Alabama: Tarp Šiaurės ir Pietų Amerikos
Tai, ką daugelis įsivaizduoja išgirdę žodį "Amerika", jau sunkiai beatrandama didžiuosiuose miestuose, tokiuose kaip Niujorkas, Čikaga ar Los Andželas. Jungtinės Amerikos Valstijos (JAV) keičiasi neįtikėtinu greičiu, ir senieji stereotipai nebegalioja. Tačiau yra vienas didelis regionas, kur daug kas išliko po senovei - didieji JAV Pietūs. Čia Biblija, žodžio laisvė, verslo laisvė ir teisė nešiotis ginklą daugeliui yra šventos vertybės.
Šis regionas neturi įspūdingų nacionalinių parkų, kaip vakarinės valstijos, ar senųjų dangoraižių, kaip šiaurės rytai. Ten mažiau superverslų ir mažai turistų. Vieniems tai ta tikroji, žavioji, jų vaikystės Amerika. Norint suprasti JAV Pietus, reikia pažvelgti į jų istoriją, kultūrą ir dabartinę situaciją.
Plantacijos: Tamsi praeities dėmė
Plantacijos - šis žodis, reiškiantis didelį medvilnės ar cukranendrių ūkį, iki šiol skaldo Ameriką. XIX a. JAV Pietuose viskas sukosi aplink plantacijas - didingus dvarus ir sodus, kilnias tradicijas, ilgas giminių istorijas ir paveldimas žemes. JAV Pietūs daugeliu atžvilgiu buvo panašesni į Europą nei į JAV Šiaurę. Plantatorių rolė priminė Lietuvos didikų ir bajorų, o vergų rolė - Lietuvos baudžiauninkų. Baudžiauninkai juk irgi priklausė bajorui, jam dirbti privalėjo, juos mušti buvo galima, ir ta dalia buvo paveldima. Ir vadus nuo valdomųjų skyrė ne tik klasė, bet ir tautybė: ten baltaodžiai ir juodaodžiai, pas mus lenkakalbiai ir lietuviakalbiai. Vaikščiojant po pietinių JAV plantacijų dvarų rūmus kartais galima pasijusti lyg vaikščiojant po kokį Pakruojo ar Kretingos dvarą.
1861 m. JAV Pietūs nutarė atsiskirti nuo dominuojančios Šiaurės kaip nauja valstybė: Amerikos Valstijų Konfederacija. Šiaurė Pietų nepaleido, kilo kruviniausias Amerikos istorijoje karas, žuvo beveik milijonas žmonių. Kadangi Šiaurė laimėjo, šiandien jis vadinamas JAV pilietiniu karu, nors dažnas pietų baltaodis greitai pataisytų - "Tai buvo mūsų nepriklausomybės karas". Pokariu Šiaurė apgręžė Pietus link ten, kur ėjo pati - link lygių teisių, pramonės.
Šiandien pietų baltaodžiai negalvotų apie nepriklausomybę: "Mes amerikiečiai". Ir visgi jiems maga didžiuotis savo istorija, simboliais, paveldu, protėviais. Neverta mėginti skaičiuoti, kiek dvarų JAV atverti turistams, jų kasmet vis daugėja. Viešbučiai, restoranai, vestuvių erdvės, bet į pačius gražiausius pardavinėjami bilietai vien už pamatymą. Labai verta aplankyti bent kelis tokius: nes tiek jie patys, tiek ten pasakojamos istorijos labai įvairios. Dažnas jų atrodo taip: gali laisvai vaikščioti po iščiustytą sodą, gal dar muziejėlį, o po rūmų vidų vedžioja koks XIX a. rūbais vilkintis gidas, pasakodamas, koks gyvenimas ten virė, apie baldus ir dekoracijas. Dvarininkų dinastijų istorijos dažnai puikiai aprašytos, gi iš daugelio vergų belikę vardai ir kainos turto aprašuose ir pirkimo/pardavimo dokumentuose. Bet save gerbiantis dvaras šiandien mėgina atkurti ir jų gyvenimus, vargus ir džiaugsmus.
Taip pat skaitykite: Korėjos susivienijimo perspektyvos
Vergovė: Siaubo filmas ar ištisa civilizacija?
Žvelgiant juodaodžių pietiečių akimis vergovė buvo tarsi siaubo filmas ar net genocidas. Pasakojant kai kurias "dvarų istorijas" šiuolaikiniam žmogui nė nereikia aiškinti "kaip baisu" - faktai kalba už save. Žmonės pardavinėjami aukcionuose: štai išauklėta "namų vergė" kainavo 1200 dolerių, o 52 metų "senutė" jau tik 25 dolerius. Sugautas pabėgęs vergas paženklintas šeimininko ženklu įkaitinta geležimi. Tačiau juk dvaruose ir vergų nameliuose šimtmečius virė gyvenimas, milijonai likimų, daugybė kartų, ištisa civilizacija (ar, tiksliau, dvi civilizacijos). Pavyzdžiui, vergai turėdavo ir savo "asmeninius žemės plotus", kur užaugintom daržovėm galėjo prekiauti. Užsidirbę kai kurie juodaodžiai vergai išsipirkdavo laisvę ir paskui prasigyvenę patys nusipirkdavo vergų. Kai kurie vergvaldžiai su vergėmis susilaukdavo vaikų, bet jų nepripažindavo: taigi, jų pačių sūnūs ir dukros būdavo jų vergais. Stambiausiose plantacijose buvo vergų hierarchija, kur "aukščiausias lygis" - "namų vergas", dirbęs dvaro rūmuose - gaudavo gražius rūbus, turėdavo reprezentuoti šeimininką bei kartais tapdavo vergvaldžio draugu. Tada ėjo visokie amatininkai ir žemiausi - laukų vergai, visą dieną triūsdavę po kepinančia saule. Už gerą darbą galėjai būti paaukštintas, už blogą - pažemintas.
Tačiau stambių plantacijų apskritai nebuvo daug - nors jos įspūdingiausios ir labiausiai lankomos turistų. Daugelis vergvaldžių šeimų turėdavo tik po vieną vergų šeimą. Tokie vergvaldžiai dirbdavo laukus kartu su savo vergais. Labai daug kas priklausė nuo vergvaldžio, nuo miesto, nuo valstijos. Kai kurių istorijų niekaip nepaaiškinsi per "vergvaldžiai vien tik išnaudojo vergus" prizmę: štai viena išsilaisvinusi vergė po mirties savo turtą testamentu paliko buvusiems vergvaldžiams. 1861 m. net ir daugeliui pietų JAV baltaodžių vergovė atrodė nemorali. Naujus vergus atvežti iš užsienio uždrausta dar 1800 m.: beveik visi vergai buvo jau gimę vergijoj JAV. Buvo "geras tonas" testamentu vergus paleisti į laisvę ar leisti jiems išsipirkti iki tol. Radosi įstatymų, bent minimaliai gynusių vergų teises: pavyzdžiui, draudžiančių parduoti mamą atskirai nuo vaikų.
Dar labiau nuo vergovės gręžėsi jaunoji karta: štai jaunikaitės iš Lauros plantacijos prie Naujojo Orleano memuarai pasakoja apie siaubą išvydus ant vergo kūno randą, kurį kadaise už mėginimą pabėgti išdegino jos senelis, o kitą vietos jaunikaitį tėvai išsiuntė "auklėtis į Prancūziją", nes pernelyg bičiuliavosi su vergiukais. Kita vertus, daugelis laisvų pietiečių prieštaravo staigiam ir absoliučiam vergovės panaikinimui. Vyravo nuomonė, kad vergovė tuo metu - "neišvengiamas blogis", panašiai kaip alkoholis ar neištikimybė, ir situacija gali keistis tik po truputį. Šiaurės JAV vergovę panaikinti buvo paprasta - ten vos keli procentai žmonių buvo vergai, ekonomiką varė pramonė. O kai kuriose pietų JAV apygardose ir net valstijose vergavo dauguma žmonių! To meto baltaodžiai nerimavo: "Kas bus staiga visus paleidus? Neišauklėti, lengvai paveikiami beraščiai, nieko nematę be vienos plantacijos laukų, žmonės rinks valstijos valdžią? Ar jie sugebės bent jau pasirūpinti savimi?
Šiandieniniai pietų baltaodžiai labai pyksta, kai šiauriečiai ar juodaodžiai mėgina visus pietus ar visą Amerikos Valstijų Konfederaciją tapatinti su vergove. "Pas jus, šiaurėje juk irgi buvo vergovė, tik panaikinta kiek anksčiau. Ir JAV "tautos tėvas" Džordžas Vašingtonas, kurį gerbiate, turėjo 123 vergus" - sako jie. "Ką, galvojate, jei pietų JAV būtų iškovojusi nepriklausomybę, vergovė čia būtų buvusi amžinai? Juk ji nyko visame žemyne, 1888 m. jos niekur Amerikoje nebeliko. Pietiečiai gi sako, kad tai buvo karas už pietų nepriklausomybę, pietų valstijų teises, už naują valstybę, kurioje pietiečių kultūra nebūtų laikoma antrarūše (o vergovė buvo tik laikinas reiškinys, kaip ir visur Amerikoje). "Net pilietinio karo metais ir dalyje šiaurinių valstijų buvo vergovė" - sako pietiečiai - "Vergovę panaikinti šiauriečiai nusprendė tik karui įpusėjus, tikėdamiesi pietų juodaodžius perimti į savo pusę; viskas tik iš išskaičiavimo. Bet visas JAV elitas iki šiol gyvena šiaurėje. Tarkime, nė vienas iš 10 geriausiai reitinguojamų JAV universitetų nėra Pietuose.
Naujasis Orleanas: Prancūziškas Pietų akcentas
Pilietinio karo laikais Naujasis Orleanas buvo didžiausias Amerikos Valstijų Konfederacijos miestas: jis stūgso Misisipės žiotyse ir per jį garlaiviais gabenti visi didieji Misisipės baseino derliai. Bet kartu Naujasis Orleanas ir visai kitoks, nei likę JAV pietūs. Mat Naująjį Orleaną įkūrė ne anglai, o prancūzai - ir, nors 1803 m. nupirko JAV, 5% Luizianos valstijos gyventojų iki šiol kalba prancūziškai. Unikali ir vietos juodaodžių kultūra - Naujajame Orleane itin gajus vudu tikėjimas, čia gimė džiazas. Turi regionas ir savo virtuvę, ir savo mardi gras festivalį, kur krewe komandos dovanoja žiūrovams muziką, įspūdingas skulptūras ir svaido dovanėles. O turistų Naujajame Orleane minių minios, daugelis siaučia Burbonų gatvės baruose ir gėjų klubuose.
Taip pat skaitykite: Charakteristikos: Pietų Amerikos savanos
Čarlstonas ir Savana: "Klasikiniai" senieji pietų JAV miestai
"Klasikinius" senuosius pietų JAV miestus galima rasti kitoje pakrantėje - tai Čarlstonas ir Savana. Jų centrai kupini puošnių didžiųjų rūmų, o Savana garsėja 22 aikštėm-parkais, supamais gražios XIX a. architektūros. Visi JAV Pietų miestai kupini ir istorijos - apie pirmąjį iššautą pilietinio karo šūvį Čarlstone (Samterio fortas, kurį, paskelbę nepriklausomybę, perėminėjo konfederatai), apie Old Exchange valstijos atstovų pasirašytą JAV nepriklausomybės deklaraciją ir rūsyje kalintus nepriklausomybės šalininkus. Kaip šiaurinėse JAV populiaru būti įvairių tautinių klubų ir parapijų nariais (tarp jų ir lietuvių klubų, parapijų), nes Šiaurėje dauguma arba imigravo į JAV patys, arba atsimena imigrantus tėvus, senelius - tai Pietuose gajos visokios "tikrų amerikiečių" organizacijos, narystė kuriose įrodo, kad žmogaus giminė gyveno Amerikoje dar tada, kai vyko svarbiausi tautą formavę momentai. Veikia ir "Konfederatų veteranų sūnūs", "Konfederacijos dukterys" (dabar jau galėtų persivadinti "proproprovaikaičiai" ir "proproprovaikaitės"…).
Įdomus autentiškas Čarlstono vergų turgus. Vergų pirkliai ruošdavo "prekes", padažydami žilus plaukus, pablizgindami odą. Vergai pardavime nebuvo tik pasyvūs stebėtojai: kadangi potencialus pirkėjas juos kalbindavo tarsi darbo atrankoje, jie turėdavo galimybę apsimesti prastesniais arba geresniais nei yra - ir taip sumažinti ar padidinti pardavimo šansus. Pavyzdžiui, jei pirkėjas klausdavo, "Ar moki dirbti su medvilne?", vergams patikdavo, nes medvilnė augo aplink Čarlstoną - reiškia, neparduos į kokias tolimas Naujojo Orleano cukranendrių plantacijas, kur jau niekada negalėtum susitikti su giminėm ir draugais; be to, sklido kalbos, kad ten vergvaldžiai blogi. Taip pat vergai mėgindavo užsitikrinti, kad būtų parduoti kartu su savo šeimomis, o ne atskirai. Vergų pirkliai, savo ruožtu, kartais net mokėdavo vergams dalį jų pačių pardavimo kainos - kad šie būtų suinteresuoti gerai prisistatyti. Tiesa, jei, tarkime, vergas būdavo linkęs bėgti - pirklys privalėdavo pirkėjus apie tai informuoti, tarsi kaip apie "prekės defektą"… Vergai buvo skirstomi į "pirmosios klasės", "antrosios klasės". Tarp pirkėjų būdavo ir laisvųjų juodaodžių - ne tik tam, kad įsigytų vergų sau, bet ir tam, kad, po ilgų paieškų, išpirktų iš vergovės savo giminaičius. Itin vergai bijodavo vergvaldžio bankroto - juk tai reikšdavo, kad turtas bus išvaržytas, taigi ir vergų kolektyvas.
Didžiausias Naujojo Orleano, Čarlstono, Savanos stebuklas - ten išsaugoti ne pavieniai pastatai, o visas miesto karkasas: vaikštai, dairaisi ir viskas kaip po senovei, eiti tikrai nenuobodu. JAV tokių miestų labai mažai ir todėl jie užgulti turistų. Vietiniai verslininkai verčiasi per galvą ką jiems pasiūlyti - ir greta realių istorinių turų - laivais, karietomis, pėsčiomis, pseudotramvajais - užverčia tokiais, kurie tiesiog gerai parduodami. "Vaiduoklių turas", "Piratų turas" (nors piratų ten nelabai buvo) ir pan. Dažnai sunku atskirti realybę nuo fantazijų: pvz. kur baigiasi Holivudo įkvėptos ir gerai parduodamos fantazijos apie Naujojo Orleano vudu ir kur prasideda realybė?
Rekonstrukcija ir pilietinių teisių kova
2021 m. Juneteenth (birželio 19-oji) tapo JAV nacionaline švente. Tądien 1865 m. panaikinta vergovė paskutinėje valstijoje - Teksase. Bet tik naivuoliai tiki, kad viskas pasikeitė per naktį. O kas vyko po Juneteenth geriausia suprasti Birmingame (Alabama). Šis miestas įkurtas 1871 m., vergovės ten niekada nebuvo. Didžiulės romėnų ugnies dievo Vulkano statulos - didžiausios ketaus statulos pasaulyje, skirtos parodyti Birmingamo industrinę galią - papėdėje įsikūrusiame muziejuje - ir pasakojimai apie tų laikų darbininkų vargus. Darbas buvo ilgas, sunkus, nuo vaikystės, be atostogų, be saugumo priemonių. Išlaisvinti vergai jį triūsė kartu su naujais imigrantais iš Italijos. Na taip, priešingai nei pas vergvaldį, jie gaudavo algą, turėdavo teisę išeiti iš darbo: bet kad tos algos užtekdavo tik svarbiems poreikiams, o išėjęs iš darbo galėjai rasti nebent kitą panašų. Tiesiog visi nekvalifikuoti darbai pasaulyje tuo metu buvo ne toks jau didelis žingsnis į priekį nuo vergovės. Lygiai taip Jungtinėse Valstijose (tiesa, ne Pietuose), skerdyklose ir kasyklose, ~1865-1914 m. Dar mažiau kas pasikeitė tiems vergams, kurie pasiliko plantacijose. Net alga dažnoje jų mokėta ne doleriais, o kuponais, kuriuos turėjai išleisti plantacijos parduotuvėse.
Tačiau kur kas reikšmingesni procesai vyko politinėje arenoje. Nukariavusi pietines valstijas, Šiaurė ten paskelbė vykdysianti "Rekonstrukciją": planą, kurio metu panaikinta vergovė, juodaodžiams suteikta balso teisė, padėta jiems susiderėti dėl algų. Pietų baltaodžiams Rekonstrukcija atrodė tiesiog jų šalies okupacija. Pietus masiškai užplūdo avantiūristai šiauriečiai carpatbagger'iai ir "darėsi pinigą" iš pietiečių vargų, karo belaisvių, sugriovimų. Visgi, prezidentas Abrahamas Linkolnas mėgino sudaryti susitaikymo įspūdį. Ir 1864 m. rinkimuose kandidatu į viceprezidentus paėmė Endriu Džonsoną, vienintelį pietietį kuris, Amerikos Valstijų Konfederacijai paskelbus nepriklausomybę, liko dirbti JAV senate, pasisakė už JAV vienybę. 1865 m. Linkolną nušovė Konfederacijos šalininkas. Pagal JAV įstatymus viceprezidentas Endriu Džonsonas tapo prezidentu ir iš karto ėmė traukti "stop kraną" visai Rekonstrukcijai. Ne iš karto pavyko - bet kokiais 1870-1875 m. pietuose jau įsivyravo nauja realybė. Tą realybę atskleidžia Birmingamo pilietinių teisių muziejus. Nė neketindamas užleisti valstijų parlamentų "beraščiams buvusiems vergams", pietų baltaodžių politinis elitas prigalvojo visokiausių būdų apriboti jų balsavimą (turto cenzai ir pan.).
Taip pat skaitykite: Koordinatės laivyboje
Dabartinė situacija
Šiandien JAV Pietūs yra sudėtingas ir įvairialypis regionas. Nors rasinė segregacija ir diskriminacija vis dar egzistuoja, padaryta didelė pažanga siekiant lygybės. Pietų ekonomika sparčiai auga, o regionas tampa vis patrauklesnis gyventi ir dirbti. Tačiau praeities šešėliai vis dar persekioja JAV Pietus, ir susitaikymas su istorija yra būtinas norint sukurti teisingesnę ir lygesnę visuomenę.
tags: #Alabama #Šiaurės #ar #Pietų #Amerika