Marinuota ir rūkyta žuvis: silkė ir kitos

Žuvies marinatas su morkomis ir svogūnais - tai vienas iš tų patiekalų, kuris primena mūsų močiučių virtuvę ir šventinių stalų aromatus. Šis tradicinis lietuviškas užkandis puikiai tinka tiek kasdieniam stalui, tiek šventinėms progoms. Silkė yra daugelio šalių, taip pat ir Lietuvos, gyventojų neatsiejama raciono dalis. Lietuviams silkės produktai - ne tik kasdienis maistas, bet ir kiekvienos didesnės šventės atributas.

Silkės istorija ir paplitimas

Ar galite patikėti, kad iš pirmo žvilgsnio tokia paprasta žuvis, kaip silkė, nuo seniausių laikų buvo svarbi ekonomikos dalis, tarnavo kaip valiuta, dovana ir net kaip išpirka. Dar prieš 2000 metų galai ją vadino jūros kviečiais, taip pabrėždami jos reikšmę, kaip ir kito svarbaus žmonijos mitybos raciono akcento - duonos. Tuo metu Normandijoje, esančioje Prancūzijos Šiaurėje, silkė nuo viduramžių vadinama žuvų karaliene arba žuvų princese.

Silkė - riebi sidabro spalvos žuvis, aptinkama Šiaurės Atlanto vandenyne, Baltijos ir Šiaurės jūrose, - laikoma delikatesu daugelyje Europos šalių, kur ji jau daugiau kaip 2000 metų yra vienu pagrindinių maisto šaltinių. Silkė yra ne tik nebrangus produktas, bet ir puikus omega 3 riebiųjų rūgščių šaltinis - todėl ji yra maistinga ir aromatinga. Silkės keliauja didelėmis grupėmis ir nuolat juda, todėl jų aptinkama įvairiose Baltijos ir Šiaurės jūrų dalyse, kur šių žuvų gausu - ir jos daro įtaką ne tik daugelio Europos šalių virtuvei, bet ir ekonomikai.

Viena iš tautų, labiausiai pamišusių dėl silkės, - olandai. Net savo valstybės klestėjimą ir turtingą istoriją jie sieja su šia žuvimi. Būtent vienas olandų žvejys XIV a. pabaigoje sukėlė tikrą perversmą, sugalvojęs, kaip išsaugoti silkės skonį ją specialiai marinuojant. Iki tol silkė buvo laikoma prasta žuvimi, tad niekas pernelyg nesistengdavo jos išsaugoti, o to rezultatas - žuvis krantą pasiekdavo ne itin malonaus kvapo ir kartaus skonio, todėl buvo laikoma daugiau bėdžių maistu, nes jos kaina jiems buvo įkandama, o turčius viliojo skanesni produktai.

Sugalvojus būdą silkę iš jūros atgabenti marinuotą, žmonės ją tarsi atrado iš naujo. Tiesa, dėl to ir kaina išaugo, o žuvis iš prastuomenės staiga pakilo į aukščiausius visuomenės sluoksnius.

Taip pat skaitykite: Garuose virta žuvis – paprasta ir skanu!

Silkės įtaka ekonomikai

XII, XIII ir XIV a. silkių ištekliai buvo itin gausūs Baltijos vandenyse aplink pietų Švediją, palei Skonės pakrantę, kuri tuo metu priklausė Danijai. Silkėmis buvo prekiaujama Hanzos sąjungoje - vėlyvųjų viduramžių prekybos pirklių tinkle.

Kai maždaug XV a. pradžioje silkių nerštavietės persikėlė į vakarus, į Nyderlandus, o vėliau į Šiaurės jūrą, prekybos silkėmis monopolis iš Hanzos sąjungos ir jos ekonominės bei kulinarinės įtakos persikėlė į Vakarų Europos šalis, įskaitant Nyderlandus, Vokietiją, o vėliau, XIX a. pradžioje - į vakarinę Norvegijos pakrantę ir šiaurinę Jungtinės Karalystės dalį.

