Tenesio Viljamso kūryba Lietuvos teatre: nuo „Geismų tramvajaus“ iki „Sebastijano“
Tenesis Viljamsas (Tennessee Williams, tikrasis vardas Thomas Lanier Williams; 1911-1983) - vienas žymiausių XX amžiaus Amerikos dramaturgų, palikęs ryškų pėdsaką pasaulio teatro istorijoje. Jo kūrybai būdingi gilūs psichologiniai portretai, aistringi personažai, seksualinės prievartos, neurotinės elgsenos, egzistencinio nerimo ir baimės motyvai. Lietuvoje T. Viljamso pjesės nuolat traukia režisierių ir aktorių dėmesį, o spektakliai sulaukia didelio publikos susidomėjimo. Šiame straipsnyje apžvelgsime kai kuriuos žymiausius T. Viljamso kūrinius, pastatytus Lietuvos teatruose, atskleidžiant jų aktualumą ir interpretacijų įvairovę.
„Geismų tramvajus“: aistrų ir iliuzijų susidūrimas
Viena populiariausių T. Viljamso pjesių, „Geismų tramvajus“ („A Streetcar Named Desire“, 1947), nagrinėja žmonių tarpusavio santykius, geismo ir prievartos, mirties baimės temas. Pjesė, apdovanota Pulicerio premija 1948 m., pasakoja apie trapios dvasinės būtybės, aristokratės Blanšos Diubua, kurią norisi globoti, ir pragmatiško, gyvuliškų aistrų valdomo Stenlio Kovalskio susidūrimą. Blanša, praradusi savo turtą ir reputaciją, atvyksta į Naująjį Orleaną pas seserį Stelą, gyvenančią skurdžiame kvartale su savo vyru Stenliu. Jų santykiuose įsiplieskia konfliktas, atskleidžiantis skirtingus vertybių ir gyvenimo būdo polius.
Valstybiniame Šiaulių dramos teatre 2015 m. sausį įvyko „Geismų tramvajaus“ premjera, režisuota A. Vizgirdos. Spektaklio scenografiją sukūrė Gintaras Makarevičius, kostiumus - Sandra Straukaitė, muziką - Linas Rimša. Pasak režisieriaus, pjesė yra „absoliučiai laiko nepaliesta“, o medžiaga - „velniškai sunki“. Spektaklyje vaidino Monika Šaltytė (Blanša), Inga Jarkova (Stela), Rolandas Dovydaitis (Stenlis) ir Aurimas Pintulis (Mičas).
Šiaulių dramos teatro spektaklio scenografija, pasak kūrėjų, siekė atspindėti amerikietiško didmiesčio kvartalo vaizdą su tautų maišalyne, primityvių neišprususių imigrantų ir romantiškosios viešnios priešprieša. Scenografas Gintaras Makarevičius vietoj glamūrinės pjesės peizažo pasirinko ritmišką scenografiją su laiptais, langais, erdvėmis per kelis aukštus ir net kanalizacijos vamzdžiais, kurie tarsi muša dramatišką ritmą. Kostiumų dailininkė Sandra Straukaitė pabrėžė veikėjų charakterius kostiumais: prabanga ir rafinuota elegancija dvelkė Blanšos kostiumėliai, nerūpestinga Stelos apranga atskleidė vaikišką naivumą.
Režisierius A. Vizgirda prie šios pjesės sugrįžo antrą kartą. Originaliu pavadinimu režisierius pjesę buvo pastatęs dar 1994 m. Pasak A.Vizgirdos, prieš tris dešimtmečius tai buvo „per anksti Lietuvai“, nors pjesė, kritikų vadinama „jausmų drumstėja“, parašyta 1958-aisiais. Kai Tenesis Viljamsas rašė pjesę „Geismų tramvajaus“ (1947 m.), jo kurtas amerikietiško didmiesčio kvartalo vaizdas su tautų maišalyne, primityvių neišprususių imigrantų ir romantiškosios viešnios priešprieša buvo to laikmečio permainų aktualija. Tenesio Viljamsio sukurtas Blanšos charakteris - daugiaplanis: viena vertus, ji -grakšti aristokratė, jautrios sielos pažeidžiama moteris, kurią norisi globoti, o kita vertus - nuo pat pirmos atvykimo akimirkos į sesers namus galima pajusti, kad įžengė pavojinga graži grobuonė. Tie skirtingi „prieskoniai“ šį vaidmenį daro vienu sudėtingiausių ir geidžiamiausių pasauliniame moteriškų vaidmenų repertuare.
Taip pat skaitykite: Nauji atradimai Pietų Amerikos kraujo genetikoje
„Netikėtai praėjusią vasarą“ / „Sebastijanas“: išdraskytos paslaptys ir iškrypę geiduliai
Kita žymi T. Viljamso pjesė, „Netikėtai praėjusią vasarą“ („Suddenly Last Summer“, 1958), nagrinėja tamsias žmogaus psichikos gelmes, iškrypusius geidulius ir paslaptis, kurios griauna gyvenimus. Pjesės centre - turtinga našlė ponia Vinibl, kuri nori lobotomijos būdu ištrinti iš savo pusseserės Ketrinos atminties siaubingus prisiminimus apie jos sūnaus Sebastijano mirtį.
Klaipėdos pilies teatras 2022 m. pristatė spektaklį „Sebastijanas“ pagal T. Viljamso pjesę „Netikėtai praėjusią vasarą“, režisuotą A. Vizgirdos. Spektaklyje vaidino Vilija Gruodytė-Šeputienė (ponia Vinibl), Auksė Naujokienė, Aurimas Pintulis (Daktaras), Vilma Ptašinskaitė (Ketrina), Ramūnas Šeputis ir Pijus Šiaulys.
Spektaklio kostiumus kūrė Aina Zinčiukaitė, siekdama pabrėžti veikėjų socialinį statusą ir jų manipuliacinius santykius. Pasak dizainerės, veikėjų kostiumai yra tarsi kiautai, skydai, kurie ne tik reprezentuoja skirtingas pasaulėžiūras ir patirtis, bet ir nubrėžia konkrečią ribą, neleidžiančią per daug priartėti prie jų vidaus.
Teatrologė Jūratė Grigaitienė po premjeros teigė, kad spektaklis pasižymi stipriu emociniu ir vizualiniu finalu, o aktoriai nuo pat pradžios iki kulminacinio taško augino įtampą, kuri sprogo spektaklio finale. Kultūros apžvalgininkė Sondra Simana pabrėžė, kad spektaklis yra savalaikis ir atspindi dabarties problemas, o kiekviena kraštutinė žmogaus poelgio riba atrodo kaip neįtikėtinas iškrypimas. Auksė Naujokienė (ponia Vinibl) yra ta žemė, kurioje turi sudygti visi spektaklio daigai. Mergina Ketrina (Vilma Ptašinskaitė) - labiausiai artima žmogiškajai tikrovei, bet jos abejingumas savo kūnui ir viskam, kas su ja pačia vyksta, ją įspraudžia į aukos tramdomuosius marškinius ir neleidžia jos traktuoti kaip humanistinio balso. Daugiau humoristinio nei psichologinio įtaigumo sukurta nuolankaus iki šleikštulio tarno Misterio Fokso paveiksle. Ramūnas Šeputis išlaiko šimtaprocentinę koncentraciją vaidmenyje ir tada, kai nebūna dėmesio centre. Nejautri savo vaikams, kieta pragmatikė (ech, koks dažnas tipas, jei išdidintume šį bruožą, juk kiekvienas myli tik save, anot T. Viljamso) ponia Holė (Vilija Gruodytė). Jos sūnelis Džordžas (Pijus Šiaulys) - nervingas tuščiaviduris snobas. Vaidmuo ne tiek humoristinis, kiek egzistencinis - apgailėtinas jauno žmogaus tipažas. Gydytojas (Aurimas Pintulis) ilgą spektaklio gabalą man regėjos kaip pats paslaptingiausias veikėjas. Jo dešinės rankos delno viršutinė dalis braukoma stalų paviršiais atrodė kaip protezas ir neįtikėtinai ilgai koncentravo dėmesį (labai išraiškingas rankos aktorinis vaidmuo). Daktaro savęs „įaudrinimas“ baigiasi ekshibicionistiniu nuogo Sebastijano vaizdiniu. Pareiškimas tikslus, vizualiai išpildytas. Labai išraiškinga Ainos Zinčiukaitės sukurta, sakyčiau, savarankiška kostiumų kalba.
