Ne vien duona žmogus gyvas: esė apie dvasios ir kūno pusiausvyrą
Esė nagrinėja žmogaus egzistencijos esmę, teigdamas, jog žmogaus gyvybė neapsiriboja vien materialiniu aprūpinimu. Remiantis asmenine patirtimi, vaikystės prisiminimais, literatūros įžvalgomis ir religinėmis nuorodomis, atskleidžiamas dvasinio tobulėjimo, maldos, apsimarinimo ir meilės svarba.
Vaikystės prisiminimai kaip atspirties taškas
Atsakymų į klausimus apie asmenybės ypatumus ir gyvenimo pasirinkimus dažnai slypi vaikystėje. Vaikystės aplinka, gimtasis namas, parapija, bažnyčia, mėgstami žaidimai ir knygos formuoja asmenybę. Tačiau vaikystės prisiminimai dažnai būna fragmentiški ir subjektyvūs. Pasakojant vaikystės epizodus, artimieji gali užginčyti, teigdami, kad viskas buvo kitaip.
Kulių miestelis, kuriame gimė autorius, nebuvo nei tėvo, nei motinos tėviškė. Tėvai čia atvyko dėl atsitiktinių aplinkybių. Tėvas, grįžęs iš Sibiro su vilko bilietu, mokytojavo, o motina gavo paskyrimą mokytojauti Kulių vidurinėje mokykloje. Po trumpos meilės jie susituokė. Vestuvinė tėvo dovana motinai buvo karvutė.
Pirmasis gyvenimo nuotykis, kurio autorius neatsimena, buvo kelionė iš Plungės į Kulius. Kelionė vos nesibaigė tragedija, kai mašina vertėsi į griovį. Autorių pakrikštijo slapčia Kulių bažnyčioje, nes tais laikais pedagogams durys į parapijos bažnyčią buvo užvertos. Prisiminimai prasideda nuo trejų su puse metų. Ryškūs vaizdiniai, smėlėtas Alanto upelis, kelias nuo bažnyčios į kapines. Autorius jautėsi nuskriaustas, nes jam atitekdavo brolio išaugtiniai drabužiai. Karvutė buvo didžiausia draugė, gelbėjusi šeimą, gyvenusią skurdžiai.
Lemtingas posūkis įvyko, kai tėvą už antitarybinę agitaciją ir propagandą išmetė iš mokyklos. Šeimos išlaikymas gulė ant motinos pečių. Išeitis atsirado, kai tėvo sesuo Marija Ropienė „pasiskolino“ ketverių su puse metų autorių auginti. Taip prasidėjo naujas vaikystės etapas toli nuo šeimos etnografiniame Marcinkonių kaime. Išsiskyrimas su šeima truko keletą metų, kurie paliko pėdsakų charakteriui ir būdui. Penkiametis vaikas neturėjo draugų bendraamžių. Jo draugai buvo kalakutai ir vištos. Teta ir dėdė lepino autorių, bet jis vis tiek jautėsi liūdnas ir vienišas. Artėjo laikas į pirmą klasę, ir autorius grįžo į šeimą.
Taip pat skaitykite: Ne vien duona...
Pirmasis gyvas susitikimas su Dievo namais įvyko Marcinkonyse. Tarnaitė vesdavosi autorių į bažnyčią, kur būdavo labai gražu ir smagu. Teko net patarnauti mišioms. Iš Marcinkonių šešiametis atsidūrė Naujojoje Vilnioje. Tada tėvas Aukščiausiajame Teisme laimėjo bylą dėl neteisėto atleidimo iš darbo Kuliuose. Prasidėjo naujas vaikystės ir gyvenimo tarpsnis. Močiutė rengė Pirmajai komunijai. Pirmasis gyvenimo egzaminas Naujosios Vilnios bažnyčioje virto tikru „pravalu“. Tada - į pirmą klasę. Prasidėjo pats neįdomiausias besibaigiančios vaikystės ir paauglystės laikas.
Persikėlė gyventi į Vilnių, kur tėvai gavo kooperatinį butą Žirmūnuose. Nuo devintos klasės gabesni vaikai buvo surinkti į vieną klasę, kuri mokėsi sustiprintos matematikos. Mokslai sekėsi, bet pamilti matematikos nepamilo. Paauglystėje pažintis su knygomis ir literatūra buvo labai chaotiška.
Literatūra kaip dvasinis vadovas
Literatūra formuoja asmenybę ir padeda suprasti pasaulį. Paauglystėje autorius domėjosi vesternais apie indėnus ir prarijo viską, kas lietuvių kalba apie juos buvo parašyta. Pirmoji skaityta ir ašaromis aplaistyta knyga buvo Victoro Hugo „Vargdieniai“. Mokykloje literatūros pamokos buvo neįdomios ir formalios. Kristijoną Donelaitį, Antaną Baranauską, Antaną Strazdą, Vaižgantą, Maironį atrado tik po daugelio metų. Didelius nuopelnus šiame bare reikėtų pripažinti tėvo vyriausiam broliui poetui Gediminui Jokimaičiui (Jonui Jakimavičiui), kuris dažnai lankydavosi namuose. Gediminas pasakodavo apie literatūrą, tarybinių rašytojų kasdienybę, nuotykius. Jis draugavo su Eugenijum Matuzevičium, jo „prieteliai“ buvo Marcelijus Martinaitis, Sigitas Geda, Henrikas Čigriejus. Tie poetai iškart pateko į autoriaus skaitomiausios poezijos lauką. Dar mokykloje autorius pradėjo rašinėti.
Dievas yra Meilė
Didžiausios reikšmės ir vertės yra žinoti tiesą, kad Dievas yra Meilė. Meilė yra didžiausias dalykas iš viso, kas yra danguje ir žemėje. Kur ir kada žmogus negirdėjo ar nesuprato, kad Dievas yra Meilė, ten jis nerodė didelio noro Dievą pažinti. Visą, kas Kristaus padaryta ir pasakyta, yra vienas ir nuolatinis liudijimas Dievo meilės žmogui. Ir patį žmogų Dievas nieko kito tiek nemokė, kaip meilės. Meilėje yra gera ir žemėje gyventi, lengva yra visa pakelti, ramu mirti. Meilė bus žmogaus ir amžinosios laimės esmė.
Mes tačiau nesame Meilė. Mes esame tik mažos žvaigždelės Dievo horizontuose, apšviestos Dievo meilės spinduliais. Šv. Povilas, šv. Pranciškus Asyžietis, šv. Klara, šv. Teresė Avilietė ir daug jiems panašių nepaliko išradimų, naudingų žmogaus kūnui. Jie tik spindėjo Dievo meilės spindulių šviesa. Tik jų turėta meilė liko atspari laikui, kaip dirvose granitas, ir tik per tą palikimą mes suprantame, kokie jie buvo. Kiekvieno mūsų gyvenime šviesiausiai prisiminti yra tie momentai, kuriuose buvo kieno nors mums parodyta meilė.
Taip pat skaitykite: Mitybos iššūkiai: vien tik pica?
Iš dėkingumo Dievui ir žmonėms už patirtą meilę, reikia parodyti skaitytojams, kurios žvaigždelės mūsų dienų horizontuose yra tinkamos būti mums kasdieninio laimingo gyvenimo kelrodžiais.
Ne vien duona žmogus gyvas
Prieš išeinant į žmonių tarpą skelbti meilę ir vykdyti jos darbus, dieviškoji Kristaus Dvasia išvedė jį į tyrų vienumą maldai ir pasninkui. Gundytojas pasiūlė jam liautis save kankinus alkiu, o ištarti vieną žodį ir pasigaminti duonos. Išganytojas priminė ne tiek gundytojui, o žmonėms, ką mes turime galvoti, kai išaugus iš kūdikio amžiaus mūsų akys pamato ir širdys pajunta aplink mus daug patrauklių dalykų, kai tas pats gundytojas mums siūlo iš visko daryti tik duoną ir ja sotinti visas kūno užgaidas.
Žmogus yra gyvas ne vien duona. Be duonos žmogus gali ilgokai apsieiti ir dėl to jis nemiršta nei kūnu, nei dvasia. Mūsų vyskupas Teofilius Matulionis savo gyvenime niekad nėra kentėjęs nuo perdidelio svorio. Per daug metų baisių kančių bolševikų koncentracijos stovyklose ir kalėjimuose jis kentė badą kartais labai ilgai ir ligi visiško nusilpimo. Po to viso jis dar gyvas, blaiviai galvoja ir pilnas noro darbuotis, jeigu tik bolševikai leistų.
Romoje SVD vienuolių namų kieme stovi didinga Kristaus statula. Jos autorius yra pasakojęs, kiek jam tenka melstis ir pasninkauti, kol pavyksta rankomis sukurti tą akių, veido išraišką, kokią jis mąstymų metu susikuria savo vaizduotėje. Daug kartų pertraukė savo darbą maldai ir pasninkui Michelangelo, kaldamas Mozę ir kurdamas kitus meno paminklus, Leonardas da Vinci, kurdamas Paskutinės vakarienės paveikslą. Malda ir pasninkas buvo pažįstami visiems menininkams, kurie yra sukūrę kokį nors amžinos vertės religinio turinio meno paminklą.
Malda ir apsimarinimas
Apsimarinimas ir malda yra būtini ne vien asketams, besistengiantiems palenkti savo kūną tobulai paklusti sielai. Tai yra gimdytojų, visų auklėtojų ir apaštalų, visų kultūrininkų ir mokslininkų, visuomenininkų ir politikų, menininkų ir poetų gyvenimo programos būtinybė. Kas savo gyvenime yra reikalingas ir nori turėti dieviškojo įkvėpimo, didelių pasiryžimų ir ištvermės, tam malda ir apsimarinimas yra būtini.
Taip pat skaitykite: Gyvenimo pusiausvyra
Žmogus yra būtinai reikalingas maldos tikrąja šio žodžio prasme. Maldos sąvoka yra platesnė už tikintiesiems žinomas religines praktikas. Malda yra mintimi ir širdimi žmogaus pasikalbėjimas su Dievu, su angelais, su šventaisiais. Nepaisant kuriai religijai žmogus priklausytų, šia prasme maldos yra reikalingas kiekvienas žmogus. Be jos žmogaus širdis lieka panaši židiniui, stovinčiam svečių kambaryje, dirbtinai apšviestam, bet be ugnies. Be maldos žmogus fiziniai nemiršta. Savo gyvenimui ir kūrybai jis tačiau neturi dieviškojo įkvėpimo. Malda suartina žmogaus sielą su Dievu ir taip duoda dieviškumo spindulį žmogaus kūrybai.
Žmogus yra sudėtinės prigimties būtis: jis turi medžiaginį kūną ir dvasinę sielą. Jis gyvenime ir reiškiasi vienaip ar kitaip pagal tai, kuri prigimties dalis jame viešpatauja - dvasinė ar medžiaginė. Be maldos, t. y. minties ir širdies pakilimo ligi Dievo, be apsimarinimo, žmogaus dvasinė dalis nepajėgia viešpatauti medžiaginei žmogaus daliai. Tarpe kūno ir sielos išlaikyti tinkamą harmoniją daugiausia reiškia apsimarinimas.
Apsimarinimu reikia suprasti ne tik saikingumą valgyje, gėrime, poilsyje. Žmogus apsimarina, kai susilaiko nuo nereikalingų, bet jam prieinamų ir jį viliojančių, medžiaginių dalykų, medžiaginių patogumų, kai jis kartais atsižada nepeiktinų ir jam reikalingų žemiškų dalykų, kai iš artimo meilės ar pats savo dvasiai palengvindamas valdyti kūną atsižada jam leistinų malonumų, kai jis iš artimo meilės kartais atsižada švento savo dvasinio malonumo ar jam įprastų dvasinių praktikų.
Maldos ir apsimarinimo meilė turi mums didelės praktiškos vertės kiekvieno mūsų gyvenime. Kas praktikuoja maldą ir apsimarinimą, tas paprastai visokiais atvejais jaučia ir supranta dalykų vertės eilę. Kas praktikuoja maldą ir apsimarinimą, tam yra nesunku padaryti auką ne tik iš medžiaginių savo gėrybių, bet ir iš savo jėgų, sugebėjimo, viso savęs. Kai žmogui, praktikuojančiam maldą ir apsimarinimą, tenka patirti kokią nors auką be savo pasirinkimo, prieš savo norą, jis dėl to nepraranda ramybės ir lygsvaros. Dvasia jis pasiruošęs net daugiau pakelti, negu galėtų tesėti jo fizinės jėgos. Yra gerų dvasių - dorybių, kurios į žmogų įeina tik per maldą ir apsimarinimą. Yra blogų dvasių, kurios išvaromos tik malda ir apsimarinimu. Nepamaldus ir nepraktikuojąs apsimarinimo žmogus nustoja daugelio dalykų, kuriuos yra sunku išreikšti trumpais žodžiais, tačiau kurių žmogui pavaduoti negali nei sveikata, nei įgimti gabumai, nei mokslas, nekalbant jau apie kasdieninius pasaulinius dalykus.
Stabmeldžiai romėnai turėjo patarlę: „Plenus venter non studet libenter“ - Pilnas skrandis yra tingus darbui. Nemokėjimas tenkintis tik būtinais medžiaginiais dalykais, apsikrovimas betkokiomis medžiaginėmis gėrybėmis žmogų kartais paverčia tinginiu, o visada padaro jį nejautriu didesniems dalykams, per medžiaginių smulkmenų kalnus jis nepajėgia net pamatyti nei suprasti, kas yra kitoj jų pusėj.
Žmogui reikia duonos, t. y. medžiaginių dalykų. Tačiau, kad būtų patenkinti žmogaus gyvybės, sveikatos ir kiti protingi gyvenimo reikalai, jų reikia kelis kartus mažiau, negu daugelis žmonių jų vartoja. Daug daugiau yra tokių žmonių, kurie savo sveikatai ir gyvenimo džiaugsmui pakenkia pergausiu naudojimu medžiaginių gėrybių, negu tokių, kurie netektų sveikatos ir džiaugsmo iš nepritekliaus.
Dvasia yra augštesnė ir kilnesnė už kūną. Žmogui užtat reikia daug daugiau negu duonos; reikia žodžių, einančių iš Dievo burnos, einančių iš paties žmogaus širdies, mokančios pasiekti Dievą.
Išganytojo pirmasis pamokymas ir yra todėl apie duoną ir Dievo žodį. Kad žmogus galėtų suprasti kitas tiesas bei dorybes, liečiančias jo asmenį ir gyvenimą, pirmiausia turi suprasti santykį tarp medžiagos ir dvasios.
Dievo apvaizda
Davęs žmogui proto, fizinių jėgų, apgyvendinęs derlingoje žemėje, net ir taip aprūpinto žmogaus Dievas nepaliko jo vieno. Savo apvaizda Dievas žmogų ir toliau globoja ir jam padeda daugiau, negu žmogus pats sau. Žmogus dažnai džiaugiasi ir didžiuojasi jo paties pasigamintais dalykais. Imame kartais tačiau ir pamirštame, kad tie tariamai žmogaus pasigaminti dalykai yra ne kas kita, o tik pasinaudojimas Dievo kūriniais.
Žmonija buvo jau daug kartų be reikalo susirūpinusi. Nesena praeitis, kai daugelis žmonių labai nusiminė išgirdę mokslininkų ir ekonomistų apskaičiavimus, jog žemėje anglies ir aliejaus esą labai riboti kiekiai ir kad jų pakaks tik kelioms generacijoms. Šiandieninio mokslo davinių šviesoje visi tie rūpesčiai jau atrodo juokingi. Tai todėl, kad viską pramatyti žmogaus protas yra persilpnas, o Dievo apvaizda permažai pasitiki.
Daug nereikalingų sunkių rūpesčių turi daugelis ir pavienių žmonių. Visas debesis jų savaime atsiranda, kai žmogus Dievo arba visai netiki, arba neturi gyvo pasitikėjimo Dievu. Kai žmogus permažai pasitiki Dievu, jis pradeda nepasitikėti ir savim. Tada jis pradeda perdaug savimi rūpintis. Tas susirūpinimas jam atneša daugybes visokių nereikalingų sunkenybių. Toks žmogus nė nepajunta, kai jis tampa užsidaręs egoistas. Sau gero jis nori iš visų, tačiau neturi nei drąsos, nei noro kitiems ką nors gero daryti. Toks niekad nesidalina paskutiniu duonos kąsniu net su savo broliu, nes bijo badu numirti. Kokiuose nors nepasisekimuose, sunkumuose toks žmogus neturi vidinės paguodos, o jieško tik žmonių užuojautos. Netekęs pasitikėjimo Dievu, žmogus nemoka suprasti ir įvertinti nei savęs, nei kitų.
Keliaudamas per Italiją 1950 metų pavasarį turėjau ilgą visą naktį trukusį ginčą, o paskiau beveik nuoširdų išsikalbėjimą su vienu buvusio Italijos povandeninio laivo kapitonu. Gerais laikais Dievo nepaisęs, Italiją ir jį patį palietus didelėms nelaimėms, dabar jis Dievo nekentęs. Mudviejų pokalbiui tapus žmonišku, jis pasipasakojo vieną savo rūpestį. Visą laiką savo trims sūnums kvėpęs laisvas pažiūras, dabar išgyvenąs didžiausią ambicingo tėvo apsivylimą. Vienas sūnus, bebaigiąs licėjų, jam pasisakęs, kad norįs tapti vienuoliu benediktinu.
Patariau jam vaiko ateities neplanuoti vien savais jausmais. Ar nevertėtų pačiam pagalvoti, kaip pats jaustųsi, jeigu jį, netikintį ar nors nepaisantį Dievo, kas nors prievarta uždarytų į vienuolyną ir verstų atlikinėti visas vienuolio gyvenimo praktikas. Panašiai jis pasielgtų su savo sūnum, jeigu priverstų pasilikti pasaulyje norintį iš pasaulio išeiti.
Koks gražus yra Dievo pažadas, užrašytas Mato Evangelijoje 6, 25 - 34. Argi jūs ne daug daugiau verti, kaip dangaus paukščiai? Nebūkite tat bailiai susirūpinę, ką valgysite, kuo apsirėdysite, nes visų tų dalykų labai jieško pagoniškos širdys. Jieškokite visų pirma Dievo karalystės ir jo teisybės, o visa kita bus jums pridėta. Kiek tuose žodžiuose telpa padrąsinimo, kiek paguodos, kokia iš jų dvelkia ramybė į visą žmogaus gyvenimą.
Gyvenimo auksinė taisyklė yra išreikšta tokiais žodžiais: Pasitikėk Dievu, tarsi pats nieko negalėtum ir pasitikėk savimi, tarsi viskas tik tavęs vieno priklausytų. Kas savo prote, valioje ir visame savo praktiškame gyvenime taip derina pasitikėjimą Dievu ir savimi, tas atsimerkęs pasitinka visas gyvenimo audras ir yra pasiryžęs visas jas pereiti.
tags: #ne #vien #duona #žmogus #gyvas #esė