Voverių elgsena paukščių lizduose: nuo žvirblinių pelėdų iki invazinių rūšių
Voverių elgsena paukščių lizduose yra sudėtinga tema, apimanti įvairius aspektus - nuo plėšrūnų elgesio iki invazinių rūšių poveikio ekosistemai. Šis straipsnis siekia išnagrinėti šią temą, remiantis Lietuvos gamtos ypatumais ir pateikiant informaciją, pritaikytą įvairiems skaitytojų lygiams.
Žvirblinė pelėda: arši plėšrūnė paukščių lizduose
Žvirblinė pelėda ( Glaucidium passerinum ) - mažas, tačiau aršus plėšrūnas, kurio elgsena susijusi su paukščių lizdais. Ši pelėda, varnėno dydžio, pasižymi kovingumu ir plėšrumu, o jos grobiu kartais tampa net už ją pačią stambesni paukščiai, tokie kaip geniai ar strazdai. Zylės, žvirbliai ar startos - įprastas žvirblinės pelėdos maistas.
Žvirblinės pelėdos medžioklės būdas taip pat susijęs su paukščių lizdais. Medžiodama apleistuose, piktžolėmis užžėlusiuose laukuose, ji tupi ant elektros laidų ar nedidelių medelių viršūnėse. Žiemą, kai sunku rasti maisto, žvirblinė pelėda kaupia atsargas, tempdama sugautas peles į arčiausiai medžioklės vietos surastą uoksą. Šaltyje pelytės greitai sušąla ir laikosi lyg šaldytuve.
Šios pelėdos plitimas Lietuvoje yra įdomus reiškinys. Nors praeitame šimtmetyje (nuo 1900 m.) apie ją beveik nebuvo žinių, vėliau populiacija ėmė sparčiai augti. 2001 metais ornitologai teigė, jog Lietuvoje peri 50-150 porų, o dabar manoma, kad jų skaičius gali siekti dešimtis tūkstančių. Žvirblinės pelėdos nevengia žmonių, lankosi kaimuose, gyvenvietėse, gali tupėti ant stogo ar lietvamzdžių.
Lututė: naktinė pelėda ir jos priklausomybė nuo uoksų
Lututė ( Aegolius funereus ) - dar viena pelėda, kurios gyvenimas glaudžiai susijęs su uoksais. Kaip ir žvirblinė pelėda, lututė žiemą kaupia maisto atsargas. Lututėms patinka pušys ir eglės. Jos apsigyvena juodųjų meletų iškaltuose uoksuose pušynuose su eglių priemaiša. Lututėms tinka inkilai su 9-12 cm landa ir 22-25 cm vidiniu skersmeniu. Į inkilus būtina įberti pjuvenų, nes pelėdos lizdų nesuka. Pagrindinis lututės priešas - kiaunė.
Taip pat skaitykite: Panoraminiai vaizdai nuo TV bokšto
Invazinės rūšys: pilkoji voverė ir usūrinis šuo
Invazinės rūšys kelia grėsmę vietinei faunai, o jų elgesys gali paveikti paukščių lizdus. Pilkoji voverė ( Sciurus carolinensis ) yra viena iš tokių rūšių, kuri išstumia vietinę, europinę voverių rūšį. Būdamos didesnės ir stipresnės, pilkosios voverės agresyviai puola mažesnes europines voveres. Be to, jos minta tuo pačiu maistu, kaip ir rudosios voverės, graužia ir paukščių jauniklius, rastus kaulus. Pilkosios voverės platina voverių (parapokso) virusą, kuriam ši rūšis turi imunitetą, bet jį platina. Rudajai europinei voverei šis virusas pražūtingas.
Usūrinis šuo ( Nyctereutes procyonoides ) - dar viena invazinė rūšis, kurios elgesys gali paveikti paukščių lizdus. Šie žvėreliai yra visaėdžiai, gaudo varles, peles, driežus, gyvates, sliekus, įvairius vabalus. Palei ežerus, pelkynuose pavasarį, vasaros pradžioje pagrindiniu mangutų maistu tampa vandens paukščių kiaušiniai ir jaunikliai. Miškuose nuo jų kenčia ant žemės perintys vištiniai paukščiai.
Kitų gyvūnų įtaka
Miškinė kiaunė gyvena drevėse, voverių lizduose, inkiluose.
Taip pat skaitykite: Viskas apie paukščių kiaušinius
Taip pat skaitykite: Paukščių Tako evoliucija
tags: #voverės #elgsena #paukščių #lizduose