Pietų Amerika žemėlapyje: gamta, kultūra ir kelionės
Pietų Amerika - žemynas, įsikūręs Vakarų pusrutulyje, į pietus nuo Šiaurės Amerikos, tarp Atlanto (rytuose) ir Ramiojo (vakaruose) vandenynų. Didesnioji žemyno dalis yra Pietų pusrutulyje. Tai tolima, egzotiška ir visomis prasmėmis karšta vieta, traukianti keliautojus iš viso pasaulio. Šiame straipsnyje apžvelgsime Pietų Amerikos geografinę padėtį, gamtos įvairovę, kultūros ypatumus ir kelionių galimybes.
Geografinė apžvalga
Pietų Amerika užima 17,7 mln. km² plotą, o su salomis - 18,3 mln. km² (apie 12 % Žemės sausumos ploto). Tai ketvirtas pagal dydį žemynas po Eurazijos, Afrikos ir Šiaurės Amerikos. Šiaurėje žemyno krantus skalauja Karibų jūra, o pietuose - 800 km pločio Drake’o sąsiauris, skiriantis Pietų Ameriką nuo Antarktidos.
Tolimiausi Pietų Amerikos žemyninės dalies kyšuliai yra šiaurėje - Gallinaso kyšulys (12° 25′ šiaurės platumos), pietuose - Frowardo kyšulys (53° 54′ pietų platumos), rytuose - Branco kyšulys (34° 47′ vakarų ilgumos), vakaruose - Pariñaso kyšulys (81° 21′ vakarų ilgumos). Ugnies Žemės salyne, Horno saloje, yra piečiausias Pietų Amerikai priskiriamas sausumos taškas - Horno kyšulys (55° 59′ pietų platumos).
Krantai mažai vingiuoti, išskyrus fjordais išraižytą vakarinių krantų pietinę dalį. Kranto linijos ilgis yra apie 28 700 kilometrų. Įlankų daugiausia pietinėje dalyje, didžiausios: Dariéno įlanka, Venesuelos įlanka, Parijos įlanka (šiaurėje), Guanabaros įlanka, La Platos įlanka, Bahía Blancos, Šventojo Motiejaus, Šventojo Jurgio, Bahía Grandės (rytuose), Peño, Ancudo, Guayaquilio (vakaruose). Didžiausi pusiasaliai: Guajiros pusiasalis, Paraguanos pusiasalis, Parijos pusiasalis (šiaurėje), Brunswicko pusiasalis, Taitao pusiasalis (pietuose, vakariniame krante), Valdéso pusiasalis (pietuose, rytiniame krante).
Gamtos įvairovė
Pietų Amerikos žemyno koziris - gamta, ypač menkai civilizacijos paliestos teritorijos, prilygstančios kokiam trečdaliui Europos. Čia gyvūnai ir augalai nustelbia žmoniją, o dešimtis kilometrų aplink gali nebūti jokio kito žmogaus - tik didingiausia gamta. Kiekviena šių teritorijų driekiasi per daugiau nei vieną šalį.
Taip pat skaitykite: Vaikų piešimo lentos privalumai
Amazonija: Užimanti trečdalį Pietų Amerikos žemyno, yra didžiausios pasaulyje džiunglės ir didžiausia pasaulyje upių sistema. Ten gyvena bent 10% visų planetos gyvūnų ir augalų rūšių. Pamatyti gyvūnus per tankias džiungles nėra taip paprasta. Tačiau pačios džiunglės, besišakojančios milžiniškos upės ir jų santakos (kur susilieja skirtingų spalvų vandenys), kilometriniai jų potvyniai, ilgos kelionės lėtais upėlaiviais prisirišus hamaką - viso to niekur kitur pasaulyje nerasi. Didžioji dalis Amazonijos yra Brazilijoje, kur Manauso miestas tapęs tikrais Amazonijos vartais.
Patagonija: Pietinis viso gyvenamo pasaulio pakraštys, kur žmonija pamažu užleidžia vietą vėjuotai ir šaltai gamtai. Patagonijos pietuose jau galima jaustis beveik kaip Antarktidoje: į ežerus stumiasi ir tirpsta vieni didžiausių pasaulio ledynų, pingvinų daugiau nei žmonių. Be pingvinų dar gyvena aibė kitų tik Amerikoje sutinkamų žvėrių - gvanakų, nandu, šarvuočių - ir jų tiek daug, kad piečiau Patagonijoje kasdien važiuojant keliu dykuose laukuose galima išvysti šimtus.
Andai: Antri pagal aukštumą pasaulio kalnai po Himalajų, stebinantys vulkanų kūgiais, nuostabiomis kalnų panoramomis, daugybe kurių galima gerėtis nuo vandens: iš Ramiojo vandenyno, milžiniškų Andų ežerų. Anduose gausu atokių vietų, bet kelionė į Andus kartu ir kultūrinė patirtis, mat Anduose verda ir gyvenimas. Aukščiuose, į kuriuos Europoje įkopia tik alpinistai (3-5 km) ten rangosi keliai, važinėja traukiniai, stovi miestai ir didmiesčiai, vyksta tarptautiniai futbolo mačai ir net laivyba ežeruose.
Be šių trijų didžiųjų teritorijų, Pietų Amerikoje yra ir kitų gamtos stebuklų, tokių kaip Rio de Žaneiro pakrantė, Andų civilizacijos griuvėsiai (pvz., Maču Pikču) ir daugybė unikalių gyvūnų rūšių, įskaitant kapibaras - didžiausius pasaulio graužikus.
Pietų Amerikos klimatas ir kraštovaizdis yra nepaprastai įvairūs - nuo karštų atogrąžų iki vėsių kalnų ir sausų dykumų. Žaliuoja didžiausi pasaulyje drėgnieji miškai. Jie auga palei ilgiausią Pietų Amerikos upę Amazonę, drėkinančią didžiulius džiunglių plotus.
Taip pat skaitykite: Auginant prieskonius pavėsyje
Kultūros įvairovė
Didžioji Pietų Amerikos dalis "paveldėta" iš Ispanijos ir Portugalijos, kurios dar XV a. dalinosi Pietų Ameriką. Ten, kur buvo Portugalijos valdos, dabar - Brazilija ir kalbama portugališkai. Visose kitose didesnėse Pietų Amerikos šalyse kalbama ispaniškai, nes tai buvo Ispanijos kolonijos.
Nors Pietų Amerikoje nebepasinersi į autentišką vietos kultūrą, kaip galima Azijoje ar Afrikoje, indėnai neabejotinai paliko Pietų Amerikos kultūroje gilų įspaudą. Paliko ir juodaodžiai, kuriuos į daugelį Pietų Amerikos valstybių kolonistai atvežė kaip vergus. Tame kultūrų mišinyje ir gimė vienos įspūdingiausių pasaulio tradicijų. Pavyzdžiui, Brazilijos karnavalai - viena vertus, krikščioniška Gavėnios pradžia, kita vertus, aistra, aprangomis, sambos muzika labiau primenantys kokią genties šventę. Rio de Žaneiro karnavalas pritraukia milijonus žmonių, iš kurių dešimtys tūkstančių dalyvauja pagrindiniame sambos mokyklos šou.
Visos Pietų Amerikos šalys, buvusios Ispanijos kolonijomis, kultūriškai savaip panašios, bet skirtumus lemia tai, kiek šalyje indėnų kilmės žmonių: kuo jų daugiau, tuo labiau kultūra nutolusi nuo ispaniškosios. Pietų Amerikos kolonijos vienos pirmųjų paskelbė nepriklausomybę nuo Europos imperijų - tai įvyko dar XIX a. pradžioje - ir nuo to laiko susiformavo naujų vietos tradicijų. Aistringai švenčiamos nepriklausomybės dienos, vietinė virtuvė ir šokiai, pagarba libertadorams - žemyno išvaduotojams, vedusiems vietines armijas prieš Ispanijos pajėgas.
Ne mažiau įspūdingi gali būti ir ~1900-1940 m. “naujieji” didmiesčių centrai, kuriuos pasistatė jau nepriklausomybę gavusios Pietų Amerikos šalys. Su puošniais daugiaaukščiais, teatrais, muziejais. Kai kurie Pietų Amerikos miestai tada buvo tarp turtingiausių pasaulyje ir grožiu pranoko Europos didmiesčius. Deja, Pietų Amerikoje neįprasta saugoti paveldą, todėl seni pastatai griaunami, statomi nuobodūs nauji. Mažai belikę Pietų Amerikos didmiesčiuose vietų, kur gali “pasinerti į praeitį” tarsi Europos senamiesčiuose nematydamas jokių stiklinių ar betoninių naujų pastatų. Tai paprasčiau kai kuriuose mažesniuose miestuose: tuose, kurie prieš 100 ar 200 metų buvo turtingais savo laikmečio didmiesčiais, bet tada išseko gretimų kasyklų auksas ar deimantai, ir miesteliai “įstrigo laike”, nieko naujo ten statyti neapsimokėjo.
Gyventi ne tik senuose pastatuose, bet ir apskritai miesto centre Pietų Amerikoje - joks prestižas. Tai ir tai, kad Pietų Amerika nėra turtinga, lėmė, kad ten gerokai geriau nei Europoje išsaugoti pastatų interjerai. Turtingi žmonės išsikėlė į priemiesčius, o likę gyventi centruose neišgali pasikeisti nei durų, nei baldų. To nesunaikino ir okupacijos, karai: tiesiog nuo pat išsivadavimo, Pietų Amerikoje jie beveik nevyko. Tad apsistojęs kokiame Pietų Amerikos miesto centro viešbutyje ar AirBnB, bemat pasineri į 50, 100, o, jei pasiseks, ir 150 metų istoriją (aišku, prabangos nesitikėk, bet kaip įdomu kilti 100 metų liftu ar kokiame pigiame viešbutyje rasti nutriušusioje lentynoje XIX a. knygą!).
Taip pat skaitykite: Skanios duonos receptas
XX a. viduryje Pietų Amerikos didmiesčiai apaugo lūšnynais, kiekvienoje šalyje vadinamais kitaip (Brazilijoje - favelos, Argentinoje - villa miseria ir t.t.). Juos savom rankom svetimoje žemėje nelegaliai pasistatė kaimiečiai, troškę gyventi mieste, bet neturėję tam pinigų. Valdžia lūšnynus toleruoja - toleruoja net ir tai, kad jų gyventojai vagia elektrą, vandenį ir kita. O jei valdžioje kairieji, valdžia ir pati daug ką dovanoja lūšnyniečiams tikėdamasi, kad, keičiantis kartom, jie pasikeis. Bet akis badanti socialinė atskirtis, į kurią net panašios Europos miestuose nerasi, niekur nenyksta.
Kelionių galimybės
Pietų Amerika turi ilgus ilgus saulėtus - čia nuostabiai uolėtus, čia idiliškai smėlėtus - krantus, tačiau, priešingai nei Pietryčių Azija, ji negarsėja pasauliniais kurortais. Labiausiai tarptautinis turizmas išvystytas šiaurės rytų Brazilijoje, bet kurortų (balneario) juosta driekiasi palei visus žemyno krantus. Kai kurie jų yra milžiniški, nes ten masiškai atostogauja gretimų didmiesčių gyventojai (panašiai, kaip Palanga gyvena iš vilniečių ar kauniečių). Keliauti ten galima tik nepriklausomai (beveik niekas nesiūlo atostogų paketų), bet jei nukeliausi, išsinuomosi kokį kambarį daugiabutyje, tai galėsi pasinerti ir į vietos kultūrą bei turizmo papročius. Tarp tokių “vasaros sostinių” yra Mar Del Plata Argentinoje, Vinja Del Mar Čilėje ir kt. Urugvajaus Punta Del Estė, tuo tarpu, tampa ir visos Pietų Amerikos vasaros sostine, sutraukia televonvelių aktorius ir lotyniškos muzikos dainininkus.
Visgi įspūdingiausias Pietų Amerikos “kurortas” - Rio de Žaneiras. Žinoma, tai ne kurortas, o didmiestis - bet jis turi tiek paplūdimių, tokią poilsio ir pramogų kultūrą, kad lengvai “nukerta” visus kurortus. Tačiau patys rio de žaneiriečiai dažnai iš jo bėga į “kurortesnius” kurortus, kurių aplink du didžiausius Brazilijos didmiesčius pilna: nuo salų be automobilių iki pramogų Mekų iki Balneario Kamboriu, kuris dangoraižiais lenkia visus Pietų Amerikos didmiesčius.
Ten, kur Pietų Ameriką kerta pusiaujas (žemyno šiaurėje), visus metus temperatūra yra vienoda, amžina vasara. Jei tai žemumos - temperatūra yra vidutiniškai virš +30 dienomis, jeigu Andų kalnai - ji priklauso nuo aukščio. Toks vienodas pusiaujo klimatas yra šiaurės Brazilijoje, Venesueloje, Kolumbijoje, Ekvadore, Peru, Gajanoje, Suriname, Prancūzų Gvianoje. Kuo toliau Pietų Amerikoje į pietus, tuo labiau ryškėja metų laikai - tiesa, jie atvirkšti, nei Lietuvoje (žiema būna nuo birželio iki rugpjūčio, vasara - nuo gruodžio iki vasario). Be to, ir ne tokie stiprūs - net pačiame Pietų Amerikos pietiniame gale žiemomis temperatūra paprastai krenta tik iki minus kelių laipsnių, rečiau - iki minus keliolikos, ir tik Andų kalnuose būna žvarbuma “kaip Lietuvoje” ar baisesnė. Didelėje dalyje Pietų Amerikos svarbūs ir liūčių bei sausasis sezonai - lietingumas jų metu skiriasi daugybę kartų, o didžiosios upės, tokios kaip Amazonė, gali patvinti kelis kartus.
Šiandien visa Pietų Amerika yra neturtingesnė už Lietuvą ir beveik visa - pigesnė. Kiek neturtingesnė ir kiek pigesnė, priklauso nuo vietos. Argentina, Čilė ar Urugvajus pragyvenimo lygiu nedaug atsilieka nuo Lietuvos: ten gražūs tvarkingi miestai, sutvarkyta turistinė infrastruktūra. Buenos Airių praeities didybė atsispindi XX a. Tuo tarpu Bolivija ar Paragvajus jau - beveik trečiasis pasaulis, kur baisūs žvyrkeliai po lietaus plaukia upėmis, nes nėra drenažo. O juk buvo laikai, kai kai kurios Pietų Amerikos šalys buvo tarp turtingiausių pasaulyje: iš pradžių Peru ir Bolivija (~XVI a.), paskui - Argentina ir Urugvajus (XX a. pradžioje). Tas “prabėgusių amžių didybės” jausmas Pietų Amerikoje toks nostalgiškas, bet ir žavus. Nuostabios katedros ir rūmai čia (išskyrus kelis turtingesnius miestus ir šalis) neiščiustyti, kaip Europoje, jų fasaduose matai prabėgusių šimtmečių paliktus randus.
Tiesa, turtuolių Pietų Amerikoje yra ir dabar. Ir visuose didmiesčiuose rasi puikius prekybos centrus, tokius brangius restoranus, kad ir lietuviams jie labai brangūs. Nes Pietų Amerikoje didžiulė socialinė atskirtis.
Keliauti į Pietų Ameriką yra brangu, nes ji labai toli - iš visų žemynų, tik Australija toliau nuo Lietuvos. Laimė, skrydžiai į kai kuriuos didesnius Pietų Amerikos miestus paprastai yra pigesni, nei į kitur. Tarp tokių - San Paulas, kartais - Rio de Žaneiras, Buenos Airės, Lima. Net jei norėtumėte keliauti į kitus Pietų Amerikos miestus ar kitas šalis, paprastai labiausiai apsimoka visų pirma nuskristi į kažkurį iš šių pagrindinių miestų, o jau iš jų skristi ar nusigauti kitais būdais į vietą.
Keliauti po pačią Pietų Ameriką patogiausia vidiniais skrydžiais - atstumai dideli net kai abu miestai toje pat šalyje. Iki labai neseniai skrydžiai Pietų Amerikos viduje buvo labai brangūs: suskraidyti ten-atgal kokioje Argentinoje užsieniečiui kainuodavo nedaug pigiau, nei į Lotynų Ameriką ir atgal. Dabar jau kai kuriose Pietų Amerikos šalyse vidiniai skrydžiai tik kažkiek brangesni, nei Europoje. Alternatyva skrydžiams - autobusai. Jie kiek pigesni nei Lietuvoje (pagal atstumą), bet dėl milžiniškų atstumų vis tiek nepigūs, be to, lėti. Kita alternatyva - autonuoma.
Keliauti po Pietų Amerikos miestus sudėtingiau, nei tikėtumeis: kai šalys skurdžios, metro daug kur nepastatytas arba pasiekia toli gražu ne kiekvieną įdomų rajoną. Autobusų maršrutus ir grafikus, tuo tarpu, surpasti gali būti sunku. Ratinis tramvajus - nuo viso kito eismo atskirti autobusai - dažno Pietų Amerikos miesto mėginimas pigiai išspręsti transporto problemą. Kiti stato lynų keltuvus ar dar ką.
Pietų Amerika kartu ir egzotiškas, ir neegzotiškas žemynas. Net skurdesnėse šalyse ten lengva rasti Europos virtuvę ar amerikietiškus greito maisto restoranų tinklus - tačiau verta išmėginti ir vietinę virtuvę, vietines valgymo tradicijas (pvz. Brazilijoje rodizio, kai patiekalai nešiojami ratu ir kiekvienas svečias gali įsidėti ko nori).
Svarbu atkreipti dėmesį, kad "motelis" daugybėje Pietų Amerikos šalių - tai ne vieta šalia greitkelio kur nakvoja ratuoti turistai, o vieta, kur porelės gauna ramią valandą ar naktį pasimylėti. Visas interjeras į tai orientuotas, dažnas motelis be langų, užtat siūloma užsisakyti įvairių sekso žaisliukų ir pan. Daugybės viešbučių dar neįmanoma užsakyti per internetą, ypač mažesniuose miestuose ir netokiose turistinėse šalyse. Reikia ieškoti vietoje.
Saugumas ir sveikata
Norą keliauti į Pietų Ameriką be kainų gali “atmušti” šio žemyno nesaugumas. Tiesa tokia: pagal nužudymų skaičių 100000 žmonių, Pietų Amerika - pats nesaugiausias pasaulio žemynas, lenkiantis net Afriką. Nesaugumas skirtingose Pietų Amerikos šalyse skirtingas. Nesaugiausia yra Venesueloje ir Brazilijoje, saugiausia - Čilėje, Argentinoje, Urugvajuje. Tačiau net ir pastarosiose šalyse nesaugiau nei Lietuvoje. Stiprios policijos pajėgos Rio De Žaneire. Vien policija Brazilijoje nušauna daugiau nusikaltėlių, nei Lietuvoje nužudoma žmonių apskritai - bet, aišku, nusikaltėliai pražudo dar kelis kartus daugiau.
Aišku, nereikia įsibaiminti per daug: kad ir kokia Pietų Amerika nesaugi, tikimybė, kad užpuls būtent jus per jūsų trumpas 2 ar 3 savaičių atostogas nėra labai didelė. Svarbu būti atsargiam. Vietiniams atsargumas įaugęs į kraują: turtingesni namus įsitvirtina elektrifikuotom tvorom ir sargais, o ir eiliniai žmonės nuolat žvalgosi per petį, pinigus laiko kelnaitėse ar batuose, bei pamoko fotoaparatą ar telefoną išsitraukusį praeivį tuč tuojau jį slėpti ir t.t. Mums toks atsargumas gali atrodyti paranojiškas, bet Pietų Amerikoje taip nėra: nesaugesnėse jos vietose mažai žmonių, kurie metus ištveria neapvogti ar neapiplėšti.
Saugumas labai priklauso nuo vietos ir laiko. Nesaugu eiti vienam į daug lūšnynų, o vakare, kai viskas užsidaro, ir daugelio didmiesčių centrai tampa tuščiomis ir pavojingomis zonomis (nes ten mažai kas begyvena, tik dirba). Saugiau yra turtingų žmonių rajonuose, taip pat mažesniuose miesteliuose.
Prieš keliaudami į Pietų Ameriką, daug lietuvių teiraujasi ir “kaip su ligomis?”. Išties, daug Pietų Amerikos žemių - ypač Amazonija - yra visokiuose “pavojingų šalių sąrašuose”, siūloma skiepytis. Tačiau pasižiūrėjus statistiką pasidaro akivaizdu, kad, palyginus su Afrika, tikimybė užsikrėsti baisiausiomis ligomis, pvz. maliarija, - beveik nulinė.
tags: #Pietų #Amerika #žemėlapyje