Paskutinė Vakarienė Suteikiant Ligoniui: Bažnyčios Požiūris Į Žmogų Ir Jo Kūną
Įvadas
Šiame straipsnyje nagrinėjama Bažnyčios pozicija žmogaus atžvilgiu, ypatingą dėmesį skiriant žmogaus kūno vertinimui ir jo vietai dvasiniame gyvenime. Aptariama, kaip Bažnyčia derina fizinius ir dvasinius žmogaus poreikius, atsižvelgiant į ligonių ir senstančių žmonių priežiūrą, kūno ir sielos vienovę bei požiūrį į auką ir atlygį. Straipsnyje remiamasi įvairiais šaltiniais, įskaitant teologinius tekstus ir Bažnyčios pareiškimus, siekiant išsamiai atskleisti šią temą.
Žmogus Ir Jo Gyvenimas: Tarp Žemiškosios Didybės Ir Dieviškojo Gyvenimo
Žmogus sunkiai taikosi su gyvenimu, nuolat kyla klausimas, kas tęsiasi už žemiškojo gyvenimo ribų. Istoriškai, žmogaus gyvenimas buvo palenkiamas įvairioms žemiškoms didybėms, tokioms kaip žmonių giminė, rasė ar nacija. Rasistinės ideologijos reikalauja pasiaukojimo dėl rasės grynumo ir stiprumo, nacionalistinės doktrinos - dėl nacijos interesų. Visos šios ideologijos aukoja individą dėl tam tikro žemiško tikslo.
Bažnyčia pripažįsta žmoniją, rases ir nacijas, patvirtindama joms priklausančias teises. Tačiau Bažnyčios požiūris skiriasi tuo, kad ji žmogų aukoja ne žemiškai didybei, o Dievui. Pasiekimai, kurie turėtų tarnauti žmogui, kartais atsisuka prieš jį. Bažnyčia mano, kad rūpinimasis žmogumi, kaip visuma, yra svarbiausia, o visa kita turėtų būti palenkta žmogui. Jėzus Kristus rūpinasi kiekvienu atskiru asmeniu, nesvarbu, ar tai būtų kūdikis, Petras, Lozorius ar Marija Magdalena. Kiekvienas žmogus Jo akyse turi absoliučią vertę.
Kristus atvėrė galimybę pasiekti dieviškąjį gyvenimą kiekvienai sielai, kuri parodo gerą valią. Jis pirmas aiškiai parodė kiekvienos individualios sielos vertę. Nuo tos dienos žmonių giminės vertė išaugo. Tikra pagarba žmogui kyla iš sąmoningo ar nesąmoningo pripažinimo, kad Dievas yra mūsų Tėvas. Bažnyčia yra puolama tų, kurie nori paaukoti žmogų vienam ar kitam jų išrinktam stabui.
Atlygis Ir Tobulėjimas: Krikščioniškas Požiūris
Dažnai krikščionims priekaištaujama, kad jie viską daro dėl užmokesčio. Žmogus negali būti visiškai nesuinteresuotas, o viltis gauti atlygį gali būti galingu paskatinimu. Tačiau Bažnyčia stengiasi nurodyti savo nariams, kad atlyginimas neturi būti galutiniu jų veiklos tikslu. Bažnyčios pašaukimas - visą laiką priminti patį svarbiausią dalyką, o į visa kita žiūrėti kaip į priemones.
Taip pat skaitykite: Sriubos receptai
Žmogus turi įtikinti save, kad jo pareiga yra tobulėti, išvystyti gautus natūralius ir antgamtinius talentus ir jais tarnauti vykdant dieviškąjį planą. Žmogus yra įpareigotas visada veržtis pirmyn. Pavojus slypi tame, kad vienpusiškas kai kurių gerų siekių vystymas gali pakenkti visumai. Būtina parinkti vertybes ir jas stiprinti, palenkiant žemesnes aukštesnėms ir aukojant žemesniąsias, kol jos sulaiko mus vietoje, kol kliudo mūsų užkariavimams.
Paradoksiškumas yra tame, kad iškeliama ir vertinama tik ta mūsų dalis, kuri orientuojasi į medžiagą su skriauda dvasiai. Tokiu būdu, tos būtinos aukos negalima išvengti, tad reikia būti pasiruošusiems to atsižadėti, ko reikalauja harmoningas išvystymas mumyse glūdinčių fizinių ir dvasinių ypatybių.
Visas žmogaus gyvenimui paruošimas turi vienintelį tikslą: padaryti jį geru darbininku jo paties ir visos žmonių giminės tobulėjimo darbe.
Bažnyčia Ir Žmogaus Kūnas: Pagalba Ir Pagarba
Dažnai klausiama, ar Bažnyčia nuvertina žmogaus kūną. Atsakymas yra neigiamas. Bažnyčia laiko žmogaus kūną, kuris yra regimas, Dievo sukurtu. Niekas kitas negali mus nuteikti taip žavėtis Aukščiausio Menininko darbu ir palenkti mus Jį garbinti, kaip neapsakomas menas, padarytas sukuriant mūsų kūnus. Nėra nė vienos kūno dalies, kuri egzistuotų be Dievo kūrybinio dalyvavimo. Visos dalys, net pačios slaptingiausios, neturi savyje blogio prado.
Dogma naujai pabrėžia kūno vertę. Kristus įsikūnijo iš Šventosios Dvasios Mergelėje Marijoje. Jis buvo tobulai harmoningas, nes Šventoji Dvasia Jį sukūrė Mergelėje Marijoje, o visa, kas betarpiškai kyla iš Dievo, yra tobula. Dievas žiūrėjo maloniai tik į Jėzų Kristų, kuris nesiskųsdamas pernešė neapsakomas kančias ir kryžiavimą išsekusiame ir kruviname kūne.
Taip pat skaitykite: Paskutinė vakarienė: menas ir istorija
Įvesdamas savo kūną į garbę, Kristus davė mums suprasti, kad Jis išlaiko glaudų ryšį su mūsų žmogiškumu. Ryšio tarp sielų Jam neužteko. Dievas duoda žmonėms savo meilės užstatų, Jis duoda jiems tiktai vieną dalyką: savo Sūnaus Kūną, sujungtą su Jo Krauju, ir su Jo dievyste, ir žmonės priima jį kaip maistą šv. Tik tas kūnas gali suteikti mums amžiną laimę. Mūsų kūną Dievas laiko priemone mūsų pašventinimui; tad visai logiška, kad Kūrėjas nori, jog ir kūnas dalyvautų amžinoje garbėje. Bažnyčia paverčia kūną kažkuo amžinu, paversdama jį Šventosios Dvasios šventove. Dievo kūrinys, mūsų išgelbėjimo įrankis, Dievo malonės regimas ženklas, malonės šventovė.
Bažnyčia reikalauja iš tikinčiųjų, ypač iš kunigų, tam tikros kūno laikysenos. Ji rūpinasi mūsų kūnu nuo pat gimimo iki mirties ir net po mirties; ji ir malonę mums teikia liesdama, naudodamasi mūsų kūnu. Siela paliko savo žemišką buveinę, bet Bažnyčia nepalieka mirusio kūno. Ji reikalauja pagarbiai su juo apsieiti; ji sudeda jo rankas pagarbiai lyg maldai - miręs kūnas ir toliau dalyvauja jau išėjusios sielos susitelkime.
Dėdama dalelę relikvijos į altoriaus mensą, Bažnyčia mus moko, kad Šventojo kūnas priklauso mistiniam Kristaus kūnui.
Gyvybės Saugumas Ir Kūno Priežiūra
Bažnyčia gina gyvybę nuo pat pradėjimo momento. Gavęs egzistavimą laisvu savo tėvų aktu, kūdikis negali būti laikomas neteisėtai įsibrovusiu atėjūnu, kurį galima pašalinti. Bažnyčia draudžia priemones prieš pastojimą ir gimdymą, laikydama tai žmogžudyste.
Tačiau Bažnyčia ne vien tik draudžia, ji įsako rūpintis kūno sveikata palaikant higieną ir švarą, užsiimant sportu. Iki paskutinio savo gyvenimo akimirksnio žmogus priklauso Dievui. Bažnyčia neleidžia žudyti ligonius ir pasenusius; nes kol žmogus gyvas, jis gali didinti savo meilę Dievui ir žmonėms.
Taip pat skaitykite: Leonardo da Vinči šedevras ir jo istorinis kontekstas
Bažnyčia Ir Fizinė Kultūra: Istorinis Kontekstas
Bažnyčia nesutinka užsidaryti vien antgamtinio mokslo skelbime ir sakramentų teikime, nes ji žino, kad krikščioniškos moralės ir gyvenimo pilnam išvystymui reikia bent minimumo sveikatos. Ankstyvesnės kartos labiau gyveno gryname ore ir nebuvo susigrūdusios į perpildytus miestus, kaip mes.
Amžių bėgyje Bažnyčia užsiėmė labdarybe taip plačiai, kiek Ji pajėgė. Skaičius ir įvairumas tų įstaigų, kurias ji įkūrė iš gailestingumo, turi sukelti visų bešališkai mąstančių žmonių pasigėrėjimą. Neturėdama toje srityje ypatingo apreiškimo, ji negalėjo pramatyti šių dienų technikos; jai teko naudotis tomis neretai primityviomis priemonėmis, kurias mokslas įvairiose epochose davė jai naudotis.
Toli nuo tiesos yra tie, kurie kaltina Bažnyčią, būk ji nesirūpinanti kūno ir fizine kultūra. Krikščionybė praturtina fizinę kultūrą visu tuo, kas padidina žmogaus dvasinę vertę; dar daugiau, Bažnyčia paverčia fizinę kultūrą krikščioniškam gyvenimui visoje jo pilnumoje tarnaujančia jėga. Ne rūpestį žmogaus kūnu Bažnyčia smerkia kūną garbinančiose šių dienų teorijose, o užmiršimą ar tiesiog neigimą, kad žemesnės vertybės turi būti pajungtos aukštesnėms vertybėms.
Pojūčiai Ir Grožis: Dievo Dovanos
Pojūčiai yra tik įrankiai, kurie privalo tarnauti sielai. Grožis yra suvokimas Dievo dovanos; Kristus ir Jo Bažnyčia negali tam nepritarti. Suvokimas grožio duoda galimybę sueiti į vidinį kontaktą su grožio Kūrėju. Ji duoda jam malonę, o malonė yra ne kas kita, kaip Dievo buvimas mumyse.
Kristus žavėjosi gražiu vilnijančiu auksinių javų lauku; Jis gėrėjosi lauko lelijomis, kurios taip gražios, kad ir Saliamonas visoje savo garbėje nebuvo taip apsivilkęs, kaip viena iš jų. Iš gamtos Jis paėmė daug vaizdų, kuriais ir pasinaudojo. Krikščionybė, nugalėjusi gamtos religiją, įvedė už tai gamtą į religiją. Kiekvienas kūrinys yra ne kas kita, kaip liudytojas.
Paskutinė Vakarienė Ir Ligonių Priežiūra
Paskutinė Vakarienė, kurios metu Kristus įsteigė Eucharistiją, yra esminis krikščioniško tikėjimo elementas. Tai ne tik atminimas, bet ir realus Kristaus Kūno ir Kraujo priėmimas. Ligoniams, ypač tiems, kurie yra arti mirties, Paskutinė Vakarienė suteikia paguodą, stiprybę ir viltį.
Bažnyčia skatina ligonius priimti sakramentus, įskaitant Eucharistiją, kaip dvasinės stiprybės šaltinį. Kunigas gali atnešti Eucharistiją į ligonio namus ar ligoninę, kad jis galėtų dalyvauti šioje šventoje apeigoje. Tai parodo Bažnyčios rūpestį sergančiaisiais ir jos tikėjimą, kad Kristus yra su jais net sunkiausiomis akimirkomis.
Eutanazija Ir Paliatyvi Priežiūra: Bažnyčios Požiūris
Bažnyčia griežtai pasisako prieš eutanaziją ir savižudybę, laikydama tai gyvybės atėmimu, kuris prieštarauja Dievo valiai. Tačiau Bažnyčia pripažįsta, kad ligoniai turi teisę į paliatyvią priežiūrą, kuri apima skausmo malšinimą ir kitų simptomų kontrolę.
Paliatyvi priežiūra siekia pagerinti ligonio gyvenimo kokybę, nepagreitinant ir neatitolinant mirties. Bažnyčia skatina gydytojus ir slaugytojus teikti paliatyvią priežiūrą ligoniams, kad jie galėtų oriai ir ramiai gyventi iki pat mirties.
tags: #paskutinė #vakarienė #suteikiant #ligoniui