UAB "Kuršėnų konditerija": Istorija ir produkcija
Kuršėnai, įsikūrę Šiaulių rajone, garsėja ne tik savo istorija ir kultūra, bet ir kulinariniu paveldu. Vienas iš ryškiausių Kuršėnų simbolių - Kuršėnų vyniotinis, kurio istorija glaudžiai susijusi su UAB "Kuršėnų konditerija". Ši įmonė tęsia tradicijas ir gamina legendinį desertą pagal autentišką receptą.
Kuršėnų istorijos bruožai
Kuršėnai - miestas Žemaitijoje, Šiaulių rajone, 25 km į vakarus nuo Šiaulių. Tai didžiausias Lietuvos miestas, nesantis savivaldybės centras. Miestas įsikūręs abipus Ventos - upė vingiuoja miestu iš pietryčių į šiaurės vakarus. Vienoje upės pusėje - šiandienis miestas su modernia aikšte, kitoje - Gruževskių dvaro rūmai ir senasis dvaro parkas.
Rekonstruota centrinė Kuršėnų aikštė istorijos tėkmėje turėjo ne vieną paskirtį. Iki 1948-ųjų šioje vietoje buvo miesto turgaus aikštė. Čia suvažiuodavo ūkininkai ir amatininkai su savo produkcija. Kai turgus buvo iškeltas, aikštė ir toliau liko žmonių traukos centras, susibūrimų vieta. Aikštės centre stovi paminklas kalendorių leidėjui Laurynui Ivinskiui. Šis skulptoriaus Petro Aleksandravičiaus sukurtas paminklas atidengtas dar 1960-aisiais. „L. Ivinskis yra lietuviškų kalendorių pradininkas ir lietuvybės puoselėtojas, labai mylimas ir gerbiamas kuršėniškių, - pabrėžia Šiaulių rajono savivaldybės etninės kultūros ir tradicinių amatų centro kultūros projektų ir informacijos specialistė Lina Šukienė ir ragina atkreipti dėmesį ir į aikštės grindinio plyteles. - Jos sudėtos pagal audinių raštą, nes mūsų miestą garsina ir senieji amatai.“
2020 m. pabaigoje Kuršėnuose visuomenei buvo atvertas vienas ilgiausių - 262 m - ir moderniausių Lietuvoje pėsčiųjų tiltų. Šis ypatingos konstrukcijos tiltas per Ventos upę jungia centrinę miesto aikštę ir Gruževskių dvaro rūmus. Jis dar statybos metu šalies architektų buvo vertinamas kaip vienas gražiausių Lietuvoje pėsčiųjų tiltų, kur itin dera natūralios medžiagos, moderni architektūra ir puikiai sutvarkytos Ventos upės prieigos.
Kuršėnų dvaras ir miestas - glaudžiai susiję: iki XIX a. vidurio Kuršėnai priklausė dvarui. Kuršėnų dvaras išskirtinis tuo, kad mūsų dienas pasiekė kaip vienintelis Lietuvoje išlikęs amžiną leno teisę (turtas priklauso giminei tol, kol yra gyvų paveldėtojų) turėjęs XIX a. pradžios medinės architektūros dvaras, kurio nuosavybės forma ir valdų dydis išliko nepakitę beveik 300 metų - nuo 1564-ųjų iki 1922 m. žemės reformos. Šis dvaras nuo XV a. priklausė Lietuvos didiesiems kunigaikščiams. XVI a. viduryje Žygimantas Augustas Kuršėnus padovanojo Polocko pilininkui Jurgiui Mykolui Despot-Zenovičiui. 1621 m. dvaras atiteko Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės raštininkui ir paiždininkiui Steponui Pacui. Šis Kuršėnus valdė dešimtmetį ir tada pardavė didikams Gruževskiams. Ši giminė Kuršėnus valdė apie 300 metų.
Taip pat skaitykite: Receptai iš vaikystės
Dabartiniai Kuršėnų dvaro rūmai buvo pastatyti 1812-aisiais - vos per metus! 1811 m. pavasarį į Kuršėnus atvyko meistras iš Rytprūsių - dailidė Joanas Rikė - su savo pameistriais. Jie pastatė naujus Kuršėnų dvaro rūmus, suremontavo apgriuvusią alaus daryklą, smuklę, perstatė sodininko namelį, koplyčią, sutvarkė kitus pastatus. Ir dvaras suklestėjo! Buvo sutvarkytas ir parkas, šalia Ventos iškastas tvenkinys, suformuota 70 m apskrita pieva, apsodinta medžių eile. Ūkis ėmėsi auginti grynaveislius galvijus, buvo pastatyta visoje Žemaitijoje išgarsėjusi sūrių gamykla. 1922-ųjų žemės reformos metu dvarui buvo palikta daugiau kaip 200 ha žemės.
"Nuo visiškos pražūties išgelbėtas XIX a. pradžios medinės architektūros šedevras - Kuršėnų dvaras - duris visuomenei po renovacijos atvėrė 2021 m. liepos 6-ąją. Jis atkurtas 95 proc., tad tikrai galime tuo didžiuotis. Beveik taip pat, kaip matome dabar, jis atrodė ir 1812 m.", - pabrėžia L. Šukienė.
Dvaras tarsi apnertas medžio ažūru - kolonos, durys, langai, stogo šlaitai, balkonas išpuošti ornamentais. „Trys kolonos iš keturių yra autentiškos. Centrinės durys - taip pat. Autentiškos yra ir karūnėlės po balkonu, nes jos gavo mažiau drėgmės, tad geriau išsilaikė. Spalvų gama - taip pat išsaugota. Po įvairių dažų sluoksniais buvo būtent toks koloritas, kokį matome. Tiesa, rūmų stogas - neautentiškas. Jis turėtų būti skiedrinis, bet skiedros tarnauja vidutiniškai apie 15 metų. Todėl buvo nuspręsta dengti skardinį stogą“, - pasakoja L. Šukienė.
Molingos Kuršėnų žemės nuo seno traukė gyventojų dėmesį. 1898 m. Kuršėnuose buvo įkurta koklių gamykla, po metų - ir plytinė. Nepriklausomybės laikais veikė molinių indų dirbtuvė, o nuo 1964-ųjų - „Jiesios“ keramikos gamybos cechas (vėliau, iki 2006 m. - „Hermio keramika“).
Sudėtingiausias periodas Kuršėnų dvarui ir visai Gruževskių giminei prasidėjo 1940-aisiais, kai dvaras buvo nacionalizuotas, o paskutinis jo savininkas Jurgis Gruževskis - sovietų valdžios areštuotas ir įkalintas. Antrojo pasaulinio karo metais jis buvo grįžęs į Kuršėnus, tačiau dvaro neatgavo, remiantis kai kuriais šaltiniais, buvo išvežtas į koncentracijos stovyklą.
Taip pat skaitykite: Vyniotinis Jūsų stalui
Sovietmečiu dvaro rūmų paskirtis keitėsi, čia buvo ir Kuršėnų tarybinio ūkio kontora, ir gyvenamieji butai. Panaikinus tarybinį ūkį, dalis dvaro pastatų perėjo Šiaulių rajono savivaldybės žinion. Vyko ilgas procesas, kol visi dvaro rūmai buvo atlaisvinti ir buvo galima rengtis kultūros paveldo pastato rekonstrukcijai. Dvaras buvo ėmęs nykti akyse, bet įvyko stebuklas ir šiandien Kuršėnų dvaro rūmai - rekonstruoti ir prikelti naujam kultūros gyvenimui.
Šiandien Baltojoje pokylių salėje vyksta mokymai, konferencijos, susitikimai, koncertai, galimos civilinės santuokos registracijos. Trijose pirmojo aukšto salėse įkurdinta kalendorių ekspozicija. Tiesa, kalendoriai čia nuolat keičiami, kad lankytojai galėtų pamatyti vis kitus. Viena iš šių salių - išskirtinė, joje atidengta plytinė siena. „Šis dvaras - medinis, o sienos, vidinės konstrukcijos yra plytinės, sutvirtintos sijomis. Nuostabiausia, kad atidengus sienas buvo nustatyta, jog plytos gamintos Kuršėnų plytinėje. Sienos fragmentas buvo paliktas atidengtas, kad lankytojai galėtų matyti, kaip yra iš tiesų“, - pasakoja L. Šukienė. Antrame rūmų aukšte yra įrengta parodų erdvė, trys didelės salės.
"Kuršėnų konditerija": Įmonės įkūrimas ir veikla
UAB "Kuršėnų konditerija" (įmonės kodas 303929408) buvo įkurta 2015 m. kovo 20 d. Pagrindinė įmonės veikla - konditerija, saldumynų gamyba. Įmonę valdo 4 akcininkai (fiziniai asmenys). Šiuo metu Kuršėnų konditerija, UAB įsikūrusi adresu Rugių g.