Po šeštojo dešimtmečio dėl pernelyg intensyvios silkių žvejybos septintojo dešimtmečio viduryje ir aštuntojo dešimtmečio pradžioje Šiaurės jūroje silkių kiekis smarkiai sumažėjo. Dėl to trumpam susidarė silkių trūkumas, ir devintajame dešimtmetyje buvo įvestos žvejybos kvotos.

Konservavimo metodų raida

Žvejybos sezonų metu silkės būdavo gausiai prieinamos, tačiau kartais jos ilgam dingdavo, todėl jos būdavo ne tik sezoninis, bet ir nereguliarus išteklius. Dėl to buvo sukurti ir pritaikyti tokie konservavimo metodai kaip džiovinimas, sūdymas, marinavimas ir rūkymas, -kurie suteikė galimybę saugoti ir gabenti žuvis dar prieš atsirandant dirbtiniam užšaldymui.

Konservuota žuvis taip pat buvo labai svarbus baltymų šaltinis krikščionių gavėnios ir penktadienių pasninko laikotarpiu.

Taip pat skaitykite: Šunų mityba: žuvis

Nors džiovinimas yra vienas seniausių maisto konservavimo būdų, marinavimas ir rūkymas buvo populiaresni europiečių tarpe dėl išgaunamo skonio - ypač užkandžių pavidalu arba kartu su kitais maisto patiekalais. Be to, riebios žuvų rūšys (pavyzdžiui, silkės) nėra labai tinkamos džiovinti dėl didesnio kiekio riebalų.

Silkė gali būti patiekiama įvairiais būdais: „žalia“, fermentuota, marinuota arba rūkyta.

Silkės tradicijos įvairiose šalyse

Visgi ne tik danai gali pasigirti savo silkių pateikimo receptais - kitos Šiaurės Europos šalys tuo irgi didžiuojasi. Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje rūkyta silkė tradiciškai patiekiama prie kiaušinių ir juodojo pudingo. Tuo metu Vokietijoje ji patiekiama su salotomis, raugintais kopūstais arba marinuotais agurkėliais. Na, o Rusijoje silkė dažnai užklojama bulvių, kiaušinių, burokėlių ir majonezo „patalais“.

Danija

Beje, kiekvienais metais birželį Danijoje švenčiamas silkių sezono atidarymas, dar vadinamas Vėliavos diena. O pirmoji naujojo sezono silkių statinaitė nuo to laiko visada atiduodama karaliui. Vėliau ji parduodama aukcione. Visos gautos lėšos skiriamos labdarai. Pavyzdžiui, 2014 metais tokia statinė parduota už beveik 57 tūkstančius eurų. Skaičiuojama, kad per metus danai suvartoja 12 milijonų kilogramų silkių, arba vienam danui tenka po 5 vienetus šios žuvies.

Kol pas mus silkė yra labiau stalo valgis, viešėdami Danijoje ją galite įsigyti kaip užkandį gatvėje. Beje, ne tik šiaip užkandį, bet sveiką užkandį, nes ši žuvis mažina blogojo cholesterolio kiekį jūsų organizme. Tiesa, danai išsiskiria ir ypatingu silkių valgymo būdu, kuomet griebia silkę už uodegos, užverčia savo galvą ir taip po truputį ją sukramto.

Taip pat skaitykite: Patarimai, kaip kepti žuvies filė

Dažnai turistai susidaro klaidingą įspūdį, manydami, kad silkė valgoma žalia. Iš tiesų ji dar laive arba jau uoste iš dalies išvaloma, pasūdoma ir mažiausiai kelioms dienoms užšaldoma. Galutinai silkė išvaloma ir paruošiama jau gatvėje ant prekystalių arba žuvies parduotuvėje - pirkėjo akivaizdoje.

Tačiau taip valgomos ne visos silkės, tik - matjes, kaip jas vadina danai. Kitaip tariant, jaunos ir dar neišneršusios silkės, nes matjes, išvertus iš danų kalbos, reiškia mergelė. Tokios silkės yra populiarios ne tik Nyderlanduose, bet ir Švedijoje ar Vokietijoje.

Pasak danų, geriausia silkė yra pagauta nuo gegužės vidurio iki birželio pabaigos, nes anksčiau žuvys būna per liesos, o vėliau - per riebios. Koks yra tas idealios silkės riebumas? Mažiausiai 16 procentų. Tik pagautos šiuo laikotarpiu silkės gali būti vadinamos „Holland new“ (angl. Nyderlandų naujosios). Priešingu atveju, jei pasibaigus šiam laikotarpiui bus bandoma parduoti taip pavadintą silkę, pardavėjams gresia beveik 11-os tūkstančių eurų bauda. Už vieną pirmąją naujojo sezono silkutę pirkėjui gali tekti sumokėti nuo 2,5 iki 3,5 euro. Beje, sakoma, kad danai iki šiol saugo savo silkių marinavimo receptus kaip nacionalinę vertybę.

Lietuva

Iš kelionės po Skandinaviją grįžkime į savo Lietuvą, kur nuo seno silkės taip pat buvo labai mėgstamos, tačiau XIX a. pradžioje jos paliko Baltijos jūrą ir mūsų protėviai buvo priversti ieškoti, iš kur gauti silkių. Dėl šios priežasties buvo užmegzti ryšiai su Norvegijos miestu Stavangeriu, iš kurio šimtai laivų nuo 1815 iki 1870 metų aprūpindavo Baltijos jūros uostus silkėmis. Būtent silkėms šis miestas turi būti dėkingas už savo suklestėjimą - iki tol buvęs varganas ir menkai apgyvendintas, per 60 metų jis tapo ketvirtuoju didžiausiu Norvegijos miestu su 25 000 gyventojų.

Pasiklausę vyresnių žmonių, išgirsite, kad dar Smetonos laikais silkių prekyba Lietuvoje užsiimdavo žydai. Istoriko Dainiaus Elerto teigimu, jie silkes po Lietuvą paskirstydavę nuo seno. Šie prekeiviai perimdavo iš Norvegijos į Klaipėdos uostą atgabentas silkes, kurios pasiekdavo lenkiškai kalbėjusią diduomenę ir dauguma lietuviškai šnekėjusių valstiečių. Pasak istoriko, 1849 metais 98 nedideli norvegų laivai į Klaipėdą atplukdė 50 000 statinių su sūdytomis silkėmis.

Šiais laikais žmonės, taupydami laiką, dažniau renkasi silkės filė, su kuria jau nebereikia vargti namie galvojant, kaip ją išdorojus.

Silkės paruošimo būdai

Parduotuvėse vartotojus silkė pasiekia technologiškai apdorota ir paruošta, t.y. silkė su galva, skrosta silkė be galvos, silkių filė su oda ir be odos. Technologiniu būdu paruošta silkė gali būti sūdyta, marinuota, rūkyta, kepta. Šiandien silkės gaminių pasiūla yra didelė, kur silkių filė pateikiama su įvairiomis daržovėmis, vaisiais, prieskoniais ir jų mišiniais majonezo, pomidorų, garstyčių padažuose, užpiluose, marinatuose, augaliniuose aliejuose.

Silkė su galva ir silkių filė gaunama užšaldyta. Pirmiausiai pagal technologinį procesą silkė defrostuojama, t.y. atšildoma iki 0-1 Laipsnių celsijaus temperatūros. Toliau silkė brandinama, t.y. norint pagaminti sūdyta silkę, ji sūdoma sūryme, marinuota silkė marinuojama marinate. Brandinimo proceso trukmė nuo 3 iki 5 parų.

Jei gaminama silkių filė be odos, tai nulupama oda ir toliau ruošiama pagal technologinę instrukciją su kitais ingridientais ir užpilama įvairiais padažais, marinatais ar augaliniais aliejais. Silkei paruošti naudojami tradiciniai prieskoniai - kvapieji pipirai, lauro lapeliai, kalendra ir įvairūs prieskonių mišiniai.

Silkės skonis priklauso nuo gaudymo sezono, technologinio paruošimo būdo. Pvz. pavasarinio neršto metu pagaunama liesesnė silkė, turinti iki 10 proc. riebalų, o silkė pagauta vasaros pabaigoje - rudens pradžioje turi apie 20 proc. riebalų. Tokioje silkėje yra maksimalus kiekis riebiųjų rūgščių.

Receptas: Žuvies marinatas su morkomis ir svogūnais

Marinato paruošimas nėra sudėtingas procesas, tačiau reikalauja kantrybės ir laiko. Marinato kokybė pirmiausia priklauso nuo žuvies pasirinkimo. Lietuvoje tradiciškai naudojamos upinės žuvys - lydekos, ešeriai, kuojos ar karosai. Tačiau puikiai tinka ir jūrų žuvys: silkė, skumbrė ar menkė.

Ingredientai:

  • Žuvis (silkė, lydeka, ešerys, skumbrė, menkė)
  • Morkos
  • Svogūnai
  • Vanduo
  • Cukrus
  • Druska
  • Lauro lapai
  • Pipirai
  • Gvazdikėliai
  • Actas
  • Aliejus

Paruošimas:

  1. Jei perkate šaldytą žuvį, leiskite jai natūraliai atitirpti šaldytuve per naktį. Skubėjimas ir atitirpinimas mikrobangų krosnelėje sugadins žuvies tekstūrą.
  2. Žuvies filė turėtų būti be kaulų ir žvynų. Jei pirkote ištisą žuvį, atsargiai nuvalykite ir supjaustykite į 3-4 cm pločio gabalėlius.
  3. Pirmiausia paruoškite žuvį - nuplaukite šaltu vandeniu ir nusausinkite popieriniais rankšluosčiais. Supjaustykite į vienodo dydžio gabalėlius ir šiek tiek padruskinkite.
  4. Morkas nulupkite ir supjaustykite įstrižais griežinėliais, maždaug 0,5 cm storio.
  5. Svogūnus nulupkite ir supjaustykite pusžiedžiais.
  6. Paruoškite marinatą: į puodą įpilkite vandenį, pridėkite cukrų, druską, lauro lapus, pipirus ir gvazdikėlius. Užvirinkite ir virkite 2-3 minutes. Tada įpilkite actą ir iškart nuimkite nuo ugnies.
  7. Keptuvėje įkaitinkite aliejų ir apkepkite žuvies gabalėlius iš abiejų pusių iki auksinės spalvos. Žuvis turi būti tik apkepinta, ne visiškai iškepusi - ji “išsikeps” marinate.
  8. Į stiklinį ar emalinį indą sudėkite sluoksnius: pirmiausia žuvį, tada morkas ir svogūnus. Kartokite sluoksnius, kol baigsis produktai.
  9. Atsargiai užpilkite šiltu marinatu, kad jis padengtų visus produktus. Jei marinato nepakanka, pridėkite šiek tiek šilto vandens su lašeliu acto.
  10. Atvėsinkite iki kambario temperatūros ir padėkite į šaldytuvą. Pirmą parą žuvį galima ragauti, bet tikrasis skonis atsiskleis tik po 2-3 dienų.

Patiekite kaip užkandį prie juodos duonos su sviestu. Galite papuošti krapais ar petražolėmis, pridėti kietai virtų kiaušinių griežinėlių. Šventiniam stalui marinuotą žuvį galite išdėstyti gražiame lėkštėje, papuošti šviežiais žalumynais ir citrinos griežinėliais. Gerai dera su raugintais kopūstais, marinuotais agurkais ar pomidorais. Tradicinis receptas puikiai tinka eksperimentams. Galite pridėti šiek tiek tarkuotų šaknų - petražolių arba salierų. Vietoj įprasto acto galite naudoti obuolių actą - jis suteiks švelnesni skonį. Jei mėgstate aštresnį skonį, pridėkite šiek tiek maltų raudonųjų pipirų arba šviežių čili pipirų.

Marinuotą žuvį visada laikykite šaldytuve hermetiškai uždarytame inde. Naudokite tik švarų šaukštą, kad nepažeistumėte produkto. Marinato skystis puikiai tinka pakartotiniam naudojimui - galite juo marinuoti kitas žuvis arba net daržoves. Jei žuvis per rūgšti, kitą kartą sumažinkite acto kiekį arba pridėkite šiek tiek daugiau cukraus. Jei per saldi - pridėkite acto. Žuvies marinatas - tai ne tik skanus patiekalas, bet ir puikus būdas išsaugoti žuvį ilgesniam laikui. Mūsų protėviai šį būdą naudojo dar neturėdami šaldytuvų. Šiandien tai tiesiog gardus ir sveikas pasirinkimas, kuris praturtins jūsų stalą ir primins tikrąjį lietuvišką skonį.

Kiti receptai su silke

Populiarios sūdytos silkutės, gardžiai dūmais kvepiančios skumbrės, lydekos, ešeriai, sultingos marinuotos žuvys ne tik mėgstamas užkandis, bet ir tobulas kitų patiekalų ingredientas. Naujos receptų idėjos tikrai nustebins ir sugundys išbandyti: paštetai ir kotletukai iš karšto rūkymo žuvies, kepti sumuštiniai su šaltai rūkytos žuvies gabaliukais, marinuotos filė salotos su alyvuogėmis ir spanguolėmis.

Marinuota silkė: Marinuota žuvis ceche dažniausiai ruošiama pagal tradicinę receptūrą. „Bandėme paįvairinti skonį, gaminti su morkomis, bet pirkėjai nelabai įvertino. Perkamiausias gaminys - silkių gabaliukai su lengvu acto skoniu, garstyčių padaže - labai skanu“, - šypsosi I.Bagackienė.

Rūkyta silkė: I.Bagackienė pasakoja, kad rūkytą ir marinuotą žuvį labai skanu valgyti kaip pagrindinį patiekalą, tačiau ją galima naudoti ir kitų patiekalų gamybai: „Iš karšto rūkymo žuvies pasigaminkite paštetą - žuvį susmulkinkite, sumaišykite su svogūnu, majonezu, pagardinkite žolelėmis. Susidėkite į stiklainiuką ir laikykite šaldytuve - turėsite nuostabaus skonio, maistingo ir sotaus pašteto užsitepti ant duonos pusryčiams.“ Su rūkyta žuvimi galima pasidaryti įvairiausių mišrainių. Technologė sako, kad kiekvienos šeimininkės virtuvėje rasi kopūsto, paprikos ar pomidoro - supjaustai, sudedi žuvį, jei mėgsti riebiau - įmaišai majonezo. Sveikesnė tokios mišrainės alternatyva - su garstyčiomis, jogurtu ir tik šiek tiek majonezo. Daug kam netikėta, bet iš karšto rūkymo skumbrės ar lydekos galima iškepti kotletukų. Technologė dalijasi receptu: žuvį nukaulinus, susmulkinus, sumaišyti su krabų lazdelėmis ar bulvių koše, svogūnu, česnaku, kiaušiniu, prieskoniais ir suformuoti kotletukus. „Jei norite intensyvaus žuvies skonio, geriau maišyti su krabų lazdelėmis. Vaikams labiau patiks švelnesnis variantas - su bulvių koše. Kas mėgsta paskrudinti, prieš kepant kotletukus apvoliokite džiūvėsėliuose. Pagaminau ir pavaišinau kolegas, visi sustebo - tikrai labai skanu“, - siūlo paragauti I.Bagackienė.

Greiti užkandžiai: I.Bagackienė pasakoja, kad iš marinuota žuvies filė mėgsta ruošti greitus užkandžius, kai reikia per šventes pavaišinti svečius: „Išverdu morkų, susimaišau su majonezu, pasikepinu orkaitėje batono riekelių ir pasidarau sumuštinukų su marinuotos silkutės gabaliukais. Kitas sumuštinio variantas - lygiomis dalimis sumaišytas rūgštesnis obuolys ir svogūnas, sumaišytas su majonezu. Labai dera prie marinuotos žuvies.“ Technologė pataria tiems, kurie nemėgstate majonezo - marinuotos žuvies filė maišyti su alyvuogėmis, kukurūzais, poru. „Dar skaniau, jei į šią mišrainę pridėsite spanguolių - tikrai netikėtas, pikantiškas saldus skonis su lengva rūgštele“, - receptu dalijasi I.Bagackienė.

Silkės nauda organizmui

Silkė labai vertingas maisto produktas, nekaloringas, lengvai virškinamas. Silkėje esantys baltymai pasisavinami greičiau ir geriau nei gyvuliniai, dėl to mažiau apkraunama virškinimo sistema. Joje gausu baltymų, riebalų, mineralinių medžiagų, vitaminų. Silke turtinga polinesociuju riebiuju rugsciu omega-3. Sios rugstys salina is organizmo kenksminga cholesteroli.

Silkė - subalansuotas mineralų šaltinis. Silkėje mažai natrio, bet labai daug kalio. Ši žuvis aprūpina organizmą selenu, jodu, fosforu, kalciu, magniu, fluoru, cinku, vitaminais A, D, B12, E. Pvz. vitaminas D reikalingas kaulų ir inkstų darbui. Fosforas stiprina dantis ir kaulus kurio silkeje yra labai daug. Be to, fosforas vaidina svarbu vaidmeni smegenu, sirdies, raumenu veikloje. Gerina atminti. Dėl didelio baltymu ir omega-3 rugsciu kiekio puikiai pasalina nuovargi.

Silkė tinkama skydliaukes sutrikimu profilaktikai ir gydymui, nes 100 g sudytos silkes turi 77 mikrogramus jodo. Paros normai-190 gramu silkes. Daug yra seleno, kuris dukart sumazina rizika susirgti skrandzio ar zarnyno veziu, letina senejimo procesa. Silkėje esančios naudingosios medžiagos padeda organizmui kovoti su stresu, stiprina nervų sistemą, imunitetą, gerina fizinę bei psichinę būklę, saugo ląsteles nuo kenksmingų oksidantų.

Silkė ant Kūčių stalo

Artėjant Kalėdoms daugelis ima dairytis šventinių patiekalų receptų bei jų ingredientų. Vienas pagrindinių - marinuota silkė, be kurios neįsivaizduojami tradiciniai lietuviški Kūčių patiekalai.

Daugelis gardžių tradicinių Kūčių patiekalų neįsivaizduojami be silkės. Pasak gydytojos dietologės dr. Editos Gavelienės, silkė priskiriama riebių žuvų grupei, tačiau nors ir kaloringa, ji turtinga žuvų taukais ir omega 3 riebalų rūgštimis, taip pat selenu, jodu, kaliu. „Žuvį į savo mitybą siūlyčiau įtraukti bent 2-3 kartus per savaitę, suvartojant iki 300 gramų, o riebia žuvimi, kaip silkė, mėgautis rečiau. Silkė puikiai paįvairina asortimentą, bet neturėtų užimti visos žuviai skirtos vietos mityboje. Tiesa, dažniausiai valgome sūdytą ar marinuotą silkę, o visi šie paruošimo būdai šiek tiek sumenkina jos naudą. Mat su taip paruošta silke gauname per daug druskos ir organizmui nereikalingų medžiagų, atsirandančių žuvies marinavimo procese. Dr. E. Gavelienė taip pat pažymi, kad silkė netinka asmenims, kurie yra alergiški žuviai.

Skumbrė: sveikas ir skanus pasirinkimas

Populiarios sūdytos silkutės, gardžiai dūmais kvepiančios skumbrės, lydekos, ešeriai, sultingos marinuotos žuvys ne tik mėgstamas užkandis, bet ir tobulas kitų patiekalų ingredientas.

Skumbrė - viena sveikiausių žuvų. Joje yra gausu omega-3 riebalų rūgščių ir joje yra daugybė būtinų organizmui vitaminų ir mineralų. Trumpai tariant, ši riebi žuvis yra viena sveikiausių jūros gėrybių variantų. Tą patvirtina ir dietistė Julia Zumpano, kuri išskiria tris pačias naudingiausias žmogaus organizmui žuvis. Trečią vietą Julia skiria būtent skumbrei, kurią išskiria kaip turinčią daug omega-3 riebalų rūgščių, kovojančių su uždegimais ir mažai sveikatai pavojingo gyvsidabrio, randamo kituose žuvyse.

Skumbrės nauda sveikatai

Omega-3 riebalų rūgštys - svarbios riebalų rūgštys, kurių organizmas negali pats pagaminti. Todėl šių riebalų rūgščių vartojimas maisto produktuose yra vienintelis praktiškas būdas padidinti jų kiekį. Nors skumbrė, sugauta skirtingose vietovėse ir skirtingu metų laiku, gali turėti šiek tiek kitokį omega-3 riebalų rūgščių kiekį, daugelis žuvų vis dėlto išsaugo nemenką kiekį šių naudingųjų medžiagų. Teigiama, kad vienoje skumbrės filė yra apie 2991 mg omega-3 riebalų rūgščių. Pažymėtina, kad tai yra daugiau omega-3 riebalų rūgščių, nei daugumoje kitų riebių žuvų, tokių, kaip, pavyzdžiui, silkė. Omega-3 riebalų rūgštys turi daug naudos sveikatai, jos organizme veikia priešuždegimiškai. Taip pat omega-3 riebalų rūgštys, esančios skumbrėse, buvo susietos su atsparumo insulinui reguliavimu organizme, kaip rodo „American Journal of Clinical Nutrition“ tyrimas. Tai svarbu žinoti diabetikams ir tiems, kuriems yra didelė rizika susirgti diabetu, nes skumbrių vartojimas gali padėti išlaikyti jūsų cukraus kiekį kraujyje.

Dar viena skumbrės teikiama nauda sveikatai yra ta, kad viena maža skumbrės filė suteikia 71% rekomenduojamo su maistu gaunamo seleno kiekio. Selenas yra būtinas organizmui mineralas, turintis daug svarbių funkcijų mūsų kūne. Selenas gali padėti susilpninti oksidacinį stresą, taip pat selenas atlieka pagrindinį vaidmenį mūsų imuninės sistemos sveikatos palaikyme. Šis ypatingas mineralas taip pat reguliuoja skydliaukės hormonus ir bendrą skydliaukės sveikatą. Be to, tyrimai rodo, kad didesnis seleno vartojimas gali sumažinti širdies ir kraujagyslių ligų riziką.

Skumbrė taip pat yra vienas iš geriausių vitamino D šaltinių. Vitamino D trūkumas yra didelė išsivysčiusių šalių problema, ypač tautoms, turinčioms ilgas ir tamsias žiemas. Kadangi dauguma iš mūsų didžiąją laiko dalį praleidžia viduje, turime ribotas galimybes gauti vitamino D iš natūralios saulės šviesos. Kai kuriuose maisto produktuose natūraliai yra daug vitamino D, o skumbrė yra vienas iš tų maisto produktų. Tiesą sakant, viena įprasta skumbrės filė suteikia daugiau nei 100% rekomenduojamo vitamino D su maistu suvartojamo kiekio. Vitaminas D turi daug galingo poveikio organizme, tyrimai rodo, kad jis gali parodyti priešvėžinius ir priešuždegiminius požymius. Vitamino D daugiausia galime rasti riebioje žuvies ir jos organų mėsoje, o skumbrė - viena daugiausiai vitamino D savyje turinčių žuvų.

Išskirtinis skumbrės privalumas - pažintinės funkcijos gerinimas. Pažintinė funkcija nurodo, kaip gerai mes galime atlikti protinę veiklą ir apdoroti informaciją. Įvairūs maisto produktai ir gėrimai gali turėti teigiamą (arba žalingą) poveikį pažintinei funkcijai. Teigiama, kad skumbrė palaiko sveiką psichinę būseną ir sustiprina kognityvinę funkciją. Tyrėjai mano, kad šis pažintinės funkcijos gerinimas valgant skumbrę atsiranda dėl omega-3 riebalų rūgščių. Riebių žuvų, tokių kaip skumbrė, vartojimas yra naudingas pažintinės funkcijos gerinimui, ypač vyresnio amžiaus žmonėms.

#

tags: #žuvis #kuri #marinuota #silkė #o #rūkyta

Populiarūs įrašai: