„Tarp pilkų debesų“: nuo knygos iki filmo
Filmas „Tarp pilkų debesų“ - tai įspūdinga ekranizacija, įkvėpta lietuvių kilmės amerikiečių rašytojos Rūtos Šepetys to paties pavadinimo romano. Šis filmas ne tik atgaivina svarbią Lietuvos istorijos dalį, bet ir pretenduoja tapti didžiausiu bei brangiausiu nepriklausomos Lietuvos kino istorijos projektu.
Istorijos ištakos ir įkvėpimas
Filmas „Tarp pilkų debesų“ sukurtas remiantis Rūtos Šepetys romanu, kurio pagrindu tapo tikra istorija - Irenos Saulutės Valaitytės-Špakauskienės, trylikos metų mergaitės, ištrėmimo į Sibirą patirtis. Ši asmeninė drama įkvėpė rašytoją sukurti knygą, kuri vėliau tapo filmo scenarijumi.
Siužetas ir pagrindiniai veikėjai
Pagrindinė filmo herojė - penkiolikmetė Lina Vilkaitė (akt. Bel Powley), jauna mergina, svajojanti apie dailės studijas, atostogas prie jūros ir pasimatymus. Tačiau 1941 m. birželio 14-osios naktį jos svajones sugriauna sovietų kariškių įsiveržimas. Lina kartu su jaunesniu broliu ir mama įgrūdami į gyvulinį traukinio vagoną ir ištremiami į Sibirą, kartu su tūkstančiais kitų lietuvių. Ši tragiška patirtis paženklina Linos gyvenimą, tačiau ji nepraranda vilties ir stengiasi išlikti stipri, net ir pačiomis sunkiausiomis sąlygomis.
Filmo kūrimo procesas
Filmas „Tarp pilkų debesų“ - tai ilgalaikis projektas, trukęs penkerius metus. Kūrybinė komanda įdėjo daug pastangų, kad atkurtų autentišką tremties atmosferą. Masinėse scenose filmavosi beveik 700 žmonių, o visiems aktoriams buvo sukurta daugiau nei 1000 kostiumų. Filmo biudžetas siekė 4,5 mln. eurų.
Rūtos Šepetys vertinimas
Rašytoja Rūta Šepetys teigia, kad filmas „Tarp pilkų debesų“ yra geresnis nei knyga. Anot jos, filme pavyko geriau atskleisti veikėjų charakterius ir pačią istoriją. R. Šepetys pabrėžia, kad jai buvo svarbu papasakoti šią svarbią Lietuvos istorijos dalį autentiškai. Ji džiaugiasi, kad filmo kūrėjai suprato jos viziją ir sugebėjo perteikti istorijos pilkus atspalvius.
Taip pat skaitykite: Tamsios lūpos: ką daryti?
R. Šepetys teigia, kad istorija niekada nebus tik balta ar tik juoda - visada reikia pamatyti daugybę pilkų atspalvių. „Kai kalbėjausi su išgyvenusiais tremtį žmonėmis, girdėjau ne vieną istoriją apie žmogiškumą žiaurume. Todėl atsirado veikėjas NKVD karininkas Kreckis. Jo likimas knygoje miglotas, kiekvienam paliekama sava interpretacija. O kai pamačiau filmo scenarijų, supratau, kad mano mintį filmo kūrėjai suprato“, - sako R. Šepetys. Rašytoja dėkoja Lietuvai ir lietuviams, kad jie taip gražiai priėmė ir parėmė jos parašytą istoriją, kuri, kaip pati sako, jai nepriklauso.
Kūrybinė komanda
Filmo kūrybinėje komandoje dirbo talentingi profesionalai iš viso pasaulio. Režisierius Marius Markevičius, prodiuseris Žilvinas Naujokas ir operatorius Ramūnas Greičius įdėjo daug pastangų, kad sukurtų įsimintiną ir autentišką filmą. Pagrindinį vaidmenį atliko britų aktorė Bel Powley, o vieną pagrindinių vaidmenų - Lisa Loven Kongsli.
Filmo premjeros ir tarptautinis pripažinimas
Filmas „Tarp pilkų debesų“ buvo parodytas Los Andželo kino festivalyje, o vėliau pasirodė didžiausiuose Amerikos miestų kino teatruose. Kūrėjai tikisi, kad filmas sulauks tarptautinio pripažinimo ir padės pasauliui sužinoti apie tragišką Lietuvos istorijos puslapį.
Režisierius Marius Markevičius pasakoja, kad šiuo filmu norėta papasakoti Baltijos šalių istoriją: „Nuo pat pirmos „Tarp pilkų debesų“ kūrimo dienos mūsų tikslas buvo rodyti šį filmą tarptautinei auditorijai ir pasakoti apie Lietuvos bei Baltijos šalių istoriją pasauliui. Mokyklose už Atlanto šių šalių istorijos nemoko, tad ją žino ne visi. Norėjosi, kad ši juosta būtų tarptautinė ir užsieniečiai tai pamatytų ir apie tai sužinotų.“
Tremties patirtis literatūroje
Literatūrologė dr. Eglė Kačkutė, apžvelgdama R. Šepetys romaną „Tarp pilkų debesų“, atkreipia dėmesį į tai, kad romanas nagrinėja sovietinio teroro, 1941 m. trėmimų temą. Pagrindinė romano veikėja penkiolikmetė Lina pasakoja savo šeimos tremties istoriją: suėmimą, tėvų atskyrimą, kelionę gyvuliniame vagone, tremties vietą Altajuje, priverstinį darbą kolūkyje ir perkėlimą į Laptevų jūros salą.
Taip pat skaitykite: Padėkos vakaras ir Kovo 11-osios minėjimas
Dr. E. Kačkutė pastebi, kad romane pateikiama išsamių žinių apie tremtį: antisanitarines sąlygas, badą, mainymąsi ir dalijimąsi maistu, vaikų, gimdyvių ir kitų žmonių mirtis, lavonų mėtymą iš vagonų, žiaurų kareivių elgesį su tremtiniais, pačių tremtinių tarpusavio santykius, jų santykius su vietos gyventojais atvykus į tremties vietą, žvejybą lediniame vandenyje, šaltį, badą, mirtį ir dizenteriją.
Tačiau akivaizdu, kad romanas sukonstruotas D. Grinkevičiūtės teksto pagrindu, perkeliama ta pati trėmimų geografija, šeimos struktūra, pasakotojos amžius ir iš dalies jos subjekto pozicija, laikysena traumuojančios patirties akivaizdoje.
Romano pabaigoje, kai, atrodo, jau nebėra vilties, Lina slaugo sergantį brolį ir galvoja: „Negali būti, jog tai - galas. Negali būti. Ko gyvenimas bando mane išmokyti? Kaip man atsakyti, jei nesuprantu, ko manęs klausia?“ Net beviltiškoje situacijoje mergaitė atsisako pasiduoti nevilčiai, nes tai nėra išeitis, jos patirtis liudija, kad vienintelis teisingas požiūris − netikėti, jog tai galas.
Be to, jaunų žmonių patirtis ir padėties vertinimas dar yra ribotas, laisvas nuo politinių įsitikinimų ir leidžia istoriją pasakoti ne ideologinėmis, o žmogiškomis kategorijomis. Nors romane ne kartą minima, kad „sovietai nori mus sunaikinti“, tai ne pasakotojos, o retransliuotas jos motinos arba kitų suaugusiųjų požiūris. Ji pati situaciją vertina neutraliai ir asmeniškai.
Dr. E. Kačkutė teigia, kad lietuvių skaitytojams verta priminti D. Grinkevičiūtės tekstą „Lietuviai prie Laptevų jūros“, kurį galima rasti rinkinyje „Amžino įšalo žemėje“. Ji mano, kad, jei žmogus nori perskaityti vieną tekstą apie tremtį iš Lietuvos lietuvių kalba, be jokios abejonės, verta skaityti „Lietuvius prie Laptevų jūros“. Tačiau, jei ieškote išsamesnio ir lengvesnio pasakojimo šia tema, perskaitykite ir R. Šepetys „Tarp pilkų debesų“.
Taip pat skaitykite: Šokiai Jurbarke: ką verta žinoti
Bendruomenių iniciatyvos ir kultūrinis gyvenimas
Straipsnyje taip pat minimos įvairios bendruomenių iniciatyvos, skirtos kultūrinio gyvenimo puoselėjimui ir istorinės atminties išsaugojimui. Pilaitės bendruomenės centras įgyvendino projektą „Lauko scenos įrengimas“, siekdamas telkti kaimo gyventojus bendrai veiklai ir skatinti tausoti aplinką, kultūrą bei tradicijas. Kaimo bendruomenė „Galmena“ įgyvendino projektą „Susipažinimas su Druskininkų bendruomenių verslumu“, siekdama pasisemti gerosios patirties iš kitų bendruomenių. Žygaičių kaimo bendruomenės „Žygava“ nariai ieško racionalių veiklos būdų ir telkia vietos gyventojus bendram labui.
Rugpjūčio 15-oji - vienas svarbiausių metų įvykių Dauglaukio kaimui, kur tradiciškai minima Žolinė - derliaus, bendruomenės susitelkimo ir dvasinio atsinaujinimo šventė. Batakių kaimo bendruomenė „Aukaja“ įgyvendino projektą „Mokomasis vizitas į Klaipėdos kraštą“, siekdama telkti vietos gyventojus bendram darbui, ugdyti bendruomeniškumą ir propaguoti turiningą bei prasmingą laisvalaikį.
Liepos 5-oji ypatinga - bendruomenės iš viso Tauragės krašto susirinko į bendruomenių sąskrydį, skirtą Tauragės rajono vietos veiklos grupės 20-mečiui paminėti.
Šios iniciatyvos rodo, kad bendruomenės aktyviai dalyvauja kultūriniame gyvenime ir stengiasi išsaugoti savo krašto tradicijas bei istoriją.
Havajai: gamtos ir kultūros harmonija
Straipsnyje taip pat aprašoma kelionė į Havajus, kur autorius susiduria su unikalia gamta ir kultūra. Havajai - tai vieta, kur susijungia kalnai ir vandenynas, o vietiniai gyventojai puoselėja savo tradicijas ir kalbą.
Autorius lankosi Vulkanų nacionaliniame parke, kur stebina nuolat besiveržiantis Kilaueaos ugnikalnis. Jis taip pat pakyla į Mauna Kea viršukalnę, kur stovi geriausios pasaulyje observatorijos. Autorius praleidžia kelias naktis Hilo mieste, kurio seni mediniai namai atspindi salos istoriją.
Havajai - tai vieta, kur galima atsipalaiduoti ir pasimėgauti gamtos grožiu, tačiau taip pat svarbu prisiminti ir salos istoriją bei kultūrą.
tags: #virs #pilku #debesu #vikipedija