Kelionė per istoriją ir tradicijas: nuo Tuniso iki šokių pasaulio
Tunisas, šiaurinėje Afrikos dalyje įsikūrusi valstybė prie Viduržemio jūros, stebina savo turtinga istorija ir kultūra. Šalies plotas siekia apie 164 000 km², o kaimynės - Alžyras vakaruose ir Libija rytuose bei pietuose. Tunise gyvena apie 10 milijonų gyventojų, o didžiausi miestai - sostinė Tunisas, Sfaksas ir Susas. Šiame straipsnyje keliausime po Tuniso istoriją, architektūrą ir kultūrą, o taip pat užsuksime į šokių pasaulį, kuris, kaip ir Tunisas, turi savitą istoriją.
Tuniso istorijos ir kultūros mozaika
Tunisas turi ilgaamžę urbanistinę istoriją. Tuniso teritorijoje įsikūrė ir suklestėjo Kartagena. Romėnams nukariavus Kartageną, čia buvo turtinga ir taiki Romos provincija. Tunise gausu romėnų laikų istorinių paminklų. Ilgus metus valdę arabai taip pat paliko gausų architektūrinį palikimą. Tuniso miestuose modernumas persipina su istorija.
Tunisas - modernus Paryžius su senamiesčio dvasia
Tuniso miestas, įsikūręs prie to paties pavadinimo ežero, šalies sostine tapo 1956 metais. Tai labai šiuolaikiškas, gyvas, judrus miestas, kur dabartis susipynusi su senąja istorija ir papročiais. Čia arabų šalies koloritas puikiai dera su europietiškomis tradicijomis. Jį dažnai vadina šiuolaikiniu Paryžiumi. Miesto centras - medina. Tai sienomis apsuptas senamiestis, išraižytas siauromis gatvelėmis. Čia akį traukia senos mečetės, vilioja turgaus kvapai ir spalvos, užsukti kviečia parduotuvėlės. Pats egzotiškiausias medinos kvartalas - Suk el Attarin. Čia dar XIII a. veikė parfumerijos ir aukso gaminių turgus. Sostinėje esančiame Bardo muziejuje veikia viena turtingiausių pasaulyje mozaikų kolekcijų. Turistus užburia mozaikos ant sienų, lubų, grindų…
Susas - miestas su senovės uosto istorija
Suso, trečio pagal dydį Tuniso miesto ir populiaraus kurorto istorija siekia VI a. pr. Kr. Tada čia pasirodė finikiečiai ir įkūrė vieną iš trijų svarbiausių uostų Afrikoje. Amžiams bėgant, pagal populiarumą uostą aplenkė senamiestis. Čia daugybė parduotuvėlių, miniatiūrinės kavinukės, gynybiškai įtvirtintas vienuolynas - ribatas, netradicinės architektūros Didžioji mečetė, archeologijos muziejus.
Sachara ir Tatuinas - dykumos dvelksmas
Tunise sakoma: jei nepabuvojai Sacharoje, tai nesusipažinai su šia šalimi. Sacharoje pajusite tikrą Afrikos smėlėtųjų platybių dvelksmą, susipažinsite su oazių gyventojų buitimi, gyvenimo būdu. Matmata - vietovė pietinėje Tuniso dalyje, kur turistus žavi dykuma ir Atlaso priekalnės. Tatuino pavadinimą visame pasaulyje išgarsino kultinis „Žvaigždžių karų" filmas. Taip vadinosi Luko Skaivokerio gimtoji planeta, primenanti dykynę su dvigubu saulėlydžiu ir be galo keista čia įsikūrusio miesto architektūra. Filme regėtą keistą miestą galite išvysti, apsilankę Tunise. Tatuinas (Tataouine) - tai nedidelė berberų gyvenvietė pietrytinėje Tuniso dalyje, kuri garsėja savo ksarais - įtvirtintais moliniais berberų svirnais - gerai pažįstamais milijonams „Žvaigždžių karų" gerbėjų, kaip Mos Espos vergų būstai. Berberų kalboje Tatuino miestas turi dvi reikšmes: pirmoji reiškia akį; antroji - vandens šaltinį.
