Ant virš po: Erdvės prientavimas pradinukams
Rudens popietė. Šaltokas vėjas šukuoja medžių šakas, o pamiškėje - būrelis vaikų. Jie ne šiaip vaikšto ar žaidžia - jie tyrinėja. Vienas berniukas, susigūžęs prie samanų kupsto, atsargiai apžiūrinėja vorą, rezgantį tinklą. Mergaitė netoliese piešia į bloknotą keistai išsišakojusį medį. Kiti vaikai renka kankorėžius, lapus, akmenis - visa, kas jiems atrodo įdomu. Mokytojas - jei jį taip galima pavadinti - stovi nuošaliau. Jis nesako, ką daryti.
Šiame straipsnyje panagrinėsime, kaip vaikai suvokia erdvę ir kaip galime padėti jiems geriau orientuotis aplinkoje, naudojant paprastus ir suprantamus pavyzdžius, ypač pabrėždami prielinksnių "ant", "virš", ir "po" vartojimą.
Erdvės suvokimo svarba pradiniame amžiuje
Erdvės suvokimas yra vienas iš pagrindinių įgūdžių, reikalingų vaikui sėkmingai orientuotis pasaulyje. Tai apima daiktų padėties savęs atžvilgiu suvokimą, savo buvimo vietos nustatymą ir išreiškimą žodžiais. Erdvės suvokimas yra svarbus ne tik kasdieniniame gyvenime, bet ir mokantis, pavyzdžiui, matematikos ar skaitymo.
Neformalus ugdymas gamtoje - tai ne tik būdas pabėgti nuo mokyklos suolo. Tai visai kitokia filosofija, kitoks požiūris į mokymąsi. Čia nėra griežtų programų, čia nėra „teisingų” ar „neteisingų” atsakymų. Gamta - tobula mokytoja. Ji nevertina, neteisia, bet visada atlygina už atidumą. Ji sudėtinga, bet kartu ir neįtikėtinai aiški. Ji moko ne žodžiais, o patirtimi.
Erdvės suvokimo lavinimas
Norint, kad vaikai gerai suvoktų erdvės santykius, reikia juos specialiai mokyti. Erdvės ir orientavimosi erdvėje pažinimo procesas yra ilgas ir sudėtingas.
Taip pat skaitykite: Tamsios lūpos: ką daryti?
Ar kada nors stebėjote vaiką, kuris klasėje niekaip negali nusėdėti vietoje, o išėjęs į mišką staiga tampa susikaupusiu gamtos tyrinėtoju? Tai ne atsitiktinumas. Evoliucijos požiūriu, mes esame sukurti judėti, tyrinėti, prisitaikyti prie kintančios aplinkos. Šiuolaikinė mokykla, deja, dažnai prieštarauja šiems prigimtiniams instinktams. Vaikai priversti sėdėti ramiai, mokytis abstrakčių dalykų, kurie jiems atrodo atitrūkę nuo realybės. Tuo tarpu gamtoje viskas kitaip. Čia vaikai gali sekti savo smalsumą, judėti savo tempu, atrasti tai, kas jiems iš tiesų įdomu.
Pagrindiniai erdvės suvokimo elementai
Vaikų erdvės suvokimas apima keletą pagrindinių elementų:
- Kūno schema: Dešinės ir kairės rankos, dešinės ir kairės pusės skyrimas.
- Daiktų padėtis erdvėje: Daiktų padėties erdvėje nusakymas, teisingai vartojant prielinksnius: ant, po, virš, aukštai žemai, viršuje, apačioje, už, prieš, šalia, prie, toli, arti, toliau, arčiau.
- Judėjimo kryptis: Judėjimas nurodyta kryptimi - pirmyn, atgal, aukštyn, žemyn, kairėn, dešinėn. Judėjimo krypties keitimas pagal žodinį nurodymą arba simbolį jos žymėjimą.
Prielinksniai "ant", "virš" ir "po": Praktiniai pavyzdžiai
Štai keletas pavyzdžių, kaip galite padėti vaikams suprasti prielinksnius "ant", "virš" ir "po":
"Ant"
- Pavyzdys: "Knyga yra ant stalo."
- Paaiškinimas: Tai reiškia, kad knyga liečiasi su stalo paviršiumi ir yra ant jo.
- Veikla: Paprašykite vaiko padėti žaislą ant dėžės.
"Virš"
- Pavyzdys: "Lempa kabo virš stalo."
- Paaiškinimas: Tai reiškia, kad lempa yra aukščiau stalo, bet nebūtinai liečiasi su juo.
- Veikla: Pakabinkite balioną virš vaiko galvos ir paprašykite jį pasakyti, kur yra balionas.
"Po"
- Pavyzdys: "Katė slepiasi po lova."
- Paaiškinimas: Tai reiškia, kad katė yra žemiau lovos ir yra po ja.
- Veikla: Paslėpkite žaislą po pagalve ir paprašykite vaiko jį surasti.
Žaidimai ir veiklos erdvės suvokimui lavinti
Yra daugybė žaidimų ir veiklų, kurios gali padėti vaikams lavinti erdvės suvokimą:
- "Lobio paieška": Paslėpkite žaislą ir duokite vaikui nurodymus, naudojant prielinksnius (pvz., "Eik prie stalo, tada pasuk į dešinę, ieškok po kėde").
- "Statybos iš kaladėlių": Paprašykite vaiko pastatyti bokštą, dedant kaladėles ant vienos kitos.
- "Piešimas": Pieškite daiktus, esančius virš, ant ir po kitų daiktų.
- "Judrūs žaidimai": Žaiskite žaidimus, kuriuose vaikai turi judėti nurodyta kryptimi (pvz., "Eik pirmyn tris žingsnius, tada pasuk į kairę").
Erdvės vaizdinių formavimas ikimokykliniame amžiuje
Atėjusį į pasaulį vaiką, nuo pat gimimo supa aplink esantys, erdvėje išsidėstę, daiktai ir objektai. Vaikas jau ankstyvojoje vaikystėje suvokia erdvę, išmoksta atsižvelgti į daiktų išsidėstymą joje, tačiau jis neatskiria erdvės krypčių ir erdvinių santykių tarp daiktų. Kaip teigia A. Leušina, ankstyvojo amžiaus vaikų erdvės vaizdiniai yra amorfiški, neaiškūs, o ikimokyklinio amžiaus vaikai erdvę jau atkuria diskretiškai.
Taip pat skaitykite: Padėkos vakaras ir Kovo 11-osios minėjimas
Erdvės vaizdinių sąvoka ir suvokimo ypatumai
Atlikti psichologiniai pedagoginiai tyrimai rodo, kad erdvė pradedama suvokti labai anksti ir šis suvokimo procesas yra labai sudėtingas . Erdvės vaizdinius ir orientavimosi erdvėje būdus vaikai suvokia per įvairius analizatorius - tai kinestezinį, lytėjimo, regėjimo, klausos, uoslės.
Orientavimosi erdvėje sąvoką A. Leušina apibūdina, kaip daiktų atstumo, didumo, formos, tarpusavio padėties ir padėties subjekto atžvilgiu suvokimą. Siauresne prasme orientavimasis erdvėje suprantamas kaip orientavimasis vietovėje. Į tai įeina:
- subjekto vietos nustatymas aplinkinių objektų atžvilgiu;
- aplinkos objektų nustatymas subjekto atžvilgiu;
- daiktų erdvės santykių nustatymas vienas kito atžvilgiu.
Jau ankstyvojoje vaikystėje vaikai išmoksta atsižvelgti į daiktų išsidėstymą erdvėje. Sunkiausia vaikams atskirti erdvės kryptis ir nustatyti daiktų erdvės santykius vienas kito atžvilgiu. Erdvės vaizdinių pagrindu tampa daiktų ir jų savybių vaizdiniai, kurie susidaro anksčiau negu erdvės vaizdiniai.
Atskaitos sistemos
Orientavimasis erdvėje reikalauja kokios nors atskaitos sistemos. Pirmiausia tai susiję su paties vaiko kūnu, pagal kurį jis tik ir gali nustatyti erdvės kryptis: kairę, dešinę, priekį , atgal ir kt. Kūnas vaikui yra centras , pagal kurį jis gali orientuotis erdvėje. Vėliau vaikai išmoksta žodinės atskaitos sistemos, kurią ikimokykliniame amžiuje siekiama įvaldyti. Žodinė atskaitos sistema yra jungiama su jutimine atskaitos sistema ir taip susidaro ryšiai tarp krypties ir kūno dalies ( viršus - kur galva, apačia - kur kojos, dešinė - kur dešinė ranka, priekis - kur veidas ir kt. ).
Iš pradžių vaikas suvokia kiekvienos krypties vieną poros dalį. Ir tik vėliau, remdamasis šiais vaizdiniais suvokia priešingą poros dalį. Dėl to tėvai ir pedagogai turi iš karto formuoti tarpusavio grįžtamuosius erdvės vaizdinius ( virš - po, už - prieš, pirmyn - atgal, dešinė - kairė ir kt. ).
