Akonkagva: Pietų Amerikos karalius

Planuojant kalnų žygį Pietų Amerikoje, Argentinoje, būtina atsižvelgti į gamtines ir klimato sąlygas. Apie Argentiną parašyta daug knygų, tačiau svarbu paminėti geografinius ir istorinius faktus, kurie padeda apibūdinti šalį ir Andų kalnus.

Andų kalnų grandinė

Palei vakarinę Pietų Amerikos pakrantę driekiasi Andai - ilgiausia pasaulyje kalnų grandinė, sudaranti pietinę Kordiljerų dalį. Andai tęsiasi apie 7-8 tūkst. km per septynias Pietų Amerikos valstybes, jų plotis siekia iki 600 km. Tai viena aukščiausių kalnų sistemų Žemėje.

Akonkagva - Amerikos milžinas

Pietiniuose Anduose, Čilės ir Argentinos pasienyje, stūkso aukščiausias Amerikos žemyno ir viso Pietų pusrutulio kalnas - Akonkagva (isp. Aconcagua), siekiantis 6962 m. Akonkagva dar vadinamas „Amerikos milžinu” arba „Akmeniniu sargybiniu” (Ackon Cahuak - indėnų kečua kalba). Netoli Akonkagvos iškilę tokios viršukalnės kaip Tupungatas (6800 m) ir Mersedarijas (6770 m). Sniego linija šiose vietovėse yra labai aukštai - apie 6000 m.

Centriniuose ir Šiauriniuose Anduose yra daugiau nei dešimt panašaus aukščio ir dar daugiau žemesnių užgesusių bei veikiančių ugnikalnių. Vidutinis Andų aukštis - apie 4000 m. Dėl okeaninės Naskos ir žemyninės Pietų Amerikos tektoninių plokščių sąveikos Andai yra vulkaniškai ir seismiškai aktyvūs, pakildami aukštyn apie 10 cm per 100 metų. Iš Andų išteka didžiausia Pietų Amerikos upė Amazonė ir daug kitų didžiųjų žemyno upių. Anduose taip pat telkšo aukščiausiai virš jūros lygio esantis Titikakos ežeras.

Klimato įvairovė Anduose

Klimatas Anduose labai įvairus, nes jie driekiasi per šešias klimatines zonas. Čilės ir Argentinos Anduose vyrauja subtropinis klimatas, sausi subtropiniai miškai ir krūmynai, o aukštikalnėse - sausos stepės. Vakarinius kalnų šlaitus drėkina žiemos ciklonai, ypač Patagonijos Anduose, kur stūkso Šv. Valentino kalnas (4058 m).

Taip pat skaitykite: Pietų Korėjos kalnai: Hallasanas

Planuojant žygį kalnuose, būtina įvertinti reljefo ir klimato ypatybes, taip pat palankiausius žygiui mėnesius. Keičiantis klimatui, ankstesnių stebėjimų duomenys gali ne visada pasitvirtinti.

Kelionės užrašai: žygis į Akonkagvą

Nors į Pietų Ameriką buvo planuota išvykti sausio arba vasario mėnesį, dėl objektyvių priežasčių išskristi iš Madrido į Buenos Aires pavyko tik kovo pradžioje. Buenos Airėse paaiškėjo, kad bagažas atsiliko Barselonoje. Teko laukti 16 valandų. Iš Buenos Airių autobusu nuvykau į miesto centrą, nusipirkau bilietą į Mendosą - miestą vakarų Argentinoje, Andų kalnų pašlaitėje.

Buenos Airės - vienas didžiausių Pietų Amerikos miestų, kuriame gyvena apie 11,6 mln. gyventojų. XX a. pradžioje į Buenos Aires atvyko daug imigrantų iš Europos, daugiausia ispanų ir italų, taip pat vokiečių, portugalų, lenkų, airių, prancūzų ir anglų. Dauguma Argentinos lietuvių imigrantų gyvena Argentinos sostinėje ir jos apylinkėse. Apskritai gyventojų daugumą Argentinoje sudaro ispanų kolonistų palikuonys, italai ir ispanai (apie 97 proc. gyventojų yra baltaodžiai, dauguma miestiečių - Romos katalikai). Čiabuviai - indėnai (gvaraniai, kečujai, mapučiai, mokovi ir kt.) gyvena šalies šiaurinėse, šiaurės vakarų ir pietinėse provincijose, jų išlikę tik apie 0,5 mln. Vienintelė valstybinė Argentinos kalba yra ispanų.

Pagaliau iš Madrido atskridus kuprinei, iki skrydžio į Mendosą buvo likę 2-3 valandos. Pervažiavus į kitą oro uostą, liko tik keliolika minučių, bet į lėktuvą paskubomis įlaipino. Nuo Buenos Airių iki Mendosos yra 1037 km.

Argentina yra didelė šalis, antra pagal dydį Pietų Amerikos valstybė ir aštunta pagal dydį pasaulio valstybė, nusidriekusi iš šiaurės į pietus apie 3700 km, o iš rytų į vakarus - 1400 km. Mano tikslas buvo pasiekti Mendosos provincijos centrą - Mendosą, iš ten - Akonkagvos kalną.

Taip pat skaitykite: Lipimas į Ponta do Pico

Inkų imperijos pėdsakai

Atsidūrus Pietų Amerikoje, negalima pamiršti, kad čia nuo 1437 iki 1572 metų egzistavo inkų valstybė, kuri nuolat plėtėsi ir prijungė didelę žemyno vakarų dalį Andų kalnuose. Inkai sukūrė valstybę, apimančią dabartinių Peru, Bolivijos, Ekvadoro teritorijas, taip pat Kolumbijos, Čilės bei Argentinos dalis. Valstybės centras buvo Kusko miestas. Oficiali valstybės kalba buvo kečua kalba, tačiau inkai neturėjo rašto. 1532 m. į Peru pakrantę atvyko ispanų konkistadorai, vadovaujami Fransisko Pisaro. Inkų imperijos sostinę ispanai paėmė 1536 m. Kalnuotame Vilkabambos regione inkų valdovai ispanams priešinosi dar 30 metų, tačiau 1572 m. konkistadorai paėmė į nelaisvę paskutinįjį inkų valdovą Tupac Amaru ir nukirto jam galvą. Tai buvo Tauatinsuju imperijos egzistavimo pabaiga.

Mendosa - vartai į Andus

Sėkmingai atskridau į Mendosą - vienos iš 23 Argentinos provincijų centrą. Mendosos provincijos vakarinė riba - Andų kalnų grandinė su aukščiausia žemyno vieta - Akonkagvos kalnu. Didžioji provincijos dalis - lygumos, klimatas - subtropinis, kontinentinis, vyrauja sausi ir saulėti orai, didelis dienos ir nakties temperatūrų skirtumas. Mendosos provincijoje išvystyta vynuogininkystė (70 proc. šalies vyno produkcijos), sodininkystė ir daržininkystė, todėl provinciją lanko daug turistų. Provincijoje gyvena pusantro milijono gyventojų, iš jų daugiau nei pusė priklauso Mendosai su apylinkėmis, nors pačiame mieste gyvena tik apie 115 tūkst. gyventojų.

Pasirengimas žygiui

2008 m. kovo 6 d. Apsigyvenus viename iš nedidelių Mendosos turistinių viešbutukų paaiškėjo, kad daugumos kelionių agentūrų kalnų gidai jau sugrįžę iš kalnų, nes baigėsi tinkamas kopimui sezonas. Pavyko surasti ispanų kilmės kalnų gidą Andre, su kuriuo susitarus, kad mokėsiu dvigubai, prasidėjo pasirengimas žygiui per dvi dienas: gautas oficialus Akonkagvos Provincijos parko administracijos leidimas, išsinuomoti žygio reikmenys bei inventorius, apranga ir plastikiniai batai, paruoštos maisto atsargos ir kuras žygiui.

    1. Pasikrovus mantą į mikroautobusą, išvykome į Penitentes turistinę gyvenvietę (netoli Puente del Inca miestelio). Kelias apie 180 km, vedantis link pagrindinio Andų kalnagūbrio, skiriančio Argentiną nuo Čilės. Penitentes pasiekėme apie 16 val., apsigyvenus viešbutyje dar turėjau laiko pavaikščioti po apylinkes.
    1. Po pusryčių susiruošėme kelionei ir nuvažiavome apie 25 km iki įėjimo į Akonkagvos Provincijos parką. Pravažiavę Puente del Inca (2720 m) gyvenvietę, pasukome į parko kontrolės postą. Parko reindžeris užregistravo leidimą ir toliau keliavome pėsčiomis. Pagrindinę mantą į bazinę stovyklavietę - Campo Base Plaza de Mulas - gabeno mulų varovas su mulais. Praėjome pro Laguna Horcones (2950 m aukštyje), po to priėjome pakabinamą tiltą per Rio Horcones. Šiame slėnyje buvo filmuojamas filmas „Septyneri metai Tibete”. Pirmąją žygio dieną oras buvo debesuotas, net palijo, vėliau dulksna ir rūkas. Nuėjome apie 10 km, kol pasiekėme stovyklavietę Campo Confluencia (3400 m).
    1. Palikę pagrindinę mantą stovyklavietėje, su kalnų gidu iškeliavome į aklimatizacijai skirtą žygį prie pietinio Akonkagvos kalno šlaito esančią stovyklavietę - Plaza Francia (4200 m). Žygis nelengvas, labai vėjuota, debesuota, šalta, bet įdomu stebėti sniego pūgą, siaučiančią Akonkagvos kalno viršūnėje. Vėlai vakare grįžome į apatinę stovyklavietę.
    1. Po poilsio dienos (03. 11) mūsų laukė ilgas 8-9 val. žygis (35 km) vis aukštėjančiu upės slėniu iki bazinės stovyklavietės prie šiaurinio Akonkagvos kalno šlaito - Campo Base Plaza de Mulas (4350 m). Oras puikus, platų slėnį supa kalnai, daugybė gražių viršukalnių (4-5 tūkst. m aukščio). Dienai baigiantis pasiekėme stovyklavietę, kurią supa sniegu padengti kalnai. Prisiminiau, kad dieną pietų poilsio metu, Andre pasakojo, kad Akonkagvą indėnai vadina Ackon Cahuak, kas kečua kalba reiškia inkų Saulės dievo Inti „Akmeninis Sargybinis”, saugojęs inkų imperijos pietinę sieną bei ant kalno (5000 m aukštyje) buvusioje šventovėje palaidotų žymių inkų valstybės asmenų amžino poilsio vietą. Pasak Andre, „Akmeninis Sargybinis” saulei leidžiantis kartais nusidažo kraujo spalva, tuo lyg norėdamas priminti tragišką inkų imperijos žlugimą. Po to keletą dienų į kalną kopti negalima, nes kalno viršūnėje tris dienas siaučianti pūga - „Akmeniniam sargybiniui” būtina ką nors paaukoti, tik tada pūga nurimstanti. Tą patį vakarą teko stebėti ir fotografuoti įspūdingą, rausvai nusidažiusią Akonkagvos viršukalnę. Ir stipri pūga kalno viršūnėje dar ne vieną dieną siautėjo.

  5. 13 - 03. 15. Tris dienas stovėjo palapinė bazinėje stovyklavietėje, tačiau buvo tik viena poilsio diena. Vieną dieną padarėme aklimatizacijai skirtą žygį kopdami į Katedros (Catedral) viršukalnę (5254 m), o trečią dieną kartu su kalnų gidu nunešėme maisto atsargas į aukščiau esančią stovyklavietę - Campo Plaza Canada (5000 m) ir grįžome atgal.

    1. Per praėjusias tris dienas dauguma kelionių agentūrų jau baigė ardyti savo personalo ir virtuvių palapines, krovė ant mulų ir gabeno žemyn. Tik mes dviese su sunkiomis kuprinėmis kopėme aukštyn į Campo Plaza Canada. Dieną iš apačios mus pasivijo prancūzas alpinistas Patrik, kuris iki sekančios stovyklavietės dar ėjo atskirai, tačiau po to mes susidraugavome ir toliau kopėme trise. Pastatėme palapines, pavakarieniavome, o po to stebėjome spalvotą saulėlydį virš Andų kalnagūbrio Čilės pusėje, iš kur link mūsų slinko milžiniškas debesų frontas.
    1. Oras subjuro, vėjas ginė daugybę debesų, buvo ir pūga, ir šaltas vėjas, bet neskubėdami, vietomis per gilų supustytą sniegą nukeliavome į aukščiau esančią stovyklavietę - Campo Nido de Condores (5400 m). Čia pūtė stiprus vėjas, bet pūga nurimo, pragiedrėjo.

Akonkagva - geologinis ir geografinis kontekstas

Akonkagva, esanti Anduose, Argentinoje, netoli Čilės sienos, yra Pagrindinėje Kordiljeroje. Šiaurinė viršūnė siekia 6960,8 m, o pietinė - 6930 metrų. Kalnas yra Aconcagua masyve, susidariusiame iš granitų ir andezitų, užstumtų ant mezozojaus nuosėdinių uolienų. Manoma, kad kalnas iškilo mezozojuje-kainozojuje dėl Nazcos ir Pietų Amerikos tektoninių plokščių kolizijos. Sniego riba pietiniuose šlaituose yra apie 4500 m aukštyje, o šiauriniuose šlaituose - apie 6000 metrų. Kalną dengia ledynai, iš kurių didžiausi yra Horcones Inferioro, Las Vacaso, Relinchoso ir Lenkų (Glaciar de los Polacos).

Taip pat skaitykite: Pietų Amerikos archeologijos apžvalga

Kopimas į Akonkagvą: istorija ir dabartis

Į Akonkagvą dažniausiai kopiama gruodžio-vasario mėnesiais. Pirmasis į kalno viršūnę įkopė Mattias Zurbriggenas (Šveicarija) 1897 m. sausio 14 d. 1996 m. vasario 25 d. Lietuvos vėliavą viršūnėje iškėlė V. Vitkauskas. 2018 m. vasario 16 d. viršūnę įveikė ir Lietuvos šimtmečio proga trispalvę iškėlė 6 alpinistai: Danguolė Bičkūnienė, Tadas Jeršovas, Mantas Klasavičius, Vakaris Mėdžius, Vytautas Samavičius, Jurgita Triponienė.

2024 m. sausio mėnesį keliautojas Aurimas Valujavičius pradėjo kelionę „Planetos viršūnės”, kurios metu ketina įkopti į Akonkagvą, Ochos del Salado ugnikalnį ir Everestą.

Kiti aukščiausi pasaulio kalnai

Akonkagva yra aukščiausias Amerikos ir Pietų pusrutulio kalnas, tačiau pasaulyje yra ir kitų įspūdingų viršukalnių:

  • Everestas (8850 m) - aukščiausias pasaulio kalnas, esantis Himalajuose.
  • Monblanas (4810,45 m) - aukščiausias Vakarų Europos kalnas, esantis Alpėse.
  • Elbrusas (5642 m) - aukščiausias Kaukazo kalnas, kurio priklausomybė Europai ginčytina.
  • Denalis (6190 m) - aukščiausias Šiaurės Amerikos kalnas, esantis Aliaskoje.
  • Kilimandžaras (5895 m) - aukščiausias Afrikos kalnas, esantis Tanzanijoje.
  • Vinsono masyvas (4897 m) - aukščiausias Antarktidos kalnas.
  • Kosciuškos kalnas (2228 m) - aukščiausias Australijos žemyno kalnas.
  • Džaja (5085 m) - aukščiausias Okeanijos kalnas, esantis Naujosios Gvinėjos saloje.

Lietuvoje aukščiausias kalnas yra Aukštojas (293,84 m), esantis Vilniaus rajone.

Alpinizmo Lietuvoje istorija

Vienas iš organizuoto alpinizmo pradininkų Lietuvoje buvo Gediminas Akstinas (1926-1959). Jo iniciatyva 1957 m. Kaune įkurta pirmoji Lietuvos alpinistų organizacija - Respublikinė alpinizmo sekcija. 1993 m. Vladas Vitkauskas pirmasis iš Baltijos šalių įkopė į Everestą. Saulius Vilius - lietuvių alpinistas, įkopęs į Džomolungmą 2003 m.

tags: #auksciausias #kalnas #amerikos #pietu #pusrutulyje

Populiarūs įrašai: