Dešimt Angelų Gyvena Virš Aukštų Kalnų: Mitologinis Žvilgsnis

Įvadas

Mitologija - tai pasakojimai apie dievus, pusdievius, jų kilmę, žygdarbius ir tarpusavio santykius, taip pat apie geras ir blogas dvasias. Mitai aiškina pasaulio ir žmogaus atsiradimą, gimimo ir mirties paslaptis, moralines vertybes ir kitus dalykus. Tai kolektyvinė, žodinė kūryba, turinti daugybę variantų. Bėgant amžiams, religijos keičiasi, tačiau dauguma mitinių būtybių bei simbolių išlieka pakitusia forma. Mitologija yra pirminė religija, pirminis pasaulio suvokimas, pagrindas, ant kurio statoma visa kita. Senoji mitologija, religija ir su jomis susijusios apeigos yra vienas seniausių žmonijos dvasinės kūrybos reiškinių. Šiame straipsnyje panagrinėsime mitologiją, ypač atkreipdami dėmesį į angelų, gyvenančių virš aukštų kalnų, idėją.

Baltų Mitologija: Bendras Pasaulio Suvokimas

Baltų mitologija yra glaudžiai susijusi su gamtos jėgų garbinimu. Gamtos kultas pasireiškė atskirų augalų, gyvūnų, negyvosios gamtos ir daiktų garbinimu - totemizmu (tikėjimu, kad gentis turi savo totemą - protėvį globėją augalą ar žvėrį) ir animizmu - atskirų gamtos objektų įdvasinimu (tikėjimu, kad visi gamtos reiškiniai turi sielą ar kad visi daiktai gyvi). Totemizmas ir animizmas yra susiję su magija - tikėjimu, kad ypatingu laiku atliktas veiksmas ar ištartas žodis turi galią. Buvo tikima užkeikimais ir užkalbėjimais.

Gamtos kultas buvo susijęs su dvasių ir atskirų dievybių kultu. Būta ir moteriškų dievybių, kurios rūpinosi Visatos, žmonijos, gyvūnijos ir augmenijos vaisingumu, gimimu ir egzistavimu. Senieji europiečiai buvo taikūs, o tai rodo ir piešiniai sienose: niekur nevaizduojamos karo scenos, ginklai. Tai - Didžiosios Deivės religija, žemės, o ne dangaus religija. Gentį valdė Kunigė - Didžiosios Deivės atstovė žemėje. Buvo tikima, kad žmogaus gyvybinė energija nemirtinga. Miršta tik kūnas, o energija (siela) persikūnija į kitą gyvą objektą. Gyvenimas - džiaugsmas. Didžiąją Deivę supantieji simboliai - vanduo (gyvybės šaltinis), sprogstantys pumpurai, žiedai, išsikeroję augalai, paukščiai, žvėrys, - t.y. gyvybės ženklai.

Indoeuropietiškosios patriarchalinės gimininės santvarkos epochoje (III tūkst. pr. Kr.) susiduria Senosios Europos ir ide kultūros. Senojoje Europoje - moters, motinos kultas, moteriškosios vertybės, o indoeuropiečiams būdingas vyro, tėvo, jėgos kultas. Taiki žemdirbių kultūra persiformuoja į neramių, karą idealizuojančių žmonių kultūrą. Su ide ateina agresija. Moteriškas dievybes keičia dievai vyrai (beveik visada ginkluoti).

Baltų Pasaulio Samprata

Senieji žmonės jautėsi glaudžiai susiję su kosmoso ritmais. Jiems būdingas ciklinis laiko suvokimas: gimimas - augimas - brendimas - nykimas - mirtis - atgimimas. Laikas tarsi eina spirale, vis sugrįždamas į tą patį tašką, prie mitologinės visa ko pradžios. Pasaulį suvokė lyg pakartojimą. Žmogaus veiksmai reikšmingi tuo, kad pakartoja tam tikrą mitinį pavyzdį. Pavasarį pasaulis gimsta, auga, vasarą - subręsta, rudenį ima nykti, o šalčio ir tamsos periodu tarsi degraduoja, patiria krizę. Žmogus nebuvo pasyvus pasaulio kaitos stebėtojas, stengėsi dalyvauti toje kaitoje. Senasis žmogus nepripažino konkretaus istorinio laiko, kurį įvedė krikščionybė. Krikščionių laikas linijinis, tęstinis. Krikščionys tiki, kad aukso amžius, buvęs žmonijos pradžioje, gali būti sugrąžintas tik vieną vienintelį kartą. Mitologijoje tikima, kad į tą “švarųjį” laiką galima sugrįžti begalę kartų. Pvz., bent akimirkai jį galima susigrąžinti per Naujuosius metus, apsivalius, t.y. ištaisius klaidas, įveikus nuodėmes, piktąsias dvasias, ligas.

Taip pat skaitykite: Pietų Amerikos rykliai: faktai ir mitai.

Iš pradžių nebuvo nei dangaus, nei žemės, nei dienos, nei nakties, nei šviesos, nei tamsos. Ugnis, vanduo, žemė, oras (chaoso stadijoje jie buvo sumaišyti) yra tie elementai, iš kurių kuriamas kosmosas. Kosmosas - tai jau sukurta Visata, organizuota realybė. Mitai sako, kad iš pradžių buvęs tik vanduo, kuriame plūduriavo gyvybės sėkla. Iš dugno pakilo grumstas, ėmė augti, tapo kalnu. Tame kalne slypėjo gyvybės jėgos - vanduo ir ugnis. Iš jų sukurtas dangus ir žemė.

Kalnai Mitologijoje: Kosmoso Centras

Kalnai yra kosmoso centras, jie atskiria pagrindines sferas. Mitiniame mąstyme labai svarbus centras, nes čia kadaise vyko pasaulio kūrimo aktas. Miestai buvo kuriami ant kalnų, pilys, šventovės (net krikščionių bažnyčios) statytos ant kalno, t.y. vietoje, reiškusioje pasaulio ašį, centrą. Miesto centras - aikštė, kurioje vyksta švenčių ceremonijos. Ritualinių aukojimų metu ypatingas vaidmuo teko žyniams, kriviams, vaidiloms, nes jie žino paslaptį, kaip pasiekti kitą lygmenį, pereiti iš žemės į dangų ar požemį. Pasaulis įsivaizduojamas susidedantis iš trijų aukštų (dangaus, žemės, požemio), tarpusavyje sujungtų centrine ašimi. Ašis eina per angą. Per šią angą dievai nusileidžia į žemę, o mirusieji - į požeminį pasaulį. Pasaulio ašį gali žymėti stulpas, medis, kalnas, tiltas, laiptai, lazda, ietis, aukštyn kylantys dūmai, kolona.

Angelai Virš Kalnų: Simbolinė Prasmė

Atsižvelgiant į kalnų svarbą mitologijoje, angelų, gyvenančių virš aukštų kalnų, idėja įgauna simbolinę prasmę. Angelai, kaip dieviškosios būtybės, atstovauja ryšiui tarp dangaus ir žemės. Jų buvimas virš kalnų, kosmoso centrų, pabrėžia jų tarpininkų vaidmenį tarp dievų ir žmonių. Kalnai, kaip vietos, kuriose kadaise vyko pasaulio kūrimo aktas, taip pat gali būti laikomi vietomis, kuriose angelai saugo pasaulio tvarką ir harmoniją.

Dešimt angelų, gyvenančių virš aukštų kalnų, gali simbolizuoti:

  1. Apsaugą: Angelai saugo pasaulį nuo blogio ir chaoso.
  2. Išmintį: Angelai yra dieviškosios išminties nešėjai.
  3. Gailestingumą: Angelai atstovauja Dievo gailestingumui ir atlaidumui.
  4. Teisingumą: Angelai užtikrina teisingumą pasaulyje.
  5. Viltį: Angelai suteikia viltį ir įkvėpimą žmonėms.
  6. Meilę: Angelai yra dieviškosios meilės išraiška.
  7. Harmoniją: Angelai saugo pasaulio harmoniją ir tvarką.
  8. Ryšį: Angelai jungia dangų ir žemę, dievus ir žmones.
  9. Transformaciją: Angelai padeda žmonėms transformuotis ir tobulėti.
  10. Atsinaujinimą: Angelai simbolizuoja nuolatinį pasaulio atsinaujinimą ir atgimimą.

Simboliai Baltų Pasaulėjautoje

Baltų pasaulėjautą padeda paaiškinti vaizduojamasis menas (keramika, papuošalai, medžio, akmens raižiniai). Lietuvių tautodailėje geometriniai, gyvuliniai, augaliniai ornamentų motyvai išliko mažai pakitę. Geometriniai ornamentai įkūnija gamtos ritmą, simboliai perteikė gyvybės jėgą. Dangaus skliautas buvo laikomas dinamišku. Tikėta, kad dangus sukasi aplink žemę. Dangaus kūnus simbolizavo apskritimai, ratai, kryžiai apskritimuose, spiralės, turėję skatinti amžinąjį dangaus judėjimą. Saulės, mėnulio simboliai siekia neolito laikus. Ide laikus siekiantis simbolis yra SVASTIKA. Tai Saulės, Perkūno ir Dievo (t.y. Dangaus ir šviesos dievybių) simbolis. Šaltiniai mini prūsų garbintą saulės ir šviesos dievą Svaikstiką, Švaitestiką ir pan. Svastika - priemonė gyvybės klestėjimui. Jai būdingas sukimasis ratu (iš kairės į dešinę), tad ji virto apskritimu. Baltai buvo įsitikinę, kad kovoti su blogiu padeda judesys, sukimasis ratu, ratas. Iš pradžių ratas negalėjo turėti nieko bendro su vežimo ratu, nes žmogus jį išrado tik bronzos amžiuje, o vaizduoti imtas paleolite. RATAS simbolizuoja Saulę. Pati Saulė, būdama dangaus šviesos Dievo valioje, gali simbolizuoti šviesą, dangų, Dievą. Liaudies sąmonėje ratas visų pirma yra Perkūno ženklas. Jo viduje - kryžius ir žaibai. Simbolis baido aitvarus, vagis, apsaugo nuo žaibo. Ugnies ir kryžiaus jungimas - būdas velniui nugalėti. Ratas apsaugo žmogų nuo piktųjų jėgų. Todėl senosios šventyklos statytos apvalios, kapus apjuosdavo akmenų vainikais. Manyta, kad kosmosas primena ratą.

Taip pat skaitykite: Gyvenimo pusiausvyra

Su rato simbolika siejasi ir VAINIKAS. Dabar vainikas, ypač rūtų, laikomas skaistumo, dorybės, nekaltumo simboliu. Senovėje vainikas pintas iš Gyvybės medžio (diemedžio) šakelių (rūta išplito tik XVI-XVIII a.) ir reiškė svarbiausią moters gyvenimo metą (t.y. pribrendimą tekėti ir gimdyti). Tuo laikotarpiu moteris tarsi sutapatinta su Gyvybės medžiu. Vainikas simbolizuoja pasaulio tvarkos ir gyvybės kulminaciją, pribrendimą kitam gyvenimo ciklui. SAULĖS ir MĖNULIO simboliai ypač dažni geležiniuose kryžiuose. Mėnulis dažniausiai vaizduojamas rageliais į viršų - jauno mėnulio įvaizdis (jei rageliai į apačią - delčia). Vis dėlto centrinę vietą kryžiuose užima saulė, jos diskas gali būti užpildytas augmenijos motyvų (rūtų, eglučių, paparčių).

GYVULINIAI MOTYVAI. Labiausiai paplitę arklio, ožio, jaučio vaizdiniai. Jie dažnai susipynę su rato, koncentrinio apskritimo, saulės, mėnulio ar gyvatės ženklais. Tai svarbiausi baltų pasaulėjautos, vyriškojo prado simboliai. ŽIRGAS gali simbolizuoti dvasios lydėtoją į aną pasaulį, t.y. tarpininką tarp dviejų pasaulių (jojimas gali reikšti išsiskyrimą su kūnu). Kalendorinėje, apeiginėje tautosakoje žirgas simbolizuoja mėnulį, o vestuvinėje tautosakoje - vyriškumą. PAUKŠČIAI - dangaus ir žemės tarpininkai, turėję jungti dievybes su žmonėmis. Vieni jų simbolizuoja vaisingumą (gulbė, gandras, gaidys), kiti - sielų persikūnijimą (gegutė, balandis, lakštingala, volungė), povas sietinas su Pasaulio medžiu. Reikšmingi ROPLIŲ (žalčių, gyvačių) motyvai. Garbintas ne roplio kūnas, bet jame slypinti gyvybės jėga, kuri sieta su žemės galiomis. Būta tikėjimų, kad į roplius persikelia mirusiųjų sielos, todėl žalčius laikydavo namuose. Žalčių motyvai dažni baltų papuošaluose, stogastulpiuose, kryžiuose, prieverpstėse, margučiuose.

AUGALINIAI MOTYVAI simbolizuodavo vyriškojo dangaus prado ir žemės sąveikoje atsinaujinusią gyvybę. Neatsitiktinai senajame mene augaliniai motyvai jungiami su dangaus simboliais (pvz., stilizuota eglė apsupta duobučių, apskritimų, ratų). EGLĖ - gyvybės amžinumo simbolis. Per vestuves ir laidotuves eglišakėmis buvo barstomi takai ir kambariai. Eglė reiškė dorumą, tvirtumą, garbingumą, derlingumą, buvo nemirtingumo simbolis, reiškė Gyvybės medį. Sakmėse eglė - šventas medis, kadangi velnias negali slėptis po ja, nes šakos auga kryžiumi. Baltai tikėjo, kad į augalus taip pat pereina mirusiųjų sielos: vyrų - į ąžuolus, uosius, beržus, moterų - į liepas, egles. Todėl ąžuolinį kryžių statydavo vyrui, o liepinį ar eglinį - moteriai. Ypač dažnas tautodailėje PASAULIO MEDŽIO simbolis. Krikšto pavidalu pasaulio medis būdavo statomas ant mirusiųjų kapų. Pasaulio medis - tai ir tradiciniai pakelių koplytstulpiai, stogastulpiai. Juose ryškus skirstymas į tris dalis: viršūnė su dangaus šviesulių simboliais, koplytėlė su dievukais, globojančiais visus žmogaus darbus ir rūpesčius, ir žemutinė dalis, aprėminta žalčių pavidalo atramomis. Dažniausiai vaizduojamas ne visas pasaulio medis, o tik jo dalis, simboliškai išreikštos jo savybės. Pvz., ant kraičio skrynių daug augalų motyvų, apsuptų saulučių, žvaigždučių, paukščių, mitologinių gyvūnų. Pasaulio medis gali būti pavaizduotas ir geometrinėmis figūromis. Schemose visada akcentuojama viršūnė, tai gali būti trikampis, stogelis, rombas, šešiakampis. Viršūnė tarsi dengia tai, kas yra apačioje…

Taip pat skaitykite: Nauja norma: gyvenimas su tėvais vyresniame amžiuje?

tags: #dešimt #angelų #gyvena #virš #aukštų #kalnų

Populiarūs įrašai: