Viešpaties Vakarienė protestantų tradicijose: įvairių denominacijų perspektyvos
Viešpaties Vakarienė, taip pat žinoma kaip Komunija arba Eucharistija, yra vienas iš pagrindinių sakramentų krikščionybėje, turintis didelę reikšmę ir simbolinę vertę įvairioms krikščioniškoms denominacijoms. Šis straipsnis skirtas išnagrinėti Viešpaties Vakarienės vietą ir interpretacijas protestantų tradicijose, atsižvelgiant į skirtingus požiūrius ir praktikas.
Eucharistijos reikšmė ir teologija
Eucharistija yra tiesiogiai susijusi su Paskutine vakariene, kai Jėzus, prieš savo nukryžiavimą, susitiko su savo mokiniais ir pasakė jiems: „Imkite ir valgykite; tai yra mano kūnas“, ir „Gerkite iš jos visi; nes tai yra mano kraujas, kuris už daugelį išliejamas nuodėmėms atleisti“ (Evangelija pagal Matą 26:26-28). Ši vakarienė yra laikoma pirmuoju Eucharistijos sakramento įsteigimu.
Krikščionys tiki, kad per Eucharistiją duona ir vynas tampa tikruoju Jėzaus Kristaus kūnu ir krauju. Šis tikėjimas remiasi Jėzaus žodžiais per Paskutinę vakarienę ir apaštalo Pauliaus mokymais. Eucharistija nėra tik simbolis, bet realus dalyvavimas Kristaus aukoje.
Protestantų požiūriai į Viešpaties Vakarienę
Protestantai, skirtingai nuo katalikų, turi įvairių nuomonių apie Viešpaties Vakarienės reikšmę ir prasmę. Skirtingos protestantų denominacijos pabrėžia skirtingus aspektus ir turi savitus teologinius požiūrius.
Liuteronų požiūris
Liuteronai tiki, kad Kristaus kūnas ir kraujas yra tikrai esantys duonoje ir vyne, bet jie netampa Kristaus kūnu ir krauju taip, kaip tiki katalikai. Tai reiškia, kad Kristus yra "su, po ir prie" duonos ir vyno. Liuteronai nepripažįsta transsubstanciacijos, bet tiki realiu Kristaus buvimu per Viešpaties Vakarienę.
Taip pat skaitykite: Ką apsirengti vakarienei?
Liuteronų bažnyčia savo struktūra primena katalikus: turi vyskupus, arkivyskupus. Tačiau, priešingai nei Katalikų bažnyčia, ji neturi popiežiaus, kuris vienytų liuteronišką tikėjimą visame pasaulyje. Todėl skirtingų šalių liuteronai šiais laikais praktikuoja skirtingas tradicijas: vieni nutolę nuo katalikų toliau (pvz. šventina moteris kunigėmis), kiti - mažiau.
Užėjus į Vilniaus liuteronų bažnyčią lengva pamanyti, kad tai - katalikų bažnyčia. Priešingai nei pas reformatus, ten daug skulptūrų, puošnus altorius. Tiesa, pasidomėjus giliau, skirtumų visgi yra. Liuteronai nepripažįsta šventųjų, todėl “modelių” bažnyčią puošiančioms skulptūroms - kur kas mažiau. Bet šiaip Martino Liuterio įkvėpta Liuteronų reformacija buvo kur kas “lengvesnė”, negu reformatų. Dauguma liuteronų ritualų panašūs į katalikiškus. Kunigas dažniau nei pas reformatus kalba sustabarėjusiomis frazėmis; “laisvas” tik pamokslas, o jis - gana trumpas.
Nuo katalikų labiausiai skiriasi liuteronų mišių pabaiga ir šventoji Komunija. Mat liuteronai nepripažįsta išpažinties. Taigi, tam, kad priimti liuteronų komuniją, pakanka tiesiog garsiai prisipažinti kaltam, nevardijant nuodėmių. Paskui tikintieji atėjo atsiklaupti prie altoriaus, kur kunigas pradžioje dalijo Komunijos plotkelę (Kristaus kūnas), vėliau - ir vyno (Kristaus kraujas). Apskritai, liuteronų mišių eiga pasirodė jauki. Išeinant kunigas su visais atsisveikino asmeniškai. Tikinčiųjų nebuvo daug (paprastai, tikriausiai, būna dar mažiau, nes kunigas pasidžiaugė jų “gausa”), o mišios buvo trumpiausios iš mano lankytų, truko tik 40 minučių. Jei kas iš bažnyčios tikisi ne ilgų kunigo pamokslų, ne “nepatogių” užduočių, tokių kaip išpažintis, o gana greito, malonaus ritualo - Liuteronai, manau, tokiam žmogui labai patiktų.