Taip pat skaitykite: Gardus baltymų ir grietinėlės tortas
Port el Kantau - modernus kurortas turistams
Port el Kantau - modernus kurortas, į kurį įžengęs pajunti, kad čia viskas skirta turistui. Ypač vilioja nebrangios vandens paslaugos. Galima paplaukioti piratų ir „povandeniniais" laivais ar katamaranu, pakilti į orą su parašiutu, o mėgstantys žvejoti gali išsinuomoti katerį su žvejybos reikmenimis. Daugybė parduotuvėlių, restoranų, barų ir maurų kavinių, vandens atrakcionų parkas, pagal muziką trykštantys fontanai, romantiškas jachtų uostas.
Šokių pasaulis: nuo valso iki džaivo
Šokių pasaulis, kaip ir Tunisas, kupinas istorijos, tradicijų ir įvairių stilių. Nuo elegantiško valso iki energingo džaivo, kiekvienas šokis turi savo unikalią istoriją ir žavesį.
Standartiniai šokiai
- Valsas: Šokių karaliumi tituluojamo valso pavadinimas kilęs iš lotynų kalbos žodžio, reiškiančio suktis (lot. volvere), o šokio istorija skaičiuojama nuo XVIII a. pabaigos. Iš pradžių valsas buvo tik lėto tempo ir jis buvo šokamas nedidelėse patalpose Vienos viešnamiuose. Dėl privalomo porų apsikabinimo šokant, jis laikytas nepadoriu. Nepaisant amoralaus šleifo, valsas greitai išpopuliarėjo ne tik Austrijos, bet ir kitų Europos šalių miestiečių buityje. Galiausiai, valsui sužibėjus keliuose ryškesnių operų pastatymuose, jį šokti pradėjo ir Vienos aristokratija.
- Tango: Tai energingas ir aistringas šokis su įdomia istorija. Tango gimtine yra laikoma XIX a. pabaigos Argentina bei Urugvajus. Nors egzistuoja daug teorijų iš kur ir kaip atsirado šis šokis, iš pradžių tango sietas su žemaisiais visuomenės sluoksniais, laikytas nepadoriu ir vulgariu. Tango užkariavo smuklių šokių sales, kabaretus, kino teatrus, miesto centro restoranus, tačiau aukštuomenė jo nepripažino. XX a. pradžioje tango „virusą“ į Paryžių atvežė čia laimės ieškoti atplaukę argentiniečiai tango kompozitoriai ir atlikėjai. Senajame žemyne šokis greitai išpopuliarėjo ir tuomet jau pergalingai grįžo į savo gimtinę, kur tapo visų pripažintu estrados ir salonų šokiu. Vienu svarbiausių tango kompozitorių laikomas argentinietis Astoras Piacola. Tango šokio sistemą standartizavo anglai.
- Vienos valsas: 1922 m. Vienoje išpopuliarėjo greito tempo valso atmaina, kuri buvo pavadinta Vienos valsu. Pastarasis šokis šokamas bene dvigubai greitesniu tempu nei lėtas valsas, todėl tai kur kas energingesnis šokis. Pirmą kartą viešai Vienos valsas šoktas 1815 metais per Vienos kongreso pokylį. Prie spartaus elegantiškojo Vienos valso išpopuliarėjimo stipriai prisidėjo valsų karaliumi tituluojamo Johanno Strausso (sūnaus) muzika. Kino mėgėjams šokis gerai pažįstamas iš senosios kino klasikos. Šiam šokiui būdingas progresyvus ir dinamiškas judėjimas. Kai kurie plunksnos genijai Vienos valsą vadina širdies šokiu. XIX a. viduryje Vienos valsas tapo populiariausiu šokiu pasaulyje.
- Fokstrotas: Šokio šaknys glūdi JAV, kur fokstrotas susiformavo maždaug 1912 metais. Jau po kelerių metų, prie pat Pirmąjį pasaulinį karą, šis šokis atkeliavo į Europą, kur šokių salėse kėlė milžinišką susižavėjimą - linksma fokstroto melodija ir gana paprasti šokio žingsneliai buvo tai, ko reikėjo atsipalaiduoti norintiems trumpam iš armijos grįžusiems vyrams. Tiesa, nuo to laiko fokstrotas stipriai pasikeitė ir iš paprasto šokio tapo gana sudėtingu iššūkiu ant parketo besisukantiems šokėjams. Nepaisant pokyčių, jis sugebėjo išlaikyti savo gražią ir romantišką prigimtį. Fokstrotą sudaro greitų ir lėtų žingsnelių, atliekamų pagal ramią muziką, virtinė.
- Kvikstepas: Trumpai tariant, šis šokis - tai greitas fokstroto variantas. Kvikstepas yra labai gyvas, nuotaikingas, net kiek šmaikštus šokis su bėgimo, šuoliukų ir pašokimų elementais. Kai kvikstepą šoka aukščiausio meistriškumo poros, gali susidaryti įspūdis, kad šokėjai skrieja virš parketo. Nors jį sušokti nelengva, kvikstepą labai smagu stebėti. Kvikstepas kildinamas iš Anglijos, kur buvo standartizuotas 1927 metais, sujungus čarlstoną ir greitąjį fokstrotą.
Lotynų Amerikos šokiai
- Samba: Nors šis šokis užgimė Brazilijoje, samba yra bendras įvairių afrikinių šokių pavadinimas, kuriuos į Lotynų Ameriką atvežė bantų tautos. Angolos bantų kalba žodis „samba“ reiškia pilvo ir dubens judesius, o šiuolaikinės sambos protėviu laikomas šokis „samba del Moro“. 1905 metais pirmoji dabartinės sambos forma pasirodė Paryžiuje, 1917 metais šokis tapo Rio karnavalo šokiu, o per ateinantį dešimtmetį samba paplito Europos žemyne. Visas pasaulis sambą ėmė šokti maždaug po Antrojo pasaulinio karo, o 1950-uosius galime laikyti sambos klestėjimo metais. Daug žmonių sambą vadina gan padaužišku šokiu, bet kartu jame galima įžvelgti ir nemažai ilgesio bei melancholijos.
- Čia čia čia: Šokio pradininku ir kūrėju laikomas kubietis Enrikė Chorinas šį šokį sukūrė įkvėptas šokio mamba, o čia čia čia pavadinimas gimė nuo šokėjų batų kaukšėjimo į parketą. 1940 metais Kuboje pasirodžiusi čia čia čia visame pasaulyje paplito maždaug 1954 metais. Per kelerius metus tai tapo vienu iš populiariausių Lotynų Amerikos šokių ir išliko toks iki mūsų laikų. Čia čia čia yra greitas, linksmas šokis su stipriais klubų judesiais ir charakteringu ištiesinamų kelių ritmu. Laikui bėgant, čia čia čia įgavo daug disko, džiazo, ir „beat“ elementų, bet iki šių dienų tikrai neprarado gyvumo.
- Rumba: Rumba - Lotynų Amerikos šokių karalienė. Visgi, manoma, kad pats šokis Kuboje ir Pietų Amerikoje užgimė susimaišius kolonizatorių iš Europos bei vergų iš Afrikos tautiniams šokiams. Maždaug XIX a. pabaigoje susiformavusio šokio pavadinimas yra kilęs iš žodžio, reiškiančio susibūrimą ar šventę. Istorikai spėja, kad pradinė rumbos forma kilo iš erotinio piršlybų šokio, todėl nieko keisto, kad rumba yra laikoma meilės šokiu. 1920 metais į JAV atkeliavusi rumba po 10 metų pasiekė Angliją, kur tapo itin populiari.
- Pasodoblis: Šis šokis kartais yra vadinamas ispanišku maršu. Manoma, kad pasodoblis yra kilęs iš prancūzų pėstininkų maršo, vadinamo „pasredouble“. Šokio metu atliekama net 130 žingsnių per minutę, o kas antras žingsnis yra pabrėžiamas. Ispanijoje išpopuliarėjęs šokis maždaug 1920 metais Paryžiuje įgavo kovos su buliumi elementus ir figūrų pavadinimus. Pasodoblis kartais vadinamas ir „vyrų šokiu“, nes vyras vaizduoja matadorą, o moteris atlieka tik raudono audeklo, muletos funkcijas. Tiesa, yra figūrų, kurias atliekant dominuoja ir moteris.
- Džaivas: Džaivas atsirado apie 1940 metais amerikiečių kareiviams į Europą atvežus šokį bugi-vugį, o pradžią džaivui davė bliuzo muzika. Nors pats šokis skirtingose šalyse vadintas skirtingai (džitebugas, bepop, rokenrolas ir kitaip) - galiausiai išliko žodis džaivas, juodaodžių žargonu reiškiantis susijaudinimą, ekstazę, gyvenimo džaugsmą. Šio šokio populiarumui daug įtakos turėjo rokenrolo muzika, o ypač atlikėjai Biusas Heilis ir Elvis Preslis, kurių koncertų metu dažnai pasirodydavo profesionalių šokėjų pora, todėl džaivas itin patraukė jaunimo dėmesį.
Vilniaus Kalėdų eglės: nuo pasakų namelio iki torto su žvakutėmis
Primenančios pasakų namuką, milžinišką laikrodį ar net gimtadienio tortą su 700 žvakučių - per pastarąjį dešimtmetį sostinės Kalėdų eglė žavėjo originalumu ir netikėtumu, neretai pavergdavusiu ir užsienio žiniasklaidą.
- 2013 m., 2014 m.: Baltomis lemputėmis sužibusi sostinės eglė sulaukė nemažai užsienio portalų (huffingtonpost.com, msn.com, The Wall Street Journal (wsj.com)) liaupsių.
- 2015 m.: Eglė priminė pasakų namuką, pro kurio langelius skverbėsi jauki šviesa. Įdomu tai, kad užsukus į namelį buvo galima pasiklausyti lietuviškų pasakų.
- 2016 m.: Katedros aikštelėje išdygo ištaiginga lempučių skara pasidabinusi eglė. Išvydę šią eglę praeiviai aikčiojo iš susižavėjimo, o užsienio žiniasklaida ir vėl žarstė gražiausios eglės titulus. „Vilniaus Kalėdų eglė - tai pati gražiausia Kalėdų eglė visoje Europoje.
- 2018 m.: Atėjo laikas judančiais krumpliaračiais puoštai elgei, kuri kas valandą sumirksėdavo tiek kartų, kiek buvo valandų, o iš paukščio skrydžio visa kalėdinė kompozicija priminė laikrodžio ciferblatą.
- 2021 m.: It ledo karalienė išsipusčiusi, Katedros aikštėje įsitaisė 2021-ųjų eglė.
- 2022 m.: Baroko stiliaus dekoro detalėmis puošta eglė - tortas, padabintas 700 žvakučių, jau kviečia pradėti švęsti 2023 m.
- 2023 m.: Katedros aikštėje sužibo ne karkasinė, kaip buvo įprasta matyti pastarąjį dešimtmetį, o natūrali eglė. Paskutinį kartą Katedros aikštėje natūrali eglė puošta 2009 m. Daugiau nei 16 m aukščio medį padovanojo miesto gyventojas. Natūrali eglė papuošta aukso ir sidabro spalvų dekoracijomis: daugiau nei 300 žaislų ir 200 tūkst. LED lempučių, kurių bendras ilgis siekia 5 km.
Tiesa, paminėjimo verta ir dar viena kalėdinė miesto puošmena - nuo 2000 iki 2013 m. Daugiau nei dešimtmetį vilniečius ir sostinės svečius džiuginusi eglė būdavo apjuosiama 32 girliandomis, tvirtinamomis 165 m. aukštyje.
Lietuva sovietinės okupacijos metais: atsiminimai ir išgyvenimai
Šioje dalyje panagrinėsime atsiminimus ir išgyvenimus Lietuvoje sovietinės okupacijos metais, remiantis liudijimais ir asmeninėmis patirtimis.
Taip pat skaitykite: Varškės tortas be kepimo
Tremtis ir kalinimas Sibire
Ši knyga pradėta rašyti 1966 m., baigta - 1971 m. Dėkoju p. VI., kuris taisė kalbą ir geru žodžiu padrąsino ieškoti leidėjų. Taip pat dėkoju a.a. dr. J., kuris paliudyti genocidą Lietuvoje, už geras rekomendacijas leidėjams. 1974 m. gegužės mėn. buvo dvi rūšys: tremtiniai ir kaliniai. Tremtiniams buvo prieinamesnės, nes jie galėjo laisvai vaikščioti po apylinkę. Jie kaliniams buvo neprieinami. Iš Sibiro. Šioje knygoje taktai yra tikri. Nedaug netikslumų bus laiko ir vietos atžvilgiu. šviesoje, kaip buvo patirti, turinio.
Karo siaubas ir traukimasis
Frontas artėjo, vijosi. Mūsų tauta pergyveno siaubo dienas. ir pėsti traukėsi į Vakarus. deportacijas, žudynes, areštus, kankinimus. Ne kokios buvo perspektyvos ir Vakarų pusėje. Vokietiją be pasigailėjimo. Mažai vilties ir ten išlikti gyviems. Liepos 31 dieną buvo sekmadienis. P. atrodė, kad dar toli pavojus. 12 val. prinokusių obuolių iš šeimininkės sodo ir iš kažkur gavę vyšnių. supiaustytus obuolius, susėdo ir išdūmė. Žmonės, panikos pagauti, bėgo kas kur įmanydami. malūnas. kelias buvo bėgančios vokiečių kariuomenės ir civilių žmonių. Lietuvos vokietis, pats uždegė savo malūną ir išvažiavo. Apie 3 v. sviediniai. Vokiečiai mažai teatsišaudė, skubiai traukėsi. smarkesnis mūšis Barzduose, pakeliui į Šakius. rusų žygiavimo. Prie Vilkaviškio buvo dideli mūšiai. gal apie mėnesį ar daugiau prasistumdė prie jos. Netrukus, rodos, spalio mėn. dar pakraščiais buvo likęs sveikas. bombonešių iš lėktuvų, kaimus. Tuščiuose namuose įrengė ligonines, sužeistuosius. Daug jų mirdavo. kranto. draugais: jokios pagarbos, jokio gailesčio - pakasdavo dargi su patyčiomis, šaukia juokdamasis: "Stovai, tovarišč, dovolno spatj!".
Sovietų kareivių elgesys ir nusistatymas prieš žydus
Išvargę ir alkani, žmonių prašė valgyti. smarkiai žygiavę, kad virtuvės likusios toli, negalėjusios jų pavyti. teisindavosi ir kitur, kur ir nesmarkiai žygiuodavo, būdamos mažai temaitino, be maisto ir paėmę miestą, kad pakelia sunkias sąlygas. Pažymėtina, kad pirmųjų linijų, t.y. daugelis rodė nusistatymą prieš žydus, kurie jau buvo pasirodę iš slėptuvių. su vienu žmogumi, atvirai sakydavo: "Kodėl jūs dar tuos kelis žydus palikote? Pamatysite: jie dabar jus į kalėjimus susodins" ir panašiai… kareivis pasakė: "Mes kai šaudysime, tai nė vieno nepaliksime", naikindamas, vokiečiai šaudė, komunistams rusams buvo geriausi draugai ir talkininkai. 1940 m. birželio mėn. raudonomis vėliavomis, labiau nenorėjo niekur dalyvauti jų sutikime, gedulą, beveik tik vieni žydai triumfavo. Kai užėjo vokiečiai, mūsų žmonės vistiek žydų gailėjosi. Masinis jų šaudymas buvo baisus, užtat daugelis padėjo žydams kuo galėdami, nelaimingiesiems.
Plėšikavimai ir savivalė
Ilgai virė Karaliaučiaus "katilas", girdėti tolimas dundesys, yra, bet tai, kas jiems naudinga, sakant, niekas netiki". Kareiviai elgetavo ir plėšikavo, priekabę, žmones gąsdinti, kad ką gautų, ir dėžutes. Radę vertingesnių dalykų, pasiimdavo. Ypatingai norėjo laikrodėlių. Žmonės slėpdavo juos, bet sunku būdavo paslėpti, kad rusas nerastų. galvą neateidavo slėpti, pvz. po mėšlynais, po išvietėmis, po tvartais. fotografijų albumą, vokiečių kareiviu, kuris buvo kelioms dienoms pas juos apsigyvenęs, tos nuotraukos, kad tas vokiečių kareivis esąs jų sūnus, žmoną į štabą tardyti, buvo panešama, nuo sofos pliušas buvo nuluptas, okupacijos metu buvo paplitęs. Frontui praeinant, gyvenau kaime, netoli miestelio. Šeimininkai turėjo nedidelį ūkelį. Sode buvo trys bičių aviliai. kareiviai, apiplėšė avilius - išėmė medų ir nuvertę paliko, kiti, bet jau medaus neberado, šeimininkę, grasindami sušaudyti, jeigu neduos medaus, išėjo šeimininkė pro duris, išėmė, kulkosvydį! dar duonos puskepalį, avį. Tokie plėšikavimai vyko kas naktį, net ir dienos metu. pavalgyti, pavalgyti, mokėjo rusiškai, dabar turėsime visko netekti, ne vienas dar ir kalėjiman pateksim, nebuvau, ar anas nebuvo? išvagotu veidu. Sušneko su šeimininku, sakėsi visą gyvenimą tik vargą tematęs. pusbačius, siūlo šeimininkei ir prašo duonos už juos, gerą gabalą duonos, o batų neima, imti iš jų, žinodami, kad viskas vogta ar pagrobta iš kitų žmonių, numeta batus ir palieka, kuriuos buvo paslėpęs sode. Būdavo ir dezertyrų, pabėgusių nuo savo dalinio iš fronto. Jie slapstydavosi ir gyvendavo iš plėšikavimo, priemonėmis, kai pamatė nešant lašinius iš pastogės, jiems sekdavosi kareivius sudrausminti.
Politrukai ir enkavedistai
Kartą pas vieną ūkininką buvo užėjęs karininkas, reikalavo šeimininko, kad tas duotų valgyti, nieko jam nesakė, stalo, davė valgyti, kelių, prisitaikęs čiupo ui šautuvo ir įsakė kareiviui eiti pirma jo, matyt, atidavė nubausti - netoli buvo dalinio vadovybė. "aprūpintojai" - politrukai, enkavedistai. Daug jų buvo žydų tautybės, skladovoj", sandėlininkas, kuris taip pat buvo žydų tautybės, švarkus ir mėlynas kepures, turėjo neribotą galią, Tai tikroji valdžia, kurios ir ministeriai bijo. Frontui nutolus, jie ėmėsi tvarkyti užnugarį, prižiūrėjo ir kareivius, paskaitas. Mažai tebuvo mokančių rusiškai, bet varė visus gyventojus, būdavo vertėjai, kai kada - kalbėdavo tik rusiškai, tik būtų atlikta pareiga, grasinimas gyventojams, nors niekas nieko pikta jiems nedarė, kaip piktų žvėrių, kas gi būtų išdrįsęs juos užkabinti? Paskaitos visada baigdavosi šūkiais Stalino garbei: "tegyvuoja mūsų vadas, tėvas ir mokytojas - draugas Stalinas". Laikraščiuose retame nebuvo Stalino paveikslo, pirmiausia privalėjo apsirūpinti Stalino, Lenino ir kitų paveikslais, visur pirmojo reikalingumo "prekės"; visa kita nesvarbu.
Taip pat skaitykite: Tradicinis medaus tortas
Ūkininkų padėtis ir pasipriešinimas
Jokių krautuvių nebuvo, maisto, vienerius 1940-1941 metus. Žemaitijoje ėjo kovos dar iki spalio mėnesio. Ūkininkai maitino bėglius dažniausiai be jokio atlyginimo. 70 žmonių keliomis pamainomis, avis iš savo didelės bandos ir maitino žmones, einant, pasilikti savo krašte! ir kad neišvežtų, atgaus savo teises, pavergtas valstybes. Žmonės vengė dėtis prie komunistų, tarnauti "istrebiteliais" (rusiškai - naikintojas), t.y. padėjėjus iš vietinių. Žmonės nenorėjo tokių pareigų, mielai ėmėsi stribų ir čekistų darbo. Žemaitijos į Kauną gydytis nuo širdies sutrikimų, priepuolių priežastis (žinoma, ne viešai, o tik patikimųjų tarpe), norėjo jį užverbuoti sau šnipu, bet jis nesutiko geruoju, pasižadėjimą jiems dirbti, iš to rūpesčio apsirgo. Apie pusę metų gydėsi, gyveno pas gimines Kaune, sugrįžo namo, gydytojų pažymėjimais šiaip taip pasisekė atsiginti čekistų. Tačiau jo šeima vėliau smarkiai nukentėjo.
Maisto trūkumas ir aprūpinimo problemos
Miestuose ir miesteliuose labai trūko maisto, mažai ko buvo pirkti, ir tų krautuvių buvo mažai, ypač miesteliuose, neturėjo, aprūpinimo įstaigas, kurios viską padarytų "iš nieko", miestelio duonos kepykla. Paskyrė vedėją ir kitus reikalingus darbininkus, pasiruošę darbui, laukia, bet miltų nėra, iškepti duoną ir ją išparduoti, kepimui. Iš kur imti miltų pirmajam kepimui? Suorganizuota ir valgykla tarnautojams, kur, arešto būdu surenkami per kratas po namus arba kur kelyje pagauti. Dirbančius "breneruodavo", t.y. prievolės, užtat daugelis savu noru ieškodavo darbo, kad gautų "breneruotę", kas net į stribus dėl to įsirašydavo, darbininką, mokyklos sargą, - grūdų paruošimas. Darbininkui tuojau įsakė pagaminti kelerias kopėčias, žinoma, pažadėjo padirbti ir laukia, kada jam duos medžiagos, kad galėtų dirbti, medžiagos, nenoru dirbti tarybų valdžiai, fašizmu, nacionalizmu, nieko. Jokių pasiteisinimų dėl medžiagos stokos ar ko kito nepriimdavo, atvejais buvo vartojamas posakis: "Bolševikai techniškų kliūčių nepripažįsta", kurį grėsė "liaudies priešo" titulas su visomis jo pasėkomis, pasitraukimas iš darbo be reikiamo atleidimo buvo baudžiamas 5 metais kalėjimo, atleidimą.
Kooperatyvų veikla ir susirinkimai
Vienas kaimynas K. atsakingesnių pareigų, pvz. nebuvimą, pavaduotojas. Kartą sušaukė kooperatyvo narius į susirinkimą, prekių klausimą, šokosi ieškoti kaltininkų, kurie atsakytų už prekių nebuvimą. Girdi, - "paskyra" yra, reikia tik iškovoti, niekas nekovoja, kam reikalinga ta kova, jeigu prekės paskirtos, uždirbti "liaudies priešo" titulą, išklausydavo tylom, prabildavo.
Mokytojų padėtis ir šnipinėjimas mokyklose
Mokyklas, nežiūrint ar sąlygos buvo, ar ne, dirbti, nes vyrai gaudavo atleidimą nuo karo tarnybos, nereikėjo slapstytis. Daugelis vyrų ėjo mokytojauti, kur tik buvo galima gauti darbą, per karą buvo dingę, reikėjo naujų, net ir be sutikimo, jeigu neatsirasdavo sutinkančio, viską žinoti, atsakyti už visus, - už mokytojus ir už mokinius, nepatinkama valdžiai padarė, už viską puldavo direktorių, turėdavo atsakyti direktoriai ir klasių auklėtojai, pavojingi. Jie visi buvo įpareigoti eiti šnipų pareigas, ir mokinius, antitarybinės veiklos faktų, niekinimą. Toks įvykis buvo ir mūsų mokykloje, panašiai būdavo, laikraščius, o laikraštis retas buvo be Stalino paveikslo.
Laiškai Stalinui ir politinė indoktrinacija
Kita bėda buvo su laiškais Stalinui, rašyti Stalinui laiškus, būdavo prirašyta padėkų, džiaugsmų, panegirikų, liaupsinimų ir pažadų, mokytojai ir mokiniai turėdavo pasirašyti po laišku, geriausias mokinys be jokių pasiaiškinimų pasakė: "Aš nepasirašysiu", skundiko, auklėtoja nutylėjo, ir viskas praėjo gerai, pirmiau išgabenti į Sibirą, tėvus, pravesti tardymus, gąsdinti, grasinti bausmėmis, talkininku, savų žmonių išdaviku, direktoriai visą laiką jautėsi "tarp kūjo ir priekalo", nepakenkti prieš komunistus nusistačiusiai visuomenei, tokių "liaudies priešų" buvo apie 90% visų lietuvių.
#
tags: #tortas #vergu #bokstas #istorija #receptas