Verkių Kalvarijos: Paskutinės Vakarienės Istorija ir Nauji Atradimai

Verkių Kalvarijos - tai ne tik svarbus religinis centras, bet ir kultūros paveldo objektas, saugantis turtingą istoriją. Šiandien Kalvarijos traukia piligrimus ir turistus, norinčius pajusti Jeruzalės dvasią Lietuvoje. Straipsnyje apžvelgiama Verkių Kalvarijų istorija, nuo jos įkūrimo iki šių dienų, ypatingą dėmesį skiriant Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčiai ir jos Paskutinės Vakarienės istorijai. Taip pat aptariami naujausi restauravimo darbai ir netikėti atradimai, kurie leidžia iš naujo pažvelgti į šio sakralinio komplekso praeitį.

Verkių Kalvarijų įkūrimas ir istorinė raida

Verkių valdos nuo Lietuvos krikšto ir Vilniaus vyskupystės įkūrimo pradžios priklausė Vilniaus vyskupams, kurie šioje vietoje įrengė dvarą - vasaros rezidenciją. XVII a. viduryje, vyskupas Jurgis Bialozoras (1622-1665) sumanė įsteigti Kristaus kančios kelio stotis, kaip padėkos Viešpačiui ženklą už pergalę prieš rusų kariuomenę Abiejų Tautų Respublikos ir Maskvos kare (1654-1667). 1662 m. Verkių apylinkių kalneliai buvo pervadinti Golgotos, Siono ir Alyvų kalno vardais, o Baltupio upeliui suteiktas Kedrono vardas.

Pirmoji medinė bažnyčia bei dalis koplyčių pastatytos iki 1669 m. Vilniaus vyskupo Aleksandro Sapiegos iniciatyva prižiūrėti Verkių Kalvariją ir globoti piligrimus 1668 m. buvo pavesta Vilniaus Šventosios Dvasios konvento dominikonams. Po metų Kalvarijų ansamblis visiškai perduotas dominikonų ordino žinion.

1675 m. Vilniaus vyskupiją administravęs Mikalojus Steponas Pacas neaiškiomis aplinkybėmis perdavė jas iš Varšuvos atvykusiems dominikonams observantams, priklausiusiems Šv. Liudviko Bertrando kongregacijai. Tais pačiais metais visas Kalvarijų kompleksas sudegė, todėl Verkiuose įsikūrę naujieji šeimininkai ėmėsi jį atstatyti. Buvo pradėta statyti pirmoji mūrinė Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia (baigta iki 1700 m.) ir vienuolynas, 1683 m. gauta aukų mūrinės „Kristaus kapo” koplyčios ir mūrinio „Švč. Mergelės Marijos” namelio statybai. 1700 m. vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis (1644- 1722) įkūrė Verkių parapiją. XVII-XVIII amžių sandūroje iškilo dar vienas sakralinių statinių ansamblis, vadinamas Trinapoliu, - trinitorių vienuolynas su Švč. Trejybės bažnyčia, veikusi kaip Verkių dominikonų Šv.

1755 m. popiežiaus nuncijaus Mikalojaus Serros nutarimu Kalvarijos buvo grąžintos dominikonams observantams. Vadovaujami tėvo Faustino Bočkovskio, dominikonai ėmėsi perstatyti bažnyčią ir plėsti vienuolyną. Didžiausi šventovės fundatoriai buvo Oršos iždininkas Mykolas Piotrovskis ir jo žmona Kristina. 1772 m. vyskupas Tomas Zenkavičius konsekravo Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčią ir 20 koplyčių. Atstatytos šventovės skliautai buvo ištapyti freskomis. Tapybiškai dekoruoti buvo baigta iki 1783 m. Nuo XVIII a. pab. iki XX a. vid. ansamblio architektūra nedaug keitėsi.

Taip pat skaitykite: Paprasti pankolių patiekalai

Didesnių nuostolių padarė prancūzų armija, 1812 m. užėmusi Šv. Kryžiaus Atradimo ir Švč. Trejybės bažnyčias su vienuolynais ir įrengusi juose kareivines, karo ligoninę ir arklides. Po prancūzų armijos invazijos bažnyčia buvo bene labiausiai nuniokota Vilniaus krašte. Po napoleonmečio 1814-1816 m. Švč. Trejybės bažnyčia ir trinitorių vienuolynas buvo restauruoti. Restauruotos visos koplyčios, o vienuolyno pastatas 1817 m. buvo visiškai atstatytas. 1842 m. caro valdžia nusavino didžiąją dalį fundacinių Verkių vienuolyno žemių.

1832 m. Švč. Trejybės bažnyčia ir trinitorių vienuolynas buvo uždaryti. 1823-1840 m. vyko Trinapolio turto dalinimas įvairioms bažnyčioms, vertingesni daiktai atiteko Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčiai. 1846 m. Trinapolis perduotas stačiatikių metropolitui Josifui Semaškai. Vienuolyne buvo įrengta archijerėjaus vasaros rezidencija, o bažnyčia 1849 m. rekonstruota į Šv. Juozapo Sužieduotinio cerkvę. 1850 m. uždarytas ir Verkių dominikonų vienuolynas, vienuoliai iškelti į Trakų vienuolyną, bažnyčia perduota pasauliečiams kunigams, vienuolynas tapo klebonija.

Uždarius vienuolyną, Kalvarijų lankymo tradicija nenutrūko. XIX a. II p. ir XX a. pr. Vilniaus Kalvarijų reikšmė ir populiarumas ypač išaugo. Stambus Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios klebonijos remontas vyko 1887 m., buvo statomi nauji ūkiniai pastatai. 1893 m. kunigo Juozo Klikovičiaus iniciatyva buvo pastatytas mūrinis tiltas per Kedrono upelį, atnaujinta Šv. 1906 m. restauruotas bažnyčios interjeras. Tapybą restauravo Juozapas Balzukevičius (1867-1915). Anksčiau jis nutapė naujus koplyčių sienų paveikslus.

Sovietmečiu Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia nebuvo uždaryta, todėl bažnyčios, vienuolyno ir 35 Kančios kelio stočių ansamblis išliko nedaug pakitęs iki 1962 m., kai beveik visos Kalvarijų koplyčios buvo išsprogdintos, išskyrus keturias, stovinčias arčiausiai bažnyčios, o 1963 m. galutinai nugriautos. 1990-2002 m. koplyčios buvo atstatytos.

Dominikonų vienuolyne nuo 1973 m. veikė sąjunginio Helmintologijos instituto Vilniaus filialas. Su Vilniaus Kalvarijų dominikonų vienuolynu yra susiję keli Lietuvos kultūrai ir mokslui nusipelnę asmenys. Visų pirma tai prepozitas Dominikas Daunoravičius, dominikonų filosofijos profesorius, išleidęs teologinio turinio raštų, kompromisinės krypties atstovas. Prepozitas Faustas Ciecerskis (1760-1836) - vienas iš 1794 m. sukilimo rengėjų ir dalyvis, 1797 m. bandęs organizuoti naują sukilimą, nuteistas Petrapilyje. Aloyzas Koženevskis - pamokslininkas ir fizikos mokytojas, žinomos Gardino dominikonų bibliotekos ir fizikos kabinetų vedėjas. Jokūbas Falkovskis (1778-1836), Vilniaus universiteto absolventas, Adomo Mickevičiaus mokytojas, žymus pamokslininkas, išleidęs ne vieną knygą.

Taip pat skaitykite: Papuoškite savo tortą

Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia: architektūra ir freskos

Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia yra Verkių Kalvarijų ansamblio centras, simbolinis Golgotos kalnas. Tai vėlyvojo baroko stiliaus šventovė, išpuošta freskomis, atspindinčiomis svarbius krikščioniškus siužetus. Įspūdingiausios išlikusios ir restauruotos pagrindinės navos skliautą puošiančios freskos, kurios atspindi tris temas:

  1. Šv. Kryžiaus istorija: Jungia tris figūrines kompozicijas, išdėstytas pagal išilginę ašį nuo presbiterijos iki prienavio.
  2. Švč. Jėzaus Širdies garbinimas: Ši scena nutapyta bažnyčios apsidės skliaute. Švč. Širdies garbinimas - freska, nutapyta Presbiterijos skliaute virš didžiojo altoriaus. Švč. Jėzaus Širdies kultas, kaip ypatinga Kristaus garbinimo forma, susiformavo XVIII a. vokiečių mistikų aplinkoje, kilo iš jų apmąstymų apie Jėzaus Širdį kaip dieviškos meilės simbolį. Šio kulto raidai turėjo reikšmės ir šv. Bernardo raštai, kuris savo pamoksluose dažnai užsimindavo apie cor Iesu dulcissimum, ir šv. Pranciškaus Saleziečio apmąstymai.
  3. Kristaus gyvenimo epizodai: Liunetėse tapyti Kristaus gyvenimo epizodai, kurie atlieka didžiųjų scenų „komentarų“ funkciją ir papildo šv. Kryžiaus istorijos epizodų prasmes. Pavaizduotos scenos: Kalno pamokslas, Jericho neregiai, Lozoriaus prikėlimas, Kristus ir nusidėjėlė, Prekiautojų išvarymas iš šventyklos, Vakarienė fariziejaus Simono namuose, Šventosios moterys prie kapo.

Taip pat bažnyčioje galima pamatyti šias freskas: Konstantino Didžiojo pergalė - freska, nutapyta pirmame skliaute centrinėje navoje nuo didžiojo altoriaus. Šios scenos siužetas 312 m. įvykęs mūšis tarp imperatoriaus Konstantino didžiojo ir Maksencijaus. Laimėjęs mūšį Konstantinas Didysis tapo vieninteliu vakarinės imperijos dalies valdovu. Šv. Kryžiaus atradimas - freska, nutapyta antrame skliaute centrinėje navoje nuo didžiojo altoriaus. Scenoje vaizduojama šv. Elena, garbinanti stebuklingą šv. Šv. Kryžiaus išaukštinimas - paskutinė centrinės navos skliautų scena. Figūrinės kompozicijos ašį sudaro asmenys, padėję iš naujo atrasti kryžių krikščionių pasauliui: šv. Elena, Jeruzalės vyskupas Makarijus, ant šventovės laiptų klūpo Konstantinas. Tiesa, klūpančio ant laiptų didiko tapatinimas su Konstantinu kelia abejonių, čia jis neišsiskiria jokiais jam būdingais atributais.

Didįjį altorių puošia Nukryžiuotojo figūra, nesudegusi nė per XVII a. gaisrą.

Vilniaus Kalvarijos - Jeruzalės topografija

Negalintys nuvykti į Jeruzalę Didžiojo penktadienio dvasią gali pajusti ir Vilniaus Kalvarijose, kur siekta kuo tiksliau atkartoti Jėzaus laikų Jeruzalės topografiją ir netgi orientaciją pasaulio šalių atžvilgiu. Teigiama, jog Vilniaus Kalvarijose bendras kelio ilgis, atstumai tarp stočių žingsniais ir netgi pėdomis atitinka Šventosios žemės realijas. 20 pirmųjų stočių žymi Suėmimo kelią (nuo „Paskutinės vakarienės kambario“ iki „Ketvirtųjų Senojo miesto vartų“), likusios 15 stočių - Kryžiaus kelią (nuo „Piloto rotušės“ iki „Golgotos kalno“). Ansamblio centras - Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia - simbolinis Golgotos kalnas.

Paskutinės Vakarienės stotis

Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelio pirmoji stotis - Paskutinė vakarienė. Kryžiaus kelio stočių skaičius gali siekti 47. Tačiau populiariausia 14 stočių forma ir tvarka, nusistovėjusi XVII a. pirmoje pusėje Ispanijoje. Pastaruoju metu daug kur prie 14 stočių pridedama penkiolikta, primenanti Prisikėlimą.

Taip pat skaitykite: Kur pavalgyti Verkių rajone?

Nauji atradimai restauruojant bažnyčią

Restauruojant bei konservuojant Vilniaus Kalvarijų komplekso Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčios interjero sienų tapybą, restauratoriai (UAB „Opus Optimum“) pranešė apie atradimą, su kuriuo šių metų balandį buvo supažindinta Restauravimo taryba. Surasta ankstesnė, nei iki šiol žinota, vėlyvojo baroko tapyba. Tai leidžia spėti, kad ir pati bažnyčia buvo pastatyta anksčiau, nei manoma, - Kultūros vertybių registre (unikalus kodas - 1038) šios bažnyčios pastatymo metai nurodomi 1755-1772. Kad būtų patvirtinti tikslesni bažnyčios pastatymo metai (remiantis surasta ankstesne nei XVIII a. pabaigos tapyba), dar prireiks papildomų tyrimų.

Vilniaus Kalvarijų bažnyčios sienų interjero tapybos (nuo grindų iki didžiojo karnizo) restauravimo programa parengta 2023 m., Restauravimo tarybos patvirtinta 2023 m. rugsėjį. Tapybos restauratorė Indrė Valkiūnienė, pristačiusi atliekamus darbus, papasakojo apie atrastus nežinomus autentiškus tapybos epizodus, kurie atsivėrė valant presbiterijos sienas. Tapyba ant sienų rasta po labai kietu XIX a. tinko sluoksniu. Prieš užtrinant tinku, ši tapyba tuo metu jau buvo uždažyta, o dedant tinką, sienos dar paskustos, todėl tapybos sluoksnis pažeistas.

Pasak I. Valkiūnienės, tiksliai nuspėti tapybos siužetą, iki galo jos neatidengus, neįmanoma. Pirminės tapybos kompozicijos yra didelio formato, jas sudaro fgūriniai paveikslai, sudėtingi rėminimai ir gana laisvai tapyti nekartojami dekoro elementai. Kai kurios spalvos išblukusios, sunykusios, kai kurios išlikusios gana ryškios. Visa tapyba, išskyrus lango dekorą, rasta pirmame sluoksnyje.

Kaip teigia I. Valkiūnienė, šie atradimai parodo, kad presbiterijos erdvė pirmuose etapuose nebuvo visiškai balta, kaip manyta iki šiol. Sienas puošė tapyba su figūrinėmis scenomis, o vėlyvojo baroko tapybos sluoksnis nėra pirminis. Jis yra dar ankstesnio laikotarpio. Restauravimo tarybos nuomone, atrasta tapyba yra reikšminga, ją būtina išsaugoti, todėl reikia parengti šiuo metu įgyvendinamos konservavimo, restauravimo darbų programos papildymą, atidengti rastą tapybą, išsiaiškinti jos kompoziciją ir siužetą, nustatyti išlikusios tapybos apimtį ir spręsti, kaip rasta tapyba turi būti eksponuojama.

Šią savaitę su Kalvarijų bažnyčios restauravimo darbais bei naujuoju atradimu susipažino ir KPD specialistai. Dalies bažnyčios sienų jau restauruota bei konservuota XVIII a. sienų tapyba, jau galima pasigrožėti pirminėmis vėlyvojo baroko spalvomis bei restauruotomis dekoro detalėmis. Atkuriant interjero dažymo spalvas siekiama visur atkurti pirmines XVIII a. XVIII a. Vėlyvojo baroko stiliaus sienų tapyba bažnyčia išpuošta 1772-1773 m.

Stanislawo Filiberto Fleury fotografijos

Ne mažiau unikalios ir kultūrinio paveldo istorijai vertingos yra Stanislawo Filiberto Fleury darytos Vilniaus Kalvarijų ir Verkių apylinkių fotografijos, įamžinusios baroko architektūros paminklą - Kryžiaus kelio stočių koplyčias, kartu ir šimtmečiais gyvą katalikų tradiciją.

Verkių Kalvarijos šiandien

Šiandien Verkių Kalvarijos yra svarbus piligrimystės centras, pritraukiantis tikinčiuosius iš Lietuvos ir kitų šalių. Čia vyksta Kryžiaus kelio procesijos, ypač Didįjį penktadienį, atkuriančios Kristaus kančios kelią. Be religinės reikšmės, Kalvarijos yra ir svarbus kultūros paveldo objektas, liudijantis Lietuvos istoriją ir architektūrą.

tags: #Verkių #Kalvarijos #Paskutinė #Vakarienė #istorija

Populiarūs įrašai: