XVIII amžiaus siekis atrasti pietų žemyną: istorija
Įvadas
XVIII amžius buvo didžiųjų geografinių atradimų laikotarpis, kai Europos valstybės varžėsi dėl naujų teritorijų ir prekybos kelių. Vienas iš pagrindinių to laikmečio tikslų buvo atrasti mitinį pietų žemyną, Terra Australis Incognita. Šis straipsnis nagrinėja šio siekio istoriją, motyvus ir pagrindinius dalyvius.
Ptolemajo įtaka ir Terra Australis Incognita
Idėja apie pietų žemyną siekia antikos laikus. Klaudijus Ptolemajas (apie 100-170 m. po Kr.), didžiausias antikos geografijos autoritetas, savo veikale „Geografija“ teigė, kad pietuose turi būti didelis žemynas, kuris atsvertų šiaurės pusrutulio žemes. Ptolemajo idėjos ilgą laiką darė įtaką Europos kartografijai ir geografiniams įsivaizdavimams. Renesanso epochoje, XIV-XVI a., susidomėjimas antikinėmis žiniomis atgimė, o Terra Australis Incognita tapo svarbiu geografiniu tikslu.
Motyvai ir tikslai
XVIII amžiuje siekis atrasti pietų žemyną įgavo naują pagreitį. Pagrindiniai motyvai buvo ekonominiai ir politiniai. Europos valstybės tikėjosi atrasti naujus išteklius, prekybos kelius ir teritorijas, kurias galėtų kolonizuoti. Taip pat svarbus buvo mokslinis smalsumas ir noras pažinti pasaulį.
Pagrindiniai dalyviai ir ekspedicijos
XVIII amžiuje kelios Europos valstybės organizavo ekspedicijas į pietų vandenynus, siekdamos atrasti pietų žemyną. Tarp svarbiausių dalyvių buvo:
- Prancūzija: Prancūzų jūrininkai, tokie kaip Louis Antoine de Bougainville, tyrinėjo pietų vandenynus ir atrado kelias salas, tačiau pietų žemyno nepasiekė.
- Didžioji Britanija: Britų ekspedicijos, vadovaujamos Jameso Cooko, buvo vienos sėkmingiausių. Cookas tris kartus keliavo į pietų vandenynus (1768-1771, 1772-1775, 1776-1779) ir apiplaukė Antarktidą, įrodydamas, kad Terra Australis Incognita, jei ir egzistuoja, yra gerokai mažesnė, nei manyta.
Jameso Cooko indėlis
Jameso Cooko ekspedicijos buvo ypač svarbios, nes jis ne tik apiplaukė Antarktidą, bet ir atliko nuodugnius geografinius ir mokslinius tyrimus. Cookas paneigė mitą apie didelį, derlingą pietų žemyną, tačiau jo atradimai paskatino tolesnius tyrinėjimus.
Taip pat skaitykite: Mitai apie Pietų žemyną
Ptolemajo „Geografija“ ir Vyslos upė
Ptolemajo „Geografija“ dažnai remiasi pietrytinio Baltijos kranto tyrėjai - toponimiką tiriantys kalbininkai, dar labiau - archeologai Vokietijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje. Jo pateikiama informacija yra esminė sarmatizmo fantazijų proponentams. Dažniausiai nagrinėjami klausimai - Venedų įlankos ir pačių venedų, taip pat gitonų, finų ir kitų Ptolemajo paminėtų tautų lokalizacija, jų etninė priklausomybė, abipus Vyslos esančių upių identifikacija. Ptolemajo pateikiamas žinias mėginama derinti su kitų šaltinių duomenimis (Tacito, Plinijaus, Jordano), tačiau šiandien labiausiai paplitusi kryptis - šiame krašte randamas archeologines kultūras derinti su Ptolemajo minimų tautų pavadinimais. Tai darydami archeologai dažnai perdėm pasitiki filologais, o filologai - archeologais, o kai dar įmaišoma noro teksto duomenis pritaikyti kokiai nors išankstinei teorijai, nesusipratimų neišvengi. Ptolemajo „Geografija“ pateikia daugiausiai ir pačių išsamiausių žinių apie Vyslą, jos apylinkes ir greta gyvenusias tautas.
Vysla Ptolemajo „Geografijoje“
Vyslą Ptolemajo pasakojime aptinkame kelis kartus: ji minima aprašant Germanijos ir Sarmatijos ribas, Vyslos pakrantėse gyvenusias tautas, aptariant Vyslos ištakas, greta esančius kalnus, priešais jos žiotis esančias salas. Iš rodyklės sužinome, kad Vysla šiame veikale minima 9 kartus. Tyrėjai yra pastebėję, kad, konstruodamas savo žemėlapį, Ptolemajas pirmiausia pažymėdavo „įžymiųjų miestų“ (poleis episēmoi) ir kitų geografinių objektų vietą, kurių geografinę platumą jis žinojo.
Navigacijos papročiai Baltijos jūroje
Spėtume, kad šių, o ne kokių nors kitų, upių žiotys paminėtos todėl, kad ten keliaudami sustodavo laivai. Tokią mintį remtų ir gana vienodi atstumai tarp išvardytų upių žiočių, pakankamai tvarkingai išsirikiuojantys 500 stadijų (92,5 km, dienos plaukimas) ir 1 000 stadijų (185 km, paros plaukimas) kadencijomis: galėtume manyti, kad jų pasirinkimą galbūt nulėmė nusistovėję navigacijos papročiai Baltijos jūroje, o gal ir standartiniai jūrų kelionių atstumo skaičiavimo būdai. Nebūtų sunku įsivaizduoti, kad Ptolemajas, veikiausiai per Imperijos administraciją Aleksandrijoje, turėjo žinių iš laivo kapitono, kuris galėjo užrašyti laivų sustojimo vietas pakeliui iki Vyslos žiočių ir plaukimo laiką tarp jų.
Ptolemajo koordinačių interpretacijos
Didžioji Ptolemajo „Geografijos“ mįslė yra jo pateikiamos koordinatės. Jau seniai tyrėjai bando jas išversti į šiuolaikinę geografijos kalbą. Tyrėjai ieško ir randa daug paaiškinimų (Ptolemajas perdėm ištęsia oikumenę vakarų-rytų kryptimi; jo įsivaizduojamas Žemės rutulys yra gerokai mažesnis nei iš tikrųjų; netikslūs matavimai; informatorių ir perrašinėtojų klaidos) ir visaip mėgina perskaičiuoti „Geografijos“ nuorodas. Atrodo, kad atsargiausia išties būtų ne ieškoti vienos bendros formulės, bet paskirai nagrinėti kiekvieną geografinį regioną.
Taip pat skaitykite: Pietų žemyno atradimas
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
tags: #18 #amžius #siekis #atrasti #pietų #žemyną