Techninio raugo naudojimas: maistinių medžiagų balansas ekologiniame ūkyje
Šiame straipsnyje aptariamas techninio raugo naudojimas ekologiniame ūkyje, siekiant užtikrinti optimalų maistinių medžiagų balansą augalams. Straipsnyje remiamasi informacija apie maistinių medžiagų svarbą augalams, organinių trąšų naudojimą ekologiniuose ūkiuose ir mėšlo tvarkymo bei naudojimo ypatumus.
Įvadas
Ekologiniuose ūkiuose itin svarbu užtikrinti augalų aprūpinimą reikalingomis maistinėmis medžiagomis, naudojant tvarius ir aplinkai draugiškus metodus. Kadangi sintetinių trąšų naudojimas yra draudžiamas, ekologiniai ūkininkai turi pasikliauti organinėmis trąšomis, tokiomis kaip mėšlas, kompostas, žaliosios trąšos ir natūralios kilmės mineralinės trąšos. Tinkamas maistinių medžiagų balansas yra būtinas siekiant išvengti dirvožemio nualinimo, užtikrinti gerus derlius ir apsaugoti aplinką nuo taršos.
Augalams reikalingos maisto medžiagos ir jų reikšmė
Augalams reikalingos įvairios maisto medžiagos, kurios atlieka svarbias funkcijas jų augime ir vystymuisi. Pagrindinės maisto medžiagos yra:
- Azotas (N): Būtina sudėtinė dalis visų gyvybiškai svarbių medžiagų: baltymų, amino rūgščių, nukleino rūgščių, chlorofilo, hormonų, vitaminų, fermentų ir kt. Kai jo trūksta, augalai tampa smulkūs, šviesiai žali, vėliau gelsta.
- Fosforas (P): Reikalingas organinių medžiagų sintezei, medžiagų apykaitai augaluose, jis įeina į nukleino rūgščių sudėtį ir yra makroenergijos šaltinis. Jo trūkstant apatiniai augalo lapai paraudonuoja, vėliau paruduoja ir lapai būna smulkūs, augalai silpnai krūmijasi.
- Kalis (K): Skatina fotosintezę, stiprina angliavandenių tekėjimą iš lapų į kitus organus, padeda kauptis amino rūgštims, aktyvina fermentus, stiprina baltymų sintezę, padeda sulaikyti vandenį, didina augalų atsparumą sausroms ir kt. Jo trūkstant lapai pasidaro tamsiai žali, pasirodo baltos arba gelsvos dėmės, kurios vėliau paruduoja - lapai džiūsta ir krinta.
- Mikroelementai: Būtini augalų augimui ir vystimuisi, nors reikalingi mažais kiekiais.
Kartu su derliumi iš dirvožemio išnešami dideli maisto medžiagų kiekiai. Šių medžiagų praradimą reikia kompensuoti, nes kitaip nualinsime dirvožemį.
Maisto medžiagų šaltiniai ekologiniuose ūkiuose
Ekologiniuose ūkiuose augalai maisto medžiagomis aprūpinami naudojant šias trąšas:
Taip pat skaitykite: Karjeros Galimybės po Kulinarijos Kolegijos
- Azotas: Ankštiniai augalai, mėšlas, srutos, žaliosios trąšos, kompostai, "Biokal 01".
- Ankštiniai augalai labai svarbūs augalininkystės ūkiuose, kur jie gali būti auginami užimtame pūdyme, kaip įsėlis, sėklai ar pardavimui.
- Labai svarbu ūkyje pasigaminti geros kokybės mėšlą ir tinkamai parinkti tręšiamą augalą bei tręšimo normą.
- Auginant augalus žaliajai trąšai, svarbu pasirinkti tinkamą augalų rūšį priklausomai nuo dirvožemio mechaninės sudėties, sėjomainos augalų bei norimo poveikio.
- Fosforas: Mėšlas, srutos, kompostai, natūralios kilmės mineralinės trąšos, fosforitmilčiai, žaliosios trąšos, "Biokal 01".
- Kalis: Mėšlas, srutos, natūralios kilmės mineralinės trąšos: kalio sulfatas, kalio magnezija, kalio chloridas, kalio druska, kizeritas, žaliosios trąšos, "Biokal 01".
- Mikroelementai: Mėšlas, srutos, kompostai, natūralios kilmės mikroelementinės trąšos: boro rūgštis, boraksas, amonio molibdatas, natrio molibdatas, natrio amonio molibdatas, vario sulfatas, mangano sulfatas, mangano chloridas, cinko sulfatas, kobalto sulfatas.
Visos trąšų normos, naudojamos augalams tręšti, turi būti tiksliai apskaičiuotos atsižvelgiant į augalų ir dirvožemio savybes bei priešsėlį, norint dirvožemyje išlaikyti teigiamą azoto, fosforo, kalio (NPK) balansą. Būtina vengti per didelio tręšimo mėšlu ir srutomis, nes tai gali teršti aplinką. Maisto medžiagas įsisavinti padeda augimo aktyvatoriai “Penergetic” ir “Biokal 01” (jis naudojamas ir kaip trąša). Draudžiama naudoti Čilės salietrą. Maisto medžiagų poreikį augalams ir jų balansą ūkyje, galime apsiskaičiuoti patys.
Mėšlo tvarkymas ir naudojimas ekologiniame ūkyje
Mėšlo reikšmė
Mėšlas pasaulyje yra seniausiai ir daugiausiai augalams tręšti naudojama organinė trąša. Lietuvos sąlygomis visų tipų dirvožemiuose mėšlu patręšti augalai išaugina gausesnį derlių, nes su juo gauna visų augimui ir vystymuisi reikalingų maisto medžiagų. Tręšiant mėšlu, iš vienos tonos daugiausia augalai gauna makroelementų: azoto, fosforo, kalio. Vienoje tonoje mėšlo yra maždaug 4.5-5.0 kg azoto, 2.5-3.0 kg fosforo ir ~ 6.0 kg kalio. Be to, organinių trąšų poveikis juntamas ne vienerius, o trejus, ar net penkerius metus. Pirmais metais augalai iš mėšlo paima 15-30% azoto, 20-30% fosforo ir apie 60% kalio (nuo bendro kiekio). Taigi, patręšus mėšlu, iš vienos tonos pirmais metais augalai gauna iki 1.5 kg azoto, iki 1 kg fosforo ir iki 4 kg kalio. Antrais ir trečiais metais azoto augalai sunaudoja kiek daugiau, o fosforo ir kalio-mažiau. Per visą mėšlo veikimo laikotarpį augalai iš mėšlo paima apie 50-60% jame esančio azoto, iki 50% fosforo ir iki 80% kalio.
Be pagrindinių maisto medžiagų, iš mėšlo augalai įsisavina kalcio, magnio, geležies, sieros bei kitų elementų, kurie buvo ankščiau augusių ir kraikui panaudotų ar gyvulių suvirškintų ir neįsavintų augalų sudėtyje. Taigi, mėšlas yra pilnavertė trąša ir juo tręšdami, mes grąžiname dirvožemiui didesnę dalį to, ką iš jo buvo paėmę anksčiau augę augalai. Patręšti šia trąša sunkūs dirvožemiai tampa laidesni vandeniui, o iš lengvų jis ne taip greit išgaruoja. Tręšiant mėšlu mažėja visų tipų dirvožemių rūgštingumas.
Mėšlas ypač veiksmingas mažai puveninguose, nualintuose, silpnai sukultūrintuose dirvožemiuose, o daug organinės medžiagos ir normaliam augalų augimui būtinų medžiagų turinčiuose, mėšlo veiksmingumas yra mažesnis.
Mėšlo sudėtis
Paprastai mėšlą sudaro gyvulių ekskrementai (išmatos ir šlapimas), pašarų likučiai, vanduo, kraikas (šiaudai, durpės ir kt.). Nuo šių medžiagų cheminės sudėties labiausiai priklauso mėšlo kokybė bei sudėtis. Išmatų cheminę sudėtį lemia auginamų gyvulių rūšis, amžius, paskirtis ir pašarų kokybė. Augantys gyvuliai savo kūno statybai sunaudoja daug azoto, todėl prieauglio išmatose šio elemento visada yra mažiau, nei tos pačios rūšies suaugusių gyvulių išmatose. Meldžiamos karvės daug azoto sunaudoja pieno gamybai, todėl jų išmatose azoto kiekis taip pat yra mažesnis. Penimų galvijų, arklių ir avių išmatose azoto kiekis yra didesnis, nei kitų gyvulių išmatose, nes jų organizmai daugiau įsisavina neturinčių azoto junginių. Pagrindinių mėšle esančių maisto medžiagų paskirstymas kietojoje ir skystojoje išmatų dalyse taip pat yra nevienodas. Didesnė fosforo dalis yra kietoje mėšlo dalyje, o azoto ir kalio - šlapime (srutose).
Taip pat skaitykite: Mėsos gaminių rūšys ir standartai
Galvijų ir kiaulių išmatose yra daug vandens, todėl mineralinių medžiagų kiekis jose santykiai yra mažas. Arklių ir avių išmatos, atvirkščiai, yra sausos, todėl mineralinių medžiagų kiekis jose yra santykinai didesnis, nei kitų gyvulių.
Jei maisto medžiagų kiekį lygintume pagal atskiras gyvulių rūšis, tai azoto daugiausiai yra avių mėšle, fosforo ir kalio - avių ir arklių mėšle, kalcio - avių ir galvijų mėšle. Kiaulių mėšlas azoto kiekiu yra lygiavertis galvijų mėšlui, kalio kiekiu jis žymiai pralenkia pastarąjį, o fosforo kiekiu žymiai atsilieka. Pagal augalams reikalingų maisto medžiagų kiekį atskirų gyvulių rūšių mėšlas vertinamas tokia seka: 1. avių mėšlas; 2. arklių mėšlas; 3. galvijų mėšlas; 4. kiaulių mėšlas.
Šeriamų pašarais, kuriuose gausu augalams reikalingų maisto medžiagų, gyvulių mėšlas būna aukštos kokybės, o šeriant menkaverčiais pašarais, gaunamas mėšlas taip pat bus prastos kokybės.
Be kraiko arba su labai mažu jo kiekiu, mėšlas būna vandeningas. Amonifikuojančių mikroorganizmų iš gyvulių išmatų atpalaiduotas amoniakas, nesant kam jo sugerti, ”išlekia“ į orą. Mėžiant vandeningą mėšlą bei vežant jį į laukus, labai daug jo išbarstoma. Dėl to, mažai kreikiant, azoto nuostoliai būna didesni.
Ant imlaus drėgmei ir amoniako dujoms bei turinčio daug augalams reikalingų maisto medžiagų kraiko stovintys gyvuliai primina daug geros kokybės mėšlo, o kreikiant menkaverčiu kraiku, mėšlas būna neaukštos kokybės.
Taip pat skaitykite: Reikalavimai duonos gaminiams
Daugiausia drėgmės ir dujų sugeria durpinis kraikas. Antrą vietą šiuo požiūriu užima smulkinti šiaudai ir medžių lapai, trečią vietą-sveiki javų šiaudai, ankštinių augalų virkščios ir sausi bulvienojai. Skirstant kraiką pagal maisto medžiagų kiekį jame, daigiausia azoto turi durpės, tačiau fosforo ir kalio jose yra mažiausia. Antroje vietoje po durpių pagal azoto kiekį eina ankštinių augalų virkščios, medžių lapai ir sausi bulvienojai, trečioje-javų šiaudai.
Geriausias mėšlas, įvertinus visus minėtus rodiklius, gaunamas kreikiant durpėmis. Durpės sugeria drėgmę ir amoniaką. 100 kg šiaudų sugeria maždaug 225 mg, 100 kg durpių-1150-2400 mg amoniako. Kreikiant šiaudais, sekliuose tvartuose per parą prarandama apie 10% bendro azoto, randamo kietose ir skystose suaugusių galvijų išmatose, o kreikiant durpėmis- tik 0. 7%. Žymiai daugiau, negu bet kuri kita kraiko rūšis, durpės turi azoto. Dėl to mėšlas, kai kreikiama durpėmis, visada būna geresnės kokybės, nei kito kraiko mėšlas. Lietuvos žemdirbystės instituto Vokės filialo bandymuose šiaudų kraiko mėšlas per ketverius metus augintų kultūrų derlių padidino 30. 8%.
Kraikui vartojami šiaudai turėtų būti smulkinami. Šiaudų kapojai drėgmės ir amoniako sugeria 1. 5-2 kartus daugiau, negu sveiki šiaudai. Laikymo metu smulkintų šiaudų mėšlas azoto praranda taip pat daug mažiau, nei nesmulkintų šiaudų mėšlas. Kreikiant kapojais, mėšlas būna veiksmingesnis bei augalų lengviau įsavinamas, negu kreikiant nesmulkintais šiaudais.
Mėšlo laikymas
Mėšlo gamybos procese laikymo periodas yra labai svarbus. Laikymo būdas ir sąlygos dažnai lemia mėšlo cheminę sudėtį ir kokybę, panaudojimo efektyvumą, teritorijos šalia tvartų ir gyvenamųjų patalpų veterinarinę - sanitarinę būklę.
Mėšlo laikymo būdas ir būsimi techniniai sprendimai pirmiausiai priklauso nuo galimybės kreikti. Jei kraiko neturite arba turite nedaug, mėšlą reikia kuo greičiau pašalinti iš tvarto ar kitaip sumažinti amoniako ar kitų dujų garavimą (maisto medžiagų nuostolių mažinimas, mikroklimato tvarte gerinimas). Europos šalyse plačiai paplitusi skysto arba bekraikio mėšlo laikymo technologija. Tačiau daugeliui mūsų ūkininkų ji kol kas yra per brangi. Kraikinio mėšlo laikymo technologija yra daug priimtinesnė. Be to, iš esmės išsprendžiama mėšlo laikymo problema - kraikas sugeria drėgmę bei dujas (amoniakinis azotas ), o tai labai svarbu ir aplinkosauginiu (neteršiamas oras ir vanduo), ir ūkiniu (maisto medžiagų nuostolių mažinimas) požiūriu. Lietuvoje labiau paplitusi kraikinio mėšlo laikymo technologija.
Jei tvartas seklus, šalia jo turi būti įrengta atskira mėšlidė. Paprasčiausiomis mėšlidėmis gali būti išbetonuotos aikštelės su išmūrytomis sienelėmis ar borteliais arba iškasta žemėje ir taip pat išbetonuota duobė su išmūrytomis ar išbetonuotomis sienelėmis. Kadangi mėšlidė yra ilgalaikis įrenginys, vietą jai parinkti reikia apgalvotai-privažiavimas prie jos ir mėšlo šalinimas iš tvarto turi būti patogus. Be to, patartina, kad ji būtų šiaurinėje (pavėsingoje) tvarto pusėje ir toliau nuo gyvenamųjų pastatų ir geriamo vandens šulinio.
Nusprendus statyti mėšlidę, reikia apskaičiuoti, kokio dydžio ji turėtų būti. Lietuvos sąlygomis, joje turėtų tilpti per 8 mėnesius susikaupęs mėšlas.
Patartina, kad naudingas mėšlidės plotas turi būti 10-15% didesnis, nei apskaičiuotas teoriškai, nes kai kuriais metais gali būti naudojama didesnė kraiko norma, pasikeisti kraiko rūšis ir pan. Taip pat iš anksto reikėtų įvertinti ir tai, ar artimiausiu laiku numatomas gyvulių skaičiaus padidėjimas. Tokiu atveju reikia iš anksto padidinti ir mėšlidės plotą.
Naudingą mėšlidės plotą galima apskaičiuoti ir paprasčiau, nors toks skaičiavimas nėra tikslus. Skaičiuojant rengiamos mėšlidės dydį, vieno suaugusio galvijo pagamintam mėšlui sukrauti reikėtų skirti maždaug 5 m2, arklio - 4m2, galvijų ir arklių prieauglio - 3m2, suaugusios kiaulės - 2 - 3m2, avies apie 0.5m2 naudingo mėšlidės ploto.
Tokiose mėšlidėse turi būti įrengtas ir srutų rezervuaras. Bendras rezervuaro tūris gali būti apskaičiuotas pagal specialias formules, tačiau paprasčiau žinoti, kad 100m3 mėšlidės turėtų tekti ne mažiau, kaip 0.5m3 rezervuaro talpos, nes be srutų ten pateks ir vanduo iš girdyklų, bei, jei mėšlidė bei srutų rezervuaras neuždengti, - kritulių vanduo (tiek tiesiogiai, tiek per mėšlą). Jei numatyta mėšlidė su stogu, srutų surinktuvas gali būti mažesnis, nes mėšlas bus apsaugotas nuo kritulių vandens.
Tokio tipo mėšlidėse mėšlas pradedamas krauti nuo srautų rezervuaro pusės, kad naujai iš mėšlo ištekėjusios srutos maksimaliai susigertų į ankščiau sukrautą rietuvę. Kita problema, liečianti srutų laikymą-maksimalus amoniako garavimo sumažinimas. Ankščiau, kad amoniakas negaruotų, į rezervuarus srutoms buvo pilama naudota mineralinė ar sintetinė automobilių ar traktorių variklių alyva, kuri pasiskleisdama srutų paviršiuje, sudarydavo “apsauginę” plėvelę. Tačiau aplinkosauginiu požiūriu ekologiniuose ūkiuose jos naudojimas nėra pageidautinas. Vakarų Europos šalyse tam naudojamos įvairios augalinės kilmės (rapsų, saulėgrąžų ir kitos) alyvos ar aliejai. Jos yra brangesnės nei paprastos mineralinės alyvos, tačiau dėl nedidelio sunaudojamo kiekio išlaidos nėra didelės.
Mėšlidėse mėšlas nepaliekamas gulėti pakrikai, o tvarkingai sukraunamas į vieną krūvą per visą mėšlidės plotį arba, jei ji yra plati, išilginėmis eilėmis pagal kažkurią šoninę sienelę. Suformavus 1. 5 m aukščio rietuvę, šalia pradedama nauja rietuvė, o pabaigus eilę - rietuvė naujoje eilėje ir toliau. Tokiu būdu kraunant ir papildomai suminant mėšlą, labai sumažėja azoto nuostoliai. Dar vienas būdas azoto nuostoliams sumažinti, pageidautinas ir higienos sumetimais, yra mėšlo mulčiavimas (uždengimas durpėmis, šiaudais ir t.t.). Azoto nuostoliai iš mulčiuoto mėšlo, lyginant su neuždengtu, būna 5-7% mažesni (apie 17%, kai iš neuždengto apie 23-24%), be to bus panaudotas šiaudų perteklius.
Išlaidas statybai gali sumažinti tie, kas turi didelius durpių išteklius-tuomet galima visiškai atsakyti talpų srutoms kaupti ir laikyti. Ant mėšlidės dugno pilamas ne mažesnis kaip 0.5-0.6 m. storio durpių sluoksnis, į kurį susigeria iš mėšlo išbėgusios srutos bei prasisunkęs vanduo. Jei mėšlidė dengta, tuomet ant dugno pakaktų užberti 10 cm storio durpių sluoksnį.
Kitas kraikinio mėšlo laikymo būdas-“gilus” tvartas. Šis būdas gana paplitęs Lietuvos kaime. Giliame tvarte gyvuliai kojomis sumina kraiką, į kurį susigeria srutos ir iš girdyklų ar kibirų išbėgęs vanduo. Kaip ir seklaus tvarto mėšlidėse, gilaus tvarto grindis reikia iškloti 0.5 m storio sausų durpių sluoksniu (“kempinė” srutoms) arba, jei to negalima padaryti, išbetonuoti ar išplūkti moliu. To tikslas-apsaugoti dirvožemį ir paviršinius bei gruntinius vandenis nuo užteršimo tvarto nuotekomis, taip pat neprarasti maisto medžiagų. Giliame tvarte gyvuliai turėtų būti laikomi palaidi, nes laisvai judėdami jie geriau ir tolygiau sumina mėšlą. Kai gyvuliai laikomi pririšti, ėdžios turi būti lengvai perkeliamos iš vienos vietos į kitą, o neturint šios galimybės, mėšlą ir po užpakalinių gyvulių kojų kas dvi ar tris dienas reikia permesti po priekinėmis. Lietuvos vandens ūkio instituto mokslininkai, įvertinę įvairių kraikinio mėšlo tvarkymo technologijų rodiklius (investicijos, darbo ir energijos sąnaudos, technikos amortizacija ir t. t ) bei maisto medžiagų nuostolius į dirvožemį, paviršinius ir gruntinius vandenis, atmosferą, nustatė, kad nedideliuose tvartuose (iki 40 galvijų ) racionaliausia gyvulius laikyti palaidus ant storo kraiko. Skandinavijos mokslininkai taip pat pataria šiai nuomonei bei teigia, kad tai labiausiai ekologinio gyvulių laikymo principus atitinkantis būdas.
tags: #techninis #raugas #naudojimas