Reformatų požiūris
Reformatai, sekdami Jono Kalvino mokymais, tiki, kad Kristus yra dvasiškai esantis Viešpaties Vakarienėje. Jie atmeta tiek transsubstanciaciją, tiek liuteronišką realaus buvimo doktriną. Reformatai mano, kad duona ir vynas yra simboliai, kurie primena Kristaus auką ir skatina tikinčiuosius dvasiškai vienytis su Kristumi.
Vos užėjus į Vilniaus reformatų bažnyčią krito į akis, koks kuklus jos vidus. Ten nėra jokių skulptūrų, jokių šventų paveikslų. Stalo, prieš kurį sėdasi kunigas, reformatai net nevadina altoriumi. Mat reformatai - vieni “radikaliausių” tarp protestantų. Nusprendę, kad įvairūs katalikų ritualai ir mišių bei bažnyčių puošmenos yra nereikalingos, jie, Jono Kalvino vedami, visu tuo “nusikratė”.
Taip pat skaitykite: Sveikos vakarienės šeimai
Reformatų mišios tad - laisvesnės, nei katalikų. Ten, kur pas katalikus yra sustabarėjusios, kiekvienose mišiose kartojamos, frazės, pas reformatus kunigas kalba savais žodžiais - savais žodžiais atsiprašo už nuodėmes, savais žodžiais kreipiasi į tikinčiuosius. O tikintieji mišiose beveik nedalyvauja, jų tik klausosi - nereikėjo nei žegnotis, nei klauptis, nei kažko kalbėti ar atsakinėti kunigui. Kai lankiau mišias, nebuvo dalinama iš šventa Komunija, nors paskui sužinojau, kad ji būna dalijama, tik ne kiekvieną sekmadienį. Kaip pastebėjo kunigas mišių metu (o ilgametis Vilniaus reformatų kunigas - Tomas Šernas: vienintelis, išgyvenęs Medininkų tragediją), kitose religijose, pavyzdžiui, islame, laikoma, kad Dievas reikalauja iš žmonių įvairių konkrečių ritualų, tuo tarpu krikščionybėje - nežinia, ko jis reikalauja. Pagrindinis būdas, kaip reformatai dalyvauja mišiose - giedodami giesmes. Tai labai akcentuojama. Reformatų tikėjimas gali atrodyti pesimistinis. Mat jie tiki, kad Dievas jau nusprendęs, kas iš žmonių pateks į rojų - ir žmonės niekaip to nebepakeis. Mišios truko 1 val. 20 min.
Baptistų ir kitų evangelinių bažnyčių požiūris
Baptistai ir kitos evangelinės bažnyčios dažnai laikosi memorialinio požiūrio į Viešpaties Vakarienę. Jie tiki, kad duona ir vynas yra tik simboliai, skirti prisiminti Kristaus auką ir jo meilę tikintiesiems. Šis požiūris pabrėžia asmeninį tikinčiojo santykį su Kristumi ir dėkingumą už jo atpirkimą.
Praktikos, susijusios su Viešpaties Vakariene
Praktikos, susijusios su Viešpaties Vakariene, skiriasi priklausomai nuo denominacijos. Kai kurios bažnyčios naudoja neraugintą duoną, o kitos - įprastą duoną. Vynas taip pat gali būti pakeistas vynuogių sultimis, ypač tose bažnyčiose, kurios vengia alkoholio dėl įsitikinimų.
Komunijos dažnumas
Komunijos dažnumas taip pat skiriasi. Kai kurios bažnyčios praktikuoja Viešpaties Vakarienę kiekvieną savaitę, o kitos - kartą per mėnesį arba dar rečiau. Dažnumas priklauso nuo bažnyčios tradicijų ir teologinių įsitikinimų.
