Kas bandė atrasti Pietų žemyną: nuo mitų iki mokslo
Antarktida, pats šalčiausias žemynas, įsitaisęs pietų pusrutulio poliariniame rate, ilgą laiką buvo apgaubtas paslapties ir spekuliacijų. Ledo sluoksnis, siekiantis 2000-4500 metrų storį, dengia didžiąją dalį žemyno, palikdamas tik 2% jo paviršiaus be ledo. Ši ledo karalystė, penktas pagal dydį žemynas, užimantis 14,1 mln. km² plotą, nepriklauso jokiai valstybei ir yra vadinama mokslo ir taikos žemynu, kuriame įsikūrę tik tyrinėjimų stotys.
Antarktidos geografija ir klimatas
Niekas nėra matęs tikrojo Antarktidos paviršiaus, nes jį dengia storas ledo sluoksnis. Apie 32 % tikrojo paviršiaus yra žemiau jūros lygio. Ištirta, kad tikrajame reljefe yra kalnų, lygumų ir įdubų. Kai kurie kalnai yra labai aukšti-Vinsono kalnų masyvas - 55140 m. Taip pat yra gilių įdubų - -2555 m. Nuo Antarktidos krantų maždaug iki 500 metrų gylio tęsiasi gana lėkštas šelfas. Jame yra įdubų gilesnių kaip 1km. Nuo šelfo krašto dugnas stačiu šlaitu leidžiasi į vandenyno guolį (maždaug 4-5 km. gylio). Vandenyno dugne yra keletas didelių ir gilių duburių (Afrikos - Antarktidos iki 6972m., Australijos - Antarktidos iki 6089m. Belinghouzeno iki 5395m), kuriuos skiria povandeniniai kalnagūbriai. Daugelis salų yra tų kalnagūbrių viršūnės. Vidutinis Antarktidos aukštis kartu su ledu (2040 mm.) yra trigubai didesnis už kitų žemynų. Klimatas - šalčiausias visoje žemėje, kuriam būdinga intensyvi ciklonų veikla. Vostoko stotyje gruodžio mėnesio vidutinė temperatūra -32oC, rugpjūčio -71oC. Temperatūros absoliutinis minimumas -92oC, maksimumas ne aukštesnis, kaip -20oC. Antarktidai būdingas bruožas šaltis - kyla iš to, kad į ją įsiremia žemės sukimosi ašis. Antarktida yra pats šalčiausias žemynas todėl, kad Saulės spinduliai pasiekia jos paviršių įstrižai. Be to, ledas atsispindi ~90% Saulės radiacijos, ir jie išsisklaido erdvėje, nesušildę žemės. Antarktidos centre oro slėgis visą laiką aukštas. Iš ten į pakraščius pučia labai stiprūs, net iki 90 m/s vėjai. Metinis kritulių kiekis: centre 30-50 mm, pakrantėje 700- 1000 mm. Krituliai - tik sniegas. Antarktidoje ledas dengia ne tik žemę, bet ir įšalusią jūrą. Vietomis susidaro šelfai, kkai jūra yra įšalusi nuo pat dugno. Didžiausi šelfiniai ledynai- Roso (538000 km2) ir Filchnerio (483000 km2). Nuo šelfinių ledynų išorinio krašto atlūžę luitai virsta ledkalniais, kuriuos vėjai ir srovės nuplukdo toli į šiaurę. Antarktidoje yra poliarinės dienos ir naktys, kurios trunka po pusę metų. Poliarinės dienos ar nakties metu Saulė būna arba visą laiką danguje, arba beveik nesirodo. Poliarinės nakties metu Saulė visai nešildo klimato. Tada būna -60-70oC. O poliarinė diena nebūna daug atšilusi. Poliarinės dienos metu temperatūra būna ~~-20-30oC. Antarktidos vidutinė temperatūra -50oC.
Gyvūnija ir augalija
Didesnėje Antarktidos dalyje nėra augalijos ir gyvūnijos. Tai antarktinė dykuma. Gyvūnija yra susijusi su skalaujančiais vandenynais. Juose daug planktono, kuriuo minta banginiai, ruoniai, žuvys ir paukščiai. Čia veisiasi daugybė banginių rūšių tarp jų ir didžiausi planetos gyvūnai - mėlynieji banginiai, kašalotai, didžiosios orkos. Tipiški Antarktidos gyventojai - pingvinai. Jie minta moliuskais, vėžiukais ir žuvimi. Pingvinai. 16 rūšių. Visi gyvena pietų pusrutulyje. Minta žuvimi ir moliuskais. Pingvinai yra neskraidantys paukščiai ir nerangiai vaikščioja. Užtat plaukioja kaip žuvys. Visų rūšių pingvinai gyvena kolonijomis ant ledo. Nors jų ūgis nevienodas, o plunksnos skirtingos spalvos, bet jie labai panašūs. Žiemą, kai sninga ir siaučia pūga, pingvinai susispiečia ratu, prisispaudžia vienas prie kito ir atkiša nugaras vėjui. Sakoma, kad jie elgiasi kaip vėžliai. Taip jie išbūna valandų valandas - neėdę, tik kartkartėmis pasikeisdami vietomis: tie, kurie buvo rato vidury, pasitraukia į kraštą, ir atvirkščiai. Pingvinų patinas du mėnesius peri kiaušinį. Jis pasideda jį ant kojyčių ir pridengia pilvo odos raukšle. Jis bijo pakrutėti, kad nesudaužytų kiaušinio. Perėdamas labai suliesėja, nes visai nesimaitina. Patelė tuo metu plauko jūroje ir smaguriauja moliuskais. Vos gimę pingvinų jaunikliai pilki ir pūkuoti, tarsi apsigaubę storais kailinukais. Vėliau jie pasidarys rudi, o galiausiai - juodai balti. Kad greičiau atsidurtų jūroje, pingvinai iš pradžių šliuožia pilvu, paskui neria į vandenį žemyn galva. Laukdami, kol kūdikis paūgės ir pats galės prisižvejoti žuvų, abu tėvai jį kasdien peni atrajotomis žuvytėmis. Nuo šalčio pingvinus saugo dvigubi „kailiniai“. Imperatoriškasis pingvinas. Ūgis ~120cm. Svoris nuo 20 iki 45 kg. Patys didžiausi iš visų pingvinų rūšių. Imperatoriškieji pingvinai veisiasi šalčiausioje Žemės rutulio vietoje - Antarktidos ledynuose, kur vidutinė temperatūra yra -20oC. Kai patelė padeda kiaušinį, patinas apie 60 dienų šildo jį pasidėjęs jį ant pėdų ir pridengęs papilvės odos raukšle. Naujagimiai pingvinukai nesušąla stovėdami tėvams ant kojų. Jie yra labai greiti, iki 60 km/h. Ilgiausiai povandeniu yra išbuvę: patelė - 16min. 534m. gylyje, patinas - 15min. 477m. gylyje. Vidutinis jų plaukiojimo gylis ir laikas yra 100m. ir nuo 5 iki 6 minučių. Adelės pingvinai. Dydis: 75cm. Svoris: nuo 3 iki 6.5 kg. Gyvena Antarktidoje ir salose, esančiose netoli Antarktidos. Antarktidoje Adelės pingvinai lizdus krauna iš akmenėlių. Prieš poravimąsi jie atlieka meilinimosi šokį. Karališkieji pingvinai. Karališkasis pingvinas, kurio kūnas primena torpedą, yra plaukimo čempionas: jis gali plaukti labai giliai ir sukarti 60 km per valandą. Bet neištveria po vandeniu ilgiau negu 15 min. neįkvėpęs oro. Audrapaukščiai. Dydis : 2.2m. Svoris: nuo3.5 iki 5 kg. Gyvena kolonijomis Antarktidoje ir subantarktinėse salose ant uolų įsaulyje, jie „susišneka“ kimiais riksmais. Krauna lizdus ir, kad apsaugotų paukščiukus nuo įsibrovėlių, spjaudosi skysčiu, kuris skleidžia baisų dvoką. Audrapaukščiai ilsisi vandenyno paviršiuje, o sausumoje vasarą tik peri kiaušinius. Banginiai. Antarkties vandenyse kaip namie jaučiasi delfinai, jūros kiaulės, banginiai, ruoniai ir kiti jūrų gyvūnai. Juos šildo storas riebalų sluoksnis (taukai). Apie 79 rūšių. 2 pobūriai: bedančiai banginiai ir dantytieji banginiai. Žinoma ~100 rūšių. Ilgis 1.5 - 33m. Aptakūs, žuvies formos, be plaukų; Priekinės galūnės virtusios plaukmenimis, užpakalinių tik nežymios liekanos. Šnervės viršugalvyje (išskyrus kašaloto), uždaromos. Nėštumas 10 - 13mėn., gimsta vienas jauniklis (gimdomas uodega į priekį. Banginiai subręsta per 3 metus. Visą amžių gyvena vandenyje. Plaukioja smūgiuodami horizontaliomis pelekinėmis uodegos skiautėmis. Skleidžia ultragarsus, kuriais susižino tarpusavyje ir orientuojasi vandenyje. Minta jūrų planktonu, galvakojais moliuskais, žuvimis. Intensyviai medžiojami dėl taukų, mėsos, ambros, smermaceto, daugiausia antarktyje. XXa. 1 pusėje daugiausiai buvo medžiojamas mėlynasis banginis, silkinis banginis ir kašalotas. Dabar banginių labai sumažėjo, medžioklė ribojama. Mėlynasis banginis - didžiausias žemės istorijoje gyvūnas. masė - iki 112.5 tonų. Jauniklis gimsta 8m. ilgio, sveria 2.7 tonas. Banginiukas apie septynis mėnesius žinda motinos pieną, tada pradeda naudotis savo ūsais. Paprastai jis plaukia 18 - 20km/h greičiu. Jis dar vadinamas gelsvapilviu, nes oda būna aplipusi gelsvais mikroskopiniais jūros dumbliais. Gyvena poliarinėse jūrose, retai kada nuklysta iki tropinių platumų. Veistis plaukia į šiltesnius vandenis. Mėlynieji banginiai, kaip ir lygieji bei pilkieji minta kriliu, jį košia raginiais „ūsais“. Jų skrandyje telpa iki 2 tonų maisto. Gyvena daugiausia pavieniui, grupių pasitaiko gana retai. Yra paskelbtas saugoma rūšimi, bet, matyt, per vėlai, kad būtų galima išgelbėti nuo išnykimo, nes yra labai išmedžioti. Dviem artimoms rūšims - finvalui ir kupročiui taip pat gresia išnykimas. Kupročius, plačiai išsižiojęs, plaukdamas siurbia tonas vandens, kuriame pilna krilio ir žuvų. Savo raginiai „ūsais“ išsikošęs krilį, jis atpila vandenį su mažomis žuvytėmis, kurios yra didžiausias paukščių skanėstas. Ilgis 16m. Orkos ir kiti dantytieji banginiai yra nuožmūs medžiotojai, be žuvų, dar mintantys ruoniais, jūrų kiaulėmis, pingvinais. Ruoniai nardo, gaudydami žuvis ir moliuskus, bet jiems reikia iškilti į paviršių įkvėpti oro. Jei vandenynas užšalęs, stipriais dantimis jie išgraužia eketę, kad galėtų kvėpuoti. Ruoniai turi jautrius ūūselius, kuriais jaučia daiktus po vandeniu. Kai kurie iš jų, kaip ir šikšnosparniai, skleidžia aukšto dažnio garsus ir girdi nuo daiktų atsimušusio garso virpesius. Jūrų drambliai gali būti 6 m. ilgio ir sverti 3 tonas: tokiems kerėploms kartais labai sunku užsiropšti ant ledo. Tik suaugę patinai vietoj nosies turi straubliuką. Iš čia kilęs ir jų vardas. Tarp jūrų dramblių dažnai užverta kruvinos grumtynės. Atėjus poravimosi metui, išrietę nugarą, vis maurodami, dideli patinai traukia į vandenyno pakrantes užkariauti patelių. Pavasarį kiekvienas patinas ant kranto suburia grupę patelių poravimuisi. Jūros leopardas. Antarktidoje dažniausiai aptinkami keturių rūšių ruoniai: jūrų leopardas, krabaėdis ruonis, Roso ruonis ir vendelio ruonis. Jūrų leopardas gali išaugti iki 3m. ilgio. Augalija. Dabartiniai Antarktidos organizmai - samanos, kerpės, dumbliai, mikroskopiniai grybai ir kt. Ledo nedengiamuose plotuose net prie pat ašigalio aptinkama augalų. ~10 žolinių augalų. Sausumos fauna labai skurdi. Ten auga žemaūgiai gluosniai - vieni iš mažiausių pasaulio krūmelių. Jie užauga visai žemi ir plečiasi į šalis, kad išsilenktų žvarbaus vėjo.
Pirmieji bandymai atrasti Pietų žemyną
Pagerėjus jūrininkystės sąlygoms ir patobulėjus laivams žmonijai jūros ir vandenynai nebesidarė baugūs. Tuo pačiu lyg sumažėjo žemės rutulys. Todėl visi žmonės manė, kad Pietuose esąs didžiulis žemynas. Tai aiškino tuo, kad visoje gamtoje yra pusiausvyra, bet šiaurės ašigalyje yra didelių žemynų. Tada pietų ašigalyje turtų būti taip pat didelis žemynas. Tada ir prasidėjo didžiulės žemės, esą nė kiek mažesnės už kitus žemynus, ieškojimai. Jūrininkus ir šiaip žmones viliojo naujos žemės. Pirmąsias ekspedicijas ieškant Pietų žemyno suorganizavo Alvaras Mendanija de Neira. Jis suorganizavo dvi ekspedicijas į Pietus. Bet jis Pietų žemyno neatrado, tik dabartines Saliamono salas buvo palaikęs Antarktida. Jis salą apiplaukė aplink ir įsitikino, kad tai ne naujas žemynas. Prie Pietų žemyno ieškojimo labai prisidėjo piratas Dreikas. Jis praplaukė dabartinį Dreiko sąsiaurį ir įsitikino, kad Ugnies žemė nėra didelis žemynas, o tik daugybė didelių ir mažų salų. Antroje Mendanijos ekspedicijoje dalyvavo dar vienas žmogus - tai Pedras Fernandesas Kyras. 1605m. jis vadovavo trijų laivų ekspedicijai. Savo ekspedicijoje jis rado keletą salų, ieškojo ir Mandeiros atrastų Saliamono salų, bet jų nerado, nes tada navigaciniai įrankiai nebuvo geri. Kyras nusprendė, kad Mendanija buvo išsigalvojęs tas salas. Vienoje iš atrastų salų, Kyras išsiklausinėjo vietinį salos vadą, o vadas jam sakė, kad čia yra daug mažų salų, bet Pietuose yra labai didelė sala. Tada Kyras patraukė tiesiai į Pietus. Jis po kelių dienų pamatė didžiulius kalnus, o priplaukus arčiau pasimatė didžiulė žemė. Kyras buvo įsitikinęs, kad tai naujas žemynas. Po kelių savaičių Kyras pabėgo. Jis nenorėjo dalintis Pietų žemyno atradimo garbe. Jis prašė Ispanijos vyriausybės, kad jam suteiktų salos vietininko teises. Kyras apie šia salą rašė: “ji sudaro mažiausiai penktadalį visos sausumos”. Bet ne. Pabėgus Kyrui, vieno laivo kapitonas Luji Vajas de Toras apiplaukė Kyro įsivaisduojamą žemyną. Tada paaiškėjo, kad tai buvo tik nedidelis salynas, kuris vėliau pavadintas Naujaisiais Hebridais. Toras nusprendė savarankiškai tęsti ekspediciją. Jis pasuko Naujosios Gvinėjos link. Pietuose jis įžvelgė keletą salų. Jūrų keliautojas net neįtarė, kad tos salos buvo didžiulio žemyno - Australijos pakrantės! Šiuo žygiu yra užverčiamas ispanų puslapis Pietų žemyno paieškos istorijoje. Ispanija vis dažniau nusilesdavo kitoms Europos jūrinėms valstybėms.
Olandų indėlis į Pietų žemyno paieškas
Olandai, Olandijai tapus galinga Europos valstybe, atkakliai ieškojo vadinamųjų “prieskonių salų”. Viskas prasidėjo nuo vieno Olandijos jūreivio, Kornelio Hautmano. Jis už skolas buvo įkalintas Lisabonos kalėjime. Ten taip pat kalėjo Portugalijos jūreiviai. O Portugalijai priklausė daugelis prieskonių salų. Todėl tų salų koordinatės buvo laikomos griežčiausioje paslaptyje. Hautmanas, susidraugavęs su Portugalijos jūrininkais, sužinojo apytikres Portugalijai priklausančių salų koordinates. Šias jis perdavė į savo tėvynę. Olandai Kornelį Hautmaną iš kalėjimo išpirko. Greit jis pradėjo vadovauti Olandijos kelionėms į Indijos vandenyną. Pagal pasaulio pasidalijimą daugelis ten buvusių salų priklausė Portugalijai, todėl Olandai turėjo vengti susidūrimų su Portugalais. Jie greit atrado išeitį. Nuo Gerosios Vilties Kyšulio tas jūrų kelias nusidriekė įpiečiau negu portugalų maršrutai. Paskui olandų laivus pagaudavo pasatas ir nešdavo juos iki to dienovidinio, kur buvo Javos sala, priklausanti Olandijai. Tada olandai staigiai pasukdavo į šiaurę. Visai arti Pietų žemyno! Tada olandams pradėjo aiškėti didžiulė sausuma. Įvairūs keliautojai buvo išlipę į šį žemyną ir pamatė dykumas. Tą žemę pavadino Naująja Olandija. Visi manė, kad tai Pietų žemyno dalis. Bet tai buvo dar viena klaida. Ten buvo žemynas, kurį plaukdamas Naujosios Gvinėjos krantu, matė Toras. Tai buvo Australija. Labai didelį įnašą padarė Abelis Tasmanas. Jis nuvyko prie Australijos vakarinio kranto ir plaukė Pietų link. rytus. 1642m. lapkričio 24 dieną jis atrado žemę. Bet kas ta žemė - sala ar dalis Naujosios Olandijos? Tai Tasmanui nepavyko nustatyti. Vėliau, tik po pusantro šimtmečio buvo atrasta, kad tai yra sala. Ji dabar vadinama Tasmanija. 1642m. gruodžio 13d. Abelis Tasmanas Atrado naują žemę ir ją pavadino Naująja Zelandija. Didžiausias Abelio Tasmano atradimas buvo tas, kad jis įrodė, kad Naujoji Olandija negali būti Pietų žemyno dalimi, nes jis apiplaukė visą Naujosios Olandijos pietinę dalį. Tuo pačiu visi pradėjo pietų žžemyno krantu laikyti Naująją Zelandiją.
Taip pat skaitykite: Liaudies Išmintis Animacijoje
Džeimso Kuko ekspedicijos ir klaidos
Tik daugiau kaip po šimto metų šią klaidą ištaisė žymus anglų kapitonas ir keliautojas Džeimsas Kukas. Jis nutrynė daug “baltų dėmių” nuo Ramiojo vandenyno žemėlapio. Jis ištaisė supainiotą pietų žemyno “bylą”, bet ir pats neišvengė didelių klaidų. Bet prieš tai atsirado dar viena klaida. 1739 metais du prancūzų laivai, vadovaujami Žano Batistos Buvės Atlanto vandenyne atrado dar vieną žemę. Jie manė, kad tai buvo pietų žemyno krantas, bet priplaukti negalėjo,nes iki tos žemės buvo labai ddaug ledų. pasuko laivus į šiltesnes vietas. Džeimsas Kukas - žymus anglų jūrininkas. Portretuose ir piešiniuose jis dažniausiai yra su žemėlapiu. Ir ne be reikalo. Daug kartų teko jį jam panaudot: tai žymint naujas žemes, ttai matuojant atstumus. Jis suruošė tris ekspedicijas. O tai jam teko daryti labai dažnai. Džeimsas Kukas žemėlapiuose pažymėjo Draugijos salas, Didįjį Barjerinį rifą, Naująją Kaledoniją, Norfolko salas, Pietų Sandvičo salas, pietrytines Havajų salas, Pietų Georgijos salą ir dar da…
Alternatyvios teorijos ir neatrastos žemės
Yra įvairių teorijų ir pasakojimų apie neatrastas žemes, pavyzdžiui, eskimų pasakojimai apie danguje sklandantį daktarą ir skandinavų legendos apie nuostabią šalį toli šiaurėje, vadinamą „Ultima Thule“. Taip pat minimi eskimų tikėjimai į būsimą gyvenimą skirtinguose lygiuose ir legendos apie emigraciją iš šiaurės.
Yra pranešimų apie keistus atradimus poliarinėse srityse, pavyzdžiui, 1947 m. admirolo Richardo Byrdo ekspediciją į Arktį, kur jis teigė matęs žemę anapus Šiaurės ašigalio. Taip pat minimi kiti pranešimai apie šiltesnį klimatą Arktyje, rastas lapės pėdas ir pasakojimai apie keliones į vidinę Žemę.
Šiuolaikiniai tyrinėjimai ir iššūkiai
Šiais laikais tyrinėtojai susiduria su įvairiais iššūkiais, pavyzdžiui, ekstremaliomis oro sąlygomis, geografinėmis kliūtimis ir logistikos sunkumais. Tačiau nepaisant to, jie toliau tyrinėja Antarktidą ir kitas atokias vietoves, siekdami geriau suprasti mūsų planetą.
Taip pat skaitykite: Pietų žemyno atradimas
Taip pat skaitykite: Apie XVIII amžiaus ekspedicijas į Antarktidą
tags: #kas #bandė #atrasti #pietų #žemyną