Viršutinis kunigo apdaras Mišiose: liturginių drabužių reikšmė ir istorija

Šis straipsnis skirtas apžvelgti viršutinius kunigų apdarus, dėvimus Mišių metu, bei aptarti liturginių drabužių reikšmę ir istoriją katalikų bažnyčioje. Taip pat paliesime kai kuriuos konkrečius pavyzdžius iš Lietuvos bažnyčių.

Liturginių drabužių reikšmė

Liturginiai drabužiai yra neatsiejama katalikų Mišių dalis. Jie dėvimi krikščionių dvasininkų ir bažnyčios patarnautojų per apeigas liturginėms pareigoms atlikti. Liturginiai drabužiai išoriškai ženklina liturginių tarnysčių įvairumą per liturgines apeigas. Vyskupų, kunigų ir diakonų liturginiai drabužiai tikintiesiems primena Kristų, kuriam jie atstovauja, žymi kunigiškąją tarnystę.

Liturginių drabužių istorija

Liturginių drabužių kilmė susijusi su liturgijos raida ir vietos papročiais, ilgainiui keitėsi drabužių meninės formos. Iki V a. liturginių drabužių formos ir dėvėjimo tradicijos dar nebuvo tvirtai nusistovėjusios. Nuo VIII a. liturginius drabužius imta aiškinti alegoriškai, pabrėžiant jų teologinę ar simbolinę reikšmę (pvz., arnotas simbolizuoja meilę). Dabartiniai liturginiai drabužiai žinomi nuo XII amžiaus.

Pagrindiniai kunigų liturginiai drabužiai Mišiose

Mišiose ir kitose su jomis susijusiose pamaldose pagal apsivilkimo eilę dvasininkų dėvimi liturginiai drabužiai:

  • Amiktas (lot. amictus): balta lininė stačiakampė skarelė, kuria apgaubiami pečiai ir kaklas iš priekio velkantis albą, kad nesimatytų kasdieninių drabužių. Užrišama raišteliais, prisiūtais prie dviejų amikto kampų. Humerolas (ne visada).
  • Alba (lenk. alba, iš lot. albus - baltas): Katalikų dvasininkų apatinis liturginis drabužis, kilęs iš romėnų tunikos: ilgas (iki žemės), platus, baltas, lygios medžiagos drabužis, dėvimas po arnotu, dalmatika arba kapa. Alba su juosta ar be jos. Juosta - katalikų dvasininko liturginių drabužių dalis: siaura balto audinio virvelė, skirta albai per strėnas sujuosti; tokio ilgio, kad apsijuosti galima du kartus. Skaistybės simbolis. Primena virves, kuriomis Jėzus buvo surištas Alyvų sode, pririštas prie stulpo plakimo metu ir vedamas nukryžiuoti.
  • Stula: ilga, siaura juosta, dėvima per kaklą. Kunigai nešioja stulą taip, kad ji kabėtų tiesiai žemyn, o diakonai - įstrižai per kairįjį petį.
  • Arnotas (lenk. ornat, iš lot. ornatus - papuoštas, dailus): Puošniausias katalikų dvasininkų liturginis drabužis, dėvimas virš albos; stačiakampio pavidalo apsiaustas be rankovių, nesusiūtais šonais, vien su prakirpte per vidurį galvai įkišti; siekia žemiau kelių. Diakonų vietoj arnoto - dalmatika.

Vyskupai dar dėvi pijusę, užsideda mitrą, kryžių, per iškilmingas apeigas laiko pastoralą, arkivyskupai dar užsideda palijų. Kapa dvasininkai apsisiaučia per procesijas ir kitas pamaldas pagal jų rubrikas, per laidotuves užsideda biretą. Laiminant Švenčiausiuoju Sakramentu dėvimas veliumas. Dvasininkų liturginiams drabužiams priskiriama ir sutana. Kai kuriose apeigose vietoj albos ant sutanos užsivelkama kamža, užsidedama stula. Popiežius dėvi baltą sutaną ir pijusę, kardinolai - purpurinę, vyskupai - violetinę arba juodą su violetiniais apvadais, prelatai ir kanauninkai - juodą su violetiniais apvadais. Sutana per juosmenį perjuosiama atitinkamos spalvos juosta. Kiti kunigai ir diakonai dėvi tik juodą sutaną, vienuoliai - abitą.

Taip pat skaitykite: Kaip papuošti tortą: patarimai ir idėjos

Arnoto spalvos simbolika

Liturginių metų laikotarpiams būdingos skirtingos spalvos, kurios atsispindi ir arnotų spalvose:

  • Balta: simbolizuoja džiaugsmą, šviesą ir švarą. Dėvima per Velykas ir Kalėdas, taip pat per šventųjų, kurie nėra kankiniai, šventes.
  • Raudona: simbolizuoja kraują ir ugnį. Dėvima per Sekmines, Didįjį penktadienį ir per kankinių šventes.
  • Žalia: simbolizuoja viltį ir gyvybę. Dėvima eiliniu liturginiu laikotarpiu.
  • Violetinė: simbolizuoja atgailą ir pasiruošimą. Dėvima per Gavėnią ir Adventą.
  • Juoda: simbolizuoja gedulą. Gali būti dėvima per laidotuves ir gedulo Mišias.

Liturginiai drabužiai Lietuvoje

Lietuvos bažnyčiose galima rasti įvairių istorinių ir meninių vertybių, susijusių su liturginiais drabužiais. Pavyzdžiui, Beižionių šv. Kryžiaus išaukštinimo bažnyčioje yra du vertingesni arnotai: vienas jų - iš prancūziško šilko pagamintas XVIII a. antroje pusėje, antrasis siūtas Vilniaus dirbtuvėse XIX a. viduryje. Kuršėnų etninės kultūros ir tradicinių amatų centre atidaryta miesto Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios paveldo paroda, kurioje eksponuojami rankomis išsiuvinėti dvasiškių rūbai.

Liturginių drabužių audiniai

Liturginiai drabužiai dažniausiai siuvami iš natūralaus pluošto, naudojami dirbiniai, derantys su religinio veiksmo kilnumu.

Bažnytiniai reikmenys

  • Agenda (lenk. agenda, iš lot. agendum - tai, kur turi būti padaryta) - katalikų liturginė knyga, nustatanti sakramentų ir sakramentalijų teikimo bei procesijų rengimo tvarką ir maldų formules. Sinonimai: manualas, obsekvialas, pastoralas, ritualas, sacerdotalas.
  • Aliejai: šventieji aliejai (lot. olea sacra) - katalikų liturgijoje vartojami teikiant Krikšto, Sutvirtinimo, Kunigystės ir Ligonių patepimo sakramentus bei atliekant kitas apeigas. Yra trejopi: 1) chrizma; 2) katechumenų; 3) ligonių patepimo. Chrizma, arba krikšto aliejus (kvapnus balzamo ir alyvmedžių aliejų mišinys, vartotas nuo III a.), vartojamas krikštui, sutvirtinimui, vyskupo konsekravimui, bažnyčios, altoriaus, taurės, patenos konsekravimui. Katechumenų aliejus (alyvų) - kunigų šventimams, suaugusiųjų krikštui. Ligoniu patepimo aliejus - ligoniams bei šventinant varpus.
  • Aliejinė - trys apvalios dėžutės šventiesiems aliejams laikyti.
  • Altarija (iš lot. altare - altorius) - katalikų bažnytinė beneficija, kurią sudaro vienas iš altorių. Jį aptarnaujantis kunigas - altaristas neturi jokių sielovadinių įpareigojimų, išskyrus šv. Mišių aukojimą prie šio altoriaus pagal altarijos steigėjo - fundatoriaus valią.
  • Altorėlis: procesinis altorėlis (lot. feretrum - neštuvai) - katalikų apeigose nešamas per procesijas; dvipusis religinis paveikslas puošniais rėmais ir su staliuku (feretronu) arba religinė statula, įtaisyta į neštuvus.
  • Ampulė - liturginis indas siauru kakleliu, storu, apvaliu, cilindriniu arba briaunuotu pilveliu, viena ar dviem ašelėmis, neretai su dangteliu. Per šv. Mišias vartojamos dvi: viena vynui, kita vandeniui. Daromos iš metalo, stiklo, krištolo; metalinės paprastai ženklinamos raidėmis: vyno ampulė - V (lot. vinu), vandens - A (lot. aqua).
  • Antepediumas (lot. ante - prieš; pedes - kojos) - puošnus, pastovus arba keičiamas audeklas ar skydas, kabantis vertikaliai nuo altoriaus mensos iki grindų ir dengiantis altoriaus apatinės dalies priešakį. Buvo daromi auksiniai, sidabriniai, iš reljefiškai drožinėto, dažyto medžio, iš spaustos ir paauksuotos odos.
  • Aptaisas, apdaras, apsodas (lenk. sukienka, szata) - krikščioniškoje ikonografijoje juvelyrinis dirbinys iš sidabro, aukso, auksuotos arba sidabruotos skardos, vėliau - iš vario arba žalvario, vaizduojantis puošnų šventųjų drabužį. Metaliniais aptaisais, ypač nuo XVIII a. antrosios pusės, Lietuvoje būdavo puošiami tapyti Švč. Mergelės Marijos paveikslai.
  • Aureolė (lot. aureolus - paauksuotas) - krikščioniškajame mene nuo IV ar VI a. šviesus spindulingas apvadas aplink portretuojamojo (Dievo, Švč. Trejybės, angelo, šventojo) galvą jo dieviškumui, šventumui pažymėti. Būna geometrinė, spindulinė (nuo Renesanso laikų) ir sferinė.
  • Baldakimas (iš it. baldacchino) - puošnus audeklinis stogelis su 4 kotais, per procesijas nešamas virš monstrancijos su Ostija - Švč. Sakramentu. Pradėtas vartoti XIV a., paplito Renesanso laikais. Baldakimai virš altorių viduramžiais vadinti ciboriumais.
  • Beneficija (lot. beneficium - malonė, apdovanojimas) - 1. Katalikų bažnytinėje organizacijoje ganytojiška pareigybė su nustatytomis pareigomis, nuolatinėmis pajamomis ir su teise valdyti visokį turtą, susijusį su ta pareigybe. 2. Klebonui pavestoji administruoti parapija.
  • Brevijorius (lot. breviarium - santrauka, trumpa apžvalga) - katalikų dvasininkų knyga, skirta kasdienėms maldoms ir apmąstymams. Sudaryta iš Senojo Testamento psalmių, religinių himnų, Naujojo Testamento ir Bažnyčios Tėvų raštų ištraukų.
  • Bursa (gr. bursa - oda, kailis, lot. bursa - piniginė) - dėklas sulankstytam korporalui: kvadratinis, apie 22 cm aukščio plokščias, iš dviejų stangrios arnoto medžiagos ir spalvos gabalų. Vartotas per Mišias korporalui nešti iš zakristijos ant altoriaus ir atgal, taip pat kunigui vykstant pas ligonį suteikti jam komunijos. Tradicinė bursa ilgainiui virto dėklu su šilkiniu pamušalu; į tą dėklą dedamas ligoniui nešamas komunikantas.
  • Ciboriumas (lenk. cyborium, iš lot. cibus - maistas) - gaubtas virš didžiojo altoriaus, rečiau - virš šoninių altorių ir krikštyklų. Darytas dažniausiai iš medžio ir akmens. pavidalų. Lenkijoje ir Lietuvoje ciboriumai, saugantys mensą nuo dulkių ir tinko gabalėlių, krintančių nuo lubų, buvo išlikę dar XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais. Vėliau išnyko, o ciboriumais imta vadinti tabernakulius Švč. Sakramentui laikyti.
  • Dalmatika - puošnus liturginis katalikų diakonų berankovis drabužis, apsivelkamas virš stulos ir albos. Senovėje dalmatika apsivilkdavo tik Romos vyskupas, vėliau tą teisę gavo ir Romos diakonai bei kiti vyskupai, ją nešiodavo po arnotu. Renesansinė - barokinė dalmatika panaši į arnotą, tik su trumpomis rankovėmis, vilkima per šv. Mišias.
  • Dispensa (lot. dispensare - atleisti, leisti) - Katalikų Bažnyčios kanonų teisėje leidimas tam tikrais atvejais nesilaikyti kai kurių jos reikalavimų, taip pat atleidimas nuo bausmės už teisės pažeidimą. Dispensa teikia popiežius arba vyskupas.
  • Disunitai, dizunitai (lot. dis - priešdėlinis žodelis, reiškiantis atsiskyrimą, atitolimą; unio - susivienijimas) - Rytų apeigų krikščionys Lenkijos Karalystėje ir LDK, atsisakę prisijungti prie 1595 m. Bresto bažnytinės unijos su Romos Katalikų Bažnyčia. Disunitų centras iki XVII a. vid. buvo Vilniuje, vėliau - Kijeve.
  • Diurnalas (lot. diurnus - kasdieninis) - katalikų dvasininkų maldynas - brevijoriaus ištrauka, jos paskirtis palengvinti dvasininkams melstis ne bažnyčioje.
  • Epistola (gr. epistola - laiškas, raštas) - Katalikų Bažnyčios liturgijoje skaitiniai, dažniausiai ištraukos iš apaštalų (šv. Pauliaus ir kt.) laiškų, kartais ir iš kitų Senojo ir Naujojo Testamento knygų, skaitomi per Mišias prieš Evangeliją. Epistolos pusė - žiūrint į altorių, dešinioji bažnyčios pusė.
  • Eucharistija, žr. Komunija.
  • Evangelijos pusė - žiūrint į altorių, kairioji bažnyčios pusė.
  • Filija (lot. filia - duktė) - didesnėje katalikų parapijoje antroji, pagalbinė bažnyčia su nuolatiniu kunigu - vikaru ar kt., nuolat gyvenančiu prie filijos. Pavaldi parapinės bažnyčios klebonui, turi apibrėžtą teritoriją. Buvo kuriamos nutolusiose nuo parapinės bažnyčios parapijos vietovėse sielovados darbui palengvinti. Filija aptarnaujantis kunigas turi įgaliojimus valdyti filijos turtą, tuokti, tvarkyti metrikų knygas. Filijos santykį su parapijos bažnyčia nustato vyskupas ordinaras.
  • Fundacija (lot. fundatio - pamatų dėjimas, kūrimas, steigimas) - feodalizmo laikais bažnyčios altarijos, vienuolyno ir pan. bažnytinių institucijų įsteigimas ir atitinkamas oficialus dokumentas, kuriuo fundatorius - steigėjas užrašo to objekto išlaikymui nekilnojamąjį ir kt. turtą (žemės naudmenis, mišką, vandenis, valstiečių ūkius, duokles, mokesčius ir kt. pajamų šaltinius), nusako įsteigtos institucijos statusą ir įpareigojimus fundatoriaus ir jo įpėdinių atžvilgiu.