Taip pat skaitykite: Šokiai Jurbarke: ką verta žinoti
Ankstyvoji vaikystė ir erdvės suvokimas
Erdvėje judančio daikto sekimas vis tobulėja: pirmiausia vaikas seka tik horizontaliai judančius daiktus, paskui, po ilgų bandymų, išmoksta lydėti žvilgsniu ir vertikaliai judantį daiktą. Tai plečia vaiko akiratį, skatina jį siekti daikto. Pamažu objekto judėjimas ir paties vaiko judesiai ima kartu lavinti sensorinius mechanizmus.
Kai vaikas ima praktiškai suvokti erdvę, pasikeičia ir visas jo orientavimasis erdvėje. Erdvės, daiktų erdvės požymių ir erdvės santykių suvokimas pakyla į naują pakopą. Praktinis patyrimas padeda erdvės santykius įprasminti žodžiais, apibendrinančiais šį patyrimą. Bet daugiausia ankstyvojo ir jaunesniojo ikimokyklinio amžiaus vaikų erdvės santykių suvokimą ir vaizdinių formavimą lemia tiesioginė gyvenimo patirtis. Tą patirtį ikimokyklinio amžiaus vaikai sukaupia įvairioje veikloje ( judriuosiuose žaidimuose, vaizduojamojoje veikloje, stebėjimuose per pasivaikščiojimus ir t.t.). Didėjant patyrimui, vis didesnis vaidmuo tenka žodžiui.
Jutiminė ataskaitos sistema
Orientavimasis erdvėje reikalauja kokios atskaitos sistemos. Ankstyvojoje vaikystėje orientuojamasi erdvėje pagal vadinamąją jutiminę ataskaitos sistemą, t. y. pagal savo kūno puses (kairę ir dešinę). Nustatyta, kad naują ataskaitos sistemą galima suvokti tik tada, kai gerai suprantama ankstesnioji sistema. Mažo vaiko pagrindinių erdvės krypčių diferencijavimas susijęs su jo mokėjimu orientuotis ,,pagal save“, su suvokimu ,,savi kūno schemos“, kuri iš esmės ir yra ,,jutiminė ataskaitos sistema“
Taigi ikimokyklinis amžius - pagrindinių erdvės krypčių žodinės ataskaitos sistemos įvaldymo amžius. Kaip vaikai ją perpranta?
Iš trijų svarbiausių krypčių porinių grupių, atitinkančių įvairias žmogaus kūno ašis (frontalinę, vertikaliąją ir sagitalinę), pirmiausia suvokiama viršaus kryptys, matyt, dėl to, kad vaiko kūno padėtis dažniausiai esti vertikali. O apačios kryptis, kaip viršaus antipodas, suvokiama vėliau. Vėliau suprantamos ir horizontalios plokštumos porinės krypčių grupės (į priekį - atgal ir į dešinę - į kairę).
Ugdymas gamtoje kaip priemonė lavinti erdvės suvokimą
"Mano sūnus Matas mokykloje buvo laikomas probleminiu vaiku - nuolat kalbėdavo, trukdydavo kitiems, negalėdavo susikaupti,” - pasakoja Jolanta, dviejų vaikų mama. „Bet kai pradėjome lankyti ‘Miško mokyklėlės’ būrelį, viskas pasikeitė. Gamtoje jis tapo lyderiu - rodė kitiems, ką rado, padėdavo mažesniems vaikams, sugalvodavo veiklų.
Tyrimai rodo, kad laikas, praleistas gamtoje, mažina streso lygį, gerina koncentraciją, skatina kūrybiškumą ir problemų sprendimo įgūdžius. Prisimenu Saulių - dešimtmetį berniuką, kuris atėjo į mūsų gamtos būrelį tylus ir užsidaręs. Mokykloje jis buvo vidutiniokas, nieko ypatingo. Bet vieną dieną, kai statėme slėptuves miške, Saulius nustebino visus. Vėliau sužinojau, kad Saulius namuose nuolat konstruodavo įvairius dalykus iš Lego, pagaliukų, kartono - visko, ką rasdavo. Skirtingai nei formalioje aplinkoje, čia nėra „geresnių” ar „blogesnių” sričių.
Prisimenu, kaip kartą žiemą, kai temperatūra nukrito iki -15°C, tėvai suabejojo, ar verta vesti vaikus į gamtos būrelį. „Jie sušals, susirgs,” - sakė jie. Tą dieną vaikai ne tik išmoko, kaip tinkamai apsirengti šaltyje, bet ir stebėjo, kaip keičiasi vanduo, kai jį išpila į sniegą, tyrinėjo gyvūnų pėdsakus (kurių žiemą matyti geriausiai), bandė įžiebti ugnį sudėtingomis sąlygomis.
Pavasaris - atgimimas, augimas, pokyčiai. Vaikai stebi, kaip iš po sniego pasirodo pirmieji augalai, kaip grįžta paukščiai, kaip viskas pamažu atgyja. Vasara - gausa, energija, žydėjimas. Ruduo - derlius, pokyčiai, pasiruošimas. Žiema - ramybė, išgyvenimas, prisitaikymas. Ši natūrali kaita suteikia vaikams supratimą apie cikliškumą, apie tai, kad viskas keičiasi, bet kartu ir sugrįžta. Tai svarbi gyvenimo pamoka, kurios neišmoksi iš vadovėlių.
Kontroliuojama rizika
„Atsargiai, nelieski! Nelipk ten! Neik toli!” - šiuos žodžius vaikai girdi nuolat. Suprantama - tėvai nori apsaugoti savo atžalas. Bet ar pagalvojame, kokią žinutę taip siunčiame? Neformalus ugdymas gamtoje siūlo kitokį požiūrį - kontroliuojamos rizikos kultūrą. Čia vaikai mokosi įvertinti pavojų, priimti sprendimus, pasitikėti savo jėgomis.
„Kai pirmą kartą pamačiau, kad mano šešiametė dukra būrelyje mokoma naudotis tikru peiliuku, beveik panikavau,” - prisipažįsta Tomas, Emilijos tėtis. „Bet paskui supratau - ji buvo atidžiai prižiūrima, jai buvo aiškiai parodyta, kaip saugiai jį laikyti. Ir žinote ką? Ji tapo atsargesnė, atsakingesnė. Tyrimai rodo, kad vaikai, kuriems leidžiama patirti kontroliuojamą riziką, tampa atsargesni ir geriau įvertina pavojų nei tie, kurie buvo pernelyg saugomi. Žinoma, tai nereiškia, kad vaikai paliekami be priežiūros ar skatinami elgtis neatsargiai.
Technologijos ir gamta
Dažnai girdime, kad šiuolaikiniai vaikai „prilipę prie ekranų” ir nebemoka būti gamtoje. Mano patirtis rodo, kad jos gali puikiai papildyti viena kitą. Pavyzdžiui, išmaniųjų telefonų programėlės, padedančios atpažinti augalus ar gyvūnus, gali paskatinti vaikus labiau domėtis aplinka. Skaitmeninės kameros leidžia fiksuoti atradimus ir dalintis jais su kitais.
„Mūsų būrelyje turime taisyklę - telefonai lieka kuprinėse, išskyrus specialias veiklas,” - pasakoja gamtos būrelio vadovė Eglė. „Bet kartą per mėnesį rengiame ‘technologijų dieną’, kai vaikai gali naudoti išmaniuosius įrenginius gamtos tyrinėjimui. Jie fotografuoja vabzdžius, kuria trumpus filmus apie savo atradimus, naudoja programėles, padedančias atpažinti paukščių balsus. Svarbu ne drausti technologijas, o mokyti vaikus jomis naudotis prasmingai.
Erdvės suvokimas kaip šeimos veikla
„Mama, ar žinai, kad šį grybą galima naudoti kaip kempinę? Tik nevalgyti, jis nuodingas!” - šešiametis Lukas aiškina savo mamai, rodydamas į pintį. Vienas gražiausių neformalaus ugdymo gamtoje aspektų yra tai, kad jis gali tapti viso šeimos gyvenimo dalimi. „Mūsų šeimos savaitgaliai visiškai pasikeitė nuo tada, kai Marija pradėjo lankyti gamtos būrelį,” - pasakoja Kristina, dviejų vaikų mama. „Anksčiau eidavome į prekybos centrus ar žaidimų kambarius. Dabar keliaujame į mišką, prie upės, į pelkę. Marija tampa mūsų gide - rodo, ką išmoko, pasakoja apie augalus ir gyvūnus. Neformalus ugdymas gamtoje gali tapti tiltu, jungiančiu skirtingas kartas.
tags: #ant #virs #po #erdves #prientavimas #pradinukams