Vytintos sostinės dešros gamyba: tradicijos, inovacijos ir rinkos tendencijos
Vytintos dešros - tai ne tik maisto produktas, bet ir kulinarinio paveldo dalis, turinti gilias tradicijas įvairiose pasaulio šalyse. Lietuvoje vytintos dešros taip pat užima svarbią vietą, o jų gamyba remiasi tiek senaisiais amatais, tiek moderniomis technologijomis. Šiame straipsnyje panagrinėsime vytintos sostinės dešros gamybos ypatumus, rinkos tendencijas ir iššūkius, su kuriais susiduria gamintojai.
Vytinimo tradicijos Ispanijoje
Ispanija garsėja ne tik įspūdingu kraštovaizdžiu ir turtinga kultūra, bet ir įvairialype virtuve. Nors dažnai ši šalis pirmiausia asocijuojasi su šviežiais jūrų gėrybių patiekalais, tačiau Ispanijos kulinarija toli gražu tuo neapsiriboja. Vienas iš itin populiarių ir mėgstamų patiekalų tipų - vytinti gaminiai, ypač garsieji vytinti kumpiai ir dešros. Vytintų gaminių tradicijos Ispanijoje siekia šimtmečius ir yra giliai įsišaknijusios šalies kulinarinėje istorijoje. Šis procesas buvo išvystytas siekiant ilgai išlaikyti maistą šiltuose ir sausuose klimato sąlygose, be šiuolaikinių šaldymo galimybių. Vytintų gaminių populiarumą lemia ne vien ilgaamžės tradicijos, bet ir unikalus skonis bei tekstūra. Ispanijoje griežtai kontroliuojamas vytinimo procesas, kad būtų užtikrinta aukščiausia kokybė ir saugumas. Kalbant apie vytintus gaminius, negalima nepaminėti „jamon“ - vytinto kiaulienos kumpio, kuris yra ne tik kulinarinis, bet ir kultūrinis Ispanijos simbolis. Yra dvi pagrindinės jo rūšys: „Jamon Serrano“ ir „Jamon Iberico“. Ispaniškų kumpių gamybos procesas - ilgas ir reikalaujantis didelio kruopštumo. Kumpiai yra sūdomi, kad būtų pašalinta drėgmė, tada kabinami vytinti. Ši dešra gaminama iš maltos kiaulienos, sumaišytos su paprikos prieskoniais, kurie suteikia ryškiai raudoną spalvą ir išskirtinį skonį.
Dešros: nuo senovės iki šių dienų
Kad ir kaip būtų keista, sunkiausia yra apibrėžti, kas yra dešra. Tik dėl vieno dalyko (dažniausiai) nesiginčijama: ji turi būti pagaminta iš maltos arba labai smulkiai sukapotos mėsos. Tai vienintelis dalykas, siejantis šimtus, o gal net tūkstančius dešrų ir dešrelių rūšių. Senovės Romos laikais dešrelės taip pat buvo ir socialinės lygybės simbolis: dievams paaukoto jaučio mėsa, iš pradžių išpjovus keletą pačių minkščiausių gabalų žyniams, būdavo sukapojama ir permaišoma, iš gauto faršo prigaminama dešrelių, užmautos ant iešmų, jos buvo kepamos virš žarijų ir dalijamos visiems susirinkusiems. Kita ir kone pagrindinė dešrelių funkcija - mėsos konservavimas.
Retai kada paskersto gyvulio mėsa buvo suvalgoma visa iš karto. Šaldiklių tais laikais neturėjo niekas, išskyrus toli šiaurėje gyvenusias tautas, ir reikėjo spręsti technologinę problemą: kaip išlaikyti mėsą, kad kuo ilgiau nesugestų. Pirmiausia reikėjo išvalyti žarnas: užmovus ant ilgo nugludinto pagalio jas išversti į kitą pusę, suspaudus tarp dviejų pagaliukų nušveisti, gerai perplauti. Žinant, kokio gėrio žarnose paprastai būna, tai bjaurokas darbas, tačiau žmonės anksčiau nebuvo tokie jautrūs kaip dabar ir dar nesugadinti modernios civilizacijos teikiamų patogumų. Į paruoštas žarnas kimšdavo sukapotą mėsą. Pats pirmasis įrenginys tam atlikti - tuščiaviduris gyvulio ragas nupjautu smaigaliu, ant jo užmaudavo žarną, o faršą stumdavo mediniu grūstuvėliu. Net ir dabar gerai paieškoję senose kaimo trobose, dažnoje tarp kitų virtuvės rakandų rastume iš kieto medžio pagamintą siaurėjantį vamzdelį. Tai irgi dešrų kimšimo įtaisas, tiktai čia malinys kemšamas tiesiog pirštais.
Dešrų prieskoniai įvairiose tautose pasirenkami skirtingi. Pavyzdžiui, Italijoje dažnas anyžių ir šalavijų derinys, Vengrijoje ir Ispanijoje - paprikos, Meksikoje - aštrieji pipirai ir kuminas, Graikijoje - citrusinių vaisių žievelės. Tradicinės lietuviškos dešros dažniausiai skaninamos česnakais, mairūnais ir kalendromis. Tai buvo prieskoniai, kurių nesunkiai galėjo užsiauginti kiekvienas. Tik vėliau, nuo XIX amžiaus, paplito juodieji ir kvapieji pipirai, o iki tol jų galėjo turėti tik turtingesni ūkiai. Taip pat buvo vartojami ir retesni, dabar jau primiršti prieskoniai, tokie kaip dirvinių čiužučių sėklos, liaudies vadinamos „kolytos“. Prikimštas dešreles galima suvartoti iš karto, išvirti vandenyje, ištroškinti su kopūstais ar žirniais arba iškepti virš žarijų. Kiekviena tauta turi bent po keletą tokio tipo patiekalų. Kai kurios dešrelės netgi susijusios su griežtomis valgymo taisyklėmis bei ritualais. Tarkim, vokiškos baltosios paukštienos dešrelės (vok. Weisswurst) būtinai turi būti suvalgytos iki vidudienio arba, kaip sako patys vokiečiai, „jos neturi išgirsti bažnyčios varpų, kviečiančių vidudienio mišių“.
Taip pat skaitykite: Kaip transportuoti vytinta mėsą
Kaip matome iš „Weisswurst“ pavyzdžio, šviežių dešrelių ilgai laikyti netinka. Trūksta vieno esminio etapo - mėsos konservavimo. Kad mėsa negestų, kad joje neimtų daugintis puvimą sukeliančios bakterijos, reikia sukurti bakterijoms nepalankią terpę. Šios bakterijos nemėgsta sūrios ar rūgščios aplinkos, jos žūsta aukštesnėje temperatūroje, o joms daugintis reikalingas vanduo. Būtent tuo paremti visi dešrų gamybos būdai. Dešros, skirtos ilgai laikyti, paprastai būna sūresnės. Į jas beriama daugiau prieskonių, turinčių antiseptinį poveikį, - česnako, pipirų. Taip pat kiekvienas dešrų mėgėjas pasakys: geriausiai ir ilgiausiai laikosi vytintos dešros, t. y. tos, iš kurių pašalinta kaip galima daugiau drėgmės. Dėl tos pačios priežasties tokios dešros yra pačios brangiausios: džiūdamos jos netenka daug svorio, o visiškai jas suvytinti reikia daug laiko. Taip paruoštas dešras galima valgyti nekeptas, neapdorotas termiškai, o meistriškai pagamintos dešros skonis neprilysta niekam. Joms trūksta gal tik gabalėlio šviežiai keptos ruginės duonos, trupučio naminio sviesto, alaus gurkšnio… O jeigu dūmo…
Konservavimo būdai: nuo vytinimo iki rūkymo
Be vytinimo, kone populiariausias visame pasaulyje konservavimo būdas - rūkymas. Principas visur tas pats, skiriasi tik pasirenkamos medienos rūšis. Deginant įvairių medžių malkas, galima gaminiui suteikti ir skirtingą skonio atspalvį. Dešra, išrūkyta vien tik alksnio dūmu, bus kiek kitokio skonio nei ta, kurią rūkė obels ar kriaušės šakelėmis. Kartais čia tinka net ir smalingi spygliuočiai: kelios kadagio šakelės, įmestos dešroms baigiant rūkytis, ne tik suteiks puikaus aromato, bet ir padės apsaugoti jas nuo gedimo, nes šio krūmo dūmai turi antiseptinių savybių. Teksase, pietinėje JAV valstijoje, kurioje gyvena didelės vokiečių emigrantų bendruomenės, dešras rūko meskito (angl. mesquit) ir karijos (lot. Carya, angl. hickory) dūmais.
Rūkyti dešras taip pat galima keliais būdais. Galima atitraukti dūmų šaltinį kiek toliau, tarkim, pakabinti dešras aukštai kamine. Šitaip iki dešrų atėjęs dūmas jau bus pravėsęs ir dešros daugiau džius nei keps. Taip rūkyti reikia gan ilgai, kelias savaites ar net mėnesius, tačiau rezultatas - nuostabaus skonio ir aromato, kietoka ir puikiai išsilaikanti dešra. Kitas būdas - dešras sukabinti tiesiai virš dūmų, kad jos ne tik džiūtų ir prisigertų dūmų, bet ir šiek tiek keptų. Temperatūra palaikoma paprastai nelabai aukšta, apie 50-55 laipsniai. Taip paruoštos dešros minkštesnės, laikosi trumpiau, tačiau esti ne mažiau skanios. Karštai rūkytas dešras labiau nei vytintas mėgsta mūsų kaimynai lenkai, lietuviai paprastai dūmą daro šaltesnį. Trečiasis būdas - rūgšti terpė. Čia reikia paminėti itališkas ir vengriškas „peperoni“ dešras. Į mėsą įdedama tik tiek druskos, kad žūtų pagrindinės bakterijos, tačiau atspariausios - laktobacilos - išlieka ir dešrose prasideda lėta fermentacija arba rūgimas. Tokioms dešroms būdingas rūgštokas skonis, taip pat - lengvas baltųjų pelėsių apnašas.
Mėsos įvairovė dešrų gamyboje
Ar būtinai dešros turi būti iš kiaulienos, kaip labiausiai įprasta Lietuvoje ir apskritai Europoje? Visai ne. Čia tinka praktiškai bet kokia mėsa. Europoje į kiaulienos faršą dažnai įmaišo jautienos. Rytų tautų virtuvėse rasime dešrų iš avienos, Kazachstane ir Uzbekistane mėgsta „kazy“ - vytintas arklienos dešras, ten su jomis gamina netgi plovą. Bet kuris medžiotojas jums gali papasakoti apie elnienos, briedienos ar šernienos dešreles, o bebrienos dešrelės, vos porą valandų karštai parūkytos ir pakepintos kepsninėje, - tiesiog gardumynas. Kiek prasčiau laikosi, tačiau ne mažiau skanios yra antienos dešrelės - tamsios, salstelėjusios, sodraus skonio dėl Provanso žolelių. O štai jau minėtosios vokiškos vištienos dešrelės - atvirkščiai, beveik baltos ir labai švelnios.
Dešros formos ir įdarai
Ar dešrelės turi būti sukimštos į žarnas? Vėlgi nebūtinai. Čia galima paminėti prancūziškąsias „crepinette“, dešreles, kurių faršas suvyniotas į taukinės plėvę (pranc. crepin). Jos paprastai kepamos keptuvėje ir pateikiamos su įvairiausiais padažais, panašiai kaip maltiniai. Taip pat gaminamos ir graikiškos „loukanika“ dešrelės, gausiai paskanintos prieskoniais bei citrusinių vaisių žievelėmis. Kai kurios dešrelės gali būti išvis į nieką nesuvyniotos. Štai, pavyzdžiui, Rytų tautose paplitęs liuliakebabas. Tai tiesiog faršas su prieskoniais ir svogūnais, užvyniotas tiesiai ant iešmo. Taip, būtent užvyniotas, o ne aplipdytas. Įgudęs kepėjas paima saują ką tik sukapoto faršo ir, kita ranka mikliai sukdamas iešmą, po truputį tartum „užsuka“ mėsą. Taip paruoštas liuliakebabas kepamas virš anglių. Ar dešrelė turi būti įprastinės „dešrelės“ formos? Net ir tai nėra būtina sąlyga. Iš esmės netgi ir lietuviškas skilandis ar storos prancūziškos stambiai kapotos mėsos dešros „saucisson“ pagal gaminimo technologiją yra dešros. Galų gale yra išimčių netgi ir dėl pagrindinės sąlygos, t. y. kad dešra turi būti iš maltos ar kapotos mėsos. Prancūzijoje ir jos buvusioje kolonijoje Luizianoje yra populiarios „andouillette“ dešrelės, jas gaminant žarnos pripildomos ne mėsos, o… žarnų. Taip, tai skamba kaip „sviestas sviestuotas“, tačiau patriotai prancūzai kemša šias gan specifinio skonio dešreles į burną vieną po kitos, nekreipdami dėmesio į nosį raukančius turistus. O lietuviška kraujinė dešra?
Taip pat skaitykite: Inovacijos dešrų gamyboje
Kaip matome, dešrų įvairovė yra be galo didelė: pradedant ant medinio smeigtuko pateikiamomis miniatiūrinėmis kokteilinėmis dešrelėmis, baigiant milžiniškais į kiaulės skrandį kimštais skilandžiais, nuo ką tik pagamintų šviežių iki metus vytintų. Delikatesinės ar pačios įprasčiausios kasdieninės, visos jos yra velniškai skanus būdas išlaikyti mėsą nesugedusią ar sunaudoti likučius ir atraižas.
Arklienos dešros: nauja niša Lietuvos rinkoje
Lietuviai - ne kazachai, arklienos išsyk negraibsto. Tačiau ragauja. Keliose sostinės turgavietėse pirkėjai stabteli prie arklienos dešromis ir kumpiais nukrautų prekystalių ir kamantinėja pardavėjus, ar tai ne apgaulė. Gal tai ne arkliena, bet vytinta jautiena? Anaiptol. Už kilogramą šaltai rūkyto arklienos kumpio Halės turgavietėje prašoma 45 litų. 140 litų - džiovintos arklienos kaina. Vytintos dešros pigesnės. Maždaug 200 gramų sverianti ringė kainuoja 15 litų.
„Šiek tiek arklienos produktų žmonėms siūlėme pernai, prieš Kalėdas. Tai laikas, kai visko daugiau perkama. Tad ir mūsų gaminiai neliko nepastebėti. Pirmiausia pradėjome nuo vienos prekybos vietos, o kitas dvi turgavietėje įkūrėme vos prieš keletą savaičių“, - pasakojo bendrovės Arklienos krautuvėlės steigėjas ir vadovas Valdas Skiesgilas.
Idėjos užuomazgos po skandalo
Prekyba arklienos gaminiais - tai jo ir žmonos verslas, kurio idėja kilo maždaug tuo pat metu, kai europiečiai žagsėjo, vietoj pusgaminių su jautiena prisikirtę arklienos. 2013-ųjų vasarį Europą supurtė skandalas: paaiškėjo, jog Airijos ir Didžiosios Britanijos prekybos centrai prekiavo arkliena „paskanintais“ jautienos pusgaminiais. Į parduotuves jie pateko iš tiekėjo Prancūzijoje - bendrovės „Comigel“. Išaiškėjo ir tai, jog prancūzai mėsą tiekė iš skerdyklos Rumunijoje. Rumunai sąmoningai apgaudinėjo užsakovus ir arklių mėsą pardavinėjo vietoj jautienos. Mat ji ten gerokai pigesnė. Skandalas kliudė ir Latviją. Paaiškėjo, kad pora kaimyninės šalies gamintojų taip pat klaidino vartotojus - nenurodė, kad gamindami jautienos konservus į juos įmaišė ir arklienos. Sykiu su pykčio protrūkiu pasklido ir žinios, kad italai ne šiaip mėgsta arklieną ir mielai ją perka iš Lietuvos tiekėjų. Mat ši mėsa - ir skani, ir maistinga.
Iššūkiai gamybos pradžioje
Vis dėlto idėją paversti gaminiais V. Skiesgilui nebuvo paprasta. Susitaręs su ūkininkais dėl galimybės nusipirkti arklių, jis turėjo surasti įmonę, kuri imtųsi gamybos. Mėsos perdirbėjai, vos išgirdę jo prašymą pagaminti produktų iš arklienos, suskubdavo baigti pokalbį. „Paskambinome kone trisdešimčiai mėsos perdirbėjų. Visi lyg susitarę nusisuko. Galop panevėžiečių įmonė „Šerno pėda“, gaminanti žvėrienos produktus, sukluso. Ji pirmoji išdrįso mums padėti“, - pasakojo V. Skiesgilas. Dabar, kai arklienos gaminiai jau atsidūrė ant prekystalių, į kalbas lengviau leidžiasi ir kiti gamintojai.
Taip pat skaitykite: Vytintos mėsos kokybės išsaugojimas
Ateities planai
Kol kas prekyba arklienos dešromis ir kumpiais neiškėlė kojos iš turgaviečių. Tačiau, anot V. Skiesgilo, šiais produktais ėmė domėtis kavinės, vyninės, restoranai. „Tikimės, kad prireiks plėtros. Bet šiuo metu daugiau investicijų dar negalime skirti“, - sakė V. Skiesgilas. Prekybos arklienos gaminiais internetu idėją jis taip pat palieka ateičiai.
Iš statybų - į prekybą
V. Skiesgilas ir jo žmona yra kilę iš Skuodo. Šiuo metu jie gyvena Vilniuje, tačiau arklienos ir gamintojų paieškos juos vertė Lietuvą raižyti skersai išilgai. Tai jiems jau įprasta. Anot pašnekovo, šeimos verslą juodu su žmona pradėjo kurti nuo nulio. Pastaraisiais metais abu dirbo statybose. Vyras pats šiltindavo namų fasadus, organizuodavo kitus statybos darbus. Tačiau pernai įkėlusi koją į maisto sektorių, atsarginio išėjimo šeima nepasiliko. „Viskuo rūpinamės patys. Ir žaliavos tiekimu gamintojams, ir prekyba. Esame šio verslo naujokai, todėl nėra paprasta“, - atviravo pašnekovas.
Lietuviška arkliena iš vietinių ūkių
Jo teigimu, apie jokius sportinius žirgus ir jų mėsą šiame versle negali būti nė kalbos - ji tiesiog netinkama perdirbti. „Mūsų gaminiai lietuviški, arklių neimportuojame. Perkame juos iš augintojų Lietuvoje. Maistui labiausiai tinka sunkiųjų veislės arklių mėsa. Vienas kitas ūkininkas jų užaugina ir mėsai“, - kalbėjo lietuviškas mitybos tradicijas bandantis keisti verslininkas. Pastaruoju metu jam pavyko rasti kontaktų ir su arklieną noriai kertančiais italais. „Lietuviams patinka aštresni mėsos gaminiai, o italai mėgsta juos švelnesnius. Reikėtų keisti receptūrą, bet jei tik pavyks su užsakovais sutarti dėl kiekio, tai nesukels didesnių keblumų“, - sakė V. Skiesgilas.
Gamybos tęstinumas
Arklienos dešrų gamybos idėją prieš keletą metų bendrovės „Delikatesas“ vadovui Viliui Kaikariui įpiršo uzbekai. Įmonė sukūrė dešrų receptus, prikimšo ir prirūkė jų tiems patiems uzbekams. Sėkmingai pardavę, pradėjo jų gaminti ir sau. „Firminių mūsų parduotuvių lentynas vis dar tenka papildyti „Totoriška“ šaltai rūkyta arklienos dešra. Vadinasi, gamybos nutraukti dar nėra reikalo“, - yra sakęs V. Kaikaris. Šių gaminių parduodama ir Latvijoje, Estijoje bei Anglijoje.
Arklių skaičiaus mažėjimas
Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis, Lietuvoje kasmet paskerdžiama vis mažiau arklių: 2010-aisiais - 2250, 2011 m. - 1939, 2012 m. - 1887. Šiuo metu Lietuvoje licenciją skersti arklius turi dvi skerdyklos - Kretingos rajone esanti įmonė „Agrovet“ ir Šakių rajono „Samsonas“. Veterinarijos gydytojai prieš skerdimą tikrina kiekvieną arklį, ar jis neserga. O vėliau, ar mėsa tinka maistui. Lietuvoje už arklį žmonės gali gauti apie 1600-2000 litų. Už kilogramą gyvo svorio, nelygu arklio dydis ir įmitimas, mokama 3-4 ar 5-6 litus. Vidutiniškai arklys sveria 400-500 kilogramų. Sunkiųjų veislės arkliai sunkesni.
Arkliena sportininkų mityboje
Kazachai tiki, kad tradiciniai patiekalai padeda sportininkams, o ypač boksininkams, imtynininkams, sunkiaatlečiams, geriau pasirodyti varžybose.
Druskos kiekis dešrose: balansas tarp skonio ir sveikatos
Šviežioje, neperdirbtoje mėsoje, vištienoje natūraliai yra nedideli natrio kiekiai (perskaičiavus į druską gautume 0,15-0,3 g/100 g). Į maistą pridėta druska ne tik stabdo mikroorganizmų dauginimąsi, tačiau turi ir tam tikrų technologinių savybių (padeda ekstrahuoti druskoje tirpius baltymus emulsijos stabilizavimui, pagerina mėsos sukibimą kepimo metu, vandens sulaikymą), sustiprina mėsos skonį ir aromatą. Sūrumas yra vienas iš penkių liežuviu jaučiamų pagrindinių maisto skonių (taip pat saldumas, rūgštumas, kartumas). Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas ištyrė druskos kiekį 137 įvairių dešrų mėginiuose. Vidutinis nustatytas druskos kiekis 2,53 g/100 g (mediana 1,96 g/100 g). Druskos dešrose yra nuo 1,3 g/100 g iki 6,35 g/100 g, t. y. Mažiausiai sūrios - virtos dešros (vidutiniškai druskos 1,86 g/100 g), sūriausios - šaltai rūkytos (vidutiniškai druskos 4,16 g/100 g) ir vytintos dešros (vidutiniškai druskos 4,29 g/100 g). Atlikta 113 kitų mėsos gaminių tyrimų. Daugiausia druskos yra šaltai rūkytuose (vidurkis - 4,23g/ 100 g), vytintuose (vidurkis - 3,79g/100 g) ir sūdytuose (vidurkis - 3,77 g/100 g) mėsos gaminiuose, mažiausias - tokiuose gaminiuose kaip vyniotiniai, slėgtainiai ir kiti kulinarijos mėsos gaminiai (vidutiniškai - 1,64 g/100 g).
Nacionalinio maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo instituto specialistai primena, kad siekiant išvengti su per dideliu kraujo spaudimu susijusių ligų - širdies ir kraujagyslių sistemos ligų, insulto, šlapimo išskyrimo sistemos ligų, svarbu per dieną suvartoti ne daugiau kaip 5 g druskos. 5 gramai druskos - tai mažiau nei vienas arbatinis šaukštelis, įskaitant druską iš visų šaltinių, t.y. Palaipsniui mažindami suvartojamos druskos kiekį, mes greitai priprasime prie mažiau sūraus maisto.
Mėsos produktų pramonė: kokybė, inovacijos ir tvarumas
Šiuolaikinėje maisto pramonėje mėsos produktus gaminančios įmonės užima ypač svarbią vietą. Nuo dešrų, kumpių ir vytintos mėsos iki įvairių daržovių, kurios papildo mėsos asortimentą, šios įmonės nuolat tobulina savo gamybos procesus, kad užtikrintų aukščiausią kokybę ir maistingumą. Mėsos produktus gaminančios įmonės didžiuojasi savo turima patirtimi bei technologijomis, kurios padeda užtikrinti ne tik skanius, bet ir sveikus maisto produktus. Tradiciniai mėsos gaminiai, tokie kaip dešros ir kumpiai, yra populiarūs tiek šviežiose, tiek jau paruoštose formose, ir juos mėgsta ne tik vietiniai, bet ir tarptautiniai vartotojai. Vytinta mėsa, turinti savitą skonį ir aromatą, taip pat užima svarbią nišą šių produktų rinkoje. Vienas iš svarbiausių aspektų, susijusių su mėsos produktais, yra jų šviežumas. Žalia mėsa, pavyzdžiui, yra aukštos kokybės maisto produktas, tačiau ji turi būti vartojama laiku, kad būtų išvengta galimo užteršimo. Todėl mėsos produktus gaminančios įmonės investuoja į efektyvius saugojimo ir transportavimo sprendimus.
Dešros ir dešrelės yra kiti du mėsos produktai, kurie dažnai pasitaiko mūsų maisto racione. Dešros gamyboje naudojamos specialios prieskonių ir ingredientų formulės, kurios suteikia šiems produktams unikalų skonį. Be to, dauguma mėsos gamintojų naudoja tik natūralius ingredientus, nes vartotojai vis labiau vertina sveiką ir natūralų maistą. Kumpiai, kurie dažnai gaminami iš kiaulienos ar jautienos, turi savo unikalią gamybos technologiją. Kumpių gamyba gali užtrukti kelias savaites ar net mėnesius, priklausomai nuo pageidaujamo skonio ir tekstūros. Vytinta mėsa, dar žinoma kaip rūkyta arba sūdyta mėsa, yra populiari įvairiose kultūrose. Šis gaminys dažnai naudojamas kaip užkandis, jį galima patiekti su sūriu, džiovintomis vaisių ar net grūdų kepiniais. Dėl ilgesnio galiojimo, vytinta mėsa yra puikus pasirinkimas tiems, kurie keliauja, kadangi ji nesugenda greitai.
Mėsos prekyba tapo ypač dinamiška ir konkurencinga sfera. Su vis daugiau vartotojų, ieškančių aukštos kokybės mėsos produktų, prekybos tinklai ir mažmenininkai nuolat tobulina savo pasiūlymus, kad atitiktų besikeičiančius rinkos poreikius. Dėl šios priežasties, mėsos produktus gaminančios įmonės stengiasi bendradarbiauti su mažmenininkais, kad galėtų užtikrinti savo gaminių matomumą ir prieinamumą. Vis daugiau žmonių įvertina etišką mėsos gamybą ir tvarumą. Dėl šios priežasties mėsos produktus gaminančios įmonės stengiasi atitikti tvarumo standartus, siūlydamos produktus iš gyvulių, kurie buvo laikomi be jokių antibiotikų ar hormonų. Galiausiai, mėsos prekyba yra neatsiejama maisto pramonės dalis, kuri nuolat plečiasi ir keičiasi. Mėsos produktus gaminančios įmonės, pasiūlančios platų asortimentą nuo dešrų iki išskirtinių mėsos gaminių, atspindi šiuolaikinius vartotojų poreikius ir pageidavimus. Su šiuolaikinėmis technologijomis ir išspręstomis tiekimo grandinėmis, šios įmonės gali užtikrinti aukščiausios kokybės produktus, kurie patenkins net pačius išrankiausius pirkėjus.
„Lietuvos metų gaminys 2016“: kokybės įvertinimas
Gruodžio 16 d. buvo paskelbti konkurso „Lietuvos metų gaminys - 2016“ nugalėtojai. Šis konkursas yra laikomas svarbiausiu šalies renginiu, kurio metu verslo bendruomenė įvertina Lietuvos įmonių gaminamą produkciją. 2016 metais Lietuvos įmonių produktai ir paslaugos pelnė 81 aukso ir 11 sidabro medalių.
Ministras Pirmininkas Saulius Skvernelis kartu su Lietuvos pramonininkų konfederacijos (LPK) prezidentu Robertu Dargiu įteikė „Lietuvos metų gaminio 2016“ apdovanojimus. Pasak S. Skvernelio, verslas yra valstybės vidaus produkto varomoji jėga, auginanti ekonomiką ir kurianti darbo vietas, atverianti papildomas rinkas ir skatinanti įgyti naujų įgūdžių bei gebėjimų. R. Dargis teigė, kad Lietuvos verslas nuolat plečia savo galimybių ribas, nepaisant įvairių iššūkių, demonstruoja tvirtą stuburą ir siekį drąsiai konkuruoti tarpusavyje ir su kitų valstybių verslu, didinti eksportą ir auginti savo šalį.
Konkurso „Lietuvos metų gaminys“ tikslas - didinti aukštos kokybės lietuviškos produkcijos konkurencingumą, pristatyti ir įtvirtinti šalies pramonės produkciją, prekes ir paslaugas vietiniam ar tarptautiniam vartotojui, skatinant rinktis kokybišką lietuvišką produktą, taip vystant Lietuvos verslo plėtrą.
Aukso medaliai mėsos pramonėje
2016 metais aukso medalius maisto pramonės grupėje pelnė šie mėsos gaminiai:
- Kaimiško dūmo kumpis, šaltai rūkytas - ŽŪB „Delikatesas“
- „Dūzgės“ vytintos kiaulienos kabanosy dešrelės - AB „Krekenavos agrofirma“
- Vytinta jautienos-avienos dešra „Sudžiuch“ - UAB „Armeni“
- Vytinta armėniška dešra su sūriu brinza - UAB „Armeni“
tags: #vytinta #sostines #desra #gamyba