Ne vien duona žmogus gyvena: dvasinio ir materialaus gyvenimo pusiausvyra
Šiame straipsnyje nagrinėsime, ką reiškia posakis „ne vien duona žmogus gyvena“, remdamiesi Biblijos tekstais, teologinėmis įžvalgomis ir kasdienio gyvenimo patirtimi. Gilinsimės į prasmę, kaip žmogus patenkina savo gyvenimo alkį. Aptarsime, iš kur kyla alkis gyventi, ir kokia duona gali jį numalšinti. Taip pat paliesime smurto, neteisybės ir vargo temas, nagrinėdami, kaip tvirtumas ir ištikimybė padeda žmogui išgyventi sunkiomis sąlygomis.
Vizija ir klausimas: pranašo Habakuko pavyzdys
Pranašo Habakuko knyga prasideda vizija, kuri atspindi pranašo šauksmą ir klausimą. Habakukas mato smurtą, nusikaltimus ir vargą - hebrajiškai hamas, oven, amal. Pranašas stebisi, kaip Dievas leidžia jam regėti neteisybę ir vargą, tarsi klausdamas, kiek ilgai Dievas gaiš ir neatsilieps. Ši vizija sukrečia pranašo sielą, tačiau Dievas jam atsako, ragindamas užrašyti regėjimą, kuris išsipildys.
Dievo atsakymas Habakukui yra trumpas, bet reikšmingas: „Pasižiūrėk į puikuolį! Jeigu kas merginai bagažinėje būtų davęs tokį atsakymą į jos pagalbos šauksmą, ar ji būtų supratusi? Kai kas nors prieš mane smurtauja, koks man skirtumas puikuolio dvasios doros lygis ar kad teisusis gyvena tikėjimu?“ Apaštalas Paulius ne kartą cituoja šiuos žodžius apie teisųjį, norėdamas užtikrinti, kad nuteisinimas, kuris suteikia gyvenimą, gaunamas tikėjimu Kristumi, t. y. Mesiju.
Teisumas ir ištikimybė: hebrajiško teksto gilumas
Lietuviškas posakis „teisus žmogus gyvena savo tikėjimu“ gali reikšti, jog teisiam žmogui pakanka tikėjimo, kad būtų gyvas, t. y., kad gali būti gyvas vien tikėjimu, kaip sakoma, gyvas vien duona ar, priešingai, „žmogus gyvas ne vien duona“… Hebrajiškame tekste randame: „Štai, pasipūtusi, netiesi jo siela jame, o teisusis savo ištikimybe gyvena.“ Žodis „ištikimybė“ verčiamas iš hebrajiško žodžio emuna, kuris reiškia patvarumą, patikimumą, ištikimybę. Į graikų kalbą šis žodis buvo išverstas žodžiu pistis, kuris krikščionybėje įsitvirtino tikėjimo reikšme.
Ištikimybė, patikimumas ir patvarumas gali būti suprantami kaip tikėjimo modusai. Tačiau tai yra savybės, kurias žmogus gali turėti nepriklausomai nuo tikėjimo. Epinėje literatūroje gausu herojiškos ištikimybės pavyzdžių, nepaisant tikėjimo sudužimo. Ištikimybė savo duotam žodžiui, įsipareigojimui, draugystei tampa svarbi net tada, kai draugas nueina ne tuo keliu.
Taip pat skaitykite: Ne vien duona...
Tokiu būdu, patvarumui, ištikimybei, kurie yra tiesumo modusai, priešpriešinama tai, kas nepatikima, nepatvaru ir kam dažniausiai taikomas netiesumo epitetas. Priešprieša yra ne tarp nedorumo ir tikėjimo, bet tarp tvirtumo, ištikimybės (tiesumo) ir to, kas tam yra priešinga ir kas pagal apibrėžimą yra tai, į ką negalima atsiremti.
Smurto vizija ir tvirtumo svarba
Hebrajiškame tekste ne pranašas prievartaujamas, bet jam regėjime atskleidžiamos smurto, prievartos ir vargo vizijos, kurios sukrečia jo sielą taip, kad jis klausia Dievo, kiek dar ilgai jis gaiš ir neatsilieps, o tik rodys jam tą siaubą, leis jam regėti neteisybę ir vargą. Dievas leidžia pranašui matyti smurtą, neteisybę ir vargą, kurie egzistuoja šalia jo.
Iš realybės žinome, kad galima smurto, neteisybės ir vargo nematyti, net jei jis čia pat. Įvairios ideologijos, pasiteisinimai ir pateisinimai gana sėkmingai veikia, kad visa tai nebūtų pastebima ir matoma, o keliantys ir keliančios klausimus apie tai tildomi patyčiomis. Gal ir gyvens ir išgyvens tokiomis sąlygomis, kokiomis mes gyvename, tie, kurie turės tvirtumą.
Duona ir gyvenimas: Jėzaus pavyzdys
Evangelijose skaitome apie tai, jog Jėzus sako, kad žmogus gyvas ne viena duona. Kalno pamoksle Jis moko nesirūpinti per daug savo gyvybe, ką valgysite. (Mt 6, 25) Bet kartu liepia melstis: kasdienės duonos duok mums šiandien. Pyksta ant minios ir jai priekaištauja: Iš tiesų, iš tiesų sakau jums: jūs ieškote manęs ne todėl, kad esate matę ženklų, bet kad prisivalgėte duonos lig soties. (Jn 6, 26) O vis dėlto Jis padaugino duoną, nors niekas Jo to ir neprašė.
Jėzus atmeta ekonominės problemos sprendimą stebuklo pagalba be vargo ir prakaito. Duona yra susijusi su veido prakaitu, o ne su stebuklais. Tačiau Jėzaus žodis pasiekė krepšio dugną, kuriame gulėjo septyni kepaliukai duonos, ir nenumaldoma skaičių tikrovė buvo perkeista. Tūkstančiai duonos kepaliukų buvo pašaukti į būtį Jėzaus žodžio galia.
Taip pat skaitykite: Ne vien duona
Stebuklingas duonos padalijimas: Jono evangelijos įžvalgos
Stebuklingas duonos padalijimas aprašomas visose keturiose evangelijose. Tik Jono evangelija Jėzaus padarytus stebuklus apibūdina žodžiu „ženklas“ (gr. sêmeîon). Jonui stebuklas nėra triukšminga stebukladarystė, bet lyg strėlės smaigalys, rodantis dieviškąjį Jėzaus slėpinį. Jono pasakojimas suteikia šiam įvykiui ypatingą reikšmę, nes juo remdamasis, Jonas vėliau atskleis tai, kas jam yra Eucharistija.
Jono evangelijoje Eucharistija nėra betarpiškai susieta su Paskutine vakariene, bet gimsta žmonių aplinkoje, jų alkio aplinkoje. Jėzus trokšta parūpinti duonos miniai; evangelinio teksto tęsinyje matysime, jog duona reikš jo asmens dovaną. Jėzus yra tas, kuris dalija duoną. Čia iš anksto nurodomas šios evangelijos tikslas - Jėzus yra „gyvenimo duona“, jis ją laužo ir dalija.
Gyvenimo alkis ir duonos paieškos
„Kur pirksime duonos jiems pavalgydinti?“ Kitais žodžiais tariant: „Iš kur ateina alkstančiam ir vargstančiam žmogui tai, kas gali patenkinti jo gyvenimo alkį?“ Žmogus trokšta gyventi. Kur paimti tos „duonos“, kuri sugebėtų pasotinti šį alkį? Penki duonos kepaliukai ir dvi žuvys, vietoj to, kad būtų nešami žmonėms, yra atnešami Jėzui, ir iš Jėzaus keliauja žmonių link. Šis kelias pasiekia tikslą: penki duonos kepaliukai ir dvi žuvys pajėgia pamaitinti minią ir net lieka jų regimas pertekliaus ženklas - dvylika pintinių duonos gabaliukų.
Mes nesugebame patenkinti gyvenimo, vilties, meilės alkio, kuris yra žmogaus širdyje. Mums nepavyksta, nes tai, ką mes turime, kuo disponuojame, yra labai nedaug. Tačiau, jei tą truputį, kurį turime, nunešame Viešpačiui ir po to leidžiame jį išdalinti žmonėms, tada šis truputis tampa pakankamas ir jo netgi dar lieka.
Duona kaip Kristaus kūnas: įpareigojanti dovana
Nepaprastai ryški yra paralelė tarp Jėzaus padalytos duonos ir Jo paaukoto kūno. Jeigu duona tampa Jo Kūnu, tuomet Jo Kūnas yra maistas. Maistas - tai reiškia kažkas, kame yra gausu gyvybiškai svarbios energijos, kartu kažkas, kas yra pasisavinama. Jėzus taip atsidavė žmonėms, kad jie galėtų Jį pasisavinti, Jį „suvirškinti“. Jėzaus meilė yra dieviška, bet mus išgelbėja tik tada, kai tampa žmogiška, pereidama per Jo žmogišką širdį, Jo vargą, Jo prakaitą, Jo rūpestį.
Taip pat skaitykite: Mitybos iššūkiai: vien tik pica?
Todėl Eucharistija, kurią mes valgome, mus įpareigoja. Duona, kurią Jėzus laikė savo rankose per Paskutinę vakarienę, atspindėjo visą duoną, kuri trisdešimt metų maitino Jo Kūną, vėliau paaukotą ant kryžiaus. Todėl ir ta duona, kurią mes gauname iš Jo rankų Eucharistijoje, įpareigoja mus mąstyti apie mūsų kasdienę duoną.
Dievo rūpestis ir žmogaus atsakomybė
Žmogus yra Dievo atvaizdas, apdovanotas talentų, kūrybiškumu ir intelektu. Tačiau žmogus yra sugedęs dėl nuopuolio, nepaklusęs Dievui ir sugriovęs darnius santykius. Neišganytas žmogus nusipelno Dievo pasmerkimo, nesugeba daryti gera.
Dievas rūpinasi savo kūriniu žmogumi, kaip tėvas, guodžia kaip motina. Ir Jis nori, kad vaikai užaugtų, panašūs į tėvą, bet kiekvienas taip pat ir kitokie. Biblija yra autoritetingas vadovas visam gyvenimui, Dievo žodis, kuris yra "visos tiesos kelrodis". Rašto aiškinimas apima ne tik supratimą, bet ir pritaikymą. Reikia suprasti Biblijos principus ir pritaikyti šiandienos pasaulyje.
Gyvenimu patikrintas tikėjimas
Tikėjimas nėra vien religiniu bažnytiniu fenomenu. Jis pabrėžia, kad tikėjimas keičia ir gerina žmogų, tad keiskitės ir keiskite savo gyvenimus! Atsakomybę reformatai laiko labai svarbia dorybe. Nors pilnas nuodėmės, bet vis vien priklauso Dievui. Reformatai nesmerkia kultūros, švietimo, mokslo, skatina aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime.
Vanduo kaip Biblijos simbolis
Dievui reikia labai nedaug, kad galėtų pas mus apsilankyti. Tik truputį tikėjimo. Nebijoti ir pakviesti į savo palapinę. Tada Jis gali mus apdovanoti ir išpildyti mūsų didžiausius troškimus. Abraomui svečiai pranešė apie sūnaus gimimą - tai kas jau atrodė neįmanoma.
Dievo baimė: pagarba ir riba
Pats žodis baimė skamba negatyviai. Ypač mūsų dienomis esame prislėgti nežinomybės baimės. Tačiau, sakoma, kad Viešpaties bijantis nieko nebijo. Dievo baimė ateina iš pagarbos, o kartais iš nežinojimo, kaip turiu elgtis prieš Jo didybę. Todėl turime imtis Rašto su malda. Pradėdami skaityti Raštą, turėtume laikytis nuostatos: „Tai, ką skaitau, parašyta man ir apie mane“. Dievas siekia ne vien pateikti faktus, o veikiau atskleisti save.
Rašto studijavimas: veidrodis ir tiesa
Raštas gali būti veidrodis, kuriame save matome ir suvokiame. Jis gali padėti pažvelgti į save pačius Dievo akimis. Jei Bibliją skaitome taip bešališkai, kaip paprastai skaitome kokią kitą knygą, vadinasi, neskaitome jos kaip Dievo Žodžio. Jėzaus mokymas yra aiškus: „Kas pripažįsta mano įsakymus ir jų laikosi, tas tikrai mane myli“ (Jn 14, 21).
tags: #ne #vien #duona #žmogus #gyvena #reikšmė