Tortas grafo pilies griuvėsiai: istorija ir atgarsiai Lietuvos kultūroje

Šiame straipsnyje panagrinėsime torto grafo pilies griuvėsių istoriją ir jos atgarsius Lietuvos kultūroje.

Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės keliais po Ukrainą: žvilgsnis į istoriją

2019 m. liepą žurnalistų grupė leidosi į dešimties dienų žygį „Vienybės kelias - 19“ po Ukrainą, kuris buvo skirtas Lietuvos žurnalistų sąjungos 90-mečiui. Šią ekspediciją organizavo Lietuvos žurnalistų sąjunga ir Kelionių žurnalistų klubas. Žygio tikslas - susipažinti su LDK ir Abiejų Tautų Respublikos raštijos tradicijomis, LDK ir Ukrainos istorija bei kultūriniais bruožais. Ekspedicijos dalyviai keliavo LDK keliais, prisimindami jos istoriją ir svarbiausius įvykius.

Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė gyvavo nuo XIII a. vidurio iki 1795 m. Jos teritorija apėmė didelę dalį dabartinės Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir kitų šalių. Valstybė buvo vadinama Lietuva XIII a. viduryje - XIV a. pradžioje. Mindaugas karūnavosi kaip Lietuvos karalius (1236-1263). Sostinė Vilnius - nuo 1323 m. Pilnas pavadinimas pagal Lietuvos statutą (XVI a.) - Didžioji Lietuvos, Rusijos ir Žemaitijos kunigaikštystė.

Žygio pradžia ir kelionės maršrutas

Liepos 7 d. žygio dalyviai susirinko Vilniuje, prie geležinkelio stoties. Grupėje buvo daugiau kaip 30 žygeivių, žurnalistų ir kitų profesijų atstovų. Palydėtuvės įvyko prie Lietuvos radijo ir televizijos komiteto, kur vyko tiesioginis reportažas TV laidai „Labas rytas, Lietuva“. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius palinkėjo sėkmingos kelionės po Ukrainą.

Pirmasis sustojimas kelionėje buvo Liublinas, Lenkijoje, susijęs su LDK istorija. XVI a. Liublino pilyje buvo sudarytas Lietuvos ir Lenkijos unijos aktas, žymintis dviejų tautų istoriją. Pati Liublino unija, nors ją pasirašant išmanus derybininkas Jonas Chodkevičius iškovojo nemažai kompromisų, o aikštėje apsistoję lietuviai teikė ypatingą moralinę paramą, gerokai nuskriaudė Lietuvą - ji neteko trijų vaivadijų, palenkės. Unija numatė, kad LDK ir Lenkijos karalystė susijungia ir sudaro Respubliką. Ši Respublika turi vieną valdovą, renkamą visų Lenkijos ir Lietuvos bajorų luomų Lenkijoje ir karūnuojamą Krokuvoje; Respublikoje bus vienas seimas ir vienas senatas. Visi vidaus ir užsienio politikos klausimai bus sprendžiami seime. Unija teisiškai įtvirtino savarankišką Lietuvos būvį ATR. LDK ir Lenkijos karalystė turėjo atskirus valdžios pareigūnus (urėdus), atskiras kariuomenes ir jų vadus (etmonus), savo valstybės iždą, monetas, skirtingą teisę ir teismus. Sudarius uniją ATR galėjo sėkmingiau užbaigti Livonijos karą, nes į jį įsitraukė ir Lenkija.

Taip pat skaitykite: Gardus baltymų ir grietinėlės tortas

Nuo Liublino kelionės maršrutas pasisuko Vakarų Ukrainos link.

Ukraina: istorinis ir kultūrinis kontekstas

Ukraina - didžiausia Europos valstybė (neskaitant Rusijos), išsidėsčiusi Rytų Europoje. Valstybės modernioji istorija prasidėjo IX a., Ukrainai tapus senovės rytų slavų civilizacijos centru. Iškilus LDK, tapo jos dalimi, o XIX a. didžioji teritorijos dali buvo įjungta į Rusijos imperijos sudėtį, mažesnioji - prijungta prie Austijos-Vengrijos. Po sudėtingo kovų už šalies nepriklausomybę laikotarpio (1917-1921 m.), Ukraina 1922 m. tapo viena iš TSRS sąjunginių respublikų.

1991 m. rugpjūčio 26 d. Ukraina pripažino Lietuvos, 1991 m. gruodžio 4 d. Lietuva - Ukrainos nepriklausomybę. 1991 m. gruodžio 12 d. šalys užmezgė diplomatinius santykius.

Pirmas sustojimas Ukrainoje buvo Voluinės Vladimire, kuris tampriai susietas su LDK. Nuo 1320 metų miestą valdė Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, po jo mirties - sūnus Liubartas, vedęs Voluinės kunigaikščio Jurgio seserį. Dėl rytų slavų žemių nuolat vyko įnirtingos LDK kovos su Lenkija. 1340-1569 (su pertrauka 1366-1370) Voluinės Vladimirą valdė LDK. 1431 m. Voluinės Vladimirui suteiktos miesto savivaldos teisės. 1569 m. Liublino seime Voluinės Vladimiras kartu su kitomis Voluinės žemėmis buvo prijungtas prie Lenkijos karalystės ir tapo Voluinės centru.

Būdami Voluinės Vladimire aplankėme Švč. Mergelės Marijos Ėmimo dangun (Uspenijės) soborą (statytą apie 1160 m., restauruotas XIX a. pabaigoje), kuriame palaidoti Voluinės kunigaikščiai. Šalia soboro iškilę renesansiniai vyskupų rūmai (XVI a.). Grožėjomės Šv. Vasilijaus cerkve, pastatyta XIII a. pab. - XIV a. pr.).

Taip pat skaitykite: Varškės tortas be kepimo

Išvykę iš Voluinės Vladimiro užsukome į netoliese esantį Zymnę. XV a. pab. - XVI a. pradžioje jis buvo apjuostas gynybine siena su bokštais. 1495 m. Lucko seniūnas Teodoro Čiartoriskio lėšomis pastatydintas naujas mūrinis Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Uspenijės) soboras. Greta soboro - Šv. Julijonos Alšėniškės cerkvė, pastatyta XVI a. Vienuolyno kiemelyje išliko viduramžių šventovės pamatų fragmentas. Už vienuolyno sienos iškilusi nedidelė Švč. Trejybės cerkvė, pastatyta 1465-1475 m. Dabar Zymnėje veikia moterų vienuolynas.

Susipažinę su Zymnės architektūros ir istorijos paminklais, išvykome į Lucką, kuris tampriai susijęs su LDK istorija. Gediminui plečiant LDK valdas į rusėniškas žemes, 1321 m. Luckas buvo prijungtas prie Lietuvos. Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas, siekdamas sutvirtinti ir apsaugoti tuometės Lietuvos pietrytines žemes, 1323 m. jis apvesdino sūnų Liubartą su Vladimiro-Suzdalės kunigaikščio Andrejaus dukterimi ir atidavė jam valdyti Lucką. Pastarasis priėmė stačiatikių tikėjimą ir tapo Liubartu Dmitrijumi. Liubartas ėmėsi įtvirtinti Lucką. Vietoj medinių pastatų buvo pradėta statyti mūrinė pilis-tvirtovė, kuri tapo neįveikiama daugeliui priešų. Kilus konfliktui su Lenkijos karaliumi Kazimieru III dėl Voluinės kunigaikštystės paveldėjimo, Lucką 1340 m. užėmė LDK kariuomenė. 1375 m. kunigaikštis Liubartas Lucke įkūrė pirmąją LDK katalikų vyskupiją. Po jo mirties, 1384-1387 metais Lucką valdė sūnus Teodoras. 1392 m. Jogaila perleido Lucką valdyti kunigaikščiui Vytautui. Svarbiausią vaidmenį Lietuvos istorijoje Luckas suvaidino valdant Vytauto Didžiojo valdymo metais (nuo 1392 m. iki 1430 m.). Po Liubarto mirties Lucką perėmęs Lietuvos didysis kunigaikštis Vytautas Didysis (1350-1430 m.) baigė mūryti Aukštutinę pilį, rėmė bažnyčių statyba, iš Voluinės Vladimiro čionai perkėlė ir katalikų vyskupiją. LDK Vytauto Didžiojo valdymo laikais Luckas tapo pietrytin…

Napoleono Ordos įamžinti LDK Didikai Ukrainoje

XIX a. lenkų dailininkas, kompozitorius ir poetas Napoleonas Matas Tadas Orda (1807-1883), gyvenęs ir kūręs prie Rusijos imperijos prijungtose Lietuvos provincijose, daug keliavo po Lietuvą, Baltarusiją, Lenkiją, Ukrainą. Keliaudamas po Ukrainą nupiešė daug šios žemės peizažų, pilių, rūmų, susijusių su LDK didikais.

Rumunija: Drakulos gimtinė ir kulinarinės tradicijos

Rumunija - valstybė Pietryčių Europoje, skalaujama Juodosios jūros. Ribojasi su Bulgarija, Serbija, Vengrija, Ukraina bei Moldova. Šalis garsėja mistiškais pasakojimais ir legendomis apie grafą Drakulą, nuostabaus grožio gamta, kerinčia Juodosios jūros pakrante ir jaukiais miesteliais.

Rumunijos virtuvė garsėja itin gausiu daržovių, vaisių, įvairiausių žalumynų ir aštrių prieskonių asortimentu. Šalyje labai populiarūs žuvies ir daržovių troškiniai, ant žarijų ar grotelių keptos bei troškintos daržovės - įdarytos paprikos (ardei umpluti), baklažanų ir faršo apkepas (musaka), įdaryti kopūstai (sarmale). Rumunijoje klesti medžioklė, todėl vertinami žvėrienos valgiai, ypač stirnienos nugarinė, iš kurios rumunai gamina kepsnius ir aštrius troškinius. Svečiuojantis šalyje, reiktų išmėginti ir labai aštrias dešrelės be odos (mititej), gausiai prieskoniais pagardintą ir pusiau išvirtą avienos krūtinėlę, kuri vėliau supjaustoma ir apkepama ant grotelių.

Taip pat skaitykite: Tradicinis medaus tortas

Rumunų virtuvė atspindi šalies geografinę padėtį ir istoriją. Vietiniams patiekalams įtakos turėjo vengrų, osmanų, austrų ir vokiečių tautos. Ciorba de Burta arba kitaip - žarnokų sriuba, nepaisant pavadinimo yra vienas skaniausių ir sočiausių patiekalų. Receptas į rumunų žemes atkeliavo iš Osmanų imperijos, tačiau rumunai jį modifikavo, pridėdami citrinos (arba acto), daržovių ir daug česnako. Sarmale primena mums įprastus balandėlius. Patiekalas gaminamas iš maltos mėsos (kiaulienos, ėrienos, jautienos, vištienos ir kt.), sumaišytos su ryžiais ir prieskoniais ir įvyniojamos į kopūstų, vynuogių lapus, špinatus ar net krienų lapus. Tradiciškai geriausia sarmale ruošiama moliniuose induose, o patiekiama su polenta ir grietinėle. Kiekviena rumunų šeima turi savo sarmale receptą, perduodamą iš kartos į kartą. Transilvanijos guliašas yra rumuniška garsiojo vengriško guliašo versija. Šis sotus patiekalas gaminamas iš jautienos, svogūnų, pomidorų, paprikų ir prieskonių. Mamáligè yra rumuniška polenta. Gaminama iš geltonųjų kukurūzų miltų ir istoriškai buvo laikoma valstiečių maistu, tačiau peržengė socialines ribas ir tapo mėgstamu nacionaliniu patiekalu. Mamáligè neįtikėtinai universali, nes gali būti patiekiama kaip garnyras prie troškinių ir mėsos patiekalų arba valgoma kaip atskiras patiekalas pridėjus sūrio, sviesto ir grietinės. Kai kuriuose regionuose ruošiama saldi versija su pienu ir cukrumi. Papanași - mėgstamiausias rumuniškas desertas, kurio neturėtų praleisti nė vienas smaližius. Šios keptos arba virtos spurgos gaminamos iš saldinto karvės sūrio, kiaušinių ir miltų mišinio, todėl joms suteikiama minkšta, puri tekstūra. Cozonac saldi duona - neatsiejama Rumunijos švenčių dalis. Gaminama iš mielinės tešlos su maltų graikinių riešutų, cukraus bei kakavos įdaru. Cozonac‘o gaminimo procesas reikalauja daug darbo ir kantrybės, nes tešla turi kelis kartus pakilti, kad išgautų jai būdingą lengvumą. Stebėti, kaip rumunų šeima ruošia šį patiekalą, prilygsta ritualui, kai visi šeimynykščiai stoja minkyti tešlos ar ruošti įdaro. Țuică yra daugiau nei tik tradicinis rumuniškas alkoholinis gėrimas - tai giliai įsišaknijusi kultūros dalis. Šis brendis dažniausiai gaminamas iš fermentuotų slyvų ir gali būti įvairaus stiprumo - paprastai nuo 20 % iki 60 %. Țuică dažnai vartojamas kaip aperityvas, skatinantis apetitą.

Keliavimo po Rumuniją ypatumai

Rumunija gali didžiuotis puikiai išvystytu traukinių tinklu, kuris leidžia pasiekti net atokiausius šalies kampelius. Yra trys traukinių rūšys: vietiniai - tai patys pigiausi ir lėčiausi traukiniai, ekspreso - greitesni, tačiau brangesni ir greičiausi, bet ir brangiausi tarpmiestiniai traukiniai, kurie puikiai tinka ilgoms kelionėms. Traukinio bilietus vertėtų įsigyti iš anksto. Tai galima padaryti stotyje arba specialiose kasose.

Rumunijos keliai tvarkingi, todėl galima nuomotis ir automobilį. Tiesa, norint keliauti Rumunijos keliais, reikia įsigyti leidimą - vinjetę, kurios kaina yra 3 eurai savaitei. Be to, papildomai teks mokėti už važiavimą tiltais per Dunojų.

Viešasis transportas Rumunijoje gana gerai išvystytas. Bilietus į troleibusus, autobusus ir tramvajus galima įsigyti specializuotuose kioskuose. Po sostinę galima keliauti ir metro. Mieste yra trys linijos, traukiniai kursuoja kas 5-8 min.

Rumunijoje galima pasinaudoti Uber, Bolt arba vietinių taksi (Meridian Taxi, Star Taxi) paslaugomis. Kainos gali svyruoti nuo 1,29 RON (0,26 EUR) iki 3,5 RON (0,70 EUR) už kilometrą. Susisiekimas tarp miestų ne mažiau išvystytas. Tarpmiestinių autobusų bilietus įsigyti galima autobusų stoties bilietų kasose arba iš vairuotojų ar jų padėjėjų.

Rumunijos geležinkelių tinklas yra vienas iš 4 didžiausių ir tankiausių Europoje. Tolimoms kelionėms iš vieno Rumunijos galo į kitą patogu naudotis greitaisiais traukiniais. Yra keletas kainų tipų, įskaitant regioninius bilietus, kurie suteikia neribotą kelionę tam tikrą laiką arba tam tikromis dienomis priemiestiniuose traukiniuose.

Rumunijoje yra 17 oro uostų. Iš jų 5 (Banisa, Cluj-Napoca ir kt.) vykdo tik vidaus skrydžius, o 12 (Henri Coanda, Iasi, Sibiu ir kt.) priima ir tarptautinius skrydžius.

Žymiausios Rumunijos vietos

  • Maramurešo regionas. Šiaurės vakarų Rumuniją labiausiai garsina ne smaragdinė gamta, o Maramurešo regionas, kuriame yra maždaug 100 nedidukių ir be galo unikalių medinių bažnyčių.
  • Bukovinos regionas. Meno lobynu vadinamas Bukovinos regionas garsėja į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą įtrauktais vienuolynais, kurių sienas puošia nuostabios freskos, vaizduojančios religines scenas.
  • Bikazo kalnų tarpeklis. Giliausias ir ilgiausias Rumunijos tarpeklis pakeri gamtos didybe ir kvapą gniaužiančiu kraštovaizdžiu.
  • Bukareštas. Rumunijos sostinė - energingas, dinamiškas ir spalvingas miestas, viliojantis ypatinga atmosfera ir istoriniu bei kultūriniu palikimu.
  • Transfagarašano kalnų kelias. Į daugiau nei 2 km aukštį kylantis kelias laikomas vienu gražiausiu keliu Rumunijoje. Kvapą gniaužiantys vaizdai garantuoti! Keliaujant Transfagarašano keliu, galima pasigrožėti Arges upės slėniu, Balea ežeru, pamatyti ir tikrąją Drakulos pilį.
  • Transilvanija. Istorinis Rumunijos regionas užburia gamtos grožiu, tradiciniais kaimais, senoviniais miesteliais ir didingomis pilimis. Transilvanijoje daugiausiai dėmesio sulaukia Brano ar grafo Drakulos pilis, kurią išgarsino airių rašytojo Bram Stoker romanas „Drakula“.
  • Sigišoara. Šalies centrinėje dalyje įsikūręs mietas vilioja nuostabiu senamiesčiu, įtrauktu Į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, laikrodžio bokštu, gotikine Dominikonų vienuolyno bažnyčia.
  • Sinajos kalnų kurortas. „Karpatų perlu“ tituluojamas kalnų kurortas plyti Bucegi kalnų papėdėje, nuostabiame Prachovos upės slėnyje. Keltuvu pakilus į Sinajos kalnus, galima pasigrožėti gamtos sukurtomis skulptūromis ir nuostabiu kraštovaizdžiu. Kalnų papėdėje stūkso Pelešo rūmai - Rumunijos architektūros šedevras.
  • Hunedoara. Miesto įžymybė - XIV a. grakščių gotikinių formų karališkoji Huniadų pilis, kurią statė Italijos meistrai.
  • Sibiu. XII a. pabaigoje vokiečių įkurtas miestelis vilioja jaukiu senamiesčiu, akmenimis grįstomis gatvelėmis, raudonais namų stogais ir barokinio stiliaus Brukentalio rūmais, kuriuose saugoma meno dirbinių kolekcija.

Lietuvos miestų skoniai: kulinarinis žemėlapis

Nacionalinė turizmo skatinimo agentūra VšĮ „Keliauk Lietuvoje“ kartu su šalies turizmo informacijos centrais sudarė patiekalų, kurie yra tapę savotiškais miestų simboliais, žemėlapį.

  • Akmenė. Desertas „Karštas bučinys“.
  • Alytus. Bulvinės bandos.
  • Anykščiai. Lietuviškos arbatos bei kavos.
  • Birštonas. Mineralinis vanduo.
  • Biržai. Alaus sriuba.
  • Druskininkai. „Šiuškės“ (bulvių bandelės su padažu ir dzūkiškais baravykais).
  • Ignalina. Aukštaitiška žuvienė.
  • Jonava. Monardų arbata.
  • Joniškis. Virtiniai.
  • Jurbarkas. Kepti žiobriai.
  • Kaišiadorys. Kakorai (bulvinis patiekalas).
  • Kalvarija. Kugelis (bulvių plokštainis).
  • Kaunas. Spurgos iš legendinės „Spurginės“.
  • Kazlų Rūda. Kropeliai (tradicinis desertas).
  • Kelmė. Kelmės pyragas.
  • Kėdainiai. Kėdainių blynai.
  • Klaipėda ir Klaipėdos rajonas. Klaipėdos senamiesčio sūrio piršteliai (Klaipėda), cepelinai (Gargždai).
  • Kretinga. „Grafo“ šokoladas su spirgais.
  • Kupiškis. Senasis pakišuolis.
  • Lazdijai. Dzūkiškos bulvinės bandos.

Raudondvario dvaras: istorija, kultūra ir kulinarinės tradicijos

Kauno rajone įsikūręs Raudondvario dvaras turi turtingą istoriją ir kultūrinį palikimą. Dvaro rūmai pastatyti ant Nevėžio šlaito. Pirmieji rūmai pastatyti dar XVI a. antrojoje pusėje Kauno pakamariui Vaitiekui Dzevaltauskui. Vėliau šią nuosavybę valdė ištisas Lietuvos didikų žvaigždynas: Kosakovskiai, Radvilos, Vorlovskiai, Zabielos ir nuo 1819 m. Tiškevičiai. Po 1831 m.gaisro tuometinis Raudondvario dvaro valdytojas Benediktas Emanuelis Tiškevičius pasistatė naują dvaro ansamblį. Čia dirbo garsūs architektai Jonas Margevičius, Jokūbas Voleris ir Lauras Cezaris Anikini.

Dvaro centriniuose rūmuose dabar veikia Raudondvario dvaro muziejus / Kauno rajono muziejus. Rūmų bibliotekoje Benediktas Henrikas Tiškevičius susižavėjęs skaitė apie egzotiškas keliones, o 1875 m. užsakė pastatyti burlaivį, kurį pavadino "Žemaitej", bet planuotą kelionę aplink pasaulį sutrukdė Rusijos-Turkijos karas. Už laivo projektą jo inžinierius-konstruktorius J. A.Normand pasaulinėje parodoje irgi pelnė aukso medalį.

Raudondvario dvaro oranžerija veikia nuo 2013 metų. Klasicizmo formų oranžerija buvo pastatyta 1837-1839 m., dabar yra projektinėmis lėšomis pritaikyta maitinimo veiklai vykdyti. Čia veikia restoranas, kuriame darbo dienomis tiekiami dienos pietūs.

Rūmų požemyje yra "Medžiotojų užeiga". Čia galima paragauti Tiškevičių koldūnų. XIX a. šis patiekalas išgarsėjo visoje Lietuvoje. Yra žinoma, kad Tiškevičių koldūnams įdaras buvo ruošiamas iš džiovintų, išmirkytų ir apvirtų baravykų, apkepintų svogūnų, smulkiai pjaustyto rūkyto kiaulės kumpio, šiuos ingredientus reikėjo sumaišyti su žaliu kiaušiniu, druska ir pipirais, o patiekiami tokie koldūnai buvo su specialiu padažu. Tešla, žinoma, irgi gaminama koldūniška.

Dabar buvusiose arklidėse (net nežinau, ar galima jas taip nepagarbiai vadinti, gal geriau-žirglidėse?) yra Menų inkubatorius. Europos kultūrinio turizmo tinklas už šį projektą Raudondvario dvarą apdovanojo 2018 m., tada Raudondvaris nurungė 57 finalininkus iš 15 Europos šalių.

tags: #tortas #grafo #pilies #griuvėsiai #istorija

Populiarūs įrašai: