Parana upė Pietų Amerikoje: vandeningiausia ir antra pagal ilgį
Parana (port. Rio Paraná, isp. Río Paraná, Paranà) - viena didžiausių Pietų Amerikos upių, tekanti per Braziliją, Paragvajų ir Argentiną. Tai antra pagal ilgį ir vandeningumą upė žemyne.
Paranos upės geografija ir hidrografija
Parana prasideda susiliejus Paranaíbos ir Rio Grandės upėms Brazilijoje. Upės ilgis - 2570 km, tačiau nuo Paranaíbos versmių siekia 3998 km, o kai kuriais duomenimis - net 4380 km. Įskaitant La Platos įlanką, bendras ilgis siekia 4880 kilometrų. Paranos baseino plotas užima įspūdingą 2,6 mln. km2 teritoriją.
Vidurupyje Parana formuoja Brazilijos-Paragvajaus ir Argentinos-Paragvajaus sienas. Upė teka į pietvakarius ir pietus per Brazilijos plokščiakalnį, o nuo Posadaso miesto - į vakarus per La Platos žemumą. Toliau, nuo Corrienteso, Parana teka į pietus, o žemiau Rosario - į pietryčius. Maždaug nuo Santa Fe upė formuoja vidinę deltą, kurios plotas siekia apie 10 000 km2, o ilgis - apie 130 km. Šioje deltoje gausu šakų ir pratakų.
Intakai
Parana turi daug intakų, įskaitant:
- Kairieji: Tietê, Paranapanema, Piquiri, Iguaçu, Gualeguay.
- Dešinieji: Sucuriú, Verde, Pardo, Paragvajus, Salado, Carcaraña.
Vaga ir slėnis
Vidurupio ir žemupio Paranos vaga yra plati, žemupyje siekia daugiau nei 2 km. Slėnis šiose atkarpose yra pelkėtas. Aukštupyje upėje yra slenksčių ir krioklių. Dalis jų buvo apsemti pastačius užtvankas ir hidroelektrines, pavyzdžiui, Itaipú hidroelektrinę, kuri apsemė Sete Quedaso slenksčių ir krioklių kaskadą.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
Maitinimas ir vandens režimas
Parana minta daugiausia lietaus vandeniu. Upė vandeningiausia sausį-gegužę, o žemupyje - ir birželį. Vidutinis debitas prie Rosario yra 17 500 m3/s, o didžiausias gali siekti 65 000 m3/s. Per metus Parana nuplukdo į vandenyną apie 150 mln. tonų sąnašų.
Ekonominė ir socialinė reikšmė
Parana yra svarbi transporto arterija ir vandens šaltinis regionui. Prie upės įsikūrę dideli miestai ir uostai:
- Brazilijoje: Três Lagoasas, Guaíra, Foz do Iguaçu.
- Paragvajuje: Ciudad del Este, Encarnaciónas.
- Argentinoje: Posadasas, Corientesas, Santa Fe, Paraná, Rosario.
Pietų Amerikos reljefas ir geologinė sandara
Paranos upė teka per įvairias Pietų Amerikos reljefo ir geologines struktūras.
Paviršiaus ypatumai
Pietų Amerikos paviršiaus vidutinis aukštis yra 655 m. Aukščiausia vieta - Aconcaguos kalnas (6960 m), o žemiausia - Valdéso pusiasalyje (-42 metrai). Palei šiaurės vakarinę ir vakarinę pakrantę driekiasi Andų kalnų sistema, prie kurios iš rytų prisišlieja plačios žemumos - Amazonės ir La Platos. Išilgai šiaurės rytinės pakrantės yra Gvianos žemuma. Tarp Gvianos, Amazonės ir Orinoco žemumų plyti Gvianos plokščiakalnis, o rytinėje dalyje - Brazilijos plokščiakalnis.
Geologinė sandara
Centrinę ir rytinę žemyno dalį sudaro Brazilijos platforma, esanti tarp Andų raukšlėkalnių ir Atlanto vandenyno. Platformos prekambro kristalinis pamatas susideda iš kelių blokų, susikonsolidavusių skirtingu laiku. Platformos vakaruose yra Pampų Sieros masyvas, susidaręs iš kristalinių skalūnų ir granitų. Tarp kristalinių skydų išsidėstę dideli nuosėdiniai baseinai: Amazonės, Parnaíbos, Paranos ir kiti. Išilgai Andų driekiasi Sub-Andų priekalnių įlinkių juosta, o iš vakarų platformą juosia Andų (Kordiljerų) raukšlėkalniai.
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Tektoniniai procesai
Iki triaso-juros laikotarpio Pietų Amerika su Afrika sudarė vieną žemyną - Pangėją. Plioceno laikotarpyje Pietų Amerika susijungė su Šiaurės Amerika. Subdukcija prasidėjo triaso-juros metu, kai okeaninei Nazcos plokštei nyrant po žemynine Pietų Amerikos plokšte ir spaudžiant jos pakraštį pradėjo formuotis Andų (Kordiljerų) raukšlėkalniai. Andų kalnodara tebevyksta.
Naudingosios iškasenos
Pietų Amerikoje daugiausia naudingųjų iškasenų telkinių randama Gvianos bei Brazilijos skyduose ir Anduose. Žinoma apie 50 naftos ir gamtinių dujų baseinų. Taip pat yra boksitų, spalvotųjų metalų rūdų, vanadžio, volframo, vario, molibdeno, nikelio, alavo, cinko ir švino, retųjų metalų rūdų.
Klimatas
Pietų Amerika yra visose klimato juostose, išskyrus poliarinę ir subpoliarinę. Klimatui turi įtakos sezoniškai persislenkantys Pietų Atlanto ir Pietų Ramiojo vandenyno aukšto slėgio centrai subtropinėse platumose ir vandenynų srovės. Dėl Andų kalnų išsidėstymo didžiąją (rytinę) Pietų Amerikos dalį veikia Atlanto oro masės, vyrauja ekvatorinė ir musoninė pasatinė cirkuliacijos.
Klimato juostos
- Amazonės žemumos vakarinės dalies ir aplinkinių kalnų bei plokščiakalnių klimatas ekvatorinis žemyninis.
- Ekvadoro šiaurės ir Kolumbijos Andų vakariniuose šlaituose klimatas ekvatorinis jūrinis.
- Į šiaurę ir į pietus nuo ekvatorinės juostos ir Amazonės žemumos rytinėje dalyje yra subekvatorinis musoninis klimatas.
- Pietų Amerikos vakarinę pakrantę apima tropinis sausas žemyninis klimatas.
- Pietų Amerikos rytuose vyrauja tropinis jūrinis klimatas, Brazilijos plokščiakalnio pietuose - tropinis su vėsia žiema.
- La Platos žemumai būdinga klimato kontinentalumo stiprėjimas tolstant nuo Atlanto.
- Čilės pakrantė ir Andai į pietus nuo apie 28° pietų platumos yra vakarinės pernašos įtakos zonoje.
- Patagonijoje vyrauja vidutinių platumų žemyninis pusdykumių klimatas.
Hidrografija
Pietų Amerika - didžiausio paviršinio nuotėkio žemynas. Pagrindinė takoskyra yra Andų kalnuose, todėl 85 % Pietų Amerikos paviršiaus priklauso Atlanto baseinui, apie 8 % vidinio nuotėkio sritims, apie 7 % Ramiajam vandenynui.
Upės
Ilgiausios upės: Amazonė, Paraná, Orinoco, São Francisco, Urugvajus, Colorado, Río Negro. Į Ramųjį vandenyną tekančios Vakarų Andų upės trumpos ir sraunios. Pietų Amerikos upės pagal mitybą ir hidrografinį režimą yra ekvatorinės, subekvatorinės, tropinės ir subtropinės musoninės ir Andų.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
Ežerai ir kriokliai
Ežerai daugiausia lagūninės, ledyninės kilmės. Svarbiausi kriokliai: Ángelio krioklys, Kaieteuro krioklys, Iguaçu krioklys.
Dirvožemiai
Dienovidinis atmosferos kritulių zonų išsidėstymas lemia dirvožemio zonų išsidėstymą: drėgnoje šiaurės rytinėje dalyje vyrauja geltonžemiai ir geležaliumžemiai, žemdirbystei naudojami aukštažolėse prerijose susidarę juodžemiai, sausesnėse pampose - juosvažemiai, rudžemiai, priekalnių stepėse ir pusdykumėse - kaštonžemiai, kalciažemiai. Ramiojo vandenyno pakrantėje ir Vakarų Kordiljeros pašlaitėse stokojant kritulių vyrauja įdruskėję dirvožemiai. Į šiaurę ir pietus nuo pusiaujo driekiasi atogrąžų ir savanų sritys su aliuminžemiais, plytžemiais, rūgštžemiais.
Augalija
Pietų Amerikos florą sudaro daugiau kaip 83 000 induočių augalų rūšių. Atskiruose regionuose endeminės rūšys sudaro nuo 5 iki 76 % visų induočių augalų rūšių. Visžaliai plačialapių miškai paplitę vietovėse, kuriose sausasis laikotarpis trunka mažiau negu mėnesį. Vasaržaliai sausieji atogrąžų miškai paplitę srityse, kuriose sausasis laikotarpis trunka ilgiau negu 3 mėnesius. Užliejamieji atogrąžų miškai paplitę upių ir jūrų pakrantėse. Įvairių tipų žolynais ir krūmynais apaugusios teritorijos užima apie 18 % viso žemyno ploto.
Gyvūnija
Gyvūnija priklauso zoogeografinei neotropinei sričiai. Iš žinduolių gyvena sterbliniai, nepilnadančiai, plačianosės beždžionės, šikšnosparniai vampyrai, kapibaros, šinšilos, nutrijos, plėšrieji, kupranugariniai, tapyrai, pekariniai, elniniai, kiškiažvėriai. Būdingi paukščiai: papūgos aros, tukanai, kolibriai, kondorai, harpijos, žabiru, sakalai keleiviai, tulžiai. Iš roplių gyvena gyvatės, driežai, šonakakliai vėžliai, iguanos, kaimanai; iš varliagyvių daug medvarlių, rupūžės pipos, kirmrausos.
tags: #Parana #upė #Pietų #Amerikoje #informacija