Švėkšnos margučių medis: istorija, tradicijos ir rekordai
Švėkšna, mažas miestelis Šilutės rajone, jau keletą metų garsėja unikalia Velykų tradicija - margučių medžiu. Ši iniciatyva, prasidėjusi kukliai, išaugo į įspūdingą reginį, pritraukiantį turistus ir stebinantį savo mastu. Šiame straipsnyje apžvelgsime šios tradicijos istoriją, papročius ir rekordus, kuriuos pavyko pasiekti Švėkšnos bendruomenei.
Tradicijos pradžia ir augimas
Švėkšnos margučių medžio tradicija gimė prieš šešerius metus, 2017 metais. Iniciatoriai siekė sukurti kažką išskirtinio šalia Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios skverelyje. Jau pirmaisiais metais medis pasiekė Lietuvos rekordą, o 2018 ir 2019 metais margučių skaičius ant jo tik didėjo. Po trumpos pertraukos dėl pandemijos, tradicija buvo atgaivinta, ir šiemet medis vėl puošia bažnyčios prieigas.
Margučių gausa ir spalvos
Kiekvienais metais ant medžio rišamų margučių skaičius auga. Šiemet planuojama pakabinti virš 32 tūkstančių margučių, kai pernai buvo nepilnai 17 tūkstančių. Šiemet medis ne tautinis, o įvairių spalvų, margučiai tarsi vaivorykštė. Margučiai sukabinti tokiom kekėm, spalvom. Atskirų spalvų šakos.
Margučiai ant šakų sugulė patys įvairiausi - apnerti, puošti aplikacijomis, padažyti, „aprėdyti“ skiautelėmis ir medžiaga.
Medžio parinkimas ir įrengimas
Kaskart, daugėjant margučiams, didėja ir medis ant kurio jie užrišami. Šiemet ąžuolas atgabentas iš Norkaičių girininkijos. Dėl viso pikto dar ir šakos buvo pritvirtintos, kad atlaikytų gausybę velykinių kiaušinių ar stipresnio vėjo gūsius. Pasak sambūrio pirmininkės Ingritos Riterienės, kasmet darosi vis sunkiau rasti tinkamą medį, tai kone viena iš svarbiausių užduočių, artėjant Velykoms. I. Riterienė teigė, jog kitą kartą Velykų medis gali būti puošiamas ir kitur, ant natūraliai vietoje užaugusio medžio, kur būtų galima saugiau pritvirtinti didelį kiekį margučių.
Taip pat skaitykite: Natūralūs Velykų akcentai
Medis šiemet kur kas didesnis, netoli 8 metrų. Šiemet parinkome ąžuolą, kasmet naują iš miško atvežam ir pastatom, šįkart iš Norkaičių girininkijos ąžuoliukas, gražus, patvirtinom šakas.
Bendruomenės indėlis
Žinoma, tokią galybę kiaušinių paruošti prireikė nemažai laiko. Neįtikėtina, bet visus šiuos įvairiomis technikomis pagamintus margučius paruošė sambūrio aktyvas - t.y. apie 20 žmonių grupė. Kaip pasakojo viena iš asociacijos narių Salomėja, ruoštasi buvo kone ištisus metus, bet labiausiai darbui atsidavė po bulviakasio. Nuo tada ji kas vakarą, po darbų prisėdusi prie televizoriaus, suruošdavo po 9-10 margučių. Kita sambūrio narė Staselė, nors ir išvyko gyventi į Klaipėdą, taip pat kas vakarą paruošdavo po keletą margučių Švėkšnos Velykų medžiui.
Užkabinti tokį didelį kiekį margučių per vieną dieną nebuvo taip paprasta. Į pagalbą sambūriečiams suskubo draugai, partneriai, prijaučiantys iniciatyvai žmonės. Kadangi medis šiemet buvo net 8 metrų aukščio, be specialios technikos pasielgti viršūnės butų buvę neįmanoma. Išspręsti šią problemą padėjo seniūnija, parūpindama specialius keltuvus. Kad per dieną dirbę žmonės nesušaltų ir nepraalktų, juos karšta kava ir maistu vaišino vietos klebonas Julius Meškauskas, verslininkas Antanas Martinkus.