"Kuršėnų konditerija" tęsia legendinio Kuršėnų vyniotinio gamybos tradicijas. Šis desertas tapo neatsiejama Kuršėnų miesto dalimi ir yra žinomas visoje Lietuvoje.
Finansiniai rodikliai
2024 metais Kuršėnų konditerija, UAB pardavimo pajamos siekė 359 837 Eur, o pelnas prieš mokesčius buvo 12 959 Eur. Naujausiais Sodros duomenimis, įmonės darbuotojų skaičius yra 17. Įvertinus turimus duomenis, įmonės kredito rizika yra vertinama kaip žema.
Taip pat skaitykite: Kuršėnų vyniotinio receptai
Kita veikla
Kitos veiklos, kuriomis užsiima bendrovė, yra gamyba.
Kuršėnų vyniotinio istorija
Retas smaližius nėra ragavęs Kuršėnų vyniotiniu pavadinto varškės deserto. Bet greičiausiai nedaugelis žino, kad tikrasis, pagal unikalią receptūrą pagamintas Kuršėnų vyniotinis kepamas tik Kuršėnuose, recepto autorės Eugenijos Dragūnienės dukters Dainos ir žento Rikanto Putvinskų įkurtoje įmonėje „Kuršėnų konditerija“.
Pasak Dainos, pagrindinis jų tikslas - pasiekti, kad šis varškės desertas būtų sertifikuotas kaip tautinis paveldas. Tam jau surinkta nemažai medžiagos, tam pasitarnavo ir kuršėniškio istoriko Jono Kiriliausko medžiaga knygoje „Kuršėnų vyniotinio istorija“. Daug faktų yra pateikusi ir pati deserto autorė E. Dragūnienė. Tautinio paveldo produkto ženklu pasidabinti gali gaminiai, kurie pagal autentiškas tradicijas yra ruošiami ilgus dešimtmečius.
Šešiasdešimt gyvavimo metų skaičiuojantis Kuršėnų vyniotinis, mena jo recepto autorė E. Dragūnienė, gimė Daugėlių statybinių medžiagų kombinato valgykloje įkurtame konditerijos ceche, kur plušėjo moterys, kurių vadove buvo paskirta E. Dragūnienė. Pašnekovė prisimena: dirbo ceche konditerė Regina ir moterys juokais ar ne juokais buvo beveik nutarusios pavadinti skanųjį kūrinį „Reginos vyniotiniu“. Koks skirtumas, kaip pavadinti, svarbiausia yra skonis!
Bėgo metai, o žaibo greitumu išpopuliarėjęs varškės desertas lygių beveik neturėjo. Keitėsi tik cechai. Daugėliuose įkurtą konditerijos cechą kepėjos pakeitė į kur kas modernesnę ir erdvesnę kepyklą miesto centre - 1971 metais pastatyto restoranas „Paventys“ rūsyje. Kepė, žinoma, ne tik „Kuršėnų vyniotinį“, bet ir tortus, sausainius, cukrinius morengus, kitus įmantrius gardumynus.
1981-aisiais E. Dragūnienė prisimena sėkmės metus. Svajonės tapti konditerijos meistre niekada neturėjo, svajojo būti mokytoja pradžios mokykloje.
Vieną gražią dieną kepėjos sulaukė prašymo į savo cecho kepinių sąrašą įdėti „dar ką nors“. Pasitarusios moterys nusprendė susukti biskvitą. Ištepė jį kondensuotu pienu, dar kažkuo, susuko, o iš ryto rado naująjį kūrinį jau išskidusį. Pabandė dar kartą, keitė kremo sudėtį, ingredientų proporcijas, ieškojo paslapčių, kepė iš naujo, paskui dar kartą ir dar sykį.
Šiaulių rajkoopsąjunga Kuršėnų vyniotiniu pavadintam desertui uždegė žalią šviesą - skanumyną leista kepti ir parduoti. Bet tik Šiaulių rajone. Tam, kad pardavinėjamas jis būtų visoje Lietuvoje, reikėjo kompetentingos respublikinės komisijos leidimo. Todėl Kuršėnų vyniotinį teko pristatyti Jurbarke.
Deserto istorija vis dar tęsiasi, nepaisant, kad jį sukūrusi E. Dragūnienė jau seniai nebedirba. Kuršėnų vyniotinio gyvavimui galo ir šiandien nematyti. Kepinys tapęs E. Dragūnienės šeimos paveldo dalimi. Dabar šis vyniotinis kvepia dukros Dainos ir žento Rikanto Putvinskų įkurtame konditerijos ceche.
Eugenijos Dragūnienės gyvenimo kelias
Tai iškart ir klausiu - gal to ilgaamžiškumo ir pozityvo priežastis - visą gyvenimą ragaujami ir kuriami desertai? „O aš, žinot, kaip sakau? Kai 6 metus lageryje pabadavau - be cukraus, riebalo, mėsos - man neužsikišo kraujagyslės! Užtat viskas taip gerai dirba“, - juokavo konditerė.
Nors galiausiai E. Dragūnienė prisipažįsta, kad jos gyvenimas ne visada buvo toks smagus ir lengvas - paauglystėje ji buvo areštuota ir išvežta dirbti į lagerį, vėliau grįžus negalėjo išpildyti savo svajonės tapti mokytoja, teko įsidarbinti konditere, nors maisto ruoša visai nebuvo prie širdies… Tačiau netikėtai desertų gaminimas ją padarė beprotiškai laiminga - pamilusi šį darbą, ji džiugino ir naujų skonių išsiilgusius pirkėjų gomurius.
Visgi jame ji tegyveno iki 14 metų - areštavus tėvą, visi vaikai buvo išvaryti iš namų. „Persikėliau dirbti ir mokytis į Kelmę. Kadangi nestojau į komjaunimą, buvau kitame būrelyje - proklamacijas klijuodavau, laikraštėlius platindavau. Visgi tarp mūsų buvo išdavikų, kurie paskundė mus, todėl pabėgau į Kauną. Čia partizanai prašė surasti Petrašiūnuose žmones, kurie galėtų duoti popieriaus laikraščiams spausdinti. Padėjau, kiek galėjau, bet 1951 metais mane areštavo“, - prisimena Eugenija.
Pusmetį tardyta, moteris teisme gavo 10 metų darbo lageryje. „Dar labai džiaugiausi, kiti gavo daugiau kaip 20 metų“, - prisipažįsta ji. Dirbo Eugenija ir plytų fabrike, ir statybose, net miškus kirto. Sako, per 5,5 metų pabuvojo kone 6 skirtinguose lageriuose. Laimei, namo grįžti galėjo anksčiau. „Grįžusi į Lietuvą pagalvojau, kad reikia baigti mokyklą. Jau į tėviškę buvo parvažiavęs tėvas, atgavo namą, tai Pakražantyje ir baigiau 12 klasę. Tuomet važiavau į Šiaulių pedagoginį, bet manęs nepriėmė. Sakė, kad būsiu bloga mokytoja, kad galiu vaikus pamokyti ne į tą pusę. Suprantate, ideologiškai. Tai pagalvojau - ai, gal reikia į maistą. Atvažiavau į Kuršėnus, pradėjau dirbti visuomeniniame maitinime ir mane pasiuntė į konditerių kursus, kuriuos baigus, turėjau čia atidaryti konditerijos cechą“, - prisimena ji.
Nors Eugeniją visuomet traukė prie literatūros, knygų, visgi nuplaukus mokytojos profesijos svajonei, teko pamilti maisto ruošą - nors ši, anot jos, visai nežavėjo. „O kurgi daugiau eisi… Skaičių nemėgstu, o daugiau nebuvo iš ko rinktis“ - pripažįsta ji.
Vos pradėjusi suktis virtuvėje, Eugenija šį darbą tiesiog įsimylėjo - keldavosi kas rytą su plačiausia šypsena veide. Ir tapo ji ne šiaip kokia konditere - už legendinio Kuršėnų vyniotinio ir kitų saldumynų sukūrimą moteris vėliau pelnė net meistrės vardą.
„Kaip aš mėgau tortus puošti!.. Man labai labai patiko. Jau vakare gulėdama lovoje galvodavau, kaip rytoj reikės išlipdyti saldumynus. Važinėjau po seminarus, kur seni konditeriai dalindavosi savo receptais. Dar tokia viena konditerė buvo smetoninė - Smetonos laikais dirbusi kažkokame dvare konditere. Tai ji visokių senoviškų receptų parodė. Visa tai kraudavome į savo galvą. Vis galvojome, kaip iš to paties produkto kažką naujo žmonėms pagaminti“, - pasakoja E. Dragūnienė.
Būtent taip gimė ir legendinis Kuršėnų vyniotinis. Kaip sako Eugenija, desertai, gaminami vis iš tų pačių produktų, jau buvo nusibodę, pirkėjai norėjo kažko naujo paragauti. Tad ji ėmėsi ieškoti būdų, kaip dar žmones nustebinti.
„Mes gyvenome laikotarpyje, kai nieko nebuvo. Nebuvo jokių produktų. Jokių vaisių. Kepėm tai, ką turėjome. Pagrindas buvo varškė, kiaušiniai, cukrus, sviestas - pastarasis buvo labai labai geras, gaudavome tiesiai iš Šiaulių fabriko. Jei jau kartais gaudavome razinų ar riešutų, tai laikydavome juos kepimui tik po blatu“, - juokėsi ji.
Nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad iškepti Kuršėnų vyniotinį nėra labai sudėtinga ir ypatingų konditerijos žinių jis nereikalauja, tačiau deserto kūrimo procesas, pasak Eugenijos, užtruko ilgokai. „Pirmiausia reikėjo, kad duotų išeigą - turėjo išeiti 10 kg. Viską iškepi, suvynioji, padedi į šaldytuvą, ryte sveri ir žiūri - tik 9 kg, per mažai. Kitą kartą jau didini produktų kiekį, bet iškepi ir rodo 11 kg. Irgi negerai. Tai žinot, kiek kartų teko kepti, perkepti, sukti, persukti, kol gauni receptūrą! O tada dar ir į skonį žiūri! Jei pridėsi mažai varškės - bus sausas. Pabandėme biskvitą sudrėkinti, sutepėme kremą - ištižo viskas… Bet galų gale pavyko, ir viskas atitiko“, - šypsosi ji.
Tačiau net ir tuomet klientai dar negavo ragauti naujojo šedevro. Eugenija dar turėjo vežti Kuršėnų vyniotinį į Vilnių pristatyti. Čia komisijai patvirtinus, desertas jau galėjo atsidurti ant kiekvieno lietuvio stalo. Tuo metu kilogramas jo kainavo 2,5 rublio. „Visai nebrangiai“, - šypsosi konditerė.
Kuršėnų vyniotinis pretendavo į Guinnesso rekordų knygą
Visgi pirmuosius kelerius metus Kuršėnų vyniotinis nebuvo toks populiarus ir žinomas kiekvieno gomuriui, kaip dabar. Praėjus keleriems metams po jo sukūrimo, seniūnijos atstovai Eugenijai pasiūlė desertą paversti miesto ženklu. Buvo aišku - vos tik paragavę deserto, aplinkinių miestų žmonės greitai paskleis kalbas.
„Jie sugalvojo per miesto šventę iškepti kelių šimtų metrų Kuršėnų vyniotinį! Per visą miestelį stovėjo eilė žmonių, kurie fotografavosi laikydami vyniotinį, apie tai rašė visi laikraščiai. Galvojom, gal net į Guinnesso knygą pateksim, bet nepavyko. Šis renginys tapo lyg Kuršėnų vyniotinio atgimimas, visi paragavę ėmė jį pirkti“, - prisimena E. Dragūnienė.
Eugenijos konditerijos ceche darbas vyko be atokvėpio - per dieną buvo iškepama net po 40 kg. Ir to net kartais pritrūkdavo. Pasak jos, kiek tik ji atsimena, vyniotinis visada turėjo didelę paklausą.
„Aš niekada nebūčiau pagalvojus, kad mano desertas taip išpopuliarės. Man net juokinga! Dabar kai kur parduotuvėje pamatau, tai galvoju: a jėzau, ir vėl tas Kuršėnų vyniotinis. Aišku, smagu, kad perka! Bet žinot, gal dėl to, kad visi produktai sveiki - varškė - lietuviška, sviestas - lietuviškas, kiaušiniai, miltai - lietuviški. Viskas yra mūsų šventoj žemelėj užauginta. Nieko nėra užsienietiško, nėra jokių nesuprantamų prieskonių“, - šypsosi ji.
Tradicijas tęsia dukra
Išėjusi į pensiją, Eugenija dar namuose buvo įsikūrusi nedidelį cechą, kur ir toliau kepė desertus: „Kad nebūtų nuobodu“, - paaiškina ji. Tačiau šiuo metu būtent tikrąjį vyniotinį, tokį, kokį Eugenija visada gamino, kepa ir pardavinėja jos dukra Daina Putvinskienė. Iš mamos išmokusi virtuvės paslapčių, Daina įkūrė „Kuršėnų konditeriją“. Pasak jos, žmonės iki šiol stabteli Kuršėnuose paragauti originalaus vyniotinio ar senovinių bandelių.
O pati Eugenija Kuršėnų vyniotinį jau retai kada besuka. „Bet jei darau, į varškės kremą nebededu cukraus, geriau kokių uogų sutrintų. Pasigerinu dabar jau jį“, - šypsosi ji.
Tačiau net tiek metų prasisukus tik tarp saldumynų, juos kuriant ir ragaujant, Eugenijai jie dar nespėjo pabosti. „Žinot, nebegaliu jau salotų sukramtyti, amžius jau ne tas, - juokavo ji. - Bet desertus sukramtyti man vis dar bėdų nėra.“
Eugenijos Dragūnienės patarimai
Todėl jei ir jūs norėtumėte namuose pasigaminti tikrąjį Kuršėnų vyniotinį, tokį, kokį sukūrė Eugenija, moteris dalijasi keliais patarimais. „Kai darau biskvitą, visada baltymus plaku atskirai, tada įmaišau trynius, išsijoju miltus ir dedu cukrų. Plonai kloju ant kepimo popieriaus, išlyginu kad ir su delnu. O kai darau kremą - išsuku sviestą su cukrumi (nors pagal tikrąjį receptą dėdavome cukraus pudrą), tada dedu varškę, bet jos per daug neplaku, kad jaustųsi varškės tekstūra, kad nebūtų visiškas kremas. Ir geriausia valgyti palaikius šaldytuve, nes jei iškart pjausite, vyniotinis bus ištižęs“, - pataria Eugenija Dragūnienė.
"Kuršėnų konditerijos" indėlis į regiono tvarumą
Žurnalas „Reitingai“ kartu su portalu „Delfi“ atliko didelio masto tyrimą apie tvariausius Lietuvos verslus. Tyrimu buvo siekta atspindėti kiekvieną šalies regioną, tad jis aprėpė absoliučiai visas 60 Lietuvos savivaldybių.
Apskritai tyrimo metu pastebėta, kad rajonuose į tvariųjų sąrašus dažniau pateko smulkesnės įmonės. Pasak G. Sarafinas, miestuose yra daugiau progresyviai mąstančių įmonių vadovų, kurie galvoja apie ateitį, apie savo aplinkosauginį vaidmenį, ką paliks po savęs. Jie galvoja apie tvarumą bendrąja prasme. Regionuose mąsto kitaip. Jie nebūtinai mąsto apie tvarumą, jie tiesiog nori būti dori, sąžiningi, siekia neteršti gamtos. Tai galų gale lemia tokį patį rezultatą, bet jie neturi tokio tikslo - būsim tvari įmonė. Jie tiesiog tokie tampa dėl savo sąžiningumo.
Verslo supratimą apie tvarumą formuoja keli dalykai. Tai besivystanti konkurencinė aplinka, kai norint išlikti tarptautinėje arenoje reikia nuolat stebėti savo konkurentų progresą. Kitas dalykas - nuolat besikeičiantis ir griežtėjantis teisinis reguliavimas, pagal kurį įmonės turi prisiimti tam tikrus įsipareigojimus ir trečias - kaip geriausiai atliepti visuomenės poreikius.
Tvarumo temą versle ne vienus metus analizuojanti Vilniaus universiteto (VU) mokslininkė dr. J. Neliupšienė teigia, kad viešoji aplinkosaugos politika paskatina verslą apsispręsti vykdyti žaliąsias iniciatyvas. Taip pat įtaką daro ir finansuojami aplinkosauginiai projektai, kurie, neslėpkime, pagerina įmonių finansinę padėtį. Tačiau ir dabar, ir seniau įmonėms rūpėjo mažinti išlaidas ir didinti efektyvumą, ir, kai jau visos galimybės išnaudotos, atsigręžti į aplinkosaugą.
Apskritai tvarumo klausimas tiek Europoje, tiek visame pasaulyje dabar yra itin aktualus ir pagrindinės to priežastys, anot M. E. Černikovaitės, - klimato kaita bei aplinkos blogėjimas. Ir nors pati tvarumo sąvoka atrodo gan nauja, pašnekovė akcentuoja, kad iš tiesų ekonominius, socialinius ir ekologinius aspektus sujungusi tvaraus vystymosi idėja siekia XX a.
Apklaustų asmenų prašyta įvardyti, jų nuomone, tvariausias įmones toje savivaldybėje, kurioje jie veikia. Čia negali būti tokio pusiau nėščio vaidmens. Tarkime, pusiau tvari.
tags: #uab #kursenu #konditerija #istorija #ir #produkcija