  • Geranoriškoji pašalpa, laisvoji dovana (lot. subsidium charitativum) - Lenkijos Karalystėje ir LDK iki XVIII a. pab. dvasininkų luomo savanoriškas tiesioginis mokestis nuo bažnytinių žemės valdų ir jose esančių valstiečių ūkių, mokėtas kaip dvasininkijos pašalpa valstybės iždui kariuomenei išlaikyti. Įstatymais dvasininkija nebuvo įpareigota šį mokestį mokėti (iš to ir pavadinimas). Nuo XVI a. jo dydis būdavo nustatomas nuo seimo iki seimo. 1775 m. seime dvasininkija įsipareigojo paaukoti 600 000 lenkiškų auksinų kasmet.
  • Gradualas (lot. gradus - laiptas) - 1. Katalikų liturginė knyga - rinkinys giesmių su gaidomis ir žodžiais, giedamų per šv. Mišias. Pavadinimas kilęs iš to, kad atliepimo psalmę su Aleliuja giedotojai giedodavo sustoję ant sakyklos laiptų. 2. Mišių dalis po Epistolos skaitymo.
  • Indultas (lot. indulgere - iš malonės leisti) - popiežiaus suteikiama vyskupams, o per juos - kitiems dvasininkams teisė daryti ką nors daugiau negu bendroji Bažnyčios teisė leidžia. Paprastai yra teikiamas tam tikram laikotarpiui arba tam tikram atvejų skaičiui. Kasdieninėje kalboje indultu paprastai vadinamas bažnytinis leidimas tuoktis be užsakų.
  • Intersticija (lot. interstitium - sustojimas, sustingimas) - Katalikų Bažnyčios kanoninės teisės nustatyti laiko tarpai tarp atskirų šventimų į kunigus.
  • Kamža (lenk. komża, iš lot. camisia - marškiniai) - katalikų dvasininkų liturginis drabužis, panašus į albą, baltas, laisvas, siekiantis tik kelius (iki XV a. siekė žemę), rankovės ilgos, plačios, apačia ir rankovės apsiūtos nėriniais. Dėvima nuo XIV a. Dabartinis pavidalas - iš XVI a. Kamžos atmaina yra rochetas.
  • Kanoninės valandos (lot. horae canonicae) - meldimosi valandos nustatytais paros tarpsniais, privalomos dvasininkams, vienuoliams ir pasauliečių sambūriams, prisiėmusiems šią prievolę. Yra 6 kanoninės valandos su savo pavadinimais: Aušrinė (hora matutina ir laudes) - brėkštant prieš saulės tekėjimą. Pirmoji (prima) - tekant saulei. Trečioji - (tertia) - apie pusrytį. Šeštoji (sexta) - pusdienį. Devintoji (nona) - per popietės vidurį. Vakarinė (Mišparai) - prieš saulėlydį. Dienos baigiamoji, Naktinė (completa, completorium) - po saulėlydžio. Kanoninių valandų skaitiniai taip sudaryti, kad per metus būtų perskaitytas visas Šventasis Raštas, o per savaitę turėjo būti sugiedotas visas Psalmynas. Nuo VIII a. atsirado paprotys kanonines valandas skaityti ne bažnyčioje. Tik dvi - Aušrinė ir Vakarinė (Mišparai) virto viešomis pamaldomis bažnyčiose dalyvaujant tikintiesiems.
  • Kapa (lot. cappa - gobtuvas, dvasininko apsiaustas) - katalikų dvasininkų viršutinis liturginis drabužis - apsiaustas su dekoratyviniu gobtuvu, krintantis plačiomis klostėmis, su aukšta apykakle, puošnus, po kaklu susegamas, be rankovių; apdengia kunigo pečius. Ant krūtinės susegamas metaline sąsaga arba surišamas raišteliais. Kaip ir arnotas, kilęs iš romėnų kelioninio apsiausto. Dėvimas per procesijas, iškilmingų pašventinimų, laidotuvių metu, iškilmingai giedant kanonines valandas, teikiant Sutvirtinimo sakramentą.
  • Karunka, Vainikėlis (lenk. koronka, iš lot. corona - vainikas) - katalikų maldų rūšis, apimanti Rožančiaus vienos dalies penkias paslaptis. Vieną paslaptį sudaro 10 maldų „Sveika, Marija“ su „Tėve mūsų“ pradžioje ir „Garbė Dievui“ - gale. Kalbama atskirai nuo viso Rožančiaus.
  • Kaulinė (lenk. kościenica) - pastatas bažnyčios šventoriuje, kur būdavo sunešami palaidotų žmonių kaulai, aptikti kasant duobę naujam kapui.
  • Komunija (lot. communio - bendravimas), šv. Eucharistija (gr. eucharistia - dėkojimas) - katalikų liturgijoje vienas iš 7 sakramentų, kuriuo duonos ir vyno pavidalu priimamas Kristaus kūnas ir kraujas. Kaip Švč. Sakramentas įtvirtintas 1438 m. Florencijos ir 1545 m. Tridento bažnytinių susirinkimų. Ligoniams nešama į namus komunija vadinama viatika (lot. komunikantas - katalikams per Komuniją dalijamas paplotėlis.
  • Komuninė (lenk. puszka, lot. pixis) - katalikų liturginis auksuotas ar sidabrinis indas, kur laikomi konsekruoti komunikantai, dalijami tikintiesiems per Komuniją. Komuninė, skirta nešti komunijai pas ligonius, vadinama viatikine. (Istoriniai sinonimai - lot. arca, capsa, columba, persiterion, conditorium, cophinus, custodia eucharistiale, hostiaria, margarita, repositorium, suspensio, tabernaculum, turris, vas; Renesanso laikais - ciborium.) Komuninės nuo seno buvo dengiamos baltu veliumu su skyle viršuje kryželiui.
  • Konkordancija - Biblijos abėcėliškai sutvarkytos vienos ar kelių knygų, žodžių bei posakių arba tų pačių dalykų sąrašas su jų vietų nurodymu.
  • Konsekravimas (lenk. konsekracja, lot. consecratio) - liturginis veiksmas, kuriuo asmuo ar daiktai galutinai įgyja religinę paskirtį. Konsekruojama naujai pastatyta arba iš pagrindų atnaujinta (rekonstruojant sienas) bažnyčia, altoriai, taurės, patenos, varpai, portatiliai. Bažnyčią aliejais konsekruoja atitinkamos vyskupijos vyskupas pagal labai sudėtingą ritualą, susiformavusį iki XVI a. (supaprastintas 1977 m. vyskupų apeigyne). Konsekravimas skiriasi nuo pašventinimo (lot. benedictio), kurį atlieka ne vyskupas, bet jo įgaliotas kitas dvasininkas švęstu vandeniu. Konsekravimo ženklas būdavo kryžiaus ženklai, įrėžti bažnyčios fasadinių durų viršuje ir apačioje. Taip pat 12 tapytų, metalinių ar akmeninių kryžių (primenančių apaštalus) ant vidinių bažnyčios sienų, prie kurių tvirtinamos žvakės. Kryžiai daromi iš tvarios medžiagos (pvz., negali būti mediniai), kad, dingus dokumentams, liudytų bažnyčią esant konsekruotą.
  • Konversas (lot. convertere - atversti) - pasaulietis, vienuolijos narys - naujokas, dar neišbuvęs bandomojo laikotarpio, nedavęs visų privalomų vienuolijai įžadų ir dar negavęs atitinkamų šventimų.
  • Korporalas (lot. palla corporalis; lot. corpus - kūnas, corporalis - medžiaginis) - katalikų liturginis reikmuo - lininio audeklo kvadratinis arba stačiakampis patiesalas, ant kurio per Mišias ir ne Mišių metu padedama patena su Ostija ir taurė, į korporalą taip pat vyniojamas komunikantas, dedamas į bursą nešant ligoniui. Korporalas su pale simbolizuoja drobulę, į kurią buvo įvyniotas nuimto nuo kryžiaus Kristaus kūnas. Iki XI a. buvo didesnis ir apdengdavo visą mensą; ant jo patena ir taurė būdavo ne tik padedami, bet ir uždengiami tuo pačiu korporalu. Vėliau sumažintas ir atsirado atskiras uždangalas - pale.
  • Laivelis (lenk. łódka - laivelis, valtelė) - laivelio, valtelės pavidalo metalinis indelis bažnytiniams smilkalams laikyti.
  • Litanija (gr. litaneia; lot. litania - prašymas, maldavimas, malda) - katalikų liturgijoje maldavimai, prašymai Jėzui, Švč. Mergelei Marijai ar šventiesiems. Litanijos kreipinį taria kunigas, o atliepą - pamaldose dalyvaujantys tikintieji.
  • Manipulas (lot. manipulus) - katalikų liturginių drabužių dalis: dvilinka juosta, dėvima per šv. Mišias ant kairiosios rankos. Kilęs iš dvasininko.

Taip pat skaitykite: Tradiciniai moterų drabužiai Pietų Azijoje

Taip pat skaitykite: Sužinokite apie kiaušinių kietą apdarą

tags: #virsutinis #kunigo #apdaras #misios

Populiarūs įrašai: