Lietuviai: Tarp Aisčių, Baltų ir Tolimų Šaknų Paieškų
Kas iš tiesų yra lietuviai? Aisčiai, baltai? Tikslaus atsakymo nėra. Lietuvių raštija ir tapatybė - sudėtingas klausimas, keliantis daugybę diskusijų. Archeologiniai radiniai leidžia spėlioti, kad artefaktus palikusios tautos nebūtinai buvo "lietuvių" protėviai, kaip mes juos suprantame šiandien. Aptinkamos runos, siejamos su indoeuropiečių ar net tiurkų ir finougrų tautomis, dar labiau komplikuoja situaciją. Ieškant atsakymo, būtina atsiriboti nuo šiuolaikinių, "glamūrinių", "eurosąjunginių" teorijų, taip pat pseudoistorinių interpretacijų, prilyginančių lietuvius gotams, sarmatams, trakams, frygams, bulgarams, atlantams ar baskams.
Gali būti, kad lietuvių šaknys slypi Ukoko plokštikalnėje, maždaug 3 km aukštyje, tarp Rusijos, Kazachstano ir Mongolijos. Ten gyvenusios pazyrykų tautos kurganai stebėtinai primena lietuviškuosius.
Lietuvių kilmės interpretacijos
Mūsų manymu, lietuviai - ypač sena, tačiau toli gražu ne pirmoji tauta, kuri yra (kaip ir nemažai kitų tautų) bent jau dvisluoksnė. Pirmasis sluoksnis - senieji autochtonai, ne indoeuropiečiai, garbinę Žaltį. Kaip sinonimą „seniesiems autochtonams“ galime vartoti ir Kanadoje paplitusį terminą Pirmosios Tautos (First Nations), kuriomis šioje šalyje vadinama maždaug 630 tautelių, - visos, išskyrus europiečius, inuitus (eskimus) ir metisus. Lietuviai - senoji Europos tauta, nors ir suindoeuropietinta, tačiau mūsų šaknys, kaip ir mūsų pirmoji - Žalčio totemo - religija nėra indoeuropietiška. Nesame nei gotai-gudai, nei sarmatai, nei Atlantidos palikuonys (nors kas žino…). Esame Senosios Europos palikuonys, tokie pat keisti ir išsiskiriantys kaip kaukaziečiai, baskai, keltų tautos - ypač tokios kaip kernovijonai (kernowyon). Pastarieji mus ypač sudomino, nes savo tėvynę vadina Kernow (anglicizuotai tai - Kornvalis, Cornwall) - o tai labai primena mūsų sostinės Kernavės pavadinimą.
Lietuvių kalbos vieta baltų kalbų šeimoje
Mokslininkų lietuviai vadinami įvairiai, priskiriami prie įvairių pavadinimų. Mums puikiai žinomi terminai aisčiai, baltai, venetai. Indoeuropiečių kalbų skirstyme lietuviai priskiriami baltų kalbų grupei, kurioje, be lietuvių, gyvos liko tik latvių ir latgalių kalbos (kai kas latgalių kalbą laiko latvių kalbos dialektu). Prūsų kalba - pusiau gyva. Pasak kalbininko, baltisto, VDU Letonikos centro vadovo profesoriaus Alvydo Butkaus (g. 1950), būtent prūsų kalba „yra arčiausiai prokalbės. Jei prūsų kalba būtų gyva, jai tektų archajiškiausios indoeuropiečių kalbos laurai. Dabar jie tenka lietuvių kalbai. Ji yra archajiškiausia iš visų gyvų indoeuropiečių kalbų. Tačiau 6 puslapiai prūsiško teksto pirmuose dviejuose katekizmuose ir 54 puslapiai trečiajame katekizme yra lašas jūroje. Rimčiausiais prūsų kalbos tyrinėjimais A. Butkus vadina V. V. J. Elbingo žodynėlis - seniausias žinomas prūsų ir apskritai baltų rašto paminklas, surastas 1825 metais Elbingo (dab. Lenkija) mieste. Žodynėlis, kuriame yra 186 puslapiai (paskutinis tuščias), nurašytas nuo originalo, sudaryto XIII-XIV a. Elbingo žodynėlyje - 802 prūsų ir vokiečių kalbos žodžių, sugrupuotų į 32 temines grupes, pvz., religinės sąvokos, įrankių, gyvūnų, augalų, spalvų pavadinimai ir pan. Jau pirmas žodynėlio žodis deywis atspindi pagrindinį prūsų kalbos garsyno skirtumą nuo rytų baltų kalbų - išlaikytą baltišką dvibalsį ei, kuris, pvz., lietuvių kalboje tam tikrais atvejais pavirto į ie, plg. lie. dievas. Žodynėlio duomenys rodo, kad prūsų kalboje buvusios trys daiktavardžių giminės: vyriškoji (pvz., deywis), moteriškoji (pvz., saule) ir bevardė (pvz., assaran [sk. azaran]). Taigi prūsų kalboje buvusi išlaikyta sena indoeuropiečių kalbų ypatybė - bevardė giminė, iki šių dienų išlikusi, pvz., rusų ar vokiečių kalbose, tačiau išnykusi lietuvių kalboje: pastarojoje visi buvę bevardės giminės daiktavardžiai yra perėję į vyriškąją giminę, plg. minėtojo pr. Simono Grunau (1470-1531) žodynėlyje - 101 prūsiškas žodis, išverstas į lotynų kalbą. Ir Elbingo žodynėlio autorius, ir jo tiek perrašinėtojas buvo vokiečiai, o ne gimtakalbiai prūsai, dėl to žodynėlyje yra nemaža klaidų bei netikslumų. Dar daugiau klaidų yra žodynėlyje, įdėtame į XVI a.
Prūsų kalba: išnykusi, bet reikšminga
„Prūsų kalba - tai iki šių dienų neišlikusi baltų kalba, dar iki XVIII a. pradžios vartota dabartinės Karaliaučiaus srities teritorijoje bei piečiau jos esančioje Lenkijos dalyje. Kitaip nei vienintelės dvi gyvosios baltų kalbos, - lietuvių ir latvių, - kalbininkų vadinamos rytų baltų kalbomis, prūsų kalba priskiriama vakarų baltų kalbų pogrupiui, kuriam, manoma, galėjusios priklausyti dar ir jotvingių bei kuršių kalbos. Iš visų mirusių baltų kalbų prūsų kalba visų pirma išsiskiria tuo, kad ji apie save yra palikusi ne tik fragmentinius liudijimus ja kalbėjusių žmonių gyventos teritorijos vietovardžiuose bei istorijos šaltinių menamuose asmenvardžiuose, bet ir rašytinių paminklų - jais remdamiesi mokslininkai šiandien gali ne tik pakankamai patikimai atkurti pačią kalbą, bet ir šį tą spręsti apie prūsų materialinę bei dvasinę kultūrą. Maždaug prieš pustrečio tūkstančio metų savarankišką raidos kelią pradėjęs vakarų baltų kalbų pogrupis, o vėliau ir iš jo išsirutuliojusi prūsų kalba iki pat išnykimo XVII/XVIII a. sandūroje (pasak vieno 1700 m. datuojamo istorinio liudijimo, 1677 m. miręs paskutinis prūsiškai kalbėjęs senelis Kuršių nerijoje, tačiau „tenai tokių dar esą“) laikui bėgant įgijo įvairių specifinių, tik sau būdingų bruožų, neaptinkamų kitose kalbose, tačiau kita vertus, besivystydama nepriklausomai nuo rytinių baltų kalbų, ji išsaugojo ir daugybę pastarosiose vėliau išnykusių senovinių ypatybių. Taigi tuo metu, kai dar buvo vartojama, prūsų kalba ne vienu atžvilgiu buvusi archajiškesnė už, pvz., lietuvių kalbą, kuri šiandien, kaip žinoma, yra archajiškiausia gyvoji indoeuropiečių kalba. Dėl šios priežasties prūsų kalbos faktai yra labai svarbūs baltų ir kitų indoeuropiečių kalbų istorijos tyrimams. Todėl nenuostabu, kad šia kadaise išnykusia ir daug kam nežinoma kalba jau ne pirmas šimtmetis domisi įvairių pasaulio šalių mokslininkai. Galima paminėti vos keletą svarbesnių kapitalinių prūsistikos veikalų autorių: tai ir žymiausias visų laikų latvių baltistas Janis Endzelynas, II pasaulinio karo metais dviem kalbom (latvių bei vokiečių) paskelbęs iki šiol nepasenusią prūsų kalbos gramatiką, ir žymusis rusų kalbininkas Vladimiras Toporovas, parengęs penkis nepaprastai išsamaus prūsų kalbos tezauro tomus, ir amerikietis Williamas Schmalstiegas, originalios prūsų kalbos gramatikos anglų kalba autorius, ir lenkas Wojciechas Smoczyńskis, savo šalyje suorganizavęs kelias tarptautines mokslines prūsistikos konferencijas, be to, neseniai išleidęs nemažos apimties prūsų kalbos veiksmažodžių žodyną, ir originaliomis idėjomis pasižymįs olandų indoeuropeistas Frederikas Kortlandtas, savo asmeninėje interneto svetainėje paskelbęs visus prūsų kalbos rašytinius paminklus.
Taip pat skaitykite: Kontrastai Pietų Afrikoje
„Visų pirma prūsų kalba ypatinga tuo, kad ji yra anksčiausiai rašytiniuose šaltiniuose paliudyta baltų kalba. Seniausias iki šių dienų išlikęs baltiškas tekstas - ilgą laiką mokslui buvęs nežinomas prūsiškas humoristinis dvieilis, įrašytas į vieną vos prieš keletą dešimtmečių Bazelio universiteto bibliotekoje atrastą XIV a. Kayle rekyſe. Eg. koyte. poyte. nykoyte. Dėl to, kaip tiksliai reikėtų skaityti šį tekstelį, kalbininkai nėra priėję vieningos nuomonės, tad čia pateikiama tik viena iš galimų interpretacijų (V. Mažiulio): „Sveikas, pone! Tu nebe geras dėdelis, jeigu tu nori gerti, [bet] nenori tu pinigą duoti.“ Geriau įsiskaitę, dvieilyje nesunkiai atpažįstame kai kuriuos bendrabaltiškos kilmės žodžius, nors ir ne visai tą patį reiškiančius prūsų bei lietuvių kalbose, plg. pr. labonache, thewelyse, poyte, doyte ir lie. labas, tėvelis, puota, duoti. Iš kitų prūsų kalbos paminklų Bazelio tekstelis išsiskiria tuo, kad jo autorius turbūt buvęs gimtakalbis prūsas - manoma, kad tai galėjęs būti prūsų kilmės Prahos universiteto studentas. Pagrindiniais prūsų kalbos šaltiniais laikytini kad ir negausūs, bet vis dėlto iki mūsų dienų išlikę trys XVI a. Karaliaučiuje išleisti katekizmai - vieninteliai bent kiek didesnės apimties rišlūs prūsiški tekstai. Pirmasis jų, pasirodęs 1545 m., t. y. pora metų anksčiau už M. Mažvydo katekizmą, yra ne tik pirmoji prūsų, bet ir apskritai pirmoji baltiška knyga. Ypač svarbus mokslui yra trečiasis, 1561 m. išleistas katekizmas, kurį parengė Pabečių bažnyčios pastorius vokietis Abelis Willis, talkininkaujant savo parapijos laisvajam valstiečiui Pauliui Megottui. Šis tekstas iš kitų visų pirma išsiskiria savo apimtimi (yra keliskart ilgesnis už pirmuosius du katekizmus) ir ypač tuo, kad jame specialiu diakritiniu ženklu (brūkšneliu) žymimi kirčiuoti ilgieji žodžių balsiai. Kruopšti šio ženklo vartojimo analizė leidžia atkurti pakankamai archajišką ir ne visada su lietuvių kalba sutampančią prūsų kalbos kirčiavimo sistemą. Pvz., būdvardžius su priesaga -ing- prūsai, kitaip nei mes dabartinėje lietuvių kalboje, kirčiuodavo ne tik priesagoje (plg. lie. gėdìngas), bet ir šaknyje, plg. pr. (ni)gīdings „begėdiškas“. Toks kirčiavimas atitinka ir senuosiuose lietuvių raštuose paliudytą formą gė́dingas. Vietoj šaknyje kirčiuoto lie.