Darbo turim, ir talkininkų mažesnių ir pagyvenusių. Yra ką dirbti ir pagyvenusiems, atrinkinėti iš dėžių, dėti į kibirus, juos paduoda, kurie aukštai, įsijungę visi. Ir klebonas mūsų išvirė makaronų, visus vaišino per pietus. Vienas verslininkas Antanas Martinkus, turintis kavinę, atvežė vaišių. Komanda nemaža, visi juda kruta. Sukabinti tokį kiekį margučių padeda neįgaliųjų draugijos nariai, seniūnijos gyventojai. Anot seniūno, prisijungė visi, nebijantys aukščio, mat reikia palypėti norint pasiekti medžio viršūnę. Talkininkams padeda technika su bokšteliu.
Turizmo traukos centras
Ši iniciatyva per Šv. Velykas sulaukia nemažo susidomėjimo, Švėkšną aplanko būriai smalsuolių. Seniūnas džiaugėsi, jog miestiečių iniciatyva per šv. Velykas į Švėkšną plūsteli turistų, norinčių išvysti unikalų medį. Tikimasi, jog ir šiemet turistai plūstels į miestelį aplankyti unikalų medį.
Taip pat skaitykite: Kaip pasigaminti Tiramisu tortą be kiaušinių
Švėkšnos sambūris
m. puoselėja asociacija „Švėkšniškių sambūris“. Sambūrio pirmininkė - Ingrita Riterienė, kurios dėka jau trečius metus miestelis dabinasi margučiais.
Lietuvos rekordas
Daugiausia margučių ant medžio - 32 099. Tokiu užfiksuotu Lietuvos rekordu didžiuojasi Švėkšna, miestelis Šilutės rajone. Pirmaisiais metais ant šakų nugulė apie 7 500 tūkstančiai išpuoštų kiaušinių. Jau tuomet buvo užfiksuotas Lietuvos rekordas, pernai - dar vienas. Panašu, kad miestelio gyventojų kol kas nepralenks niekas.
Kiti Švėkšnos akcentai
Be įspūdingai papuoštos Švėkšnos vaizdų daugelis nebeįsivaizduoja Velykų šventės pradžios. Raudonus neogotikinius Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčios bokštus atpažįsta net nebuvę Švėkšnoje - būtent prie šios bažnyčios prieš Velykas puošiamas žymusis margučių medis. įtraukta į Šv. Jokūbo kelio atkarpą Šilutės krašte. Įdomu, kad bažnyčios šventorių su Švėkšnos dvaro parku jungia XIX a. arkinis pėsčiųjų tiltas - viadukas. parkas laikomas vienu gražiausių parkų Vakarų Lietuvoje. Čia auga seniausias Lietuvoje dviskiautis ginkmedis. Parko puošmena - senovės romėnų deivės Dianos skulptūra. nueiti iki išlikusios vilos „Genovefos“ - grafų Pliaterių vasaros rezidencijos. Toliau nuo Švėkšnos esantis Vilkėno dvaras - taip pat grafų Pliaterių valdos. privatus, tačiau lankytojai priimami. Tarpukariu Švėkšna buvo štetlas - su didele žydų bendruomene. Tad nenuostabu, kad čia išlikusi ir sinagoga. prezidentas Antanas Smetona. salę, susipažinti su jos objektais, atlikti užduotis. Pasistiprinti Švėkšnoje užsukite į šeimos restoraną „Viesulas“. „Valgiai buvo šventi!“. Dar geriau pažinti vietos virtuvę padės ir Švėkšnos tradicinių amatų centro edukacija „Paprūsės skoniai“. Kas gali būti geriau, nei po kelionės atsipūsti gamtos apsuptyje, atsipalaiduoti pirtyje ar niurktelti į tvenkinį? Švėkšnos miestelio. Arba rinkitės atostogų namelį sodyboje „Jomantų slėnis“. Pabendrauti su vietiniais ir pažinti tradicinius amatus geriausiai galite Tradicinių amatų centre Švėkšnoje, įkurtame kaip Šilutės turizmo informacijos centro filialas. molio, vaško, vilnos paslaptys, galima išmokti susiverti šiaudinį sodą ar šiaudinuką, juk tai - viena iš seniausių tradicinio meno šakų, baltų kultūros dalis.
Velykos pasaulyje: įdomūs faktai ir papročiai
Šiame straipsnyje atrinkome kelis įdomiausius faktus ir papročius apie šią pavasario šventę.
Kiaušiniai ir senovės Egiptas
Jei Kalėdos turi eglutę, tai Velykos turi margučius. Ir panašiai kaip dabartiniai krikščionys, taip ir senovės egiptiečiai kiaušinį laikė gyvybės simboliu. Jie tikėjo, kad Žemė išsirito iš kiaušinio, ir savo kilmingiesiems į kapą dėdavo kiaušinius.Ir šis iškilmingas kiaušinių garbinimas išplito visame pasaulyje, išsiplėtė į kitas kultūras, kurios taip pat šventė pavasario atėjimą - ir kaip vienas tokių šventimo atributų buvo ir kiaušinių dažymas bei ieškojimas.Kai kuriose Europos vietose kiaušiniai buvo dažomi dažais, nes laukinėje gamtoje egzistavo tik balti kiaušiniai. Kai kurios krikščionių ortodoksų grupės dažė netgi raudonai - kad padėtų vaikams paaiškinti Jėzaus Kristaus prisikėlimo istoriją.Viduramžiais velykiniai kiaušiniai įgijo dar daugiau spalvų ir raštų.
Taip pat skaitykite: Putpelių kiaušinių gaminimo idėjos
Velykų kiškis
Jei Kalėdos turi elnius, taip Velykos vakarų pasaulyje turi velykinį kiškį (o jei tiksliau - triušį). Ir jo ištakos siekia anglosaksų festivalį, skirtą deivei Eastre (kuri, kaip sufleruoja vardas, savo ruožtu kilusi iš asirų ir babiloniečių deivės Ištarės ar semitų Aštartės. Beje, abi deivės buvo siejamos su vaisingumu, seksualumu ir karu, o jų kultuose egzistavo ir sakralinė prostitucija), ir kurios simbolis yra triušis.Triušis irgi siejamas su vaisingumu ir dauginimosi, bet kaip Velykų atributas Vakarų pasaulyje, išplito XVIII a. - kai vokiečių emigrantai, persikėlę į Pensilvaniją, su savimi atsivežė ir savo gimtinės pasakas apie „osterhase“ - mitinį kiaušinius dedantį triušį, labai mėgtą vaikų.
Judo deginimas
Velykos krikščionių Bažnyčiai yra džiaugsmo šventė. Džiaugsmo ir apsivalymo. Džiaugsmo, apsivalymo ir kai kur - gana smurtingo pobūdžio linksmybių: pavyzdžiui, Judo deginimas. Paprotys, populiarus keliose Lotynų Amerikos šalyse ir dalyje Graikijos, atrodo taip: lėlė-iškamša (primenanti mūsų užgavėnių Morę), reprezentuojanti apaštalą, išdavusį Jėzų, pakariama ir arba sudeginama, arba susprogdinama fejerverkais.Paskutiniu metu ėmė plisti nauja tendencija - minios pradėjo naudoti lėles verslininkų ar politikų, stipriai nuvylusių žmones. Arba štai 2008 m. Venesueloje buvo sudeginta lėlė, reprezentuojanti naftos kompaniją „Exxon“: tai nutiko po to, kai tarp šalies ir naftos giganto įsiplieskė juridinė kova.Tiesa, kartais neišvengta ir nesusipratimų. Pavyzdžiui, 2005 m. JAV Valstybės departamentas pareiškė kritiką Graikijai dėl jos kasmetinio „žydo deginimo“.
Velykų raganos
Velykų kiaušinius ir Velykų kiškius žino visi. Dabar jau žinote ir apie Velykinį Judo deginimą - o ar girdėjote apie Velykų raganas? Jei negyvenate ne Švedijoje - greičiausiai ne.O Švedijoje (ir kai kuriose Suomijos dalyse) ketvirtadienį arba šeštadienį prieš Velykas vyksta miniatiūrinis Helovinas: mažos mergaitės apsirengia senais drabužiais ir skudurais, per dideliais sijonais ir skaromis ir su variniu puodu eina nuo durų iki durų kaulydamos dovanėlių.Sakoma, kad tradicija atsirado iš seno tikėjimo, kad ketvirtadienį prieš Velykas raganos suskrenda ant vieno Vokietijos kalno ir ten linksminasi su Šėtonu. Senais laikais švedai, norėdamas išgąsdinti ten skrendančias raganas, degindavo laužus - ir tokia tradicija išliko iki šiol, tik dabar šeštadieniais prieš Velykas ne tik deginami laužai, bet ir leidžiami fejerverkai.
Brangiausi margučiai
1885 m. Rusija. Caras Aleksandras III ieško dovanos, kuri būtų tiek velykinė, tiek jubiliejinė: su vestuvių metinėmis ir Velykomis nori pasveikinti savo žmoną Mariją Fiodorovną. Jis susisiekia su juvelyru Peteriu Carlu Fabergé ir užsako baltą emalinį kiaušinį, su viduje paslėptu auksiniu tryniu, susidedančiu iš mažytės auksinės vištos rubininėmis akimis.Ir taip prasidėjo kasmetinė tradicija, į turtingųjų pasaulį paleidusi daugybę dekoratyvinių kiaušinių pačiais įmantriausiais raštais , kurių kiekvienas buvo unikalus, kiekvienas su savo siurprizu ir nepakartojamomis puošmenomis.Fabergé kiaušiniai ir šiais laikais reprezentuoja didelę prabangą - iš dalies ir dėl to, kad jų gamyba baigėsi kartu su tragiška caro šeimos mirtimi: paskutinis Fabergé kiaušinis buvo pagamintas 1917 m.
Ridenti draudžiama!
Kiaušinių ridenimas - sena ir mėgiama Velykų atrakcija tiek Lietuvoje, tiek Jungtinėse Valstijose. Tačiau vienu metu šioje šalyje buvo epizodas, kada margučių ridenimas JAV Kapitolijuje buvo federalinio įstatymo pažeidimas.1876 m. parke prie Kapitolijaus vykęs kasmetinis margučių ridenimas sutraukė tiek žmonių, kad jie gerokai ištrypė ir nuniokojo ten įkurtus sodus, ir JAV valdžia neturėjo pinigų apmokėti sodininkų darbui. O kitais metais užuot iš anksto pasirūpinus pinigais, Jungtinių Valstijų atstovas iš Indianos valstijos Williamas Steele Holmanas pristatė „Turfo apsaugos aktą“, skirtą „apsaugoti bet kokias Kapitolijaus aikštes ir terasas nuo tapimo žaidimų aikštelėmis“. Kongresas patvirtino aktą, ir kuriam laikui Velykinis kiaušinių ridenimas tapo nelegaliu.Kiaušinių ridenimo tradiciją atnaujino prezidentas Rutherfordas B. Hayesas, 1878 m. surengdamas Velykų šventimą JAV Baltuosiuose rūmuose, kur nuo tada kasmet šis renginys ir vyksta.
Ne tik per Velykas
Dabar mes margučius marginame tik per Velykas. O mūsų protėviai juos dažydavo ir per kitas šventes - Jurgines ir Sekmines. Kiekvienos šventės proga kiaušinius dažydavo vis kitokia spalva.Velykiniai margučiai būdavo raudoni. Taip dažyti kiaušinius pradėta anksčiausiai. „Raudona spalva - ypatinga. Tai - aukos spalva. Anksčiau, radus pirmą anties, žąsies ar gulbės kiaušinį, jo negalima būdavo suvalgyti. „Jeigu mergelį gerai iškaitini lauže, jis subyra į miltelius ir pasidaro ochros dažai, kurie ir suteikia raudoną spalvą. Archeologai tai žino, nes dažnai randa prie kapo padarytą simbolinį židinį, pribarstytą ochros dažų“, - kalba etnologas. Balandžio pabaigoje minimų Jurginių proga kiaušiniai būdavo dažomi svogūnų lukštais. Taip būdavo išgaunama rusva spalva, kuri primena tvartuose pavasario laukiančių gyvulių spalvą.O per Sekmines margučius margindavo žaliai. Šią spalvą išgaudavo iš beržų pumpurų. Žinoma, anot profesoriaus, žmonėms visada norėjosi, kad akį džiugintų visa spalvų paletė. Todėl margučiai dažyti įvairiomis spalvomis, išgautomis iš medžių žievės, žolynų. Bet viena spalva, priklausomai nuo šventės, visada vyraudavo.Beje, norintiems be sintetinių dažų įdomiau numarginti margučius, L.Klimka pataria pabandyti juos pamirkyti skirtingose arbatose.
Švėkšna - Mažoji Lietuvos kultūros sostinė
Švėkšna (Šilutės r.) ir Dreverna (Klaipėdos r.) kartu su dar trimis miesteliais šiemet yra Lietuvos mažosios kultūros sostinės. Šis regionas išsiskiria savitomis tradicijomis, kultūriniu identitetu, istorija bei gamta. „Kur vanduo ir žmonės kuria veržlų gyvenimą“ - taip prisistato Šilutės kraštas.
Apgyvendinimas Švėkšnoje ir apylinkėse
Norintiems aplankyti Švėkšną ir pasigrožėti margučių medžiu, siūloma apsistoti Švėkšnos miestelio. Arba rinkitės atostogų namelį sodyboje „Jomantų slėnis“.
Tradiciniai amatai Švėkšnoje
Pabendrauti su vietiniais ir pažinti tradicinius amatus geriausiai galite Tradicinių amatų centre Švėkšnoje, įkurtame kaip Šilutės turizmo informacijos centro filialas. molio, vaško, vilnos paslaptys, galima išmokti susiverti šiaudinį sodą ar šiaudinuką, juk tai - viena iš seniausių tradicinio meno šakų, baltų kultūros dalis.
Švėkšnos kulinarinis paveldas
Pasistiprinti Švėkšnoje užsukite į šeimos restoraną „Viesulas“. „Valgiai buvo šventi!“. Dar geriau pažinti vietos virtuvę padės ir Švėkšnos tradicinių amatų centro edukacija „Paprūsės skoniai“.
Dievdirbys Vytautas Bliūdžius
Vos Kristaus amžių peržengęs Švėkšnos dievdirbys Vytautas Bliūdžius kuria savo gyvenimą iš protėvių paveldėtoje sodyboje, apsuptoje amžinai žalių sargybinių - kenių, eglių ir kiparisų. "Mano brolis Vaidotas irgi medžių žmogus: pastatė kurėną, skiedromis kloja trobų stogus. Vaikystėje neišlindom iš miško, gali sakyti, vieta nulėmė gyvenimo būdą. Kai grįžau iš mokslų ir pradėjau mokytojaut dailės mokykloje, draugas pasiūlė kaldint paminklus, bus geras pelnas. Bet mano rankoms lengviau medis paklūsta, ir už pinigus brangesnė yra ramybė, - sako Vytautas.
Švėkšnos patriarchas Petras Merliūnas
Apsilankėme pas Švėkšnos patriarchą Petrą Merliūną, išgarsėjusį tuo, jog užaugino visą tabūną - septyniasdešimt arklių, įkūrė Arklio muziejų ir padirbino per pusšimtį karietų, fajetonų, važių.
Kęstutis
Kas švėkšniškiams oskarus drožia? "Šiaip pasitenkinu mažąja architektūra. Kiekvienoms miestelio gimtadienio iškilmėms išdrožiu medinį mūsų erdvios ir didingos bažnyčios patroną - Šv. Jokūbą, kurią seniūnas įteikia per metus labiausiai Švėkšną garsinusiems ir prie miestelio pakilimo prisidėjusiems veikėjams. Tradicija gyvuoja nuo tų metų, kai tik Lietuva atgijo, - sako Kęstutis.
Švėkšnos klebonas Petras Stukas
Švėkšnos kleboną Petrą Stuką sutikome pasaulietiškai apsirėdžiusį Klaipėdoje, kai ligoninėje lankė parapijietę. "Nors senųjų vaikai išvažinėję studijuot po didmiesčius, per Verbų sekmadienį, Velykas jie sugrįžta į savo kraštą ir praktikuoja tą religinį gyvenimą. Jų krikščioniškos dvasios šaknys - tikintys tėvai ir senoliai, - sakė klebonas.
Nuskendęs tankas Švėkšnalės liūne
Iki šiol tarp švėkšniškių sklinda kalbos apie kadaise Švėkšnalės liūne nugrimzdusį tanką. Kol neturime jokių įrodymų, galime tik spėlioti, ar taip galėjo būti. Iki šiol neaptiktas ir joks rašytinis šaltinis, liudijantis apie kažkam galimai tragišką įvykį. Remiantis žmonių pasakojimais, baigiantis Antrajam pasauliniam karui, 1944 m. spalio mėnesį, vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, toks įvykis nutiko mūsų miestelyje. Vokiečių tankas, norėjęs pervažiuoti nedidelį Švėkšnalės upelį, nugrimzdo į ten buvusį liūną. Nėra žinių, ar įgulai pavyko išsigelbėti. Kad Švėkšnoje karo metu lankėsi vokiečių kareiviai, įrodymų apstu. Tačiau, kaip ir minėjome anksčiau, dėl tanko jokių rašytinių žinių neaptikta. Tad kol kas apie tai galime tik spėlioti. Gali būti, kad tankistas pasirinko važiuoti ne per Baltąjį tiltą, būdamas tikras, kad tiltelis neatlaikys tanko svorio. Dažniausiai pervažiuoti tokį mažą upelį tankui vieni juokai. O kad ten gali būti liūnas, tankistas tikriausiai nepagalvojo.
tags: #sveksna #kiausiniu #medis #istorija