Režisierius A. Vizgirda prie šios pjesės sugrįžo antrą kartą. Originaliu pavadinimu režisierius pjesę buvo pastatęs dar 1994 m. teatre „Liepų gatvėje 68“. Pasak A.Vizgirdos, prieš tris dešimtmečius tai buvo „per anksti Lietuvai“, nors pjesė, kritikų vadinama „jausmų drumstėja“, parašyta 1958-aisiais. „T. Viljamso pjese „Netikėtai praėjusią vasarą“ susižavėjau dukart. Pirmąjį sykį skaitydama originalą, antrąjį - stebėdama repeticijas, matydama režisieriaus bei aktorių kuriamą interpretaciją ir realybe virtusią istoriją-spektaklį „Sebastijanas“. Šeši ryškūs, kontraversiški personažai, reikalaujantys, pasak A. Vizgirdos, „keisto“ apdaro, kurį kurdama stengiausi, kad „keistumas rūbe“ neuždominuotų scenoje, neužgožtų aktorių kuriamo vaidmens. Veikėjų įvaizdžiai projektuoti keliomis kryptimis. Visų pirma - tai veikėjai, reprezentuojantys labai aiškų socialinį sluoksnį, antra - jie tarsi žmonės-povai, tačiau jų žavesys šaltas, tiksliai apskaičiuotas, kaip viena priemonių santykiams su kitais, kurie turi ryškų manipuliacijos atspalvį. Mano kurtas veikėjų kostiumas yra kiautas, skydas, savo forma bei linija ne tik reprezentuojantis skirtingas pasaulėžiūras, patirtis, bet ir nubrėžiantis konkrečią ribą, neleidžiančią per daug priartėti prie jų vidaus“, - sakė po premjeros pakalbinta dizainerė A. Naujasis „Sebastijanas“ pagal T. Viljamsą ir A. Teatrologė Jūratė Grigaitienė: „Turbūt senokai teatre mačiau tokį emociškai ir vizualiai stiprų finalą kaip „Sebastijane“. Spektaklio pabaiga buvo tokia iškalbinga ir išraiškinga, kad žiūrovams prireikė kelių akimirkų, kol atsitokėję sugrįžo į save ir pradėjo ploti. Tai rodo didelį aktorių ir, žinoma, režisieriaus profesionalumą bei teatro išmanymą.
Taip pat skaitykite: Tradicijos ir modernumas Vilniaus restoranuose
Kiti T. Viljamso kūriniai Lietuvos teatre
Be minėtų pjesių, Lietuvos teatruose yra pastatyta ir daugiau T. Viljamso kūrinių, tokių kaip „Stiklinis žvėrynas“ („The Glass Menagerie“, 1944) ir „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ („Cat on a Hot Tin Roof“, 1955). Šios pjesės taip pat nagrinėja sudėtingas šeimos santykių, iliuzijų ir tikrovės, vienatvės ir priklausomybės temas.
„Stiklinis žvėrynas“ vaizduoja vienos šeimos gyvenimą, kelia negebėjimo skirti tikrovę nuo iliuzijos, visaverčio gyvenimo baimės problemas. „Katė ant įkaitusio skardinio stogo“ atskleidžia šeimos narių santykius, aistras dėl turto, melą, veidmainystę ir priklausomybes.
T. Viljamso kūrybos aktualumas šiandien
Tenesio Viljamso pjesės, nors ir parašytos prieš kelis dešimtmečius, išlieka aktualios ir šiandien. Jose nagrinėjamos universalios žmogaus būties problemos, kurios jaudina žiūrovus visame pasaulyje. T. Viljamso kūryba atskleidžia tamsiąją žmogaus prigimties pusę, parodo, kaip lengvai žmonės gali pasiduoti aistroms, geiduliams ir iliuzijoms.
Lietuvos teatrai, statydami T. Viljamso pjeses, siekia atkreipti dėmesį į šias problemas ir paskatinti žiūrovus susimąstyti apie savo pačių gyvenimus, santykius su artimaisiais ir vertybes. Režisieriai interpretuoja T. Viljamso kūrinius savaip, atsižvelgdami į šiuolaikinį kontekstą ir siekdami atskleisti naujus pjesių prasmių sluoksnius.
Taip pat skaitykite: Apie karštus šunis
tags: #amerikieciu #dramaturgo #tenesio #viljamso #kuriniai