Prūsų kalbos atgimimas
Mokslininkų ir entuziastų dėka, prūsų kalba atgimsta, tiksliau, sukurta ir tebekuriama naujoji prūsų kalba. Prūsų kalbos atgaivinimo judėjimui pradžią davė naujosios prūsų kalbos gramatika ir žodynas[5]. „Vadovaudamiesi griežtai apsibrėžtais principais ir pasitelkdami giminiškų kalbų duomenis bei pačios prūsų kalbos žodžių darybos priemones, aktyvistai naujosios prūsų kalbos žodyną nuolatos papildo žodžiais, dėl senųjų tekstų skurdumo nepatekusiais į autentiškus prūsų kalbos paminklus, kuria terminus pavadinti įvairiems prūsų dar nežinotiems reiškiniams, pvz., traukiniui, lėktuvui ar telefonui.
Kitų baltų kalbų likimas
V. Toporovas kalba ir apie mirusias baltų kalbas - galindų (minimi dar II a. Ptolemėjaus, XI-XII a. rusų metraščiuose, 1326 m. Petro Dusburgiečio „Prūsijos žemės kronikoje“), jotvingių (sūduvių; pirmąsyk minimi II a. „Neabejotina, kad egzistavo ir daugiau senovės baltų kalbų ir dialektų, kurių pavadinimų nežinome“, - konstatuoja V.
Baltų vienybė ir dvasinės tradicijos
Komentuodamas P. Dusburgietį, istorikas Romas Batūra rašo: „Prūsų, lietuvių ir latvių gyvenime daug kas buvo artima ir bendra. Dvasiniame pasaulyje - religijoje, tuo pačiu vardu vadintas aukščiausias dangaus Dievas, lat. Dievs, prūs. Deywis, Deyws. (…) Kaip liudija tyrinėjimai, baltų gyvenimas ir religijos anksčiau buvo daug artimesnės, jos išsiskyrė dėl vėlesnių istorinių, politinių aplinkybių. Dar XIII-XIV a. sandūroje gyvenęs ir rašęs šiame leidinyje pateikiamas kronikininkas Petras Dusburgietis pabrėžė visų baltų dvasinių, religinių ryšių buvimą - Nadruvos Romovės bendrabaltiškąją reikšmę. (…) Nežiūrint į įvairius sunkumus prūsai, jotvingiai, kiti baltai, lietuviai atkakliai gynėsi nuo agresijos suvokdami ginties būtinybę Tėvynės laisvės ir baltų egzistencijos užtikrinimui. Jėgų tam teikė šimtmetinė, tūkstantmetinė laisvo gyvenimo patirtis gimtoje žemėj (pabraukta mano, - M. P.), tėvų ir protėvių kapai - „Milžinų kapai“ ir dvasinės tradicijos. Apie lietuvių giminaičių kuršių galią minima garsiojoje islandų „Egilio sagoje“, kurioje aprašomas tikros istorinės asmenybės - Egilio (910-990) - gyvenimas ir nuotykiai. Įdomus epizodas, kuriame Egilis lankosi kuršių (sen. isl. Kúrir) žemėje (Kúrland). Egilis ir jo vyrai ėmė plėšti kuršius ir juos žudyti, tačiau „kuršiai juos įnirtingai puolė, daugiausia laidydami ietis ir strėles, bet laikėsi atokiau, kad Egilio vyrai nepasiektų kalavijais. (…) Kuršiai prirėmė juos prie tvoros, kai kurie pro plyšius badė juos ietimis ir kardais, o kiti jiems užmetė ant ginklų drabužius. Egilio vyrai buvo sužeisti, paskui paimti į nelaisvę, surišti ir nuvesti į sodybą“.
Kalbos ir vandenvardžių sąsajos
Pasak Simo Karaliūno, seniausiam lietuvių kalbos sluoksniui priklauso „upių ir ežerų vardai“, kurie „leidžia nustatyti senuosius dabartinių indoeuropiečių kalbų grupių arealus“[11].
Taip pat skaitykite: PAR kelionių patarimai
Paralelės su iranėnų tautomis
Erazmas Stela (Erasmus Stella, tikr. Johannes Stüller, 1460-1521) veikale „De antiquitatibus Borussiæ“ („Apie Prūsijos senybes“, 1518) mini legendinį Prūsijos įkūrėją Vaidevutį (Widewuto), kuris buvęs alanų (iranėnų tautos) kilmės, 500-aisiais metais susideginęs. Lietuvių tautos paraleles su iranėnų tautomis yra nagrinėjęs ir D. Razauskas[12]. G. Beresnevičius apie šiuos jo tyrinėjimus rašė: „Norėtųsi, užbėgant už akių būsimiems tyrinėjimams ir hipotezėms, pasakyti kai ką nuo savęs. Juk dabar galima formuoti požiūrį, kad tokia pati arijų atšaka, tik pasukusi ne į Indiją ar Iraną, o į šiaurę, yra ir baltai. Arba, galimas dalykas, ne tiek pasukusi, kiek likusi arya šiauriniame sparne. Ir tokiu atveju visi baltiškieji kalbiniai ir mitologiniai archaizmai sąlygoti to, kad mūsų protėviai paprasčiausiai „liko vietoje“ kaip ir skitai arba pasistūmėjo labai nedaug, ir tie iranėniški sutapimai, kuriuos ir man su nustebimu yra tekę šen bei ten konstatuoti, yra ne tautų ir genčių kelionių rezultatas, o padarinys to, kad stebime šiaurinę ir pietinę tos pačios arijų protėvynės nuoskalą.
Pilėnų tragedija ir ritualinė mirtis
Tuo tarpu E. Stelos knygoje galime rasti ir paraleles su greičiausiai Gedimino broliu Margiriu, kuris su bendrapiliečiais susidegino Pilėnuose 1336 m. vasario 25 d. „Pilėnų dvasios nereikėtų laikyti savižudiška. G. Beresnevičius knygoje „Lietuvių religija ir mitologija“ (2004) analizavo Pilėnų tragediją ir parodė, kad gynėjai žudėsi laikydamiesi tam tikrų religinių papročių. G. Beresnevičius rašo, kad ranką prieš save iš tikrųjų pakėlė tik du asmenys - paslaptinga senolė žynė ir pats Margiris. Kitus jie nužudė jų sutikimu. „Bet ir pati senolės savižudybė (kirviu persiskelta galva), ir Margirio savižudybė (persirėžiant pilvą, plg. japonų charakirį; gal tai ritualinė kario savižudybė, iškrintanti iš „paprastos“ savižudybės konteksto), rodos, turi bendrą ritualinį „užnugarį“. Pilėnų gynėjų mirtis - ritualinė mirtis, o ne paprasta savižudybė. Žinoma, galima tik spėlioti, kokia buvo šio ritualo religinė motyvacija. Bet palyginimo dėlei galima vėl atsigręžti į senąsias Indijos karines tradicijas. „Mahabharatoje“ sakoma, kad mūšyje gali atsitikti du baisūs dalykai - galima „netekti abiejų pasaulių“: pralaimėję mūšį kariai netenka šio pasaulio, o bailiai, pabėgę arba pasidavę priešui, netenka dar ir ano (protėvių) pasaulio.
Taip pat skaitykite: Švietimo sistemos analizė: Korėja ir Lietuva
tags: #augalas #arana #Pietų #Amerikoje