Traukinių istorija Lietuvoje: nuo pirmųjų garvežių iki modernių ekspresų
Nors traukiniai yra patogi transporto priemonė, svarbi tiek keleiviams, tiek kroviniams, dažnai jie nėra laikomi nepakeičiamai svarbiais. Tačiau geležinkeliai Lietuvoje turi turtingą istoriją, kurią verta prisiminti. Šiame straipsnyje apžvelgsime traukinių atsiradimą ir raidą Lietuvoje nuo XIX amžiaus iki šių dienų.
Geležinkelių atsiradimas Lietuvoje
Geležinkelių istorija Lietuvoje prasidėjo XIX amžiaus antroje pusėje, kai buvo nutiesti pirmieji geležinkeliai. Tai buvo reikšmingas įvykis, turėjęs didelės įtakos šalies ekonomikai ir susisiekimui.
Pirmieji geležinkelio ruožai
Pirmieji geležinkeliai Lietuvoje buvo nutiesti 19 a. 6 dešimtmečio pabaigoje-7 dešimtmečio pradžioje. 1857 m. buvo nuspręsta nutiesti geležinkelį iš Sankt Peterburgo į Varšuvą. Per Lietuvą turėjo eiti jo ruožas Daugpilis-Vilnius-Gardinas su atšaka nuo Lentvario per Kauną iki Virbalio. Tiesiant pirmąjį geležinkelį Sankt Peterburgas-Varšuva (pro Dūkštą, Ignaliną, Vilnių, Lentvarį, Varėną, atšaka pro Kauną į Kybartus) iškasti pirmieji Rusijos imperijoje geležinkelio tuneliai (Panerių - 430 m ir Kauno - 1280 m ilgio). Geležinkelio tiesimo darbai Lietuvoje prasidėjo 1857-aisiais. 1860 m. rugsėjo 17-ąją į Vilnių iš Daugpilio atidundėjo pirmasis vadinamasis inauguracinio reiso traukinys. Eismas geležinkeliu iki Kauno pradėtas 1861 m., kitoje dalyje - 1862 m. 1862 m. Viešasis eismas ruože Virbalis-Kaunas (platforma kairėje Nemuno pusėje) pradėtas 1861 m. balandžio 11 d. Kauno stoties keleivių rūmų tuomet dar nebuvo. Tuo metu kelionė iš Sankt Peterburgo iki Vilniaus truko 19 valandų. Iš Vilniaus į Kauną traukiniu buvo galima nukakti per pusantros valandos.
Geležinkelių reikšmė
Geležinkeliai tapo svarbia transporto priemone, ypač krovinių pervežimui. Geležinkeliai ir jų transportas pirmiausia buvo naudojami grūdams į uostus pervežti. Iš krovinių daugiausia ir uždirbdavo. Gabenant krovinius nebuvo labai svarbu nei bėgių kokybė, nei motorvežių greitis - svarbiausia buvo patraukti kuo didesnį sąstatą. O keleiviai geležinkeliams buvo kaip šalutinis produktas, reikalaujantis daug daugiau investicijų, nes norint vežti keleivius reikia ir geresnės kokybės, ir lygesnių bėgių, ir didesnio greičio.
Geležinkeliai tarpukario Lietuvoje
Tarpukario Lietuvoje geležinkeliai buvo populiari ir netgi dominuojanti susisiekimo priemonė. Keleiviams patiko, kad ji stabiliai veikė, traukiniai laikėsi grafiko ir be trikdžių važiuodavo net žiemą.
Taip pat skaitykite: Traukinio maršrutas Milanas-Parma
Automotrisės - komfortas keleiviams
Nauju postūmiu geležinkelio transporte tapo XX amžiaus pradžioje atsiradusios automotrisės - motoriniai vagonai su vidaus degimo varikliais. Pasak knygos „Lietuvos geležinkelių automotrisės ir motorvežiai 1919-1940 m.“ autorių, praėjusio amžiaus trečiajame dešimtmetyje keleivių pervežimui Europoje pradėtos naudoti automotrisės netrukus pasirodė ir Lietuvoje. Automotrisėse buvo įrengti salonai rūkantiems ir nerūkantiems, atskiri bagažo skyriai - jau atsirado europinis komforto lygis. Tiesa, restoranų per Lietuvą riedėjusiuose traukiniuose anei moderniose automotrisėse nebuvo - per maži atstumai, kad apsimokėtų juos įrengti. Vietos rūkantiems ir nerūkantiems keleiviams buvo pažymėtos, jas skyrė pertvaros. Iš viso viename sąstate, kurį sudarė automotrisė ir vienas prikabinamas vagonas, buvo 150 vietų.
Atlyginimai
Automotrisės vairuotojui buvo mokamas fiksuotas 240 litų atlyginimas ir dar po 1,60 lito mokama už kiekvieną 100 kelio kilometrų. Vairuotojai turėjo padėjėjus, kuriems buvo mokamas toks pats atlyginimas, kaip ir keleivinio traukinio mašinistų padėjėjams - 1,20 lito už kiekvieną šimtą kelio kilometrų.
Geležinkelių plėtra
1919 Lietuvos vyriausybė perėmė iš Vokietijos geležinkelių tinklą (daug ruožų buvo sugadinti, stočių inventorius išgrobstytas), išsinuomojo garvežių, keleivinių, bagažo, prekinių ir atvirųjų vagonų. Tais pačiais metais pradėtas traukinių eismas siauruoju geležinkeliu Kaune tarp Senamiesčio ir Panemunės, plačiuoju - iš Kaišiadorių į Radviliškį. Kazlų Rūdos-Marijampolės-Šeštokų geležinkeliu (nutiestas 1923) prie bendro geležinkelių tinklo buvo prijungtas izoliuotas Alytaus-Šeštokų ruožas, o ruožas Kužiai (ties Šiauliais)-Telšiai-Kretinga (1932) sujungė Klaipėdos kraštą su kita Lietuvos teritorija.
Geležinkeliai sovietmečiu
SSRS okupacijos metais Lietuvos geležinkelių tinklas nebuvo plečiamas (net panaikinta apie 400 km siaurojo geležinkelio), geležinkelių bėgiai keisti į SSRS bėgių plotį (iš 1435 mm į 1524 mm). Esamam plačiųjų geležinkelių tinklui (daugiausia Baltijos jūros link) teko labai dideli krovinių srautai. Jie dar padidėjo 1986 pradėjus veikti tarptautinei jūrų perkėlai Klaipėda-Mukranas, kuria tarp LSSR ir Vokietijos Demokratinės Respublikos buvo keliami geležinkelio vagonai. 1975 m. pab. pajudėjo pirmasis elektrinis traukinys iš Vilniaus į Kauną.
Geležinkeliai nepriklausomoje Lietuvoje
Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę geležinkeliai tapo Lietuvos valstybės nuosavybe. Jiems eksploatuoti ir prižiūrėti 1991 įsteigta valstybinė įmonė Lietuvos geležinkeliai.
Taip pat skaitykite: Lietuvos moterų istorijos
Pokyčiai ir iššūkiai
1992 nutiestas europinio standarto (1435 mm pločio vėžės) geležinkelio ruožas nuo Šeštokų iki Lietuvos ir Lenkijos sienos sujungė Lietuvos geležinkelį su Lenkijos. Rusijai panaikinus krovinių tarifų nuolaidas 1999-2000 sumažėjo į Klaipėdos jūrų uostą vežamų krovinių.
Dabartinė situacija
Šiuo metu „Lietuvos geležinkelių“ grupėje iš viso dirba apie devynis tūkstančius darbuotojų. Neseniai (liepos pradžioje) pakeitėme „Lietuvos geležinkelių“ ir dukterinių bendrovių prekės ženklus, spalvinę jų gamą. „Lietuvos geležinkelių” pavadinimas išlieka, tačiau pristatytas patriotiškumą akcentuojantis naujas jo trumpinys - LTG. Svarbiausias naujojo įmonių grupės logotipo akcentas - rodyklės simbolis, įkūnijantis judėjimą, pažangą. Ženklas taip pat simbolizuoja LTG grupės misiją jungti žmones ir verslus. „LTG Link“ duomenimis, šiemet apie 40 proc. maršruto Vilnius-Kaunas-Vilnius keleivių sudarė klientai, vykstantys į darbus ar iš jų. Ekspreso vidutinis greitis siekia 90 km/h., įprasto reiso - 79 km/h. Šiuo metu dėl koronaviruso pandemijos visi tarptautiniai maršrutai yra sustabdyti. Šiuo metu vykdome 153 traukinių reisus. Tai mažesni skaičiai nei įprastai - dėl koronaviruso pandemijos tebėra sustabdyti visi tarptautiniai maršrutai, vietiniuose maršrutuose yra mažiau reisų - jie optimizuoti, atsižvelgiant į mažesnį keleivių skaičių.
Geležinkelių tinklas šiandien
2018 eksploatuojamų geležinkelių ilgis siekė 1910,7 km (iš jų 1520 mm pločio vėžės - 1787,7 km, 1435 mm pločio vėžės - 123 km; dvikelių geležinkelių ilgis - 451,5 km, iš jų 152,4 km elektrifikuoti). Plačiųjų geležinkelių tinklas Lietuvoje gana tankus - 29 km tenka 1000 km2 teritorijos. Lietuvos geležinkelio linijose yra 104 stotys, 545 pervažos, 410 viadukų ir tiltų.
Nelaimingi atsitikimai
Traukinys yra viena saugiausių transporto priemonių. Kalbant bendrai apie žūtis ant bėgių - tokių atvejų, deja, būna keletas per metus.
Geležinkelių entuziastai
Geležinkeliai, kaip ir daugelis kitų transporto sričių, turi savo gerbėjų, kurie įvairioms, su traukinių ir geležinkelio transportu susijusioms veikloms: tyrinėjimui, fotografavimui, modeliavimui, keliavimui skiria savo laisvalaikį ir negaili pastangų. Jiems važiuojantis traukinys yra gražiausias vaizdas pasaulyje, o geležinkelio stotis - vieta, įkvepianti naujiems nuotykiams ir atradimams. Vienas tokių geležinkelių entuziastų Žilvinas Urbutis kartu su bendraminčiais Ivanu Rudnevu (Latvija) ir Tony Olssonu (Didžioji Britanija) 12 metų rinko informaciją apie tarpukario metais Lietuvos geležinkeliais riedėjusias automotrises ir motorvežius. Jų surinkta informacija su unikaliomis nuotraukomis iš Sauliaus Avižonio, siaurosios vėžės automotrisių konstruktoriaus Jono Avižonio sūnaus, archyvo sugulė netrukus pasirodysiančioje knygoje „Lietuvos geležinkelių automotrisės ir motorvežiai 1919-1940 m.“
Taip pat skaitykite: Nuo senovės iki šių dienų: ruginės duonos kelionė
tags: #traukinių #istorija #Lietuvoje