Šifono Pyragas su Mača Arbata ir Menkių Žvejybos Paslaptys: Nuo Virtuvės Iki Jūros

Šiame straipsnyje apžvelgsime du skirtingus, bet įdomius dalykus: japonišką šifoninį pyragą su mača arbata ir menkių žvejybos subtilybes. Nuo lengvo deserto gaminimo iki įrangos pasirinkimo žvejybai jūroje, atrasime įdomių detalių ir praktinių patarimų.

Šifono Pyragas su Mača Arbata: Japoniškas Lengvumas Jūsų Virtuvėje

Kaskart praeinant pro japonišką kepyklėlę, akį traukia lengvi it debesėliai kepiniai, prie kurių rikiuojasi ilgos eilės. Japonai garsėja savo susikaupimu ir kruopštumu, o tai atsispindi ir jų konditerijoje. Šifoniniai pyragai (chiffon cake) yra japoniškų kepinių klasika, pasižyminti ypatinga tekstūra ir subtiliu skoniu.

Šifono pyrago esmė

Šifoniniai pyragai kepami specialiose aliuminio kepimo formose, kurių kraštai statūs, o viduje - aukštas ir platus kaminėlis. Šių formų jokiais būdais negalima tepti riebalais ar iškloti kepimo popieriumi, nes pyrago tešla kepant turi prilipti prie kraštų, tarsi užsikabinti, kad kilti būtų lengviau. Taip pat, iškeptą pyragą reikia vėsinti apvertus aukštyn kojomis, geriausia kaminėlį užmovus ant stabiliai stovinčio butelio, kad kepinys gerai ventiliuotųsi.

Šifoniniai pyragai kepami su vanile, citrinų sultimis ir žievelėmis, arba su japoniška matcha arbata. Jei neturite matcha arbatos, pakeiskite ją vanile!

Receptas ir gaminimo eiga

Šiam gardžiam pyragui reikės:

Taip pat skaitykite: Gardus baltymų ir grietinėlės tortas

  • 3 didelių kiaušinių (tryniai atskirai nuo baltymų)
  • 88 g cukraus (½ stiklinės minus 1 šaukštas)
  • 3 šaukštų augalinio aliejaus (jei labai tiksliai - 3 šaukštai minus 1 šaukštelis aliejaus)
  • 60 ml vandens (4 šaukštai)
  • 56 g miltų
  • 1 šaukšto krakmolo
  • 1 šaukštelio kepimo miltelių
  • 1 šaukšto matcha arbatos miltelių

Gaminimo žingsniai:

  1. Įkaitinkite orkaitę iki 170°C. Pasiruoškite 17 cm skersmens aliumininę chiffon cake kepimo formą (arba kitokią kepimo formą su nuimamu dugnu). Formos netepkite jokiais riebalais ir neišklokite kepimo popieriumi.
  2. Dubenėlyje gerai išplakite trynius su trečdaliu cukraus. Supilkite aliejų ir vandenį ir gerai išmaišykite.
  3. Atskirame dubenėlyje sumaišykite miltus, krakmolą, kepimo miltelius ir matcha arbatą. Šį mišinį persijokite tiesiai į kiaušinių masę, geriausia, jei įmaišysite persijotus miltus trimis porcijomis, kaskart švelniai sumaišydami tešlą.
  4. Elektriniu kombainu pradėkite plakti baltymus. Kai masė suputos, supilkite antrą trečdalį cukraus. Kai baltymai taps minkštomis putomis, dalimis berkite likusį cukrų ir plakite, kol baltymai bus gerai išplakti (perplakti nereikėtų, užtruksite daugiausiai apie 5-6 min.). Baltymų masę labai atsargiai trimis dalimis įmaišykite į tešlą.
  5. Viską supilkite į kepimo formą, išlyginkite paviršių ir stuktelkite kelis kartus formą į darbastalį, kad neliktų oro tarpų tešloje.
  6. Kepkite 30 minučių, arba kol patikrinę mediniu pagaliuku jį ištrauksite sausą.
  7. Dar karštą pyragą apverskite „aukštyn kojomis“, palikdami gerą oro tarpą ventiliuotis (pvz., ant aukštesnių grotelių). Palaukite, kol pyragas visiškai atvės, tada peiliu apipjaukite pyrago kraštus šalia formos briaunų, taip pat aplink kaminėlį. Pabaigoje aštriu ilgu peiliu apipjaukite pyrago apačią ir apvertę visą pyragą aukštyn kojomis patiekite plokščioje lėkštėje.

Šis pyragas be proto lengvas, todėl ne griekas pasigardinti trupučiu plaktos grietinėlės ir šviežiomis braškėmis!

Menkių Žvejyba: Patarimai ir Įranga Sėkmingam Laimikiui

Viena iš populiariausių žvejybų jūroje yra menkių žvejyba. Menkės kimba dideliuose gyliuose, nuo 30 metrų ir gerokai giliau. Todėl labai svarbu pasirinkti tinkamą įrangą, kuri atlaikytų dideles apkrovas ir sūraus vandens poveikį.

Meškerės pasirinkimas

Jūrinei meškerei, su kuria gaudysite menkes, tenka didelės apkrovos. Per visą žvejybą meškerę lankstysite keliasdešimt, o gal net daugiau kartų, trauksite iš gylio didelį svorį. Tik tvirta meškerė ištvers ekstremalias žvejybos sąlygas kelis sezonus. Meškerės gaminamos iš stiklo arba anglies pluošto. Iš abiejų medžiagų patikimo gamintojo meškerės kotai bus panašiai patvarūs. Tačiau stiklo pluošto meškerės bus sunkesnės, nors ir pigesnės. Tačiau, kai visą dieną žvejoji su meškere rankose, supranti, kad neverta taupyti ir geriau nusipirkti lengvesnę anglies pluošto jūrinę meškerę.

Jūrinės meškerės, kurios naudojamos žvejojant atviroje jūroje, dažniausiai skirtos sunkiems masalams. Naudojami masalai yra 0,3-1 kg svorio. Tokios meškerės optimalus ilgio intervalas - tarp 2,1 - 2,5 metro. Ant meškerės žymimas atlaikomas svoris svarais (Lbs). Jūrinei žvejybai naudojami meškerykočiai nuo 12 Lbs. Dažniausiai perkamos 30 Lbs meškerės. Jūrinės meškerės galas turi būti lankstus, kad kompensuotų didesnės žuvies smūgį naudojant standų pintą valą.

Žiedeliai

Žiedeliai yra labai svarbi jūrinės meškerės koto dalis. Meškerės gali būti su žiedeliais ir su valu, praleidžiamu per blanko vidų (inliner tipo jūrinė meškerė). Inliner tipo meškerėse apkrova pasiskirsto tolygiai visam meškerykočiui, geriau jaučiamas žuvies pasipriešinimas. Žiedeliams tenka labai didelės apkrovos, ypač viršutiniam žiedeliui. Trintis, įkaitimas, netolygus karščio pasiskirtymas po žiedelio įdėklą - tai kelios priežastys, kodėl žiedelio įdėklas susidėvi ar iškrenta. Kol kas patikimiausiais laikomi silicio karbido (SIC) žiedelių įdėklai. Taip pat žiedelių įdėklai gali būti iš metalo keramikos, padengtos titano nitridu (Gold Cermet), aliuminio oksidu, porcelianu.

Taip pat skaitykite: Varškės tortas be kepimo

Ritės pasirinkimas

Jūrinei menkių žvejybai naudojamos beinercinės ir multiplikatorinės ritės. Rinktis reikia galingesnes ir patvaresnes jūrines rites. Joms tenka daug svorio nuo masalo ir traukiant sunkias žuvis. Be to, ritę veiks ir sūrus jūros vanduo. Patogiau jūrinėje žvejyboje naudoti multiplikatorinę ritę. Ji taip vadinama dėl multiplikatoriaus - detalės, kuri padidina valo būgno apsisukimus. Su tokia rite apsukus rankenėlę, būgnas apsisuka kelis kartus. Vienu apsukimu gali būti susukama 50- 70 centimetrų valo. Žvejojant dideliame gylyje ištraukimo greitis ir skiriama ištraukimui jėga labai juntama.

Ritė turėtų būti sukomplektuota iš korozijai atsparių medžiagų. Dažniausiai tai plastikas, grafitas, nerūdijantis plienas. Multiplikatorinė ritė gali turėti valo skaičiuotuvą, kuris dažnai praverčia ypač jei žuvis laikosi ne visai prie dugno. Perkant beinercinę ritę be patvarumo sąvybių reikėtų įvertinti ir būgno dydį. Jei naudosite pintą valą, pakanka didesnio nei standartinio dyžio būgno. Tačiau, jei naudosite paprastą valą, būgno reikės labai didelio. Jūrinė multiplikatorinė ritė turėtų būti sukomlektuota iš korozijai atsparių detalių.

Valai

Jūrinei žvejybai dažniausiai naudojami pinti valai. Lyginant su to paties storio įprastu valu, pintas valas turi daug didesnę laikančiąją gebą. Naudojant paprastus valus jie turės būti storesni ir didės buringumas. Ramioje jūroje tai nesudaro problemų, tačiau kateriui greitai dreifuojant reikės kabinti didesnį svorį. Kabinat didesnį svorį tenka didesnė fizinė apkrova žvejui ir meškerei. Be to, įprastam valui reikės ritės su didelio skersmens būgnu. Įprastiniai valai dažniausiai naudojami sistemėlei surišti. Naudojami tampresni valai, kad, užsikabinus ar smogus žuviai, nenutrūktų. Dažniausiai sistemėlei susirišti naudojami 0,4- 0,6 valai. Pagrindiniam valui geriau naudoti standžius valus, kad geriau būtų valdyti masalo žaidimą. Didelės žuvies smūgį turėtų kompensuoti lankstesnis kotas. Pagrindiniam valui naudojami pinti valai nuo 0,24 mm storio. Valui nereikėtų gailėti pinigų, nes pigesni, jūrinei žvejybai nepritaikyti, greitai susidėvi, ypač trindamiesi į meškerės žiedelį.

Sistemėlės ir pilkeriai

Sistemėlė susideda iš ryškių nedidelių masalų, kurie vilioja žuvis. Dažniausiai naudojami trys arba keturi masalai, jie surišami apie 1-1,2 m ilgio girlianda. Menkių žvejyboje naudojamos visų rūšių sistemėlės, jų galima išskirti kelis tipus. Tradiciniai - tai 8-12 cm guminiai vamzdeliai, „pipirai“, raudonos, žalios, baltos spalvos. Jie menkėms, greičiausiai, panašus į dugninius gyvius. Klasikinė blizgi lengva sistemėlė menkių žvejybai. Tačiau būna dienų, kai jos nustebina ir dideliame gylyje. Guminių žuvelių imitacijos sistemėlės puikiai pasirodė menkių žvejyboje didesniame gylyje.

Menkių žvejybai reikėtų pasirūpinti dideliu kiekiu įvairiu jūrinių sistemėlių. Jei dugnas su daug kliuvinių, jų daug prarandama. Taip pat pastebėta, kad menkės skirtingai reaguoja į sistemėles. Tradicinis norvegiškas plieninis trijų briaunų pilkeris ilgą laiką buvo populiariausias menkių žvejyboje. Laikui bėgant atsirado įvairių žuvies imitacijos pilkerių, iš kurių pradžioje norvegai šaipėsi. Dabar jau nesišaipo. Menkės kai kuriomis dienomis keičia savo požiūrį į pilkerius ir reikia surasti tuo metu joms tinkamiausią pilkerį. Daug lemia ir pilkerio forma, nes gaudant su tos pačios spalvos, bet skirtingos formos pilkeriu sekėsi skirtingai.

Taip pat skaitykite: Tradicinis medaus tortas

Žvejojant menkes Baltijos jūroje, Lietuvos pakrantėje, pilkerių beveik neprarandama. Žvejojama ant smėlėto dugno, kur beveik nėra kliuvinių. Norvegijoje vienas iš pikčiausių pilkerių „priešų“ yra ant akmenų augančios aktinijos. Mažos nusitraukia, tačiau jei didelė, užaugusi ant didelio akmens, greičiausiai pilkerį prarasite. Daug užsikabina už uolų, kitokių kliuvinių. Užkabinus pilkerį reikėtų paplaukti priešinga dreifavimo kryptimi, tai labai dažnai padeda atsikabinti nuo kliuvinio.

Žvejyba nuo kranto

Menkių žvejybai nuo kranto dažniausiai galima panaudoti spiningus ar teleskopines meškeres, naudojamas gėlavandenių žuvų žvejybai. Įrangai jūrinė žvejyba dažniausiai turi neigiamos įtakos dėl sūraus jūros vandens, todėl, jei žvejosite dažniau, reikėtų pirkti korozijai atsparias rites ir meškerykočius su patikimais žiedeliais. Meškerykotis ir ritė pritaikomi 20- 40 gramų pilkeriams ar guminukams. Geriausiai pasiteisina mažieji pilkeriai. Papildomai dedamos lengvos blizgios sistemėlės. Menkės žvejojamos staigiai gilėjančiose vietose, nuo uolų, molų, tiltų.

Rauginti Kopūstai: Tradicinis Skonis ir Nauda

Rauginti kopūstai - tradicinis lietuvių patiekalas, turintis ne tik puikų skonį, bet ir didelę naudą sveikatai. Tai puikus vitaminų, ypač C ir K, šaltinis, taip pat galingas probiotikas dėl pieno rūgšties fermentacijos proceso.

Kopūstų pasirinkimas

Kopūstai paprastai rauginami rudenį. Daržuose gūžės nupjaunamos, kai nakties temperatūra pradeda nuolat kristi žemiau 0 °C. Tai paprastai nutinka pirmoje spalio pusėje. Lengvos šalnos skatina krakmolo hidrolizės į cukrų (fruktozę ir gliukozę) procesą kopūstuose. Tinka vėlyvos ir vidutinio vėlyvumo veislės. Jos yra stipriausios ir tankiausios. Geriau rinktis balčiausią gūžę, kokią tik galite rasti - tokia kopūsto galvutė bus traški. Prieš pirkdami, pačiupkite gūžę - paspaudus ji turėtų šiek tiek traškėti, bet tuo pačiu metu būti tanki, o ne suglebusi. Jei kopūstus rinksitės vėlyvą rudenį, patikrinkite, ar jie nėra užšalę. Užšalę lapai praranda savo ląstelių struktūrą, tampa minkšti ir vandeningi - rauginti kopūstai nebus traškūs. Žali lapai ant galvutės tarnauja kaip indikatorius; mes juos pašaliname gamindami, bet jei juos pašalino pardavėjas, didelė tikimybė, kad jie buvo užšalę. Balta spalva rodo didelį sausųjų medžiagų kiekį ir mažą vandens kiekį lapuose, o tai yra labai svarbu, kad rauginti kopūstai būtų traškūs. Be to, lengvesnėse veislėse paprastai yra mažiau chlorofilo, kuris gali turėti įtakos raugintų kopūstų spalvai ir padaryti juos patrauklesnius. Per didelė drėgmė vasaros viduryje gali skatinti grybelinių ir bakterinių ligų, dėl kurių pūva gūžės, vystymąsi. Taip yra todėl, kad drėgna aplinka yra palanki patogenų dauginimuisi.

Indai ir dagtis

Raugintiems kopūstams geriausiai tinka mediniai kubilai arba dideli stikliniai indai. Mediniai kubilai, tradiciškai gaminami iš ąžuolo, suteikia kopūstams ypatingą aromatą ir dėl savo porėtos struktūros, kurioje gali augti mikroflora, skatina tinkamą fermentaciją. Emaliuota keptuvė taip pat tiks, jei tik emalis nebus įtrūkęs ir nenuskilęs. Kalbant apie plastiką, priimtina naudoti maistui skirtus plastikinius indus (pvz., pažymėtus HDPE, PP), tačiau verta įsitikinti, kad jie yra specialiai sukurti rūgštiniams maisto produktams laikyti ir nėra pažeisti. Maistinio nerūdijančio plieno (pvz., 304 arba 316) indai yra visiškai saugūs ir labai praktiški fermentacijai. Tinkamas dagtis yra akmuo (švarus ir gerai nuplautas), neturintis aštrių briaunų, kurios galėtų pažeisti indą, arba vandens indas. Svarbu, kad dagtis būtų inertiška ir nereaguotų su fermentacijos metu susidarančiomis rūgštimis. Nerekomenduojama ant kopūstų dėti metalinių daiktų, kurie gali oksiduotis (pvz., paprasto plieno, aliuminio ar ketaus), nes jie gali reaguoti su pieno rūgštimi ir suteikti kopūstams metalo skonį ar net išskirti kenksmingas medžiagas. Dagtis iš esmės yra slėgis, kuris padeda kopūstams išskirti sultis ir visiškai panirti į sūrymą, o tai svarbu anaerobinei fermentacijai ir pelėsio prevencijai.

Druska ir prieskoniai

Bet kokiems marinuotiems agurkams geriausia naudoti rupią akmens druską. Rauginti kopūstai nėra išimtis. Joduota druska kopūstams netinka, ji juos suminkština. Vidutiniškai 1 kg kopūstų dedama 1 valg. šaukštas druskos - tai yra, jei darote sūrymą. Jei marinuojate „sausai“, tuomet reikia įberti šiek tiek daugiau druskos. Tiesą sakant, druskos kiekis yra skonio reikalas. Kai kurie žmonės netgi deda 1 arb. Stambiai malta akmens druska paprastai neturi priedų, tokių kaip lipnumą reguliuojančios medžiagos (kalio arba natrio ferocianidas), kurios gali turėti įtakos fermentacijos procesui ir skoniui. Stambiai malta druska taip pat leidžia jai lėčiau tirpti, tolygiau pasiskirstyti ir iš kopūstų ištraukti drėgmę, o tai prisideda prie traškios tekstūros. Į druską įdėtas jodas (dažniausiai kalio jodido arba kalio jodato pavidalu) gali slopinti pieno rūgšties bakterijų, kurios yra atsakingos už fermentaciją, aktyvumą. Tai sulėtina fermentacijos procesą ir gali neigiamai paveikti kopūsto tekstūrą, todėl jis tampa minkštas. Optimali druskos koncentracija (paprastai 1,5-2,5 % daržovių svorio). Ji ne tik ištraukia vandenį iš kopūstų, sukurdama sūrymą, bet ir kontroliuoja nepageidaujamų mikroorganizmų augimą, skatindama pieno rūgšties bakterijų augimą.

Man patinka eksperimentuoti su druskos kiekiu, kad rasčiau tobulą pusiausvyrą tarp sūrumo ir traškumo. Pradėjau nuo 1 valg. Idealus smulkinimo storis (paprastai 3-5 mm) suteikia optimalų paviršiaus plotą sąlyčiui su druska ir mikroorganizmais, tuo pačiu išlaikant pakankamą ląstelių sienelių tankį. Per plonai pjaustyti kopūstai greičiau išskiria sultis, tačiau jų ląstelių sienelės fermentacijos metu lengviau suyra, todėl kopūstai tampa minkšti ir gleivėti. Prieš pjaustant gūžę reikia pašalinti, bet galite ją atskirai susmulkinti ir pridėti prie kopūsto. Reikalas tas, kad tai vertingas maistinių skaidulų, vitaminų (ypač B grupės) ir mineralų šaltinis. Tačiau būtent gūžėje, kaip ir centriniame stiebe, augalas gali kaupti nitratus, kurie yra medžiagų apykaitos ir per didelio azoto trąšų naudojimo šalutinis produktas. Todėl tai prasminga, jei kopūstą auginote patys ir esate tikri, kad gūžėje nesusikaupė nitratų ir chemikalų. Morkų beveik visada dedama. Ir kuo daugiau, tuo geriau. Morkos kopūstus padaro traškius ir aromatingus. Prieskonių paprastai dedama maždaug tiek pat, kiek druskos. Dažnai į kopūstus dedamos rūgštūs vaisiai ir uogos (spanguolės, bruknės, obuoliai, slyvos). Morkos ne tik suteikia saldumo ir spalvos, bet ir yra cukrų šaltinis, kuris tarnauja kaip „maistas“ pieno rūgšties bakterijoms, skatindamas aktyvesnę fermentaciją. Morkos man yra būtinas ingredientas. Tai tarsi duetas, kuris visada veikia.

Pridėjus prieskonių ne tik praturtinamas raugintų kopūstų skonis, bet kai kurie iš jų turi antimikrobinių savybių (pvz., gvazdikėliai, pipirai), kurios gali padėti kontroliuoti nepageidaujamų mikroorganizmų augimą ankstyvosiose fermentacijos stadijose, skatinant naudingų pieno rūgšties bakterijų vystymąsi. Rūgščios uogos (spanguolės, bruknės) ir vaisiai (obuoliai, slyvos) ne tik suteikia papildomo skonio, bet ir padidina vitaminų bei antioksidantų kiekį. Jų natūralus rūgštingumas taip pat gali padėti sukurti palankesnę aplinką pieno rūgšties bakterijoms, nors bazinį pH reguliuoja pieno rūgštis. Rauginti kopūstai su spanguolėmis - tai skonio sprogimas! Man patinka, kaip rūgščios uogos suteikia gaivumo ir rafinuotumo, paversdamos paprastą patiekalą tikru delikatesu. Burokėliai ne tik suteikia kopūstams patrauklią rubino spalvą dėl betacianino pigmentų, bet ir saldų skonį. Jie taip pat suteikia papildomo cukraus fermentacijai ir turi vertingų vitaminų bei mineralų. Sveiki kopūsto lapai atlieka kelias funkcijas: apačioje jie apsaugo didžiąją dalį kopūsto nuo tiesioginio sąlyčio su indu ir padeda išlaikyti sultis. Viršuje jie sukuria barjerą, kuris neleidžia orui pasiekti raugintų kopūstų dalies, apsaugodamas juos nuo oksidacijos ir pelėsio.

Raugimo būdai

Tiesiog sutarkuokite plonai supjaustytą kopūstą su druska, paspauskite ir leiskite fermentuotis. Sūdymas mechaniškai suardo kopūsto ląstelių sieneles, išlaisvindamas ląstelių sultis. Šios sultys, sumaišytos su druska, sudaro pradinį sūrymą, kuriame vyksta fermentacija. Kopūstai taip pat sūdomi sūryme. Jis gali būti karštas arba šaltas. Sūrymas (karštas arba šaltas) yra alternatyvus metodas, leidžiantis kontroliuoti sūrumo lygį ir kartais pagreitinti procesą. Sūdau šaltame sūryme. Jis perpjaunamas per pusę arba ketvirčius ir užpilamas karštu sūrymu. Kopūstas gaunasi santūraus skonio nei supjaustytas. Šiek tiek sūrus. Galima naudoti, pavyzdžiui, kopūstų suktinukams. Šis metodas leidžia išsaugoti lapų formą ir vientisumą, o tai idealiai tinka kopūstų suktinukams gaminti, nes lapai išlieka minkšti, bet nesubyra. „Santūrus“ skonis atsiranda dėl mažesnio sąlyčio su sūrymu ploto ir lėtesnio druskos bei pieno rūgšties įsiskverbimo į galvutę.

Laikymas

Optimali laikymo temperatūra yra nuo 0 iki -2 °C. Tačiau kopūstų negalima užšaldyti, jie taps minkšti ir nemalonūs. Be to, kopūstai netoleruoja temperatūros pokyčių. Tad ideali laikymo vieta yra rūsys. Arba, kraštutiniais atvejais, gerai įstiklintas balkonas ir ant jo pastatyta medinė spintelė. Jei tokių sąlygų nėra, kopūstus geriau laikyti stiklainiuose ir šaldytuve. Žema temperatūra (arti 0 °C) gerokai sulėtina pieno rūgšties bakterijų aktyvumą, todėl kopūstus ilgą laiką galima laikyti fermentuotus, bet ne perraugintus. Tai taip pat neleidžia daugintis nepageidaujamiems mikroorganizmams, kurie aukštesnėje temperatūroje gali sukelti puvimą ar pelėsį. Užšaldžius raugintus kopūstus, jų ląstelių sienelėse susidaro ledo kristalai. Atšildžius kopūstus, šie kristalai ištirpsta, suardydami ląstelių struktūrą, kopūstai tampa minkšti, vandeningi ir praranda būdingą traškumą. Kai temperatūra svyruoja, pieno rūgšties bakterijoms susidaro stresinės sąlygos ir gali paskatinti kitų, nepageidaujamų mikroorganizmų augimą.

Patarimai

  • Jei morkas sutarkuosite smulkia tarka, jos išskirs daugiau beta karoteno pigmento, o kopūstas įgaus malonų rausvą atspalvį. Kita vertus, jei morkas supjaustysite plonai, jų pigmentų daugiausia liks gabalėlių viduje, o kopūstas išlaikys baltą spalvą.
  • Kad rauginti kopūstai būtų ypač traškūs, galite įdėti kelis nedidelius krienų šaknų gabalėlius. Krienų lapai, kuriais galima uždengti kopūstus, yra puiki priemonė nuo pelėsio augimo.
  • Pieno rūgšties rūgimo proceso metu išsiskiria dujos (daugiausia anglies dioksidas). Jas reikia periodiškai išleisti, pirmąsias kelias dienas 1-2 kartus per dieną įsmeigiant medinį iešmelį į kopūsto dugną.
  • Įpylus nedidelį kiekį (pvz., 1-2 valgomuosius šaukštus į stiklainį) geros kokybės fermentuotų agurkų sūrymo, galima pagreitinti raugintų kopūstų gaminimo procesą ir pagerinti jų skonį. Sūryme yra gyvų pieno rūgšties bakterijų kultūrų, kurios veiks kaip „raugas“ naujame procese.
  • Kad didelė kopūsto galva, marinuota visa arba perpjauta pusiau, būtų tolygiai pasūdyta, jos šerdyje reikia padaryti kryžiaus formos įpjovą.

Serpentinas: Akmuo Su Gyvatės Oda

Serpentinas nėra vienas mineralas, o trijų artimų „pusbrolių“ grupė. Kartu jie tamsius, magniju turtingus uolienas paverčia švelniomis žalumomis ir šilkiniu žvilgesiu. Vieni gabalai drožiami tarsi sviestas, kiti - kaip bowenitas - poliruojasi iki švytinčio, nefritą primenančio blizgesio. Pavadinimas kilęs iš akmens „gyvatės odos“ raštų, o ne todėl, kad su gyvatėmis būtų tartasi.

Mineralų grupė vs.

Serpentinas - tai mineralų grupė (antigoritas, lizarditas, chrizotilas). Uoliena, sudaryta daugiausia iš serpentino mineralų, vadinama serpentinitu. Bowenitas (pusiau permatomas, tvirtas antigoritas) vertinamas drožybai ir kabochonams; williamsite - obuolių žalumo serpentina su magnetito/chromito taškeliais.

Apie skaidulas:

Chrizotilas yra skaidulinis serpentino polimorfas (pramoninis asbestas). Serpentinas formuojasi, kai ultramafinės uolienos (peridotitas, dunitas) žemose-vidutinėse temperatūrose hidratuojasi. Klasikinės vietos: ant žemės iškeltos senovinio jūros dugno atplaišos (ofiolitai) ir plokščių ribos, kur cirkuliuoja skysčiai. Lizarditas sudaro smulkiai plokštelines mases, antigoritas - banguotas plokšteles/ašmenis, o chrizotilas smulkias gysleles užpildo šilkinėmis skaidulomis.

Fotografavimo patarimas:

Žemas, šonu krentantis apšvietimas (~25-30°) pažadina vaškišką žvilgesį ir išryškina magnetito gyslas.

Pojūčio testas:

Serpentinas dažnai jaučiasi vėsus ir šiek tiek „muiluotas“. Serpentinizuotas peridotitas gali rodyti daugiakampį „tinklą“ - smulkius tinklus, kur olivino grūdeliai pakito nuo kraštų į vidų. Ižiūrėsite banguotas plokšteles/ašmenis, suteikiančius šilkinę kryptingą tekstūrą. Baltos kalcito/dolomito gyslos kerta uolieną; juodi chromito/magnetito taškeliai keliauja lūžiais. Kietesni ir tvirtesni (nefritas ~6-6.5; jadeitas ~6.5-7); didesnis SG (nefritas ~2.9-3.1; jadeitas ~3.3+); ryškesnis, stikliškesnis poliras. Abu gali būti blyškiai žali ir pusiau permatomi, tačiau turi kriauklišką lūžį ir didesnį kietumą (peilis jų nebraižo). Minkštesnis (braižosi nagu), pudringas, dažnai pilkas; naudojamas stalviršiams/steatito skulptūroms. Daugelis ryškių obuolių žalių - tai serpentinas, parduodamas kaip „jade“. Dažai gali kauptis porose ir įtrūkiuose. Kalcitu turtingi akmenys, parduodami kaip „green marble“, dažnai yra serpentino brekčijos (verd antique). Bowenitas (Naujosios Zelandijos „tangiwai“, Rodo sala, Taivanas) - pusiau permatomas antigoritas, naudojamas kaip nefritas. Williamsite (Pensilvanija) - ryški obuolių žalia su magnetito „žvaigždutėmis“. Tinka pakabukams, auskarams, karoliams. Dirbkite šlapiu būdu su lengvu spaudimu.

tags: #tortas #penkiu #briaunu #receptas

Populiarūs įrašai: