Velykinio kiaušinio paslaptys: nuo senovės tradicijų iki modernių meno kūrinių

Artėjant šv. Velykoms, norisi giliau pažvelgti į šios šventės esmę, papročius ir tradicijas, ypač į pagrindinį jos simbolį - velykinį kiaušinį. Nuo seno lietuviai Velykas minėjo kaip atgimstančio pavasario šventę, o krikščionybėje - tai Jėzaus Kristaus prisikėlimo diena. Šiame straipsnyje aptarsime Velykų tradicijas Lietuvoje, kiaušinio simboliką ir marginimo ypatumus, taip pat panagrinėsime, kaip senoviniai papročiai susipina su šiuolaikiniu menu.

Didžioji savaitė: pasiruošimas Velykoms

Savaitė prieš Velykas vadinama Didžiąja savaite, kuri prasideda Verbų sekmadieniu. Verba yra atgimstančios augalijos, gamtos gyvybės simbolis. „Verbų sekmadienis pranašavo, kad jau ilgėja diena ir ateina šv. Velykos, bunda gamta, baigiasi žiema,“ - pasakoja ukmergiškė V. D. Lietuviai visuomet garbino įvairius augalus, ypatingai tuos, kurie anksčiausiai pavasarį pradeda žaliuoti - žilvitį ir blindę. Taip pat svarbus visus metus žaliuojantis kadagys, kuris simbolizuoja amžiną gyvybę. Todėl lietuvių tradicinė verba - kadagio šakelės su pumpurus išleidusio karklo, gluosnio, blindės šakele. B. G. sako, kad „verba buvo padaroma iš kadagio šakelių ir „kačiukų“. „Verbas rišdavome iš gyvų augalų: kadagio šakelės, karklo, žilvičio šakelių, puošdavome sausomis gėlytėmis,“ - prisiminimais dalijasi ukmergiškė L. M. Š.

Verbų sekmadienio rytą einama į bažnyčią pašventinti verbą, o grįžus į namus su ja „nuplakdavo“ šeimos narius. Tikima, kad visi „nuplakti“ bus sveiki, stiprūs ir laimingi. Ukmergiškė A. P. sako, kad „plakimas“ verba - tai „blogų įpročių pašalinimas“. V. D. šeimoje pašventinta kadagio šakele plakdavo ligonius, linkėdami sveikatos. Tikima, kad pašventinta verba padeda pasveikti, todėl plakami ligoniai sakant žodžius - „Verba plaka, ne aš plaku, būk laimingas nuo visų ligų apgintas“. „Plakant“ verba ukmergiškių šeimose sakoma: „Verba plaka, verba plaka, ne aš plaku, ne aš plaku“, „Verba plaka, verba plaka, paganyk telyčių, nepamesk trinyčių“, „Verba muša, ne aš mušu, per šv. Velykas atneši kiaušinių“, „Verba plaka, ne aš mušu, po savaitės Velykos“, „Už šešių naktų Velykos“, „Ne aš plaku, verba plaka, už nedėlios bus Velykos“ ir kt.

Pašventinta verba namuose laikoma garbingoje vietoje už šventųjų paveikslų ar padedama šalia jų. J.Ž. šeimoje verbą laikydavo prieangyje prie lubų. Buvo tikima, kad ji „apsaugo nuo gaisrų, blogų žmonių.“ Namuose verba laikoma visus metus, kol parsinešama nauja, tuomet senoji sudeginama.

Didžioji savaitė iki Velykų yra ramybės ir pasiruošimo šventei laikotarpis. Ukmergiškė A. P. pasakoja, kad „per Didžiąją savaitę negalima valgyti mėsos, šokti, dainuoti, linksmintis.“ Taip pat ši savaitė - tai pagrindinio tvarkymosi po žiemos metas. „Po verbų švarindavom namus, skalbdavom, maudydavomės patys…“ - teigia V.D.

Taip pat skaitykite: Kaip papuošti Velykinį pyragą

Pagrindinės prieššventinės dienos yra trys - Didysis ketvirtadienis, Didysis penktadienis ir Didysis šeštadienis. Didysis ketvirtadienis vadinamas švariuoju, nes šią dieną tvarkomi ir puošiami namai. Didysis penktadienis - ramybės, susikaupimo laikas. Šią dieną lankomi artimųjų kapai bei laikomasi pasninko. Didįjį šeštadienį einama į bažnyčią parsinešti šventinto vandens. Ukmergiškės A. P. šeimoje „švęstu vandeniu šlakstydavo šeimos narius, namus, tam, kad namuose vyrautų ramybė, meilė, sveikata.“ L. M. Š.

Kiaušinis - gyvybės ir atgimimo simbolis

Pagrindinis Velykų simbolis - margintas kiaušinis. Kiaušinis yra gyvybės atsiradimo, gamtos prisikėlimo simbolis. Žmonės, margindami kiaušinius įvairiais raštais, tikėjo, kad suteikia jiems magišką galią. Kiaušiniai dažniausiai marginami Didįjį šeštadienį. Ukmergiškių šeimose kiaušiniai dažomi dažniausiai su svogūnų lukštais ir įvairių augalų lapeliais. Kai kuriose šeimose ant kiaušinio skutinėjami įvairūs raštai peiliuku, rečiau - marginami vašku. Skutinėjant peiliuku ir dažant vašku ant kiaušinių lukštų išpiešiami įvairūs raštai: saulutės, žvaigždės, įvairių augalų, gėlių motyvai ir kt., simbolizuojantys šviesą, šilumą, gyvybę ir gausų būsimąjį derlių. Kiaušiniai buvo marginami natūraliais, augaliniais dažais, o atsiradus pirktiniams sintetiniams, pradėta dažyti ir jais. Spalvos, kaip ir raštai, turi prasmę.

Velykų bobutė ir margučių slėpimas

Per Velykas kai kuriose šeimose vaikus aplankydavo Velykų bobutė. Ukmergiškė J. M. pasakoja, kad būdami vaikais tikėjo, kad juos aplankys Velykė ir atneš gražiai margintų kiaušinių. „Iš vakaro prie lovos padėdavom kepures, kur ir rasdavom kiaušinius. Velykę įsivaizdavom kaip seną bobutę, su pilnu vežimėliu kiaušinių,“ - dalijasi prisiminimais J. Šv.

Velykų stalas ir tradiciniai valgiai

Velykų rytą einama į bažnyčią, o grįžus - ruošiamas Velykų vaišių stalas. Velykų stalas puošiamas išsprogdintomis gluosnio, karklo, beržų šakelėmis, pirmomis pavasario gėlėmis. Margučiai ant stalo buvo dedami į gražesnę lėkštę, o kartais ir specialų stovą, velykinę eglutę, vadinamą „kiaušininku“. Ant Velykinio stalo patiekiami įvairūs valgiai - mėsos patiekalai, rūkyti mėsos produktai, naminis pyragas, duona, sausainiai, žagarėliai, sūris, sviestas, krienai, įvairios mišrainės, naminė gira. R. P. sako, kad „dažniausiai mama, susėdus prie velykinio stalo, visus apšlakstydavo šventintu vandeniu, kad visus metus ir stalas būtų gausus, ir mes sveiki“. Ukmergiškė V.D. pasakoja, kad „prieš sėdant prie stalo būtinai persižegnodavo ir visi kalbėdavo poterius, tik tuomet pradėdavo valgyti.“ Pirmiausia pradedamas valgyti margutis, kurį reikėdavo sumušti su šeimos nariu.

Velykų pramogos ir žaidimai

Pavalgius šventinius pietus, šeimos nariai, dažniausiai vaikai ir jaunimas, pramogaudavo. Ridendavo margučius ir žiūrėdavo, kieno toliausiai nuriedės, arba, palietus draugo kiaušinį, pasiimdavo abu ir skaičiuodavo, kas daugiausia margučių laimės. Vienas iš seniausių papročių per Velykas, tai supimasis sūpuoklėse ir laistymasis vandeniu. Ukmergiškė A. K. pasakoja, kad būdami vaikais supdavosi sūpynėse, laistėsi vandeniu, tam, kad „augtų didesni“. „Vaikystėje su draugais eidavome kiaušiniauti, deklamuodavome eilėraštį, o mums dovanodavo kiaušinius, kaip sveikatos, gėrio, laimės simbolį“, - prisimena A.

Taip pat skaitykite: Velykų kiaušinių paieškos nuotykiai

Antroji Velykų diena buvo skirta pramogoms, susitikimams su kaimynais, giminaičiais. V.D. pasakoja, kad „jei eidavo per Velykas į svečius, tai lauktuvėm dėdavo margutį nuo stalo.“ Trečioji Velykų dieną vadinama Ledų diena. „Buvo tikima, kad ledų dieną negalima dirbti žemės, kad ledai javų vasarą neiškapotų,“ - sako ukmergiškė B. S. Pirmasis sekmadienis po Velykų vadinamas Atvelykiu. Atvelykis - tai „Vaikų velykėlės, vėl marginami margučiai, žaidžiama ir bendraujame su vaikais“, - pasakoja A.

Velykų kiaušinių marginimo tradicijos

Velykų šventė - viena svarbiausių lietuvių švenčių, turinčių gilias tradicijas. J. Zarecko rištos verbos, 1992 m. R. Klimavičiaus margučiai, ~1992 m. Velykos Juknevičių šeimoje, Ukmergėje, XX a. 4 deš.

Zuikis - Velykų simbolis

Zuikis Velykų simboliu tapo dar XVI amžiuje Vokietijoje. Amerikoje jis išpopuliarėjo kiek vėliau - apie 1700 metus, kai daug vokiečių pradėjo emigruoti į šią šalį. Ši mitinė būtybė buvo sugalvota tokiu pačiu principu, kaip ir Kalėdų senelis, nešantis dovanas geriems vaikučiams. Tik šiuo atveju dovanomis tapo marginti kiaušiniai, kartais saldainiai. Valgomi šokoladiniai zuikiai buvo pradėti gaminti taip pat Vokietijoje, apie 1810 metus.

Velykų kiaušiniai Viduramžių Europoje

Gavėnios (krikščionių pasninko laikotarpis prieš Velykas skirtas Kristaus kančioms ir mirčiai prisiminti) metu kiaušinius valgyti buvo draudžiama. Kiaušinius buvo mėgstama virti ar kitaip paruošti bei dovanoti juos vaikams tik vėliau. Kiaušiniai simbolizavo derlingumą ateinančiu pavasario sezonu, todėl manoma, jog senovės kultūrose, tokiose kaip Senovės Egipte, Persijoje ir Romoje, kiaušiniai buvo valgomi būtent pavasarį. Kiaušinis taip pat simbolizavo gyvybę. Žmonės galėjo liesti, laikyti jį, žinodami, jog viduje vystosi būtent ji.

Zuikiai yra žinomi kaip dažnai poruotis mėgstančios ir į gyvenimą kelis kartus per metus naujas gyvybes atvedančios būtybės. Nors šie du dalykai neturi jokios susijusios tarpusavyje reikšmės, jie vis vien siejami, norint pabrėžti, jog žiema jau baigėsi, o su atėjusiu pavasariu viskas aplinkui atgyja. Formuojantis šiai kasmetinei šventei kiaušiniai buvo pradėti dažyti išreiškiant savo meninius sugebėjimus, jais pradėta dekoruoti namus. Taip pat atsirado Velykoms priskiriamų žaidimų: tėvai paslėpdavo kiaušinius įvairiausiose vietose ir vaikai turėdavo juos surasti, arba kiaušinių ridenimas nuo kalvos, siekiant nuridenti jį kuo toliau. Pačios populiariausios kiaušinių ridenimo varžybos kasmet vyksta Baltųjų rūmų aikštėje.

Taip pat skaitykite: Kaip dekoruoti margutį?

Skirtingos tradicijos pasaulyje

Skirtingos šalys turėjo savitas Velykų tradicijas, tačiau per daugybę metų jos supanašėjo. Stačiatikiai Velykų laikotarpiu Vidurio Vakaruose ir Graikijoje kiaušinius dažė skaisčiai raudona spalva, simbolizuojant Kristaus kraują nukryžiuojant. Armėnijoje kiaušiniai (būtinai pradurti ir be turinio, kuris ištraukiamas) buvo dekoruojami Kristaus, Šv. Marijos bei kitų šventųjų paveikslėliais. Vokietijoje per Šventąjį Ketvirtadienį buvo dovanojami tuščiaviduriai, žaliai nuspalvinti kiaušiniai, kurie buvo kabinami ant eglių šakų. O štai Austrijoje kiaušiniai buvo verdami įvynioti į mažus augalėlius, kurie suteikdavo jiems tam tikrus originalius raštus.

Krikščioniška Velykų prasmė

Pasak Naujojo Testamento, Kristus prisikėlė, kad atpirktų mūsų visų nuodėmes. Atgimimas ir prisikėlimas asocijuojasi su pavasariu, kadangi kaip tik tuo metu po ilgos žiemos pražysta medžiai, gėlės, pasėtas derlius vėl užauga. Tai derlingumo bei gyvūnų dauginimosi metas, tad senovėje tikėta, kad būtent tai galima sieti su religija. Taigi taip ir atsirado Velykos, kurios yra siejamos ne vien su Kristaus prisikėlimu, bet ir su zuikiu, nešančiu kiaušinius.

Margučiai - meno kūriniai

Velykos, tikrasis pavasarinis atgimimas, neįsivaizduojamos be kiaušinio - margučio, simbolizuojančio gyvybės atsiradimą, vaisingumą, kosmosą. Nuo seno tikėta, kad kiaušinių marginimas turi magiškų galių, tad, ko gero, todėl margučiai savo raštų vingrumu, spalvų derme mūsų tautoje yra virtę tikrais meno kūriniais. Tiesa, jau aiškiai pastebime tendencijų, jog į senąsias tradicijas įsilieja ir šiuolaikinis gyvenimas: šiuolaikinis margučių dailininkas - jau ne vien tautinį paveldą puoselėjantis žmogus, bet ir pasaulio pilietis, kurio kūrinyje pastebimi ne tik tautiniai motyvai, bet ir kultūrų sintezė. Tokiu būdu gyvos velykinių kiaušinių marginimo tradicijos įgauna naujų technologijų, kurioms būtini labai specifiniai įrankiai.

Šiuolaikinės technologijos ir tradicijos

Štai, pavyzdžiui, Salaperaugio kaimo (Kalvarijos sav.) gyventojo Sauliaus TUMELIO kuriami margučiai - ne vien autoriaus kantrybės, kruopštumo bei turimos meninės gyslelės rezultatas. Žmogus pripažįsta, jog tradicinį kiaušinių marginimą vašku jo praktikoje išstūmė naujos technologijos: be graverio, specialaus įrankio, kurį paprastai savo darbe naudoja juvelyrai, netgi grąžtų, kuriuos savo darbe naudoja dantų technikai, ruošdamasis Velykoms meistras nė iš vietos. Velykinių kiaušinių marginimu S.Tumelis susidomėjo prieš daugiau nei 10 metų. Pabandė, patiko, ir nuo tada per metus bent 50 įstabaus grožio margučių pagamina. Tiesa, jo margučiai yra kitokie. Pirmiausia - tai ne virti kiaušiniai, o tuščiaviduriai lukštai. Beje, kiaušinio turinį laukan išmeta gana originaliu, bet patogiu būdu: praduria abiejuose kiaušinio galuose po mažą skylutę, o paskui su „kriauše“ (ta, kurios pagalba mažiems vaikams klizmutės statomos) lengvai viską iš kiaušinio vidaus išpumpuoja - jokio vargu, jokio įkyraus pūtimo!

Šio žmogaus margučiai buvo gaminami pačia įvairiausia technika: marginami vašku, dažais, o dabar jau liko tik ažūriniai margučiai, gaminami graverio bei grąžtų pagalba. „Į rankas paėmęs kiaušinį (tiksliau - kiaušinio formą išsaugojusį lukštą), - sako S.Tumelis, - niekada nežinau, kas iš jo išeis. O paskui kažkaip intuityviai dėliojasi raštai, kol rankose jau laikau visiškai užbaigtą margutį.“ Saulius neslepia: margina taip, kad jam gražu būtų, net negalvodamas apie raštus, jų prasmę, simboliką. Kai jau margučių tokiu būdu atsiranda pakankamai, veria juos ant lino, apkaišo džiovintais žolynais, ir pati nuostabiausia Velykų puokštė jau paruošta!

Margučiai-milžinai iš stručio kiaušinių

Beje, į velykinę puokštę niekaip nepavyktų „įrišti“ ypatingųjų S. Tumelio margučių, pagamintų iš stručio kiaušinių lukštų. Šiuos kiaušinius - milžinus meistro rankos atrado prieš keletą metų. Tiesa, šie margučiai - labai brangus malonumas: S. Tumelis jau tuščius lukštus (be ištraukto turinio) perka iš strutynų savininkų, mokėdamas nuo 25 iki 30 litų už vieną tokį lukštą. Paskui laukia daug darbo, laiko, kruopštumo ir kantrybės trunkantis procesas, kol didžiulis lukštas tampa „marmuriniu“ margučiu, veriančiu akį, širdį džiuginančiu. Paprastai, kaip sako S. Tumelis, vienam tokiam margučiui pagaminti reikia ir 2 - 3 savaičių, ir mėnesio: gi žinia - dviejų milimetrų storio lukštą jau ir pramušti nepaprasta, o ką jau kalbėti apie nuostabiausių raštų šokį jame! Tad visai nekeista, jog meistras strutiniais margučiais užsiimdavo ištisus metus - ne vien prieš Velykas (per metus paprastai jis pagamindavo apie 10 tokių stebuklų). Šiuo metu meistro namuose yra 15 strutinių kiaušinių (lukštų), išpieštų pieštuku (toliau laukia ilgas kruopštus darbas graveriu, grąžtais, grąžteliais…), tačiau jau antri metai vis dar laukiančių, kol virs tikrais stebuklais.

Iš viso S. Ir čia, kaip ir velykinius vištinius kiaušinius, margina iš akies, kad būtų gražu. S. Tumelis jau ir pats pastebėjęs, jog medžiaga diktuoja piešinį: senosios lietuvių mitologijos simbolikos ant strutinio margučio nė su žiburiu nerasi, čia raštai, kaip minėta, primena Rytų karalaičių rūmų vitražus, pasakų sodų gėlynus. Ankstesnius strutinius margučius S. Nuostabu, jog S. Tumelis grožio kūrimu tiesiog alsuoja. Jo namai puošti šiaudiniais sodais, įvairių formų ir dydžių nertinėmis servetėlėmis, didžiulėmis džiovintų žolynų puokštėmis… Ar viską suvardinsi? Šiaudiniai sodai ir paukščiukai buvo pradžia gausybės įvairiausių sričių, keisčiausia technika atliekamų rankdarbių, kurie žmogaus būčiai suteikia daugiau spalvų, gyvenimo matymo kampų. S.Tumelis dabar - ne vien mūsų krašte žinomas auksinių rankų meistras. Profesionalus siuvėjas nesitenkina savo amatu, jam reikia meno! S. Tumelis aktyviai mezga ir riešes, dekoruotas taip pat išmegztų karoliukų raštais: vyras, pats aktyvus Kalvarijos folkloro ansamblio „Diemedis“ narys, pastebėjo, jog dailios riešės ypač tapo madingos: ne tik folklorų ansambliai noriai jomis puošiasi, bet kasdienybėje elegantiškos didmiesčių moterys skoningai jas priderina prie turimo garderobo. Apskritai menas šiam žmogui - atotrūkis nuo kasdienybės.

Margučių spalvų simbolika

Paprotys Velykoms marginti kiaušinius ir juos dovanoti būdingas ne tik katalikams. Tad spėjimų, iš kur jis atsirado bei kokia jo simbolinė reikšmė, daugybė - visų neaprašysime. Pagal vieną iš versijų, tradicija marginant kiaušinius naudoti raudoną spalvą atėjo iš senovės Graikijos. Ir tai greičiausiai yra Aleksandro Didžiojo nuopelnas. Yra tokia legenda, kad Makedonijos karaliaus ir didžio karvedžio motina Olimpija turėjo vištą, dėjusią raudonus kiaušinius. Tai galėjo būti tiesa - ir dabar esama veislių, dedančių rudai raudonus kiaušinius. Ir galbūt dėl to makedoniečiai tapo pirmaisiais krikščionimis, dar XIII a. Beje, jeigu ne tas pats Aleksandras Didysis, Europa gal dar ilgai nebūtų mačiusi nei vištų, nei jų kiaušinių. Pirmieji viščiukai mūsų žemyne atsirado 500 m. pr. Kr. Pagal kitą tikėjimą raudona spalva Velykų margučiuose simbolizuoja krikščionių kankinių pralietą kraują.

Kiaušiniai ir gavėnia

Pasakojama, jog kai Marija atvyko pranešti Romos valdovui apie Kristaus prisikėlimą, tas tik nusišaipė. Senovės romėnai valgį įprastai pradėdavo nuo kiaušinių. Tik paskui ant stalo buvo dedamos daržovės, mėsos patiekalai, o pabaigai - vaisiai. Iš to kilo ir lotyniškas posakis „ab ovo usque ad mala“ - „nuo kiaušinio iki obuolio“. Ankstyvosios krikščionybės epochos poeto Prudencijaus (348 m. - po 405 m.) liudijimu, krikščionys visą gavėnios laikotarpį nevalgydavo kiaušinių - vien daržoves. Na, o kiaušinių dažymas daugelyje kraštų nuo seno buvo susijęs su pavasario atėjimo švente. Panašų paprotį turi ir kinai. Šiandien jis jau nebeatsiejamas nuo krikščionybės, tačiau savo šaknimis siekia Džou dinastijos (1122-255 m. pr. m. Tada galiojo draudimas per pavasarinę Čingming, arba Tyro šviesumo šventę, tris dienas kurti ugnį. Su laiku šis paprotys buvo pamirštas ir atgijo tik krikščionybei pasiekus Kiniją.

Velykų zuikis: mitas ir realybė

Iš visų velykinių simbolių bene sunkiausiai paaiškinami atrodo zuikiai arba triušiai. Padavimas apie žvėrelį ilgomis ausimis, dedantį per Velykas kiaušinius ir išslapstantį juos nuošaliausiuose užkampiuose, Europoje gyvavo dar viduramžiais. Panašiai tais laikais užgimė ir tradicija Prisikėlimo šventei kepti zuikio formos meduolius, į kiekvieną įdedant po sveiką kiaušinį. Vakarų krikščionybėje zuikis arba triušis kultiniu Velykų simboliu, manoma, tapo XVI-XVII a. Tuo metu jis pirmąkart paminėtas rašytiniame šaltinyje - 1682 metų veikale „De ovis paschalibus - von Oster-Eyern“. Šio autorius buvo ne koks pasakininkas, o medicinos profesorius Georgas Frankas fon Frankenau. Beveik neabejojama, kad Velykų zuikis gimė iš senovės germanų ir anglosaksų tradicijų. Vokiečiai Velykų zuikį - Osterhase - laikė vienu didžiausių vaikystės džiaugsmų ir jo nešamų dovanų laukdavo ne ką mažiau nei kalėdinių. XVIII a. emigrantai iš Vokietijos atgabeno legendą apie Velykų zuikį į Amerikos žemyną, iš kur ir prasidėjo tebesitęsianti jo kelionė po visą pasaulį. Tik šiais laikais kiek kitokiu pavidalu: XX a. konditerių pirmąkart išlietas iš šokolado, zuikis tapo mėgstamiausiu Velykų skanėstu. Tą patvirtino ne viena apklausa, taip pat atskleidusi, kad bemaž 76 proc.

Įdomūs faktai apie Velykas pasaulyje

Gyvuoja velykinis paprotys per langus mėtyti molines puodynes. Prieš sukuliant, šios dažnai išpaišomos ir aprašinėjamos palinkėjimais.
Daug kur įprasta Velykoms deginti lėlę, simbolizuojančią Kristų išdavusį apaštalą.
Chijo saloje, Vrontadoso mieste kasmet per Velykas rengiamas raketų karas. Dviejų bažnyčių parapijiečiai prigamina savadarbių raketų, kurias laido į priešininkų bažnyčios varpą.
Velykų sekmadienį tautiniais drabužiais pasidabinusias merginas ir netekėjusias moteris laisto vandeniu - kad būtų sveikos ir vaisingos.
Moterims ir merginoms Velykų antrąją dieną geriau likti namuose. Nes gatvėse vyrai ir net berniūkščiai tyko jų su ryškiaspalvėmis juostelėmis išdabintais žilvičio vytelių „botagėliais“, kad išplaktų. Žinoma, neskaudžiai.
Nei iš paprastų, nei tuo labiau šokoladinių kiaušinių jokio grožio nebūtų - aplinkui karščiu alsuojančios džiunglės.
Velykos - nusikaltimų metas. Ne tiesiogine prasme, laimė. Tiesiog visos televizijos rodo kriminalinius serialus ir kino filmus, prieššventinėmis dienomis planuojami naujų detektyvinių romanų leidimai. Velykoms norvegai išvažinėja į savo namelius kalnuose ar miško trobeles ir leidžia šventes jei ne priešais televizorių, tai su knyga rankose nekantraudami išsiaiškinti, kas gi įvykdė nusikaltimą. Net ant pieno pakuočių spausdinamos trumpos detektyvinės istorijos. O viskas prasidėjo nuo lygiai prieš šimtą metų, 1923-iaisiais išleisto romano apie traukinio apiplėšimą Bergene.
Vaikai prieš Velykas persirengia raganomis, senėmis ir seniais. Apsitaisę skarmalais, jie Didįjį ketvirtadienį arba Didįjį šeštadienį vaikšto nuo durų prie durų prašydami saldumynų.

Velykos Lietuvoje: senieji papročiai

Pavasarį švenčiamos Velykos - tai atgimimo, atsinaujinimo laikas. Su tuo susijusi ir šventės data, kuri kasmet kinta. Pats Velykų pavadinimas siejamas su žodžiu „vėlės“ - Lietuvoje tikėta, kad atbunda vėlės, todėl protėviai šiuo laikotarpiu lankydavo artimųjų kapus ir nešdavo vėlėms kiaušinių. Mirusiųjų vėlės pasirodydavusios kartu su atgimstančia gamta, o po pirmojo griaustinio vėl pasitraukdavusios, tad senieji protėviai Velykas šventė kaip gamtos atbudimo šventę. Tai pagoniška tradicija, kurią pakeitė įsivyravusi krikščionybė, susiejusi gamtos atbudimo iš žiemos miego minėjimą su Kristaus prisikėlimu. Krikščioniškajame pasaulyje Velykos yra itin svarbios. Joms pasiruošti skirtas visas gavėnios laikotarpis, kuriame vyrauja malda, susilaikymas ir išmalda. Pasiruošimui skiriama daug dėmesio, tikintieji kviečiami atsigręžti į save, sužadinti dvasingumą, prisiminti Kristaus kančią ir jos prasmę, padėti vargstantiesiems. Itin svarbi paskutinioji savaitė, kurią minima Paskutinė vakarienė, vyksta budėjimai, šventinamas vanduo, verbos.

Kiaušinių dažymas: nuo aukos iki meno

Vienas seniausių ir vis dar populiariausių papročių - kiaušinių dažymas. Manoma, kad pavasarį parskridę perėti paukščiai senais laikais tapdavo tikru išsigelbėjimu po žiemos išvargusiems žmonėms. Renkant kiaušinius, pirmasis rastas buvo dažomas raudona spalva, kuri žymėjo auką ir ugnį. Tačiau anais laikais margučio niekas nevalgė - jis buvo aukojamas, kaip padėka. Vėliau įsivyravus žemdirbystei paprotys dažyti kiaušinius niekur nedingo, tačiau daug įvairesnė tapo spalvų gama, atsirado piešiniai.

Lalavimas ir dėdinėjimas: jaunimo tradicijos

Daugelis yra kažką girdėję apie lalavimą, tačiau ne visi žino, ką šis paprotys iš tikrųjų reiškia. Mūsų protėvių laikais per Velykas vaikinai eidavo į laukus dainuodami ir barškindami barškučius. Dainose naudoti priedainiai su „la“, „lu“, „lo“ skiemenimis, tad taip atsirado ir tradicijos pavadinimas. Tokiomis dainomis buvo laiminama gamta: laukai, gyvūnai ir gyvuliai, tikėta, kad taip deivė Lela suteiks vaisingumo, gimimo ir gyvenimo dovaną. Lalautojų būreliai užsukdavo ir į sodybas, kuriose buvo vaišingai pasitinkami. Merginoms dainuotos vadinamosios lalinkos, kuriomis vaikinai linkėjo greitai ir sėkmingai ištekėti, susilaukti vaikų. Kaimuose buvo populiarus ir dėdinėjimas. Jaunuoliai, neturintys poros eidavo į sodybas, kur gyvena jaunos merginos, o šios juos privalėjo vaišinti gražiausiais margučiais. Jei merginos margučių neturėdavę, vaikinai juokais nutempdavę jas į vištidę ir pasodindavę perėti. Tai buvo jaunimo proga susipažinti ir pabendrauti be tėvų priežiūros.

tags: #velykinio #kiaušinio #prasme

Velykinio kiaušinio prasmė: nuo senovės tradicijų iki šiuolaikinio meno