Dalyvavimas
Dalyvavimas Viešpaties Vakarienėje paprastai yra skirtas tikintiesiems, kurie yra pakrikštyti ir priklauso bažnyčiai. Tačiau kai kurios bažnyčios atveria Viešpaties Vakarienę visiems, kurie tiki Kristumi, nepriklausomai nuo jų denominacijos ar bažnyčios narystės.
Taip pat skaitykite: Gourmet atradimai švediškame stale
Vienybė ir skirtumai
Nepaisant skirtingų požiūrių ir praktikų, Viešpaties Vakarienė išlieka svarbiu vienybės simboliu tarp krikščionių. Tai yra proga prisiminti Kristaus auką, išreikšti dėkingumą ir stiprinti tikinčiųjų bendrystę.
Kiti tikėjimai Vilniuje
Vilnius pats juk - daugelio kultūrų žemė. Kai kurios jų ilgainiui asimiliavosi ar sunyko. Tačiau vienas retai patiriams Vilniaus aspektas liko. Tai - daugybė religijų. Vilniuje dar prieškariu stovėjo dešimties skirtingų tikėjimų šventovės. Dauguma jų veikia iki šiol, tęsdamos šimtametę tradiciją. Keistas jausmas. Tavo mieste vyksta apeigos, dalyvauja, tiki dešimtys ar šimtai žmonių, savaitė po savaitės, karta iš kartos. Nepaisant to, daugelis žmonių gatvėje, net gyvenantys tų šventovių kaimynystėje, niekad tų apeigų nematė, nė nemėgina įsivaizduoti, kokios ten tradicijos, kuo tie žmonės tiki. Dabar kaip niekad populiaru pažinti Lietuvą, savo miestą: klesti renginiai ir idėjos kaip “Open House Vilnius“, “Gatvės gyvos” ir pan. Norint užeiti į Vilniaus šventoves progų nereikia - jos atviros kiekvieną savaitę.
Stačiatikių cerkvė
Stačiatikius paprastai laikome rusų bažnyčia. Išties, ilgą laiką stačiatikių mišios Lietuvoje vykdavo vien rusiškai, į jas rinkdavosi rusakalbiai. Dar ne visi žino, kad nuo 2005 m. Vilniuje stačiatikių pamaldos kiekvieną savaitę vyksta ir lietuviškai. Įsteigta net atskira lietuviška parapija mažoje Šv. Paraskevės cerkvėje Pilies gatvėje. Šv. Stačiatikių cerkvių interjeras - ryškesnis ir šiltesnių spalvų, nei kitų Lietuvos religijų (šventuose paveiksluose - ikonose - vyrauja aukso spalva). Kitas akivaizdus cerkvių išskirtinumas - jose nėra suolų, išskyrus keletą cerkvės pakraščiuose gležniems senoliams. Dauguma visų mišių metu stovi. Stačiatikių mišios, tarsi geras literatūros kūrinys, turi savo įžangą, atomazgą, kulminaciją. “Įžagos” metu kunigas (popas) nė nedalyvauja. Iš pažiūros cerkvėje - vien tikintieji, tačiau iš kažkur girdisi beriami viešpaties šlovinimo ir maldų sakiniai. Kartu su manimi atėjusiems nestačiatikiams tai priminė repą. Tik gerokai vėliau įžanga baigėsi ir šventikai rituališkai išėjo prieš tikinčiuosius su smilkytuvais. Dar vėliau aplink ikonostasą (ikonų pilną sienelę cerkvės priekyje) įžiebtos elektrinės švieselės. Pats altorius - už ikonostaso, jo nesimato. Paskui pro ikonostaso tarpelius išvysti, kaip anapus jo su smilkytuvais kunigas atlieka ritualus prie altoriaus. O galiausiai “kulminacija” - ikonsotasas prasiveria, ir tikintieji pirmąsyk išvysta altorių, apeigos atliekamos jau atvirai. Stačiatikių cerkvės (Vilniaus stačiatikių katedros) interjeras. Beje, mišių pradžioje cerkvė buvo beveik tuščia, o didžiuma tikinčiųjų susirinko per pirmąsias 30 minučių, taip praleisdami pamaldų pradžią.
Priešingai nei protestantai, stačiatikiai nuo katalikų atskilo ne “staiga iš protesto”. Todėl katalikas gali pas stačiatikius atpažinti tuos pačius dalykus, kurie yra ir “įprastinėse” katalikų bažnyčiose ir mišiose: skaitymą iš Biblijos (skaitinių, evangelijos), pamokslą, bendrą maldą, šventąją Komuniją ir kt. Tik tvarka kita - pavyzdžiui, pamokslas sakomas pačioje mišių pabaigoje. Mišios trunka taip ilgai labiausiai dėl kartojimosi - tarkime, už vyskupus meldžiamasi kelis kartus skirtingose mišių dalyse, o frazė “Viešpatie pasigailėk” dainingai kartojama daugybę dešimčių kartų. Išsaugoję stačiatikiai ir kai kuriuos dalykus, kurie pas katalikus nunykę - tarkime, priėmę Komuniją, tikintieji eina pas popą antrąsyk - bučiuoti kryžiaus su šventojo relikvijomis, vadinamo pacifikalu. Tokią tradiciją katalikai buvo išlaikę dar iki XX a. Be šių akimirkų, “dalyvavimo” stačiatikių mišiose mažiau, nei katalikų. Dažniausias veiksmas, kurį turi atlikti tikintieji - nusilenkimai.
"Tikėjimo žodis"
“Tikėjimo žodis” - turbūt geriausiai Lietuvoje žinoma naujoji religija. Ją ~1990 m. įkūrė lietuviai ir ji gimė kartu su Lietuva. Tada oponentai “Tikėjimo žodį” vadino sekta, juo gąsdino. Dabar “Tikėjimo žodis” subrendęs. Ten mačiau vis dar daugiau jaunimo, nei kitose krikščionių bažnyčiose, tačiau daug ir senų žmonių. Santykis tarp mišių “vedėjų” (vadinamų ne kunigais, o pamokslininkais) ir tikinčiųjų artimesnis - atėjus į bažnyčią jie su manimi pasisveikino, pakalbėjo. Man prisistačius kataliku, neagitavo pereiti į jų tikėjimą. Priešingai - minėjo, kad, jų nuomone, visos krikščionybės atmainos iš esmės yra geros. “Tikėjimo žodžio” bažnyčia Pilaitėje, Vilniuje - visiškai kitokia, nei esame Lietuvoje įpratę matyti bažnyčią. Tai - paprastas vienaukštis namas su koridoriais, salėmis. Ne sekmadieniais jis tarnauja kaip “Tikėjimo žodžio” krikščioniška mokykla, o sekmadieniais tos mokyklos aktų salėje rengiamos mišios. Salė labai paprasta - su scena, paprastom kėdėm, visiškai be jokių tikėjimo ženklų; net kryžiaus nėra. Bažnyčia čia - ne tiek pastatas, kiek gyva bendruomenė. Užuot pirkus meno kūrinius, tikinčiųjų patogumui išnaudojamos šiuolaikinės technologijos. Yra projektorius, kuris rodo iki pamaldų likusį laiką, paskui - aktualių giesmių tekstus, aptariamas Biblijos citatas. Pamaldos prasidėjo ~30 minučių dainų-giesmių, kurių metu stovima. Vėliau laukė pamokslas. “Tikėjimo žodyje” įprasta, kad pamokslininkai keičiasi: pusėje pamaldų pamokslauja iš kitų miestų atvykę svečiai. Pamoksle derinta Biblija (Senasis testamentas) su gyvenimiškais, psichologiniais dalykais (bendravimo svarba ir pan.). Tačiau psichologinis skirtumas po apsilankymo reformatų bažnyčioje ir “Tikėjimo žodyje” - didelis. Jei Reformatų bažnyčia, kad ir gerokai supaprastinta, visgi jaučiasi, kad yra bažnyčia, tai “Tikėjimo žodis” labiau primena bendraminčių susibūrimą. Nesunkiai supratau, kodėl Nepriklausomybės pradžioje būta šitiek masinių atsivertimų į “Tikėjimo žodį”. Po sovietinio ateizmo dešimtmečių, kai vienintelė prieinama religija buvo ta užguitoji, į senus, šaltus ir neremontuotus bažnyčių pastatus “suvarytoji” katalikybė su nuo bet kokios viešos visuomeninės veiklos atribotais kunigais, “Tikėjimo žodis” tikrai turėjo atrodyti kažkas naujo, ypatingo, modernaus. Ir šiandien, nors “ant popieriaus”, gyventojų surašymo duomenimis, “Tikėjimo žodžio” narių Vilniuje - keturis-septynis kartus mažiau, nei liuteronų ar reformatų, lankančiųjų pamaldas - kokius keturis-penkis kartus daugiau. Pačios pamaldos truko 1 val. 50 min.
Naujoji apaštalų bažnyčia
Naujosios apaštalų bažnyčios pastatus, tikriausiai, matė kiekvienas. Mat ši Vokietijoje labiausiai išplitusi bažnyčia plečiasi “iš viršaus į apačią”: pastato pastatą, tada kuria bendruomenę, dalina vietos vargšams labdarą. Teko girdėti, kad kai kurie lietuviai iš pradžių “Naujosios apaštalų bažnyčios” net neskyrė nuo katalikų. Aišu, tam turėjai būti ilgai nelankęs katalikų mišių. Mat nors “Naujoji apaštalų bažnyčia” XIX a. Naujosios apaštalų bažnyčios mišios - tai vienas ilgas ekspromtu sakomas pamokslas, tarsi paskaita. Be jo, buvo kelios trumpos giesmės, prašymai Dievui pradžioje ir šventoji vakarienė (Komunijos atitikmuo) pabaigoje. Ji duodama visiems - išpažinties nėra nei slaptos, kaip pas katalikus, nei viešos, kaip pas liuteronus. Dar “Tėve mūsų”, kelis kartus “Amen” - o visa kita (mišios truko 1 val. Kunigas, vilkintis kostiumu, kalbėjo apie Bibliją, ją aiškino - sklandžiai, uždegančiai, šen bei ten pacituodamas įvairias jos vietas. Svarbi pamokslo dalis - Apreiškimas Jonui, apokalipsė, būsimas antras Kristaus atėjimas. “Naujoji apaštalų bažnyčia” ir atskilo nuo katalikų labiausiai dėl savo noro akcentuoti ne praeitį (Kristaus gyvenimą ir mirtį), o ateitį (antrą atėjimą). Oficialiai tai (tą aiškino ir kunigas) - atkurta senoji Kristaus laikų apaštalinė bažnyčia. Todėl vadovai čia vadinami apaštalais. “Naujoji apaštalų bažnyčia” Vilniuje nėra populiari. Be mūsų, sekmadienio mišiose tebuvo 14 žmonių. Naujoji apaštalų bažnyčia kalba turinti ~5000 tikinčiųjų Lietuvoje. Pasak gyventojų surašymų, tėra ~500. Tą dieną, kai lankiausi, kunigas kaip tik minėjo baigęs rinkti parašus valdžiai su prašymu pripažinti Naująją apaštalų bažnyčią tradicine religine bendromene - parašų surinkta ~1700. Net ir šiandieninėje Lietuvos bažnyčioje jaučiasi vokiškumas.
