Senųjų Pietų Amerikos kultūrų archeologija: nuo Valdivijos iki Inkų
Ekvadoras, nors ir viena iš mažesnių Pietų Amerikos valstybių, slepia turtingą praeitį. Šiame regione susikirto senovės keliai, formavosi unikalios ikikolumbinės indėnų kultūros, tokios kaip Manteño-Huancavilca ir La-Tolita (600 m. pr. Kr. - 200 m.). Šiandien archeologiniai radiniai atskleidžia šių civilizacijų paslaptis, kviesdami mus keliauti laiku ir pažinti jų gyvenimo būdą, tikėjimą bei meną. Šis straipsnis apžvelgia svarbiausius senųjų Pietų Amerikos kultūrų archeologinius atradimus, pradedant Valdivijos kultūra ir baigiant Inkų imperija.
Valdivija: Seniausia keramika Pietų Amerikoje
Šeštajame praeito amžiaus dešimtmetyje Ekvadoro archeologas mėgėjas Emilis Estrada Valdivijos žvejų kaimelyje atrado senovės kultūros pėdsakus su daugiau nei 4 tūkstantmečių senumo keramika, skulptūrėlėmis bei indais. Tai buvo vienas seniausių kultūrų Pietų Amerikoje atradimas. Keramika buvo itin aukšto lygio, su įvairiais kruopščiai pagamintais ornamentais. Iš pradžių E. Estrada ieškojo analogiškos keramikos Peru bei Meksikos archeologinėje medžiagoje, tačiau galiausiai atsakymą surado Valdivijoje rastą keramiką sulyginęs su Japonijoje buvusios Dzimun (Jomon) kultūros viduriniojo periodo (3000-2000 m. pr. Kr.) keramikos radiniais. Dzimun (Jomon) keramika vizualiai buvo labai panaši į jo rastą seniausiuose Valdivijos sluoksniuose datuojamuose 4400 - 1450 m. pr. Kr. (radioaktyviosios anglies izotopų metodu).
Estradą palaikė Amerikiečių mokslininkai - anot ilgus metus Valdiviją tyrusios B. Meggers, kontaktas tarp šių kultūrų turėjo įvykti maždaug 3000 m. pr. Kr. Pasinaudojęs japonų archeologine medžiaga Estrada padarė prielaidą, kad Valdivijos kultūrą Ekvadore formavo vandenynu iš Japonijos atplaukę žvejai. 1956-1957 metais Valdivijoje dirbo Smitsono instituto mokslininkai, kuriems galiausiai pavyko nustatyti keramikos amžių - ji buvo datuojama net 4,500 - 4,000 metų prieš Kristų. Taigi šventė archeologams - rasta seniausia keramika ne tik Ekvadore, bet ir visoje Pietų Amerikoje!
Real Alto: Religinis centras ir žemdirbystės pradžia
1971 m. ekvadoro archeologas Jorge Marcos, Šv. Elenos pusiasalyje atrado senovės gyvenvietę, vadinama Real Alto. Nustatyta, kad iš nedidelės indėnų stovyklavietės Real Alto išaugo į senovės gyvenvietę, su savitu religinių apeigų centru, netgi su centrine aikšte, piliakalniais bei vietos elito kapavietėmis. Ten taip pat buvo rasta senosios keramikos pavyzdžių, tačiau giminingos japoniškai Dzimun (Jomon) tada neaptikta. Pirmykštėje bendruomenėje jau užsiimta ir žemdirbyste.
Septintąjame praeito amžiaus dešimtmetyje dirbę archeologai ištyrė tik apie 5 procentus Real Alto senovės gyvenvietės. Real Alto radiniai - mokslininkus nustebinęs, keistai palaidotas žmogaus skeletas bei Valdivijos keramika.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Manteño-Huancavilca ir La-Tolita: Unikalios kultūros Ekvadore
Ekvadore taip pat klestėjo unikalios Manteño-Huancavilca ir La-Tolita (600 m. pr. Kr. - 200 m.) kultūros. Kalnuose, kur gyveno šie žmonės, aptikta didelių pastatų, akmens sostų, unikalių akmens statulų, kokių dar niekur kitur nebuvo rasta. La-Tolita žmonės sugebėjo apdirbti auksą ir platiną, gaminosi įspūdingus brangiųjų metalų dirbinius.
Tolimos senųjų kultūrų sąsajos: Turo Hejerdalo pavyzdys
Tolimų senųjų kultūrų klausimus įnirtingai išsiaiškinti stengėsi ir savo kailiu išbandė didysis norvegų tyrinėtojas Turas Hejerdalas. 1946 - 1947 metus paskyręs rizikingoms kelionėms savadarbiu mediniu plaustu (Kon - Tiki) per Ramujį vandenyną. Plaustą iš balzos medienos Hejerdalas pradėjo konstruoti Gvajakilyje, Ekvadore, o būsimasis atradėjas - E. Estrada buvo vienas iš jo rėmėjų. Tolimų senųjų kultūrų ryšiai mokslininkams nėra paslaptis, tačiau dažnai į jas žiūrima skeptiškai. Tačiau mokslininkai pastebi ir kai kurių kitų senųjų Pietų Amerikos kultūrų pvz.
"Parakaso kandeliabras": Dykumos paslaptis
Daugelis tikriausiai yra girdėję apie Naskos geoglifus - milžiniškus piešinius ant uolų, esančius Peru pietuose, tačiau mažai kas žino, kad toje pačioje Naskos dykumoje, už maždaug 200 km nuo geoglifų, yra dar vienas paslaptingas objektas, dėl kurio paskirties archeologai laužo galvas jau seniai. „Parakaso kandeliabras“ (arba „Andų kandeliabras“) primena žvakidę arba geometrinės formos augalą ir yra milžiniško dydžio: 128 m ilgio ir 74 m pločio, o linijų storis siekia 4 m. „kandeliabro“ rajone kasinėjant rasti artefaktai leidžia daryti prielaidą, kad geoglifas sukurtas apie 200 m. pr. m. e. vėliau. Mokslininkai daugmaž supranta, kada atsirado „Andų kandeliabras“ ir kas jį sukūrė, tačiau senovės dailininkų tikslai kol kas yra nežinomi. Kai kurie archeologai mano, kad objektas vaizduoja dievo kūrėjo Virakočos, garbinto čionykščių genčių, šventovę, kiti spėja, kad geoglifas buvo senovės jūrininkų orientyras - didžiulis „kandeliabras“ yra iškaltas ant kalvos šlaito ir yra puikiai matomas iš vandenyno, maždaug 20 km atstumu.
Sajamos kalno geoglifai: Bolivijos mastelis
Piešiniai ant uolų, esantys Bolivijoje, ant vieno Sajamos kalno šlaito, primena Naskos geoglifus ir „Andų kandeliabrą“ - jie taip pat iškalti kietoje kalnų uolienoje, bet Bolivijos piešiniai yra daug didesni už Peru - jie užima apie 7,5 tūkst. kv. m ploto teritoriją (15 kartų didesnę negu Naskos geoglifai), kai kurios linijos, iš kurių sudaryti Sajamos objektai, tęsiasi apie 18 km.
Sajamos geoglifai iki šiol praktiškai yra neištyrinėti. Tikrasis darbo, kurį atliko senovės dailininkai, mastas paaiškėjo palyginti neseniai, kai archeologai gavo galimybę naudoti palydovines vietovės nuotraukas. Stebėtinas tikslumas ir piešinio linijų tiesumas specialistus glumina - jos nubrėžtos tarytum su liniuote. Atvaizdo paskirtis taip pat lieka neaiški, kai kas spėja, kad senieji Bolivijos gyventojai juos naudojo astronominiams skaičiavimams, be to, piešinys gali būti ritualinio laidojimo forma.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Quimbaya kultūra: Aukso meistrai Kolumbijoje
Indėniška Quimbaya kultūra gyvavo 1-10 šios eros amžiais šiandieninės Kolumbijos teritorijoje (departamentuose Caldas, Risaralda, Quindío bei Valle del Cauca), kalnuotame regione su tropiniais miškais bei slėniais. Tačiau kultūra labiausiai žinoma dėl itin aukštos kokybės ir aukštos prabos aukso dirbinių, taip pat ir dėl šiai kultūrai būdingų poporo indelių.
Iš aukso gaminti ir antropomorfiniai ir fitomorfiniai dirbiniai, vabaliukai, gyvūnėliai, paukščiai, taip pat įvairios apyrankės, pakabukai, ritualiniai indeliai, kaukės, šalmai ir statulėlės. Visa laimė, jų auksas nepasitaikė konkistadorų kelyje, kurie Quimbaya gentį nukariavo 1539 metais. Daug dirbinių iki šiandien išsaugojo žemė, juos rado archeologai. Didžiausia iki šių dienų išlikusi iki Kolumbinių indėniškų civilizacijų aukso dirbinių bei skulptūrėlių sankaupa. Siekdamas išsaugoti aukso dirbinius nuo juodosios rinkos ar perlydimo, Kolumbijos prezidentas iniciavo derybas ir valstybė išpirko 123 dirbinius, tačiau yra manoma, kad iš tiesų jų galėjo būti rasta ir daugiau nei 200. Didžioji lobio dalis šiandien eksponuojama Madrido Amerikos muziejuje. Poporo - tai tipiški indėnų ritualiniai indeliai skirti sutrinti ir sumaišyti kokos lapus ir žaliąją citriną (laimas). Pagal šiuose ritualiniuose indeliuose likusias vaško bei kitos organikos daleles radioaktyviosios anglies metodu lobis datuojamas 4 - 6 šios eros amžiais.
Majų civilizacija: Miestai džiunglėse ir paslaptingas išnykimas
Majų civilizacijos ištakos siekia net 1000 m. pr. Kr. Jos miestų rasta rytinėje Vidurio Amerikos dalyje. Majų civilizacijos „Aukso Amžius“ laikomas 200 m. pr. Kr.-900 m. po Kr. Visus majus siejo bendra kultūra ir religija, bet jie neturėjo vienos sostinės ar valdovo, kiekviename mieste buvo savivalda ir kilmingas valdytojas. Majai nežinojo rato, nenaudojo nešulinių gyvulių, tačiau puikiai išmanė aritmetiką ir astronomiją, turėjo savą hieroglifų raštą, žinojo saulės ir mėnulio užtemimo laikus, turėjo savo pinigus - kakavos pupeles ir kieto vulkaninio stiklo - obzidiano kirvukus. Iki šių dienų išlikę keturi majų kodeksai labai mažai pasako apie jų istoriją, bet kalba apie apeigas, astronomiją ir kalendorius. Šių tautų istorija dar ir šiandien mažai žinoma, nes užkariautojai ispanai ne tik žudė vietinius gyventojus, bet griovė pastatus ir užrašais papuoštas šventyklas, o dvasininkai europiečiai, apsėsti religinio fanatizmo, naikino visas jiems į rankas patekusias knygas, dokumentus, užrašus.
Palenkė yra majų miestas valstybė. Įspūdingiausia jo vieta - viduryje džiunglių, apspistas medžiais. Visos majų piramidės turėjo sakralinę paskirtį, vienintelėje - Palenkės mieste, didingoje, piramidėje 683m. buvo palaidotas šio miesto valdovas Pakalis, kurio vardas pasak hieroglifų - skydas, valdęs 68 metus. Jo sarkofage rasta nepaprasto grožio meno dirbinių, pomirtinė kaukė iš 200 nefrito gabalėlių. Pagal hieroglifus miestas labiausiai suklestėjo valdant Pakaliui, kuris sostą paveldėjo būdamas 12 metų. Didelę dalį šio miesto pastatų dar slepia džiunglių augmenija, čia vykdomi archeologiniai kasinėjimai reikia manyti, padės įminti daug šio miesto paslapčių. Miesto, kadaise, užėmusio 20 kv.km plotą, yra atkasta tik 30 pastatų, tikimasi surasti dar apie 5000.
Tikalis yra vienas įspūdingiausių apleistų miestų - ir Amerikoje, ir pasaulyje. Iš tiesų, vien be galo įspūdingų, sutvarkytų majų piramidžių, šventyklų, rūmų Tikalyje užtenka visai dienai. Daugelis svarbių pastatų (kaip šventyklos) - mažyčiai, užtat stovi piramidžių viršūnėse. Būtent supilti tuos didžiulius kalnus ir buvo mestos didžiulės jėgos. Tuo tarpu net valdovai ir elitas gyvendavo mažuose, slegiančiai siauruose kambariuose su visur vienodu akmeniniu suolu šone. Visai neįprastas ir majų raštas, žvelgiantis į atvykėlius nuo daugybės seniai mirusiems valdovams sustatytų stelų: raidės ten kaip kvadratiniai piešinėliai, rašomos zigzagais. Lengviausia Tikalio didybę pajusti Centrinėje aikštėje su ~50 m aukščio piramidių viršūnėse stovinčiomis šventyklomis, šiauriniu ir centriniu “akropoliais”.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Tikalį ir kitus regiono miestus majai staiga apleido dar ~900 m. “Kodėl” - mistika; kalbama ir apie karus, ir apie genocidą ir (tai viena populiaresnių teorijų) sausrą, o gal kažkokį to derinį, bet aišku, kad tai Tikalį ir majus daro dar paslaptingesniais. Iš lėto, iš lėto archeologai atkovoja naujas ir naujas šventyklas, piramides, kaip neseniai Penktąją šventyklą. Juk jos pilnos gyvūnų: spalvingų drugelių, koačių, agučių, medžiuose siaučiančių ilgakojų beždžionių-koatų, už kilometrų girdimų beždžionių-staugūnų.
Čičen Ica - bene žymiausias majų miestas. Jis yra laukymėje, todėl jo piramidės, žaidimo kamuoliu arenos puikiai atsiveria turistams. O jų daug, mat tai - arčiausi tokio dydžio indėniško miesto griuvėsiai nuo Kankuno kurorto. Meksikos rytinėse džiunglėse klestėję majai - kita civilizacija, nei likę Meksikos indėnai. Jų piramidės puošniausios, jų kalendorius tiksliausias, jie vieninteliai turėjo tikrą raštą (nors ir primenantį paveikslėlius).
Po to, kai 2006 m. Spėjama, kad Miradoras buvo didžiausias majų miestas ir labai senas, klestėjęs dar iki Tikalio, maždaug tada, kai Europoje karaliavo Romos Imperija (nuo 400 m. prieš Kristų iki 200 m. po Kristaus). Bet vos menkutė jo dalis atkovota iš džiunglių nuo 1982 m.
Ušmalis - vienas tų įspūdingiausių Meksikos majų miestų. Palyginus su Čičen Ica, jo piramidės ir patys didžiausi išlikę majų rūmai yra pakankamai toli Kankuno, kad čia nevažiuotų padieniai turistai - tad vaikščioti ten, gėrėtis šventyklų piramidėmis, rūmais, žaidimo kamuoliu arenomis galėjome gana ramiai. Tuo tarpu greta Ušmalio dar yra driekiasi Puuko kelias - kelių mažesnių majų miestų rinkinys (Labna, Sajilas, Kaba).
Tulumo piramidės tikrai nėra aukščiausios, rūmai nėra didžiausi majų pasaulyje… Bet jo vieta - turbūt romantiškiausia: tiesiog ant vandenyno kranto.
Actekų imperija: Nuo klajoklių iki galingos valstybės
Actekų imperija su sostine Tenočtitlanu driekėsi tarp Ramiojo ir Atlanto vandenynų krantų. Actekai buvo klajokliai, pagal mitą, jų dievas Huicilopočlis pažadėjęs parodyti actekų Mechiko genties žmonėms vietą, kur jie turį apsistoti ir pastatyti savo sostinę Tenočtitlaną. Jis liepė ieškoti erelio, tupinčio ant kaktuso su gyvate snape. Taip, pelkėtame Teskoko ežero slėnyje, apie 1325m. išaugo Actekų imperijos sostinė Tenočtitlanas, kurį 1521.m. užkariavo ispanai, vadovaujami Hermano Corteso.
Miestą atradusius ispanus nustebino jo didybė ir švara, nors mieste gyveno apie 100tūkst. gyventojų, gatvės ir keliai buvo valomi, o šiukšlės išvežamos laiveliais, nes miestas buvo pastatytas ant sūriojo ežero, Dirbtinose salose - činampose buvo auginamos įvairios daržovės - pomidorai, avokadai kurių europiečiai nežinojo. Po dviejų metų iš rojumi atrodančio miesto liko tik griuvėsiai, miestas buvo sugriautas iki pamatų, gyventojai išžudyti arba išbėgiojo.
Pagrindinė miesto ašis - Mirusiųjų alėja, ispūdingiausios piramidės - Saulės ir Mėnulio. Visi pastatai buvo ištapyti, daugumoje mitologinėmis temomis. Pirmajame mūsų eros amžiuje Teotihuakane buvo pastatyta dievo Kecalkoatlio šventykla, kurios viršuje plunksnuotosios - gyvatės - oro dievo Kecalkoatlio ir lietaus dievo Tlaloko galvos.
Inkų imperija: Inžinerijos stebuklai Anduose
Visi įspūdingiausi Inkų statiniai ir miestai stovi šventajame slėnyje, ~100 km spinduliu aplink Kusko miestą. Laikas nuo jų “nurinko” tik stogus ir ryškius dažus. Iki žymiausio Inkų miesto - Maču Pikču - nuo Kusko 112 km. Kaip dažnas Inkų miestas, Maču Pikču turi lygią ceremonijų aikštę (tarp aštrių kalnų vien išlyginti žemę - didis pasiekimas), kukurūzų sandėlius prie įėjimo (prasidėjus šventei papildomų atsargų įvežti būdavo nepriimtina). Labiausiai pribloškia pati Maču Pikču padėtis 2430 m aukštyje tarp didžiulių kalnų. Arčiau Kusko Inkų šventajame slėnyje yra vietų, kur pasijunti net baugiai vienišas. Labiausiai pribloškė Pisakas [Pisac] - ten kalnų takeliais ir tuneliais tarp inkų mūrų vaikščiojom beveik vieni. Aplink Inkų miestus - akmenimis sutvirtintos terasos, kuriose auginti kukurūzai. Pats Kuskas buvo Inkų imperijos sostinė.
Archeologija Lietuvoje: Marijos Gimbutienės skaitymai
Lietuvoje archeologiniai tyrimai taip pat turi gilias tradicijas. Vasario 20 d. Lietuvos nacionalinis muziejus ir Lietuvos archeologijos draugija kviečia visuomenę į archeologijos vakarų ciklą - XXII Marijos Gimbutienės skaitymus. Šių metų programa siūlo penkis susitikimus, kuriuose bus pristatyta dešimt pranešimų. Daugiau nei penkiolika pranešėjų dalinsis naujausiais archeologiniais atradimais ir nuo Lietuvos iki tolimųjų Andų vykdytų tyrimų rezultatais.
tags: #senųjų #pietų #amerikos #kultūrų #archeologija