Dacijonų apylinkės: istorija, kultūra ir dabartis
Dacijonai - tai Tauragės miesto priemiestinė gyvenvietė, įsikūrusi vos už kilometro į pietus nuo Tauragės. Ši vietovė, įsiterpusi tarp Šešuvies ir Beržės upelių, turi turtingą istoriją, kurią mena ne tik rašytiniai šaltiniai, bet ir gyventojų prisiminimai. Dacijonai jungia aplinkinius kaimelius: Grineidžių, Drąslaukio, Baltramiejiškių, Ližių.
Istorija
Pirmieji rašytiniai duomenys apie Dacijonus siekia 1654 m., kai gyvenvietė paminėta Tauragės dvaro inventoriuje. Tuomet kaimui priklausė 2 valakai žemės. Dacijonai pažymėti ir 1692 m. žemių plane. Ši vietovė buvo svarbi ne tik dėl žemės ūkio, bet ir dėl čia stovėjusio malūno.
Dacijonų malūnas
Vokiečių istorikas M. Helmanas, tyrinėjęs Tauragės istoriją Prūsijos valdymo laikotarpiu (1690-1793), teigia, kad Dacijonuose buvo vienintelis malūnas Tauragės dvaro valdose. 1795 m. Tauragės dvaro inventoriuje minimas vandens malūnas, statytas 1765 m. Kristijono Pramo ir priklausęs Johanui Hilbrechtui. 1692 m. Tauragės apylinkių plane pažymėtas Dacijonų malūnas bei trys Beržės upelio užtvankos: Dacijonų, Paberžių kaimuose ir Tauragės miesto žemėje. Šiandieną Pramonės gatvėje, Tauragės miesto ribose, išlikusios buvusių dviejų tvenkinių žymės, o trečiasis tvenkinys, skyręs Tauragės dvaro ir Dacijonų kaimo žemę, sunaikintas tiesiant kelius.
Karas ir pokario metai
Dacijonai nukentėjo Antrojo pasaulinio karo metais. 1941 m. birželio 22 dieną, prasidėjus kariniams veiksmams, per kaimą vyko daug karinės technikos, gyventojai slapstėsi gretimame Baltramiejiškių pušyne. Kaip prisimena Dacijonų kaime gimusi Jadzė Motiekaitytė, karo metais buvo įvesta kortelių sistema. Už korteles gyventojai gaudavo kartūno, šilko, duonos, viskas buvo normuota. Kaimo žmonėms maisto dar taip nestigo, kaip miesto. Į Dacijonus mainyti rūbus į kiaušinius, lašinius, sviestą atvažiuodavo netgi vokiečių kareiviai.
Pokario metais, 1947 m., Dacijonuose buvo šių valstiečių ūkiai: Stasio Šimkaus, Juozo Motekaičio, Antano ir Anelės Paulauskų, Agotos Tamošauskienės, Jono Vaivados, Kazio Noreikos, Stasio Sakalausko, Pranės Paulauskienės, Antano Mejerio.
Taip pat skaitykite: Efektyvūs kepimo plokštumos valymo būdai
Gyventojų skaičius
1923 metais kaime buvo 50 gyventojų, 1935 m. - 9 ūkiai ir 50 gyventojų, 1991 m. - 131 ūkis ir 348 gyventojai, o 2002 m. - 379 gyventojai. 1934 metais kaimas išskirstytas į viensėdžius, o kolektyvizacijos metais prijungtas prie Tauragės mėsos kombinato pagalbinio ūkio. Kaimo centre pradėta kurti centrinė gyvenvietė.
Apylinkių kaimai
Dacijonų apylinkėse yra keletas įdomių kaimų, turinčių savitą istoriją:
Paberžiai
Kaimo pavadinimas kilęs nuo šalia pratekančio Beržės upelio. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose kaimas minimas 1653 m., taip pat pažymėtas ir 1692 m. vokiečių sudarytame žemėlapyje. Tuomet kaimui priklausė 2 valakai žemės, jis priklausė Tauragės valsčiui, Šemetos vaitijai. Paberžiuose dviejose vietose buvo užtvenktas Beržės upelis, o prie Dacijonų kaimo ribos buvo vandens malūnas, kuris 1765 m. perstatytas Kristijono Prano. Kai Tauragės miestas pradėjo sparčiai plėstis į pietus bei pietryčius, Paberžiai tarsi išnyko, jų vietoje iškilo pramonės rajonas, palikdamas tik kelias trobas kaimo pakraščiuose.
Drąslaukis
Drąslaukyje buvęs Beinoravičių dvaras. Pasakojama, kad vienas Beinoravičių tarnavęs ūkvedžiu Gaurės dvare, už gerą tarnybą kunigaikštis jam padovanojo žemės. Vėliau jau jo sūnus 50 ha pardavė Stulginskiui ir 50 ha Jurgilui iš gretimo Šakių kaimo. Taip Marcelijui Beinoravičiui liko 100 ha lauko prie Šešuvies ir 10 ha Drąslaukyje, kur buvo dvaro centras. Dvare buvo didžiulė biblioteka, ūkis tvarkomas pavyzdingai. Dvaro centre stovėjo gyvenamasis namas (sudegė per pastarąjį karą), kumetynas, koplyčia, ūkiniai pastatai, vėjo varoma elektros stotis, kompaktiškas parkas su tvenkiniais (juose augino karpius). Dvaro šeimininkas labiausiai vertėsi gyvulininkyste, laikė apie 40 karvių, arklių. Karves prižiūrėjo ir melžė samdomos 4 mergos. Šeimininkas visuomet už darbą atsiskaitydavo pavyzdingai, kaip vietiniai sakydavo: ,,Ką sutarei, tą ir gausi“. Aplinkiniai valstiečiai daugiausiai samdydavosi per šienapjūtę.
Atėjus į valdžią sovietams, Beinoravičiaus laukas buvo nacionalizuotas ir atiteko ,,Tauragės maistui“. Pokario metais Drąslaukis prijungtas prie Tauragės mėsos kombinato pagalbinio ūkio, o nuo 1970 m., kaip ir aplinkinės gyvenvietės, prie Taurų tarybinio ūkio. Šiuo metu priklauso Tauragės rajono seniūnijai. Iš dvaro pastatų nieko neišliko: dalis sudegė, dalis sunyko, o 1976 m. koplyčią nugriovė. Į pietus nuo buvusios koplytėlės ir į pietvakarius nuo buvusio dvaro centro, Šešuvies slėnio aukštumėlėje, yra senos kaimo kapinaitės. Remiantis žmonių pasakojimu, juose buvo laidojami vietiniai valstiečiai, dar baudžiavos laikais. Kapinaitėse aptikta XVII a. pradžios žalvarinių Rygos šilingų. Šis radinys patvirtina, kad tai buvusi sena gyvenvietė, menanti karus su švedais. 1923 m. kaime buvo 3 ūkiai, gyveno 48 gyventojai, 1936 m. - 6 ūkiai ir 48 gyventojai, 1991 m. - 12 ūkių ir 29 gyventojai.
Taip pat skaitykite: Kaip valyti langus profesionaliai?
Čia gimė Emilis Jankus, Augusto, kuris atsikėlė su šeima gyventi į Drąslaukio kaimą 1967 m., buvo vienas iš geriausių veterinarijos gydytojų Tauragės rajone. Dažnai gydydavo gyvulius už tai neimdamas atlygio. Buvo labai religingas, priklausė evangelikų-liuteronų bendruomenei. Be lietuvių ir vokiečių kalbų, mokėjo rusų ir jidiš (žydų) kalbas. Mirė 1991 metais. Taip pat čia gimė Milyta Kumpytė - Bilevičienė, gimusi 1934 m. Drąslaukio kaime. Keramikė, dailininkė. Kūrė dekoratyvines vazas, pano pastatų interjerams, dalyvavo parodose, buvo dailininkų sąjungos narė. Surengė keletą autorinių parodų. Mirė 1999 m. Kaune.
Baltramiejiškiai
Kaimo pavadinimas kildinamas iš asmenvardžio Baltramiejus, tai pats ilgiausias gyvenamosios vietovės pavadinimas. Kaimas įsikūręs Šešuvies dešiniajame krante, šiaurėje ribojasi su Grineidžių, rytuose - su Drąslaukio, vakaruose - su Dacijonų kaimais. Kaimo pietuose yra gražus pušynas ir kaimo lanka. Tarybiniais metais pušyne prie Šešuvies buvo įrengta moksleivių mėgstama vasaros stovykla. Pasakojama, kad respublikinei Šešuvies pionierių stovyklai vietą parinko ir suprojektavo vokiečių architektas Kleinas, 1957 m. kaip buvęs vokiečių armijos belaisvis pasilikęs Kaune.
Stovykla buvo LTSR Mėsos ir Pieno pramonės ministerijos žinioje, kaip Tauragės mėsos kombinato atskiras ūkinis padalinys. 1959 m. buvo pastatytas administracinis pastatas ir valgykla, vėliau 1964-1967 m. sporto ir kino salės, baseinas. Pionierių vadovėmis dirbo Pedagoginio instituto studentės, sudaužiusios ne vieno gretimo kaimo vaikino širdį. Laisvalaikis įdomus, maistas puikus, vaikų netrūko nuo gegužės iki rugsėjo mėn.
Stovykla uždaryta ir perduota SKATAT Gynybos rinktinei 1998 m., o 1999 m. „Valstybinio turto fondo“ įmonei. 2002 m. paskelbus aukcioną, visą kompleksą pastatų įsigijo privatūs asmenys. Šiuo metu čia įsikūrusi Nijolės ir Vyganto Statkų sodyba.
Kaime yra senos kapinės, dar XIX a. jose stovėjo mediniai kryžiai. 1923 m. kaime buvo 9 ūkiai ir 54 gyventojai, 1991 m. - 22 ūkiai ir 37 gyventojai. Tarybiniais metais kaimas priklausė Tauragės mėsos kombinato pagalbiniam ūkiui.
Taip pat skaitykite: Ritualas: kiaušinio valymo tradicijos
Kaip prisimena Stasys Vencas, gimęs 1913 m. Baltramiejiškiuose, 1940 m. iš kaimo į Vokietiją repatrijavo 4 šeimos: Šveinartų, Flenklerių, Mančų, Biskų. Visi jie buvo puodžiai. Pasienis buvo padalintas į tris zonas. Pirmoji zona ėjo prie pat sienos. Į ją įėjo Šilinės, Kuisių kaimai. Jų gyventojai buvo atkelti į išvykusių namus (Grineidžiuose). Į antrą zoną įėjo Ližiai, Dacijonai, Baltramiejiškiai, Požerūnai - tai maždaug 10 kilometrų ruožas nuo sienos. Antros zonos gyventojai turėjo pase žymą. Norint aplankyti gimines, gyvenančias antroje zonoje, reikėdavo užeiti į pasienio štabą užsiregistruoti. Šilinėje, Pajūrėlyje, Kuisiuose, Eičiuose, Sakalinėje buvo pasienio užkardos. Pasieniečiai maisto produktus pirkdavo iš vietinių valstiečių.
Ližiai
Kaimas Tauragės rajone, 2 kilometrai nuo Tauragės, prie Jūros ir Šešuvies upių santakos. Iki 2009 m. veikė Tauragės miesto sąvartynas, naujasis pastatytas ir atidarytas Leikiškių kaime. Ližiuose liko tik nutekamojo vandens valymo įstaiga, priklausanti VĮ ,,Tauragės vandenys“. Yra žvyro telkinys.
Ližiai minimi 1653 m. Tauragės dvaro inventoriuje, tada kaime buvo 2 valakai žemės, priklausė Tauragės valsčiui. 1692 m. Tauragės dvaro žemių planas patvirtina, kad Ližiuose stovėjo bažnyčia. Tai, kad šiose vietovėse gyventa nuo senų laikų, liudija buvę ir esantys archeologijos paminklai. Šioje vietovėje stovėjusi Šešuvies (Sasovos) pilis, kurią 1276 m. sudegino kryžiuočiai, pilis stovėjo Žąsupės ir Eimanto upelio santakoje. XIII a. kryžiuočių kronikos taip pat aprašo greta buvusias skalvių pilis - ant Rambyno, Šereitlaukio ir Ližių piliakalnių. Šešuvies piliakalnis buvo nuplautas upių.
Piečiau Tauragės miesto sąvartyno yra dar vienas archeologinis paminklas - Ližių senoviniai gynybiniai įtvirtinimai, vadinami Sklepkalniu. Tai XVII-XVIII a. kariniai įtvirtinimai. Tauragės dvaro inventoriuje užsimenama ir apie perkėlą per Šešuvį. Susisiekimui ši perkėla buvo svarbi ne tik dvaro kelių tinkle, bet ir valstybiškame kelių tinkle (per čia ėjo kelias iš Prūsijos į Žemaitiją). Vingiuojanti Šešuvies upė tarp Dacijonų ir Kangailų nuo seno turi savotišką simbolį persikėlimui per Šešuvies upę. Čia nuo seno yra brasta. Po Pirmojo pasaulinio karo buvo įrengtas kelias. Prieškaryje kelio pajamomis rūpinosi vietos valdžia. Vieno vežimo perkėlimas kainavo pusė lito. Paskutiniai keltininkai buvo Juozas Austynas ir Mačiulis. 1927 m. pastatomas gelžbetoninis tiltas, 1944 m., traukiantis frontui, vokiečiai tiltą susprogdino. 1949 m. pastatytas medinis tiltas su metalinėmis sijomis. Praėjusio amžiaus aštuntajame dešimtmetyje pastatytas naujas gelžbetoninis tiltas.
Žemiau ūžiančio Tauragės - Žukų plento plikas dešinysis Šešuvies krantas prasiskiria ir įleidžia nuo Dacijonų ramiai tyvuliuojantį Beržės upelį. Vos žemiau, Ližiuose, keli šimtai metrų nuo upės, galima pasivaikščioti 150 m. ilgio, 3-4 m. aukščio pasagos formos pylimu. Tai taip pat archeologinis paminklas, kaip spėjama, XVII ar XVIII a. karinės stovyklos vieta. Ližių kaimo laukuose yra ir senkapis. Jame buvo randama žmonių kaulų, IX - XII a. būdingų papuošalų. Gal 2 kilometrai žemiau tilto, prie staigaus Šešuvies posūkio dešinėn, Vališkių kaimo žmonės parodys Dangaus Kalną. Smagi pasidairyti, jaukiais žolynais pasipuošusi kalva panaši į ankstyvojo tipo piliakalnį. Vališkių pašonėje, kairiajame aukštame Šešuvies krante, yra nedidelė, Liepkalniu vadinama, kapų kalvelė. Ir ko tik čia nebūta: vienam vis ,,rėkdavęs mažas vaikas‘‘, kitam jis ,,vaikščiodavęs po skrandį“. O kažkokiam Laurinavičiui ramybės nedavęs nelabasis. Matyt, po to apylinkėje paplito posakis ,,nusitampiau kaip Laurinavičius su velniu po Lypkalnį“.
Nebeprasimušusi toliau į pietus, tarsi susitaikiusi su likimu, ties Vališkiais Šešuvis daro staigų posūkį dešinėn, mažai bevingiuodama artėja prie Jūros. Tačiau dar ne viskas! Kilometras iki žiočių upėn įalma mažutėlis upeliukas daug pasakančiu vardu - Perkūnupis. Tai ne vienintelis šių vietų įdomios istorijos liudininkas. Užfiksuota, jog Jūros ir Šešuvies santakon įsispraudusi sunykusi kalva, Ližių kaimo žmonės vadindavo ją Piliakalniu. Tiesa, jokios žymesnės kalvos čia nebuvo jau XIX a. antroje pusėje. Matyt, ją dar seniau nuplovė upės. Regis, jog kažkur šioje vietoje turėjo stovėti skalvių pilis ,,Sassowia“. 1276 m. įvykusį jos užpuolimą aprašė kryžiuočių kronikininkas P. Duzburgietis: ,,brolis Konradas iš Tirbergo, magistras, subūręs tūkstantį penkis šimtus raitelių, o kitiems išplaukus į priekį su 15 laivų, atitraukė prie ,,Sassowia“, skalvių pilies, kurią pradėjo smarkiai pulti, po ilgų grumtynių ją užėmė ir sudegino, dalį priešų paėmęs į nelaisvę, o kitus išžudęs kalaviju“. Kad Jūros ir Šešuvies santaka tikrai tiko piliai, sako ir žinia iš 1406 m. rašytų Kryžiuočių ordino dokumentų, kur, aptariant Žemaitijos kolonizavimą, kalbama ir apie galimą pilies bei malūno minimoje vietoje statybą.
Kultūra ir švietimas
Dacijonų apylinkės gali pasigirti aktyviu kultūriniu gyvenimu ir švietimo įstaigomis.
Biblioteka
Biblioteka įsteigta 1955 m. Pirmoji šaltiniuose minima Kalniškių kaimo biblioteka. Vėliau ši biblioteka vadinosi Drąslaukio, o šiuo metu - Dacijonų kaimo biblioteka-filialas. Bibliotekos vedėjais dirbo: Ona Laurinskienė, Algis Šlakaitis, Olga Dičmonaitė, Vitalija Žiogelienė, Marytė Laurinskienė (vėliau Rutkauskienė), Vida Samoškienė, Danutė Kerinienė, Regina Jurgilienė.
Biblioteka šiuo metu yra moderni įstaiga mūsų kaime. Erdvi ir atvira, teigiamas ir malonus aptarnavimas, aukšta paslaugų kokybė, gerai sukomplektuotas fondas, todėl kiekvienas atėjęs žmogus jaučiasi laisvai, gali rasti tinkamą kampelį, patogiai įsitaisyti ir praleisti laiką su draugais ar knyga rankose. Čia jauku, yra kompiuteriai su vieša interneto prieiga. Pati svarbiausia bibliotekos vieta, jos širdis - pilnos lentynos knygų.
Bibliotekoje vyksta masinių renginių ir spaudinių organizavimas, aptariamos svarbiausios nūdienos aktualijos, skatinama skaityti. Mūsų tikslas - lavinti bendruomenę ir atverti duris į žinių, informacijos ir kultūros pasaulį. Biblioteka - daugiafunkcinė erdvė, kur saugomos senos ir kuriamos naujos istorijos, kur mezgasi pažintys, kur formuojasi įpročiai skaityti ir mokytis visą gyvenimą, kur visiems sukuriamos galimybės sužinoti, sugalvoti, keistis ir keisti.
Mokykla
Gyventojų prisiminimais pirmoji mokykla veikė Kalniškių kaime, po to Drąslaukyje Martyno Kumpio, vėliau Onos ir Emilio Jankų ūkyje. 1971 m. mokykla perkelta į Dacijonų kaimą. Mokytojomis dirbo Ona Rudaitytė, Sofija Vencienė, Marijona Kvederienė, Danutė Januševičienė, Eugenija Bastakienė, Dalia Šlionienė, Neringa Andrikienė. 2013 m., optimizacijos metais, dėl nepakankamo mokinių skaičiaus mokykla uždaroma ir įkuriama Jovarų pagrindinės mokyklos ikimokyklinio ir priešmokyklinio ugdymo grupė Dacijonų skyrius. Šiuo metu mokytoja dirba Laima Bagdonienė.
Medicinos punktas
Veikia Tauragės rajono pirminės sveikatos priežiūros centro medicinos punktas, kuriame šiuo metu dirba bendruomenės slaugytoja Raimunda Venskaitienė.
Kultūros namai
Gyventojų prisiminimais 1958 metais į Dacijonų kaimo centrą (dabar esamų bendruomenės namų vietoje) iš Paulauskų sodybos buvo atvežta klėtis. Čia įkurti Kultūros namai. Iki to laiko gyventojai rinkdavosi Baltramiejiškių kaime, Ubartų ir kitose sodybose. Gyventojai buvo aktyvūs, noriai burdavosi ir užsiėmė kūrybine veikla. Nuo 1955 metų veikė teatras, kuriam vadovavo Adolfina Šimkūnaitė Jakienė, vėliau 1970 m. Zosė Paulaukienė. Teatrinėje veikloje dalyvavo Albinas Dervinskas, Nijolė ir Pranas Dervinskai, Feliksas Butkus, Petronėlė ir Augustinas Butkai, Ona Paulauskienė, Aldona Pudžiuvelienė. 1945 m. suburta kapela, kuriai vadovavo Juozas Ubartas, grojantis armonika, bandonija ir akordeonu. Albinas Vaivada ir Albinas Dervinskas griežė smuiku, Antanas Kasparavičius grojo akordeonu, Stasys Dumčius armonika, Steponas Vaivada gitara, Algis Butkus būgnais, Jonas Butkus ir Juozas …
Žymūs kraštiečiai
Dacijonų apylinkės išaugino ne vieną žymų žmogų:
- Zigmantas Motiekaitis - gimęs 1936 m. rugpjūčio 8 d. Dacijonuose, Tauragės valsčiuje - kūno kultūros ir sporto organizatorius, sklandytojas, lakūnas, fechtuotojas, fechtavimosi treneris, Lietuvos sporto informacijos centro direktorius, nusipelnęs LR sporto darbuotojas ir treneris, Lietuvos tautinio olimpinio komiteto (LTOK) garbės narys.
- Vincentas Paulauskas - gimęs 1943 m. sausio 18 d. Kalniškių kaime. Buvęs ilgametis Tauragės rajono vyriausiasis architektas, Lietuvos architektų sąjungos narys, aktyvus visuomenės veikėjas.
Pavojai vandenyje ir mitybos patarimai
Straipsnyje pateikiama ne tik apie Dacijonų apylinkių istoriją ir kultūrą, bet ir apie pavojus, slypinčius vandenyje, bei mitybos patarimus.
Vandens kokybė ir pavojai
Kokia vasara be maudynių? Tačiau, prieš brendant į vandenį, vertėtų pasidomėti jo kokybe. Šiltuoju metų laiku vandens telkiniai kartais pakeičia spalvą, tampa neskaidrūs. Tai pirmieji požymiai, kad vandens telkinyje prasidėjo žydėjimas.
„Žydėjimas gali būti ir netoksiškas, gali būti ir toksiškas. Tai priklauso nuo to, kokie organizmai vystosi, - pasakoja Gamtos tyrimų centro mokslininkė Judita Koreivienė. - Žmogus, išsimaudęs ir prisigėręs tokio vandens, dažniausiai pajaučia nervų sistemos simptomus. Jeigu jiems pasidaro sunkiau kvėpuoti, pavyzdžiui, gali pradėti dilgčioti pirštų galiukai, kojų rankų pirštų galiukai. Kita grupė toksinų, kurie irgi yra vandens telkiniuose, tai hepatotoksinai, kurie veikia kepenis."
Vanduo pradeda žydėti, kai telkinyje dėl taršos padidėja azoto ir fosforo kiekis. Sustabdyti vandens žydėjimą yra keli būdai. Visų pirma, svarbu rasti vandens telkinio tiesioginį taršos šaltinį ir jį stabdyti. Prasta vandens kokybė dėl taršos, ar suintensyvėjusio fitoplanktono dauginimosi, besimaudantiems gali sukelti įvairias alergines reakcijas, virškinamojo trakto sutrikimus. Tačiau pavojingiausias laikas prasideda po žydėjimo ciklo, kai dumblių biomasė pradeda irti, o jo irimui naudojamas deguonis, todėl mokslininkai perspėja ir žvejus.
„Aš tai nelabai patarčiau tokią žuvį [valgyti], pagaukit - paleiskit“, - rekomenduoja mokslininkė J. Koreivienė.
Žydėjimas - nėra vienintelis pavojus sveikatai vandenyje. Prieš brendant į jį, vertėtų pasidomėti konkretaus vandens telkinio oficialiai skelbiamais tyrimų duomenimis. Gamtos tyrimų centras sukūrė žemėlapį, kuriame poilsiautojai gali pažymėti vandens telkinių žydėjimo vietas, kurias vėliau patikrina mokslininkai. Taip pat galima pasitikrinti, ar vandens telkinys nėra įtrauktas į žydinčių ar kitokios taršos paveiktų vandenų sąrašą.
„Norėčiau atkreipti dėmesį, kad pajūryje praktiškai iš 16 sąraše patvirtintų maudyklų, 14 yra puikios kokybės, o dvi yra geros. Patenkinamos ir prastos tikrai nėra," - teigia specialistai.
Nors investicijos į nuotekų valymo įrenginius leidžia sumažinti teršalų kiekį vandenyse, pavojingi toksinai gali sukelti ne tik odos bėrimus.
„Jeigu aš maudausi prie savo ežero 20 metų ir žinau, kad išsimaudžius tarp šitų žolių mane išbers, pasitepsiu kremu nuo alergijos, išgersiu tabletę nuo alergijos ir nieko nebus, tai viskas gerai, nereikia bėgti kiekvieną kartą pas gydytoją, gal reikia kitą tvenkinį surasti, - komentuoja šeimos gydytoja Justė Latauskienė. Lietuvoje maudyklų vandens kokybė išlieka gera. Tačiau specialistai sako, kad vandens kokybė priklauso ir nuo poilsiautojų.
#
tags: #judita #valymas #kiausiniu