjungų rūmų ir pasigrožėkite senosios ir naujosios architektūros draugyste. Fotografuoti nuo šio kalno šviesa dėkinga visą dieną, nes stovint veidu į atsivėrusį miestą saulė visada būna už nugaros. Rekomenduoju fotografuoti tolumoje matomus dangoraižius, juos komponuoti su ant kalno augančiais medžiais.
Vilniaus bastionas
Manoma, kad bastėja buvo pastatyta XVII a. kaip Vilniaus gynybinės sienos, saugančios miestą nuo priešų iš Rytų, dalis. Nuo čia atsiveria bažnyčių bokštų panorama. Itin didingai atrodo Šv. Kazimiero bažnyčios kupolas su karūna. Senamiesčio vaizdas pagyvėja, kai nuo pašlaitės pradeda kilti oro balionai. Čia taip pat galima fotografuoti visą dieną, nes stovint veidu į atsivėrusį senamiestį bei Užupį saulė būna už nugaros.
Subačiaus apžvalgos aikštelė
Tarp Paupio ir Subačiaus gatvių, netoli istorinio misionierių vienuolyno sodo su keliais tvenkiniais, yra Subačiaus apžvalgos aikštelė. Iš čia vaizdai gražiausiai atrodo ryte, po pietų ir vakare. Pasigrožėkite senojo ir naujojo Vilniaus panorama su gražuoliu Užupio kvartalu, kuris nuo seno buvo vienas svarbiausių fotografų ir menininkų įkvėpimo šaltinių. Šalia yra Vilniaus Viešpaties Dangun Žengimo, plačiau žinoma kaip Misionierių, bažnyčia. Nuo šios aikštelės fotografuoti tinka visos dienos šviesa, nes stovint veidu į miestą saulė būna jums už nugaros. Taip pat gražiai pastatai apšviesti ir vakare.
Vilniaus gatvių ir kiemų fotogeniškumas
Vilnius garsėja ne tik panoraminiais vaizdais, bet ir savo gatvių bei kiemų fotogeniškumu.
Literatų gatvė
Literatų gatvė, kurioje gausu dedikacijų literatams, yra viena labiausiai reprezentuojančių Vilniaus senamiestį. Eidami Pilies gatvės link sustokite šalia tatuiruočių salono ir atsisukę atgal nufotografuokite spalvingiausią Literatų gatvės panoraminį vaizdą. Literatų gatvę gražu fotografuoti atėjus iš Pilies gatvės, į kadrą sutalpinus gražiai išpieštą sieną bei atsivėrusius senamiesčio stogus. Šviesa dėkingiausia antroje dienos pusėje.
Taip pat skaitykite: Aukščio įtaka klimatui
Pilies gatvės kiemas
Vienas fotogeniškiausių senamiesčio kiemų Pilies gatvėje. Praėję didžiulius medinius vartus per akmenimis grįstą taką pateksite į kiemą, kur ant vieno pastatų yra užrašas „Sidabrynas“. Fotografuoti rekomenduojama arkoje, kadruojant priekinį kiemo vaizdą su Šv. Marijos skulptūra, įrėminant juos arkos skliautu iš viršaus.
Vilniaus universiteto kiemai
Vilniaus universiteto architektūrinis ansamblis yra unikalus objektas UNESCO saugomame Vilniaus senamiestyje, kuris labai tapybiškai reprezentuoja vieną seniausių universitetų Europoje. Kiekvienas jo kiemelis unikalus savo istorija, architektūra ir spalvomis. Architektūrinis ansamblis gražus įvairiu paros metu. Vieni kiemai pradeda šešėlių žaismą ryte, kiti per pietus, o pats grožis - saulei persiritus vakarų pusės link, kai saulės paliesti fasadai įgauna sodrias spalvas. Kiemuose drąsiai žvelkite į viršų, stokite į kampus, iš po arkų fotografuokite Šv.
Alumnato kiemas
Vienas romantiškiausių renesansinių Vilniaus kiemų. Renesansinio stiliaus rūmai, pastatyti XVII a. pr., padėjo sukurti mistinio Vilniaus kiemo įspūdį. Jei tik atidaryta laiptinė, lipkite į antrą pastato aukštą, iš kur atsivers kiemo panorama. Perėję šį kiemą, per arką pateksite į kitą, iš kurio atsiveria Prezidentūros vidinio kiemelio panorama. Fotografuoti tik įėjus pro arką, kadruojant dešinės pusės arkų eilę su dalimi kiemo. Kitas rakursas - iš priešingos Alumnato kiemo pusės, kadruojant nuotraukos kairėje medį su kiemu. Paėjus gilyn, į kitą kiemelį, fotografuoti pro tvoros grotas Prezidentūros kiemą. Kadravimas savo nuožiūra.
Stiklių gatvė
Stiklių ir M. Vienos tapybiškiausių senamiesčio gatvių Vilniuje, kuriose dar likę kadaise gausiai žydų kvartale gyvento gyvenimo šešėlių. Akį traukia langinės, arkos, saulei apšvietus užburia šiltos spalvos. Gražiausios ir sodriausios spalvos anksti ryte ir popiet, šviečiant saulei. Vasarą rekomenduojame ateiti anksčiau, kol gatvelėse dar nėra staliukų ir kėdžių. Geriausia vieta fotografavimui - stovint veidu į „Stiklių“ restoraną, atsitraukus nuo jo iki pat priešingoje gatvelės pusėje stovinčio namo, kad į kadrą sutilptų gražus „Stiklių“ restorano pastatas, tolumoje esančios bažnyčios bokštas bei kairėje esantis namas.
Šv. Ignoto gatvė
Šv. Ignoto gatvė - vieta, kur gotika, renesansas ir barokas yra šalia vieni kitų. Čia išvysite atidengtą gotikinio vienaaukščio namo gatvės fasadą, vartus ir vartelius, kadaise miestą juosusios gynybinės sienos dalį su šaudymo angomis. Fotogeniška, istorinė ir labai tapybiška gatvė, savo grožiu ir šešėlių žaismu džiugina akis tiek ryte, tiek vakare. Rytiniam šešėlių žaismui pasiduoda žibintai, kabantys ant senove dvelkiančios sienos. Skirtingais kampais saulės apšviesta gatvė įgauna naujų formų, kurios dominantė - Šv. Fotografuoti Šv. Ignoto gatvę geriausia sustojus prie kairėje gatvės pusės esančios mažos arkos, į kadrą sutalpinant tą pačią arką ir tolumoje esančią bažnyčią.
Šv. Dvasios gatvė
Šv. Dvasios gatvė - jau seniai fotografų pamėgta gatvė, esanti šalia Aušros Vartų ir svarbiausios Lietuvos stačiatikių Vilniaus Šv. Dvasios cerkvės. Eidami šia gatve pamatysite XVI a. menančios Vilniaus gynybinės sienos dalį. Meniškai aptriušusios sienos, seni langai ir vis dar tvyranti senojo Vilniaus dvasia traukia ne vieno svečio akį. Šią gatvę fotografuoti geriausia jos pradžioje, einant nuo Aušros vartų, įkomponuojant ir truputėlį žalumos, augančios prie pirmojo namo.
Bernardinų sodas
Bernardinų sodas apsuptas senamiesčio architektūros ansamblių. Čia kelis šimtus metų auga ir seniausias Vilniaus ąžuolas. Kelios minutės nuo senamiesčio centrinės aikštės - ir Vilnelės bei mitologinių kalvų apsuptyje gali pasislėpti nuo miesto šurmulio. Pasivaikščiokite po parką besidairydami unikalių panoraminių vaizdų į Gedimino pilį, Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių ansamblį, pasigėrėkite fontanais. Aplankykite Vilnelėje besiturškiančias antis ir užfiksuokite besikeičiančios gamtos vaizdus. Be abejonės, šiame parke fotogeniškiausi yra fontanai. Didįjį fontaną fotografuoti patartina ryte, priešais saulės šviesą, tada vandens apšvietimas būna geriausias.
Bokšto gatvė
XVI a. menanti gatvelė buvo dalis kelio, jungusio miesto pilių kompleksą su gynybinės sienos Bernardinų vartais. Tai viena istoriškiausių gatvių Vilniaus senamiestyje. Jos pradžia iš Pilies gatvės originaliai papuošta arbatinukais. Čia jums tikrai pavyks nufotografuoti atvirutės vertą kadrą. Fotogeniškiausia ši gatvė ryte ir pavakary, kai saulė vis kitu kampu meta šešėlį. Geriausias Šv. Onos ir Bernardinų bažnyčių fotografavimo kampas yra toje pačioje gatvės pusėje, prie autobusų stotelės, tada galima į vieną kadrą sutalpinti abi bažnyčias.
Kiti Vilniaus rajonai
Rasų kolonija
Istorinėje Vilniaus miesto dalyje, retai aplankomoje turistų, slypi XIX a. pab.- XX a.pr. namų kvartalas, vadinamas Rasų kolonija. Čia gyveno Stanislovas Filibertas Fleris - vienas svarbiausių XIX a. pab.-XX a. pr. Vilniaus fotografų ir tapytojų. Tai unikalus kvartalas, pasižymintis įdomia architektūra bei išplanavimu. Fotografuoti iš kitos gatvelės pusės, į kadrą įkomponuojant ir medžių žalumos, kadrui suteikiančios gaivumo.
Šnipiškės
Šnipiškės yra buvęs Vilniaus priemiestis, vilniečių vadinamas „Šanchajumi“. Čia vis dar gausu XIX a. pab.-XX a. pr. liaudiško stiliaus medinių namų. Dalis jų apleisti, kiti - gyvenami. Šis vaizdas pasakoja apie unikalią daugiatautę (čia gyvena 20 tūkstančių įvairių tautybių gyventojų) kaimo bendruomenę miesto centre. Geriausia fotografuoti įkomponuojant senus garažus dangoraižių fone.
Užupis
Pačiame bohemiškiausiame, neįprasčiausiame Vilniaus rajone, tikroje menininkų mekoje gyvena be galo fotogeniški personažai, tapę Užupio ir užupiečių kasdienybės dalimi. Fotografuoti galima visą dieną, geriausia - saulėtą, kai saulė prasiskverbia pro medžių lapus ir palieka gražius šešėlius ant objektų.
Vilniaus upės ir upeliai
Vilnius įsikūręs paskutiniojo ledyno pakraščio ruože, ties kuriuo vyko sudėtingi gamtiniai procesai, suformavę teritorijos reljefą ir vandenis. Traukiantis paskutiniam ledynui, fliuvioglacialiniai vandens srautai išgraužė gilius, terasuotus, įvairios sandaros slėnius, kuriais dabar teka Neries ir Vilnios upės. Šių upių slėniai giliai įsirėžę į kvartero nuogulas (20-60 m), tarnauja iškrovos zonomis praktiškai visiems vandeningiems žemės paviršiaus horizontams.
Neris Vilniaus m. savivaldybės teritorijoje ar jos riba teka apie 47,1 km, Vilnia - apie 20,2 km. Išskyrus Vilnią, Vokė ir kiti mažesni upeliai teka atokiau nuo Vilniaus centro. Į Nerį Vilniaus m.
Ežeringą Antavilių riną drenuoja Antavilės upelis. Šio upelio debitas nežymus, sureguliuotas gausių ežerų. Upelio ištakų abs. aukštis - 137,5 m. Įteka į Nerį 93,5 m abs. aukštyje.
Varžuva (Veršupis) - kairysis Neries intakas išteka Bezdonių fliuvioglacialinės lygumos pelkinguose duburiuose, 136 m absoliutiniame aukštyje. Tėkmės ilgis - 10,2 km. Upė kerta plačią III Neries fliuvioglacialinę terasą, o žemupyje graužiasi į fliuvialinį Neries šlaitą. Į Nerį įteka 92,2 m absoliutiniame aukštyje. Vidutinis Veršupio nuolydis gana didelis - 4 cm/km.
Kitas kairysis Neries intakas - Kairėnė - pradžią randa Dvarčionių kalvotoje pakilumoje. Upelio ištakos - 130 m aukštyje nuo jūros lygio, žiočių altitudė - 91,5 m. Žemiau Kairėnės ilgą atkarpą į Nerį iš kairės pusės neįteka jokie intakai. Miesto ribose į Nerį iš kairės įteka Vilnia. Pačios Vilnios ištakos yra limnoglacialinėje lygumoje, Lietuvos - Baltarusijos pasienyje. Upės aukštupyje yra dideli tvenkiniai, kurie reguliuoja upės nuotėkį.
Trečios eilės Neries intakas Riešė, įteka iš dešinės, likus beveik 178 km iki Neries žiočių. Upelis išteka iš Riešės ežero. Upės ištakų aukštis - 173 m, tėkmės ilgis - 28,8 m.
Cedronas - vienintelis dar nekanalizuotas Vilniaus upelis, esantis urbanizuotoje Vilniaus teritorijoje. Cedronas prasideda rytiniame plokštikalnės šlaite (135 m abs. a.) ir teka rytų kryptimi su didele kilpa ties Kalvarijų gatve. Upelis prateka 1,77 ha ploto vandens telkinį. Cedrono žiotys - 88,6 m abs. a. Tėkmės ilgis - 2,9 km, nuolydis - 16 cm/km.
Iš buvusių Neries intakų minimas Vilkpėdės upelis, užpelkėjęs kairysis tiesioginis Neries intakas. Tai vienas ilgesnių buvusių atvirų Neries intakų, kurio ilgis buvo 5,5 km, baseino plotas - 7,4 km2.
Žemiau Lazdynų į Nerį įteka dar vienas dešinysis Neries upės intakas - Sudervė, drenuojanti Platiniškių ir Sudervės moreninių masyvų rytinius ir pietinius šlaitus. Upelio baseino plotas - 40 km2), tėkmės ilgis - 12 km. Upelio ištakų aukštis - 180 m., į Nerį Sudervė įteka 80 m aukštyje.
Potvyniai Vilniuje
Istorija byloja, kad Vilnius patyrė ne vieną didelį potvynį. Vienas didžiausių įvyko 1931 metais, kai dėl tirpstančių ledo lyčių išsiliejusi Nėris drumzlinu vandeniu apsėmė miestiečių namus nuo Antakalnio iki Žvėryno. Nukentėjusiųjų skaičius perkopė 10 tūkst., o nuostoliai siekė ne vieną šimtą tūkstančių.
Vilniaus geologinis pagrindas ir reljefas
Klasikinis paskutiniojo ledyno egzistavimo įrodymas vietovėje yra paviršiaus ežeringumas. Be ežerų, svarbūs paskutiniojo ledyno liudininkai yra pakraštinių moreninių gūbrių lankai, rinos (dubakloniai) ir ozai. Visos šios reljefo formos rastos Vilniuje geologinio kartografavimo M 1:10 000 metu.
Egzotiškiausia ledyno palikta forma paviršiuje yra ozas. Klasikiniai ozai, tai - subglacialinės kilmės (ledyno pade) tuneliuose vandens srautų sunešti žvirgždo-gargždo bei įvairaus smėlio pylimai. Ozai orientuoti ledyno slinkimo kryptimi, tačiau yra manančių, kad ozų tipo pylimai gali būti sunešami stiprių ledyno tirpsmo vandenų srautų atviruose bei pusiau atviruose ledyno plyšiuose. Negirdėta, kad kurioje nors Europos sostinėje būtų ozų, o Vilniuje jų - net 9!
Neabejotinai ryški miesto ašis - Neris. Jos terasuotas klonis skiria aukštą pietrytinę miesto dalį, įsikūrusią Ašmenos (Pietų Nalšios) senųjų moreninių aukštumų Medininkų kalvyne, ir žemesnę - šiaurvakarinę jo dalį.
Senslėnyje arba fliuvioglacialiniame klonyje, kurio plotis - 3-5 km, nustatyti penkių lygių fliuvioglacialinių terasų fragmentai. Atšilimas turėjo būti staigus, nes į klonį nuo stačių iš amžinojo įšalo gniaužtų išsilaisvinusių šlaitų intensyviai pradėjo slinkti ištižusio grunto masės. Jos išvagojo šlaitus giliomis griovomis taip tankiai, kad kai kur vietoje šlaito sienos tarp griovų liko tik siauri atragiai.
Vilniaus ežerai
Visi natūralūs Vilniaus ežerai yra šiaurrytinėje ir šiaurinėje miesto dalyje - paskutiniojo ledyno suformuotame paviršiuje. Visi jie - paskutiniojo ledyno palikimas. Pagal susidarymo būdą Vilniaus ežerai yra rininės ir glaciokarstinės (termokarstinės) kilmės. Ilgi ir gilūs Lietuvos ežerai (ilgiausias Dubingių (Asvejos) ir giliausias -Tauragnų) yra rininiai.
Vilniaus Žalieji ežerai vadintini rininiais Jie telkšo dviejose lygiagrečiose nevienodo gylio rinose, kurios, ledynui pradėjus intensyviai tirpti, tapo prieledyninės upės (Neries pramotės) intako kloniu.
Kiti mažesni ir ovalūs Vilniaus ežerėliai yra glaciokarstiniai (kitaip - termokarstiniai). Ledynui tirpstant, daugybė įvairaus ledo luistų buvo palaidota po smėlio nuogulomis ledyno tirpsmo vandenų plūsmo vietose bei srautų vagose.
Vilniaus skardžiai
Geologams ypač svarbūs statūs pliki šlaitai-skardžiai, kur galima matyti šlaitą sudarančių nuogulų sluoksnius. Vilniuje tokių skardžių yra net 5: 2 Neries ir 3 Vilnios šlaituose. Pūčkoriai - aukščiausias Lietuvos skardis-atodanga po 2007 metų Lietuvos Nacionalinės žemės tarnybos iniciatyva atliktų Lietuvos ekstremumų matavimų šiek tiek sumažėjo ir dabar jos aukštis yra 63,19 m (buvo 65 m).
Šiauriausia Neries atodanga-skardis - Viriai. Atodanga yra Naujanerių soduose Neries dešiniajame šlaite. Beveik 2500 m ilgio statų skardį į dvi dalis skiria Virių nuošliauža. Apie 22 m aukščio skardis atsirado upės vandens srovei ardant IV viršsalpinę terasą.
Plikakalnis - vienas seniausių ir aukščiausių Neries skardžių Vilniuje. Jis yra dešiniajame Neries krante (netoli televizijos bokšto) priešais Vingio parko stadioną. Atodangos aukštis - 59,0 metrai, jos ilgis palei upę - per 600 m.
tags: #aukštis #virš #jūros #lygio #Žvėrynas