Romuva
Pagal statistiką, pagonių Lietuvoje sparčiai daugėja. 2001 m. gyventojų surašymo duomenimis jų buvo 1270, 2011 m. - jau 5100, arba 0,2% šalies gyventojų. Romuviai neturi reguliariai veikiančių šventovių, o susirenka per pagoniškas šventes. Sudalyvavau Pusiaužiemio šventime sausio mėn. antroje pusėje. Nepaisnat romuvių statistinės gausos, susirinkusiųjų nebuvo daug - apie 50, įskaitant krivę ir vaidilas bei kelis pažiūrėti atėjusius užsienio turistus. Šventimas susidėjo iš simbolinio aukuro įkūrimo (kadangi viduje tai - daug žvakių viena šalia kitos), giesmių ir sutartinių giedojimo, ritualizuotų šokių (ėjimo rateliu ar gyvatėle aplink aukurą, ėjimo artyn ir tolyn aukuro nusilenkiant jam, “meškų šokio vyrams”) bei palaiminimo, kurio metu krivė žvake ore braižė Perkūno kryžių iš įvairių kiekvieno dalyvio galvos pusių. Trukmė - apie 1 val. Šie ritualai, kurių prasmės - bičių žadinimas ar kumeluko (mėnulio jaunaties) krikštynos, būdavo daromi pakaitomis su jų paaiškinimais (kodėl jie buvo svarbūs protėviams, kodėl spėjame, kad protėviai vykdė tokius ritualus) - todėl šventė kartu priminė ir paskaitą apie lietuvių pagonių kultūrą. Nors Lietuva buvo paskutinė pagoniška Europos valstybė, tada, kai gimė Romuva, senasis tikėjimas jau buvo sunykęs, tik fragmentiškai likęs įvairiose tradicijose. Jis atkurtas XX a. remiantis įvairiais istoriniais šaltiniais. Be abejo, tai sudėtinga - šaltinių išlikę nedaug ir tuos pačius neretai rašė krikščionys, nesupratę ir nenorėję suprasti pagonybės. Todėl internete lengva atrasti pačių baltų tikėjimo sekėjų ginčų, kokie dievai svarbiausi, kokia turi būti tikėjimo struktūra, ar tai išvis tikėjimas/religija. Apskritai, baltiškoms apeigoms yra didelis poreikis, ir tą rodo augantys save pagonimis laikančių žmonių skaičiai.
Senosios katalikų mišios
Šiandien ne visi žino, kad iki pat 1962-1965 m. antrojo Vatikano susirinkimo katalikybė Lietuvoje ir pasaulyje atrodė visai kitaip. Tose “senosiose katalikų mišiose” dar galima sudalyvauti. Jas Lietuvoje laiko tiek atskilusios vadinamųjų “senkatalikių” grupės, tiek ir, pernelyg jų nereklamuodama, pati Romos Katalikų bažnyčia. Vilniuje sekmadieniais tokios mišios laikomos Šv. Atrodytų, kas gi čia tokio - kitokios katalikų mišios. Tačiau jos ne šiek tiek kitokios - ten nuėjęs jaučiausi tarsi patekęs į kitą religiją. Visų pirma, “senosios” (vadinamos tridentietiškomis, arba ekstraordinarine forma) katalikų mišios laikomos lotyniškai. Maldos, giesmės, kunigo žodžiai ir parapijiečių atsakymai - viskas lotyniška. Smarkiai skiriasi ir mišių eiga. “Dalyvavimo” ten labai mažai: net iš maldos “Tėve mūsų” susirinkusieji tepasako tik vieną eilutę, aišku, lotyniškai (“saugok mus nuo pikto” / “Sed libera nos a malo”). Per mišias kunigas didžiąją laiko dalį praleidžia nusisukęs nuo žmonių į altorių (mintis: kunigas vadovauja aukojimui, taigi, stovi Dievo akivaizdoje bendruomenės priešakyje). Didžiosios dalies to, ką jis kalba, neįmanoma išgirsti - o kalba jis daug, ritualai šiose mišiose ilgesni nei įprastose, jos truko 1 val. 40 min. Neretai netgi kunigui kalbant kiti gieda kažką visai nesusijusio. Vilniaus Šv. Kryžiaus bažnyčia, kurioje vyksta senosios katalikiškos mišios. Senosios katalikų mišios priminė labiau ne bendruomenės susirinkimą, o vieną ilgą ritualą, kur klausantis giedamų nesuprantamų lotyniškų žodžių lengviau pamedituoti nei suprasti Biblijos prasmę. O visų šių ritualinių veiksmų “senosiose” katalikiškose mišiose reikia atlikti daug daugiau, nei šiuolaikinėse, įskaitant jau nunykusius “priklaupimus” (trumpam), nusilenkimus. Tarpukariu, prieškariu, ar tuo laiku, kai pastatytos visos barokinės Vilniaus bažnyčios, tai nebuvo “senosios mišios”, tai buvo įprastos katalikiškos mišios. Ir tada net spausdintų paaiškinimų, o greičiausiai ir klūpojimo paminkštinimų nebuvo.
tags: #viespaties #vakariene #protestantu #tradicijose